Su interaktyvaus ir taikomojo teatro mokymų dėstytojomis Ju Row Farr ir Kristina Werner kalbasi Monika Meilutytė
Lietuvos teatro profesionalai rugpjūčio mėnesį turėjo galimybę įgyti naujų žinių, tobulinti savo gebėjimus ir išmokti naujų dalykų vasaros mokymuose, kuriuos organizavo menų agentūra ArtScape, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru. Pirmomis mėnesio dienomis teatro kūrėjai buvo kviečiami į Vasaros teatro mokyklą, o mėnesio viduryje - į Taikomojo teatro savaitę. Teatro praktikai iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Graikijos vedė užsiėmimus, keldami klausimus apie šiuolaikinių technologijų vaidmenį teatre, erdvės ir laiko suvokimą scenoje, kolektyvinius dramaturgijos kūrimo metodus, taikomojo teatro specifiką ir kt. Skaitytojams pateikiame du pokalbius su mokymus vedusiomis teatro praktikėmis - Ju Row Farr Vasaros teatro mokykloje pristatė Didžiojoje Britanijoje gerai žinomos menininkų grupės Blast Theory veiklą ir vedė interaktyvaus teatro miesto erdvėje užsiėmimus, o iš Vokietijos atvykusi Kristina Werner supažindino su taikomojo teatro principais ir metodais.
1.
Ju Row Farr kartu su Mattu Adamsu ir Nicku Tandavanitj kūrybinę veiklą pradėjo 1991 m., pasivadinę Blast Theory (lietuviškai būtų stipraus vėjo gūsio teorija*). Kurdami interaktyvų meną, kurio centre - žiūrovai, jie kelia politinius ir socialinius klausimus (smurtas, pornografija, paauglių intymaus gyvenimo privatumas ir t. t.). Blast Theory tyrinėja skaitmeninių medijų reikšmę šiandieniniame gyvenime, todėl jų žiūrovams nuolatos tenka naudotis išmaniaisiais telefonais, kompiuteriais, kitomis technologijomis. Balansuodami tarp realybės ir fikcijos, Blast Theory kūrėjai tirpdo ribas tarp teatro, performanso, kino, interaktyviųjų medijų ir žaidimų, kuriuose susipina tikroji ir virtualioji aplinka (pervasive games). Pavyzdžiui, 1997 m. menininkai kvietė žiūrovus registruotis į loteriją „Pagrobimas“, kurios laimėtojai buvo netikėtai pagrobti ir uždaryti į patalpą dviem dienoms - visas procesas buvo filmuojamas ir transliuojamas gyvai internetu. Nuo 1998 m. grupė bendradarbiauja su Notingamo universiteto mokslininkais, kartu sukūrė ne vieną projektą, parašė daugiau kaip 40 mokslinių darbų. Pavyzdžiui, iki šiol galima išbandyti 2015 m. jų sukurtą išmaniųjų telefonų programėlę „Karen“: ją atsisiuntęs vartotojas bendrauja su savo gyvenimo trenere Karen, atsakinėdamas į klausimus, kuriuos šios programėlės kūrėjai parengė, remdamiesi psichologų naudojamais testais.
Blast Theory įsikūrusi Braitone, bet grupės projektai keliauja po įvairias pasaulio šalis. Įdomu, kokiame kultūriniame kontekste susibūrėte ir koks jis yra dabar Didžiojoje Britanijoje?
Kai 1991-aisiais pradėjome kurti, net neįtarėme, kad gyvuosime taip ilgai. Buvome susitelkę į tai, kas vyko tuo metu. Klestėjo klubinė kultūra. Su draugais dažnai eidavome šokti ar klausytis muzikos neįprastose erdvėse. Buvome Margaretos Thatcher produktai - post-Thatcher karta. Kiekvienas turėjome savo individualią viziją ir bandėme ja sekti. Save tapatinu su 8-ojo dešimtmečio kultūra, post-punku ir pan. Kita vertus, 10-ajame dešimtmetyje labai domėjomės teatru, kinu, šokiu - kitaip tariant, aukštos vertės meno produktais. Nors mus visada domindavo ir tai, kas yra už tokio meno ribų, kas populiaru.
