Gyvename neramiais laikais, gyvename įdomiais laikais – taip kalba žmonės, jausdamiesi esą ypatingame periode bei svarstydami, kaipgi iki to prieita. Tačiau trečiasis šio amžiaus dešimtmetis ypatingas tik galią turinčių ir jos sėkmingai siekiančių valstybių gyventojams – tiems, kurių balsas skamba garsiausiai, ir tiems, kurie renkasi negirdėti iš toliau atsklindančio aido. Ir, žinoma, tiems, kurie kadaise kitų kančios sąskaita užsitikrino materialinę gerovę, o su ja – saugumą savo trapiems ego.
Tik informacijos amžiuje „mažesniuosius“ ignoruoti sunkiau, nes įvairiais medijų kanalais žmones nuolat pasiekia informacija apie tolimesnes ar artimesnes nelaimes. O šios pamažu augina kaltės jausmą. Normalu, kad net ir jo slegiami nesiimame spręsti viso pasaulio problemų; iš tiesų daug padėtume išsispręsdami bent jau asmenines. Vis dėlto net ir tai nėra paprasta, ką jau kalbėti apie bejėgystės jausmą, augantį drauge su žiniomis apie naujas tragedijas.
Tačiau protingas, lengvesniu keliu eiti linkęs žmogaus organizmas rado išeitį: nebūtina spręsti problemų, pakanka jas reflektuoti. Tam itin palankus yra menas, ypač – teatras, leidžiantis tikroviškai ir be jokio pavojaus išgyventi tai, už ką kitiems tenka mokėti skaudžią kainą. Galbūt tai yra atsakymas jaunesnei lietuvių kūrėjų kartai, kuri kadaise svarstė, prieš ką kovoti spektakliais, kai tauta ir valstybė nebeturi bendro priešo. Galima kovoti prieš abejingumą, kuriuo dangstomasi nuo nemalonios tikrovės, – tuomet sunkiausia užduotimi tampa paieškos, kaip tokią kovą pateikti įkvėpimo, o ne puolimo išraiška.
Šį kelią sėkmingai atrado festivalio FIND (Festival International New Drama – Tarptautinis naujosios dramos festivalis) organizatoriai. Renginys išaugo iš 1996-aisiais prasidėjusios Thomaso Ostermeierio ir Jenso Hillje’ės iniciatyvos suteikti erdvę šiuolaikinėms didžiųjų valstybių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, JAV, rusijos) pjesėms. 2000-aisiais Berlyno Schaubühne scenoje surengtas pirmasis FIND, kuriame dalyvavo ir OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis „Ugnies veidas“ pagal Mariuso von Mayenburgo pjesę. Greitai pradėta orientuotis į dramaturgiją mažiau paplitusiomis kalbomis, o šiandien galima teigti, kad festivalis taikliai ir profesionaliai pristato naujosios dramaturgijos tendencijas ir net eksperimentus.
Eksperimentą priminė menininkės Consolate kūrinys ICIRORI (kirundi kalboje tai reiškia „žiūrėti į kažkieno vidinį veidrodį ir pažvelgti istorijai į akis, kad galėtum judėti toliau“), kuriame ji kalbėjo apie 10-ajame dešimtmetyje Belgijos vyriausybės patvirtintą ir vykdytą vaikų išvežimą iš Burundžio ir įvaikinimą belgų šeimose. ICIRORI meniniais kriterijais yra silpnas kūrinys, tačiau jo paveikumą nulemia itin prasmingas turinys, kuriuo jo autorė buvo priversta gyventi. Baltųjų pasauliui sunku suvokti, kodėl iš skurdo išgelbėti vaikai perkėlimo į Belgiją nelaiko didžiausia likimo dovana. Tačiau tokį įvaikinimą patyrusi trisdešimtmetė Consolate pamažu paaiškina: vaikams nebeleidžiama turėti jokio ryšio su biologine šeima, net jei broliai ir seserys gyvena netoliese. Negana to, atėmus prigimtinę istoriją, vaikai dirbtinai įmesti į kitos rasės aplinką, kurioje buvo priversti visą gyvenimą tvarkytis su atviru arba internalizuotu rasizmu.
Spektaklyje akcentuojama, kad šie procesai vykdyti gavus Belgijos vyriausybės leidimą ir mokant valstybei mokesčius už paslaugą. Papasakojusi šeimos istoriją, Consolate tokį šalies ir belgų pasirinkimą vadina tragedija, kurios žalos valstybė iki šiol nepripažino ir už kurią neatsiprašė. Ir čia pat inicijuoja sprendimą: subtitrams skirtuose ekranuose anglų ir prancūzų kalbomis suformuluojamas pripažinimo ir atsiprašymo tekstas, kurį ji pasiūlo skaityti žiūrovams. Įsivaizduoju, kaip jautriai tai turėtų skambėti Belgijoje. Tačiau patirtis skaityti žodžius Berlyne ir atsiprašyti už tai, su kuo nesu susijusi, padėjo suprasti, kad garsiai tardami žodžius ir garsiai formuluodami nusikaltimus, kur kas aiškiau perduodame savo smegenims informaciją apie tragedijos mastą ir pasekmes. Garsiai ištarti žodžiai ICIRORI sukuria prasmę, kurią nešiesi toliau.
Kiek kitaip žodžių poveikis atskleistas Niujorke įsikūrusio teatro „Elevator Repair Service“ (ERS) spektaklyje „Baldwin and Buckley at Cambridge“ („Baldwinas ir Buckleyʼus Kembridže“), kuriame verbatim teatro principu atliktas 1965-aisiais Kembridžo universiteto debatų klube nuskambėjęs gerbiamo intelektualo ir rašytojo Jameso Baldwino bei daug žadėjusio Naujosios Dešinės pionieriaus Williamo F. Buckley’aus jaun. pokalbis tema „Ar amerikietiška svajonė buvo įgyvendinama išimtinai afroamerikiečių gyventojų sąskaita?“ Šis pastatymas nepareikalavo beveik jokios meninės išmonės, tačiau jis rėmėsi teatro galia sukurti žiūrovams aplinkybes, į kurias jie patys niekada gyvenime nepakliūtų. Apskritai diskusijas laikau menu ir manau, kad stiprios, kompetentingų žmonių parengtos bei skirtingus požiūrius atskleidžiančios kalbos gali sukurti ne mažiau paveikų įvykį nei geras teatro spektaklis. Tačiau nors ERS teatras laikomas vienu įdomesnių Niujorke, o spektakliui panaudota diskusija plačiąja prasme yra aktuali ir šiandien, „Baldwin and Buckley at Cambridge“ autoriai, regis, nepasistengė paieškoti 2025-ųjų visuomenei paveikių informacijos perdavimo priemonių. Susodinę žiūrovus iš trijų pusių, jie įtaisė Baldwino ir Buckley’aus vaidmenų atlikėjus skirtinguose kampuose, vieną priešais kitą, ir paleido sakyti tekstus, o pabaigoje įtraukė sceną, kurioje Baldwiną vaidinęs aktorius grįžta namo ir su partnere / kolege juokiasi iš situacijų, kai vaidmenims buvo pasirinkti vien tik dėl odos spalvos. Veikiausiai tai ir turėjo susieti diskusiją su mūsų dienomis ir parodyti, kaip lygių teisių laikais nebaltieji tą lygybę patiria, t. y. kaip baltųjų pareigą skirti jiems vietą pagal iš šalies diktuojamas sąlygas. Tačiau didžioji spektaklio dalis liko istoriją ir asmenybes atpažįstančiųjų pramoga. Tik įdomu buvo pastebėti, kad išlaikydami kalbinę autentiką kūrėjai vartojo žodį „negras“, o vokiškuose subtitruose jis buvo keičiamas į šiandien vartojamus pagarbesnius atitikmenis.
Anksčiau minėti pavyzdžiai – tai spektakliai, kuriuose menininkams žmogus yra įdomesnis už teatrą. Tai būdinga dar bent dviem festivalio darbams: paauglių atliktam Milo Rau spektakliui „Medėjos vaikai“ ir kūriniui „Héritage“ („Paveldėjimas“), kuriame belgų aktorius Cédricas Eeckhoutas į sceną atveda savo mamą, pasakoja jos istoriją ir išreiškia begalinę meilę, padėką bei susižavėjimą. Tačiau labai svarbu yra klausti: ar menininkai padaro žmogų įdomesnį už teatrą ir žiūrovams? Mano akimis, žmogus už teatrą įdomesnis gyvenime, tačiau scena kuria sąlygas teatrui, tad siekiant poveikio, tenka imtis kitokių priemonių nei tiesiog būti savimi. O tam, kad scenoje įdomus taptų tikras žmogiškumas, reikalinga stipri ir įgudusi režisieriaus ranka, sugebanti įdėti neprofesionalų, todėl nenuspėjamą, žmogų į aplinkybes, kuriose be ypatingų pastangų sužydi jo unikalumas. Deja, „Medėjos vaikuose“ labai daug įtakos atiduota paaugliams, tad spektaklio sėkmė stipriai priklauso nuo to, kaip jiems pavyksta palaikyti jo ritmą bei dinamiką, ir kaip pasiseka pasakyti Euripido išrašytų personažų bei panašaus į Medėją likimo moters ir ją supusių žmonių monologus. Nemačiusiems Milo Rau kūrybos nesiūlau pradėti nuo „Medėjos vaikų“. Nors čia, kaip ir kituose režisieriaus darbuose, žmogaus prigimtis ir vidinis pasaulis analizuojami neiškeliant asmeninės pozicijos ar santykio, kūrinys nesulimpa į vientisą sceninę istoriją. Jį gelbsti tik puiki, sėkmingai publiką įtraukianti pradžia, ir netikėta, tačiau aiški pabaiga.