Per daugiau kaip dvidešimt metų įvyko daug pokyčių. Dabar stebime labai įdomią žaidimų ir kino kultūrą. O teatras per pastarąjį dešimtmetį išbandė imersyvias ir su technologijomis stipriai susijusias formas. Šiuo metu tokiam teatrui žiūrovai turi itin didelį apetitą. Tokios ribas suliejančios formos atsirado gerokai anksčiau, bet žaidimai, kinas, pabėgimo kambariai (angl. escape rooms) ir kitos pramogos jas pavertė mainstreamu.
Blast Theory darbai labai tinka šiam kontekstui. Tiesą sakant, esame vieni iš tų menininkų, kurie lėmė tokius pokyčius. Kai pradėjome kurti, mūsų darbai tuometiniame kontekste buvo neįprasti, naujoviški. O dabar apsidairome - ir viskas atrodo pažįstama. Tai, ką šiandien daro kiti, patys išbandėme prieš dešimt ar penkiolika metų. Šaunu tai matyti, bet suprantu, kad pasiekėme tokį etapą, kai turime surasti ką nors nauja.
Aktyvų vaidmenį skiriate auditorijai. Žiūrovai turi ne tik įgyvendinti tam tikras užduotis per grupės pasirodymus, dažnai juos įtraukiate ir kurdami projektus, su jais pirmiausia išbandote savo darbus, kuriuos tik po to pristatote viešumai. Kaip konceptualizuojate savo auditoriją? Teatre ją įprasta vadinti žiūrovais, žaidimuose - žaidėjais arba žaidimų vartotojais. O kaip pavadintumėte Blast Theory publiką?
Vartočiau visus terminus: žiūrovas, bendraautoris, asistentas, vartotojas, dalyvis, lankytojas, naršytojas, publika, kai kuriais atvejais net protagonistas. Manau, terminų parinkimas priklauso nuo konteksto. Kai vartojamas žodis „žiūrovas“ arba „stebėtojas“, tada, atrodo, žiūrovai stebi arba daro tai, ką kūrėjas buvo labai aiškiai nustatęs ir numatęs. Blast Theory nesistengia aiškiai apibrėžti, apie ką tas konkretus projektas, kokia turėtų būti jo auditorija. Žinau, kad visi tie žmonės inteligentiški, jie nėra vienmačiai, todėl galima vartoti visus minėtus terminus. Aš pati esu ir vartotoja, ir dalyvė, ir auditorijos dalis. Kaip ir apskritai gyvenime, dabar galime išbandyti skirtingus statusus, būti daug kuo tuo pat metu. Kiekvienas gali ne tik stebėti kitų darbus, bet ir kurti bei viešinti savus, būti online.
Kurdami bendradarbiaujate ne tik su žiūrovais, bet ir su mokslininkais. Lietuvos teatro kūrėjai paprastai kreipiasi į mokslininkus kaip į kurios nors srities ekspertus, konsultuojasi su jais, klausosi jų paskaitų ar pan. Jūs su mokslininkais bendradarbiaujate kitaip. Ne kartą dirbote su Notingamo universiteto Mixed Reality Lab (liet. susiliejusios realybės laboratorija) mokslininkais, kurdami ir įgyvendindami bendrus projektus, tyrėte interaktyviųjų medijų, technologijų ir meno ryšį. Kaip vyksta toks Blast Theory ir Mixed Reality Lab bendradarbiavimas?
Artimesnis bendradarbiavimas su mokslininkais nėra įprastas, nes meno ir mokslo sritys labai skirtingos ir gali būti visiškai nesusijusios. Didžiojoje Britanijoje irgi egzistuoja tokia praktika, kai menininkai kreipiasi į mokslininkus prašydami informacijos, kurią vėliau panaudoja kūrybai. Tačiau Blast Theory ir Mixed Reality Lab interesai panašūs, susiję. Be to, glaudžiai bendrauju su Steve´u Benfordu. Jis - pagrindinė šios laboratorijos figūra, aplink jį buriasi kiti žmonės. Jis supranta ir vertina menus, kultūros formas. Vargu, ar Blast Theory ryšys su Mixed Reality Lab būtų toks artimas, jei nepažinočiau šio žmogaus. Tačiau ar bendradarbiausime, ar ne, priklauso ne tik nuo noro, bet ir nuo galimybių. Plėtodami projekto idėją, mes turime omenyje juos, o jie - mus. Susitikusi sakau: „Steve´ai, mes dabar įgyvendiname štai tokį projektą. Ar jums būtų įdomu? Ar prisijungtum?“ Tai lyg pradinis pasimatymų procesas - siūlome, bandome, bet daug kas priklauso nuo to, ar jiems tinkamas metas, ar tai susiję su tuo, ką jie daro. Kiekvienas turime savų, individualių tikslų, kurie kartais sutampa. Tai lyg žmonių santykiai - norisi ką nors daryti kartu, bet norisi išlaikyti ir savo autonomiškumą.
Kokios temos jums, kaip menininkams, šiuo metu atrodo svarbios? Apie ką vertėtų kalbėtis su šiuolaikine auditorija?
Mano kolegos Mattas ir Nickas į šį klausimą tikriausiai atsakytų kitaip, bet man šiuo metu rūpi, pavyzdžiui, skirtingų kartų problema. Kadangi jau šiek tiek pagyvenome, atsirado amžiaus skirtumas su jaunesniais žmonėmis. Be to, man įdomus žmonių santykių ir atsakomybės klausimas. Turbūt tai ne nauja tema, bet mane domina ribos tarp to, kas tikra ir kas dirbtina, pavyzdžiui, tarp žmogaus ir jam persodintos širdies arba perpilto donoro kraujo. Arba tarp vieno žmogaus ir kito - ateivio, imigranto ir pan. Kitaip tariant, tyrinėju fizines, technologines, geografines ribas. Man visada rūpi žmonės, kurie turi mažiau galimybių išreikšti savo nuomonę ar papasakoti apie save, pavyzdžiui, vaikai, paaugliai, nes jie neturi tokių pačių ekonominių, socialinių sąlygų.
Technologijos - neatsiejama Blast Theory darbų dalis. Kaip suprantate jų funkcijas šiuolaikinėje visuomenėje ir mene?
Mums, Blast Theory nariams, technologijos reiškia kelis dalykus. Pirmiausia - tai tarsi šiuolaikinė kalba, kurią kasdien vartojame, tarsi įrankis, kuris mus visus šiandien sieja. Kai užsidega ženklas, kad telefonas greitai išsikraus, skubame aparatą įkrauti. Net ir tai jau nemažai pasako apie mus ir apie šiandienos problemas. Kita vertus, savo darbuose suteikiame žmonėms galimybę tuos pažįstamus įrenginius naudoti kitaip, neįprastais būdais.
Nors nesame aistringi technologijų fanai, tačiau stebime pokyčius, išbandome naujus dalykus. Vis dėlto nepuolame aklai naudoti naujų technologijų. Pavyzdžiui, visi mums sako, kad turėtume sukurti ką nors, kas būtų susiję su virtualios realybės technologija. Juk dabar ji prieinama beveik kiekvienam - gaminama plačiajai rinkai, beveik kiekvienas gali nusipirkti virtualios realybės akinius arba bent jau juos išbandyti. Tačiau to daryti kol kas neketiname - nors esame susipažinę su virtualia realybe, bet ji dar neatliepia mūsų. Akivaizdu, kad technologijos šiandien kerta geografines ribas ir laiko juostas. Jos keičia mūsų visų bendravimo būdą - į geresnį ar blogesnį, nežinia, tačiau jis tikrai kitoks. Stebime technologijų kaitą, bet gilinamės ir į kitus dalykus.
Atvykote į Lietuvą vesti užsiėmimų Vasaros teatro mokykloje. Gal atskleistumėte, kokias užduotis parengėte?
Pirmoji užduotis susijusi su tiesioginiu transliavimu (live streaming). Vėliau bandysime įvertinti, su kokiomis aplinkybėmis tenka susidurti, kai kuriame darbą, skirtą tam tikrai vietovei. Atliekant kitą pratimą, reikia sukurti situaciją, kai būtina išspręsti kokį nors etinį klausimą. O paskutinė užduotis susijusi su keliomis Vilniaus vietomis - ką kolektyviai žinome apie jas. Panašų pratimą praėjusiais metais uždaviau dirbtuvėse, kurios vyko Škotijoje. Tąkart kalbėjome apie niekada neišsiveržusį ugnikalnį, kuris vėliau tapo lankomiausia vieta dėl atsiveriančios miesto panoramos, ir apie gatvę, kuria futbolo sirgaliai iš dviejų skirtingų stadionų eidavo į tą patį barą. Man patinka, kai geografiškai, istoriškai svarbios vietos, laikomos populiariosios kultūros dalimi, pulsuoja įtampa.
Dėkoju už pokalbį.
* Blast Theory pavadinimas kilo iš britų avangardinio žurnalo Blast (1914-1915 m.). Žodį „blast“ galima versti kaip daiktavardį „stiprus vėjo gūsis“ arba kaip veiksmažodį „naikink“. Minėtame žurnale buvo publikuotas Wyndhamo Lewiso manifestas. Kaip vieną iš šio manifesto tezių Mattas Adamsas prisimena „Blast Theory Bless Practice“ („Naikink teoriją - šlovink praktiką“).
2.
Kristina Werner - taikomojo teatro specialistė ir teatro kūrėja. 2015 m. ji baigė taikomojo teatro studijas Londono Goldsmiths universitete. Werner įgyvendina projektus, siejančius teatrą su edukacija, skatinančius įvairias bendruomenes bendrauti tarpusavyje. Be Didžiosios Britanijos, ji yra dirbusi, Čekijoje, Vokietijoje, kitose šalyse. Taikomojo teatro principus Werner yra taikiusi dirbdama su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų, su pabėgėliais, senjorais ir multikultūrinėmis grupėmis. Šį pavasarį kartu su Lietuvos teatro kūrėjais Werner pristatė spektaklį „Žalia pievelė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Kaip trumpai apibrėžtumėte, kas yra taikomasis teatras? Kuo jis skiriasi nuo to, į kurį paprastai einame, norėdami maloniai praleisti vakarą?
Pagrindinį skirtumą jau įvardijote: taikomasis teatras skirtas ne vien pramogai, jis turi ir kitą tikslą. Meno praktikas, kitaip dar vadinamas tarpininku, pagalbininku (angl. facilitator), dirba su žmonių grupe, kuri apibrėžiama kaip bendruomenė, jei bent vienas dalykas jiems yra bendras. Tai gali būti bet kas - gyvenamoji vieta, negalia, socialinė padėtis ar pan.
Taikomasis teatras labai dažnai susijęs su tais žmonėmis, kurie yra atsidūrę visuomenės paraštėse, kurių balsas įprastame teatre nėra girdimas. Pavyzdžiui, esame įpratę teatre matyti baltuosius viduriniosios klasės atstovus. O taikomasis teatras, mano įsitikinimu, stengiasi parodyti visuomenės įvairovę ir egzistuojančius skirtingus požiūrius į pačią visuomenę. Toks teatras reiškia ir intervenciją į tam tikras socialines struktūras. Dažnai tie, kurie gyvena tokių struktūrų paraštėse, nežino, kaip atsikratyti jiems primesto ir juos slegiančio vaidmens. Taikomasis teatras tokiems žmonėms suteikia galimybę išbandyti įvairius vaidmenis ir pamatyti visuomenę, jos struktūrą kitomis akimis.
Šiemet kūrėte spektaklį „Žalia pievelė“ su Visagino gyventojais. Ar šiam kūrybiniam procesui kėlėte tikslus, būdingus taikomajam teatrui, ar naudojote tokio teatro metodus? Ar ši patirtis jums asmeniškai davė ką nors nauja?
Manau, visai kūrybinei komandai ši patirtis buvo nauja, bet skirtingai. Man buvo nauja tai, kad dirbau su Nacionalinio dramos teatro komanda, o produktą kaip rezultatą turėjau pateikti profesionaliai scenai. Paprastai aš dirbu nedidelėse scenose ir neturiu galimybės bendradarbiauti su profesionaliais scenografais, kostiumų dailininkais, apšvietėjais, scenos technikais. Kitiems „Žalios pievelės“ kūrėjams buvo neįprasta dirbti su neprofesionalais, nepratusiais būti scenoje.
Dar neprasidėjus šiam projektui, man teko daug kartų girdėti, kad Visaginas - tai pavojingas, baisus miestas, kuriame žmonės labai nedraugiški, ten gyvena daug rusų. Nuo pat pradžių jautėme, kad lietuviai ir rusai susipriešinę. Ypač krito į akis išankstinis neigiamas lietuvių nusistatymas prieš rusus. Todėl vienas iš mūsų tikslų buvo suburti etniškai mišrią visaginiečių grupę, kad jie turėtų galimybę per teatrą pabendrauti vieni su kitais. Kadangi Visaginas nėra didelis miestas, manėme, kad jo gyventojams suteiksime retą progą išreikšti savo kūrybiškumą kūrybinėse dirbtuvėse. Tačiau paaiškėjo, kad jie turi nemažai kūrybinių erdvių ir galimybių. Vis dėlto svarbiausia mums buvo parodyti skirtingus požiūrius į Visaginą.
O darbo metodus nuolat keitėme, atsižvelgdami į situaciją ir surinktą grupę. Pavyzdžiui, kai pirmąkart kvietėme į kūrybines dirbtuves, niekas neatėjo. Supratome, kad kažką darome ne taip. Tada sugalvojome iškepti pyragą ir pakvietėme visaginiečius jo valgyti. Juk tam, kad jie prie mūsų prisijungtų, pyragas atrodo mažesnė kliūtis negu pasiūlymas vaidinti scenoje. Dirbti pradėjome nuo kelių įprastų vaidybos žaidimų, kurie užduodami vaidybos studentams arba kuriuos per repeticijas daro profesionalūs aktoriai. Paskui tie savanoriai gavo užduotį, susijusią su Visaginu, turėjo įsivaizduoti, kad kambario grindys - tai miesto žemėlapis, ir pažymėti jame savo mėgstamiausias vietas. Tokiu būdu buvo sukurtas tų žmonių Visagino žemėlapis. Po to jie turėjo suvaidinti, kas jiems nutiko tose pažymėtose vietose. Žinoma, dar siekėme sužinoti, kaip jie vertina atominės elektrinės uždarymą. Provokavome juos diskutuoti apie tai „čia ir dabar“ arba prašėme užrašyti ir perskaityti savo mintis. Be to, darėme su jais interviu, iš tų pokalbių atsirado spektaklio tekstas. Taigi kurdami „Žalią pievelę“ pasitelkėme ne tik taikomojo teatro, bet ir kitus įprastus spektaklio kūrimo metodus.
Kitaip nei režisieriai, statantys spektaklius profesionaliai scenai, jūs dažnai dirbate su vyresnio amžiaus žmonėmis, su pabėgėliais, su vaikais, kurie turi raidos sutrikimų, etniškai mišriomis grupėmis ir kt. Kokia ši patirtis?
Mane labiausiai paveikė darbas su raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Iš pradžių jaučiausi lyg įmesta į šaltą vandenį. Būtent tada supratau, kad pirmoji taikomojo teatro tarpininko užduotis - sukurti lygiavertę komunikaciją, bendravimą, kai nepaisoma hierarchijos, nėra jokių statuso skirtumų. Pirmą kartą dirbau su berniuku, kuris buvo autistas ir negalėjo kalbėti. Bandžiau perprasti savitą jo bendravimą. Supratau: jeigu ropojimas keturiomis ant grindų padėtų mums užmegzti ryšį, turiu ropoti. Ilgainiui mudu pradėjome suprasti vienas kitą ir bendravome ne žodžiais, o judesiais, prisilietimais. Tai buvo nuostabus patyrimas. Žinoma, tada buvo paprasčiau, nes dirbau su berniuku individualiai, galėjau susikoncentruoti vien į jį. Tačiau toks pats principas galioja ir dirbant su žmonių grupe - pirmiausia reikia užmegzti ryšį, siekiant, kad visi jaustųsi patogiai.
Senelių namuose kartą per mėnesį rengdavome kokteilių vakarėlius. Stengėmės, kad įprastoje aplinkoje jie pasijustų kitaip, lyg atsidūrę bare. Vaišindavome kokteiliais, šnekučiuodavomės, kartais pasikviesdavome muzikantų, šokdavome. Prieš vakarėlius pamokydavau juos labai paprastų šokio judesių. Visai paprasta choreografija, pasirodo, gali sukurti labai didelį efektą - ji suartindavo, padėdavo sukurti gerą nuotaiką.
O su pabėgėliais pirmąkart susidūriau, kai jauna teatro trupė nusprendė iš scenos papasakoti apie jų situaciją Vokietijoje. Pabėgėliai nebuvo kviečiami vaidinti scenoje, tiesiog darėme su jais interviu. Pamenu, vienas iš jų manęs paklausė, koks šio projekto tikslas? Tą akimirką supratau, kad, štai, aš jo prašau papasakoti savo istoriją, atverti širdį, parodyti skaudulius, bet juk jis manęs nepažįsta, tai kodėl turėtų tą daryti? Ar turiu teisę tirti jo istoriją vien todėl, kad tai bus įdomu pamatyti scenoje? Todėl vėliau, kai dirbau su jaunais pabėgėliais, niekada neklausinėdavau apie jų patirtį - nei kodėl jie paliko šalį, nei kaip čia atkeliavo. Supratau, kad svarbiausia elgtis su jais kaip su tiesiog jaunais žmonėmis, kurie patiria tuos pačius jausmus ir turi tokių pačių problemų kaip jų bendraamžiai. Nors jų patirtis kitokia, bet iš esmės visi esame tokie patys.
Kaip įvardytumėte, kokie šiandien galėtų būti didžiausi iššūkiai taikomajam teatrui?
Manau, vienas iš tokių iššūkių būtų pasiekti, kad taikomajam teatrui išvis nebereikėtų tarpininkų. Žinoma, iš pradžių reikia iniciatoriaus, tačiau būtų puiku, jei ilgainiui dalyviai bendrautų be niekieno pagalbos. Tiesą pasakius, tarpininkas visada nori tapti grupės dalimi, bet niekada netampa, visada esti už jos ribų, jaučiasi pašalinis.
Kitas iššūkis - tai gebėjimas keisti savo požiūrį ir į viską žvelgti iš skirtingų pozicijų. Pavyzdžiui, aš esu viduriniosios klasės baltoji moteris, turiu tam tikrų privilegijų ir tam tikrą patirtį, bet niekada neįgysiu tokios patirties, kokią turi bendruomenė, su kuria dirbu. Aš matau pasaulį kitaip negu jie, tačiau tai tik vienas iš būdų jį suvokti - kito žmogaus požiūris turi lygiai tokią pat teisę ir vertę. Taikomojo teatro užsiėmimai skirti ne tam, kad visi dalyviai matytų pasaulį taip, kaip jį matau aš, o kad aš imčiau svarstyti, kaip elgčiausi, jei atsidurčiau tų kitų kailyje. Pavyzdžiui, jei rimtų problemų turintis vaikas išmeta kėdę pro langą, nes jaučiasi nusivylęs, namiškiai neturėtų jo užsipulti dėl tokio elgesio, bet stengtis jį suprasti. Kitaip tariant, išnirti iš savo pasaulėjautos ir į viską pažvelgti kito akimis.
Lietuvoje taikomasis teatras egzistuoja, sakyčiau, paraštėse - apie jį mažai kalbama, jis beveik nematomas. O kaip jis vertinamas kitose Europos šalyse?
Sakyčiau, įvairiai. Pavyzdžiui, Londone, kur studijavau, taikomasis teatras - įprasta, pripažinta scenos meno šaka. Beveik kiekviena institucija turi taikomojo teatro grupę - tai visiškai normalu. Taikomasis teatras populiarėja ir Vokietijoje, bet kol kas jis dažniausiai susijęs tik su teatrais ir jų darbuotojais.
Man atrodo, taikomasis teatras remiasi ankstyvojo teatro principais. Požiūris, kad teatro spektaklis turi būti rodomas uždarame pastate ir skirtas pramogai, atsirado prieš keletą šimtmečių. O anksčiau teatras buvo visuomenės bendravimo būdas. Juk vaidinimuose, kurie panašūs į ritualus, vaidindavo neprofesionalūs aktoriai. Man atrodo, turėtume atgaivinti tokią teatro funkciją.
Lietuvoje vedate užsiėmimus Taikomojo teatro savaitėje. Kokias užduotis gavo jos dalyviai?
Pirmą dieną nagrinėjome socialinio statuso klausimą. Kiekvienas iš mūsų turime tam tikras komforto ribas, todėl paprašiau visų išbandyti skirtingus socialinius vaidmenis, pasvarstyti, kurie jiems patogūs, o kurie - ne, kaip jie veikia bendravimą su kitais, kaip tą parodo mūsų kūno kalba ir pan. Tada daviau užduotį, kad išbandytų grupės koordinavimą, režisavimą, susipažintų su teatro instrumentais. Atlikome ir tokį pratimą: jie, sustoję į vieną eilę, turėjo lėtai slinkti scenos krašto link, o jį pasiekę, lyg griūvančios domino kaladėlės po vieną sulėtintai (angl. slow motion) gražiai numirti. Taigi pirmosios užduotys buvo be turinio, skirtos išbandyti buvimą kartu ir grupės režisavimą, net jei esi jos dalyvis. Paskui dirbome su biografine medžiaga - reikėjo užrašyti savo patirtį (tai galėjo būti ir išgalvoti tekstai). Remdamiesi jais, bandėme kurti vaidybinius epizodus, aiškinomės, kokios tų tekstų temos ir kokiomis teatrinėmis priemonėmis jas išreikšti, kad būtų suprantamos auditorijai.
Dėkoju už pokalbį.