Cédricas Eeckhoutas, priešingai, visą spektaklį grindžia asmeniniu santykiu su savo motina – nuostabiai žavia, gražia ir elegantiška Jo Libertiaux. Spektaklio karkasą sukuria Cédricas, tačiau jį užpildo mamos charizma, prie kurios sūnus puikiai priderina savo pasirodymus, jų centre vis tiek palikdamas Jo.
Žinoma, FIND programoje buvo spektaklių, kvietusių mėgautis teatro išraiškos priemonėmis, o ne stimuliuoti smegenis dokumentine medžiaga. Vienas jų – „Needcompany“ įkūrėjo Jano Lauwerso režisuotas ir žymiojo aktoriaus Gonzalo Cunillo atliktas monospektaklis „Un sublime error“ („Didinga klaida“). Puikios klasikinės mokyklos, išskirtinės elegancijos, įstabios tarties ir žaismingumo profesionalas pakeri stebinčiuosius savo meistryste ir jautrumu. Visai nesvarbu, kiek publiką domina istorija ir jos intriga ar kiek džiugina, o gal erzina poetiniai išvedžiojimai. Cunillo sukuria grynąjį teatrą, kuriame tiesiog malonu būti.
Prie meno viršenybės norėtųsi priskirti ir į „Un sublime error“ visiškai nepanašų airių „Abbey Theatre“ spektaklį „Safe House“ („Saugus namas“), režisuotą Endos Walsh. Tai – dar viena moters istorija, nes būtent jos dominavo šių metų FIND festivalyje. „Safe House“ iš kitų kūrinių išsiskyrė muzikiniu atlikimu (didžiąją dalį teksto aktorė dainavo), dinamišku technologijų scenoje panaudojimu ir dėmesiu skaudžiai moters gyvenimo gelmei, kuri dažniausiai lieka ten, kur vyksta spektaklio veiksmas: mažame kambarėlyje, nedideliame pasaulėlyje, kurio moteris jaučiasi verta ir dėl to negali iš jo išeiti. Laimingos tos, kurioms aplinkiniai primena jų vertę, tačiau yra daugybė tokių, kurios nieko apie tai nesužino iki pat gyvenimo pabaigos.
Tačiau daugiausiai simpatijų susilaukia darbai, kuriuose dėmesys žmogui ir menui yra lygiaverčiai, nes tai tenkina skirtingų poreikių žiūrovus. Ši lygybė būdinga režisierės Caroline Guiela Nguyen spektakliams, kurių FIND parodė net tris, paskelbę autorę šių metų artist in focus. Pasirinkimas nėra netikėtas, nes Ngyuen yra ilgametė Schaubühne bendradarbė, pastačiusi čia kelis spektaklius. Nieko keista, kad vokiečiams patinka jos kūryba: prancūzų-vietnamiečių šaknų turinti menininkė geba kurti ir mažesnio, ir itin didelio masto spektaklius, kuriuose atskleidžia moksliniais ar socialiniais tyrimais grįstą kompleksišką bendruomenių, visuomenės grupių, asmenybių gyvenimo realybę. Ji atveria žiūrovams pasaulius, kuriuose jie nėra buvę arba nesupranta lankęsi, ir nutiesia kelią kiekvienam, pagal savo galimybes, tuos pasaulius pažinti. Šįmet FIND pristatė tris kūrėjos spektaklius: „Saigonas“[1], „Lacrima“ ir „Valentina“. Nė vieno nekomentuosiu, nes kiekvienas jų vertas atskiro teksto. Tačiau teatro mylėtojus raginu atidžiau patyrinėti Nguyen spektaklius, nes juose matyti pažinimas, supratimas, dėmesys. Tai stipriai skiriasi nuo anksčiau minėto polinkio bėgti nuo problemų į refleksijas.
Tačiau tai buvo išimtis iš taisyklės. Bėgti skatino net ir diskusija apie realybę, pavadinta „Tarptautiniai kultūriniai mainai griežto taupymo ir politinių permainų laikais“. Ją moderavo publicistė Carolin Emcke, greta sėdėjo Goethe’ės instituto prezidentė Gesche Joost ir režisierius Milo Rau. Joost pateikė daug reikšmingos informacijos apie šalis, kuriose plėtojama Goethe’ės instituto veikla, apie įstaigos tikslus, ir sukūrė įspūdį, kad kultūros lauke yra žmonių, norinčių matyti ir tikrai matančių pasaulį už savo turtingos šalies ribų. Milo Rau diskusijoje išliko teatro menininku, scenoje atsiskleidžiančiu sarkastiško intelektualo personažu: jis žino tragedijas, jis išmano dalykus ir politiką, tačiau yra aukščiau tų žmonių ir aukščiau iniciatyvų, tad savo žinias jis panaudoja dar vienai sceninei pramogai sukurti. Kiek panašiai į pasaulį žvelgianti atrodė moderatorė Emcke. Tai yra vienas liūdniausių dalykų, kuriuos tenka pažinti Vokietijos kultūros visuomenėje: žmonės tiki garsiomis refleksijomis prisidedantys prie pasaulio gelbėjimo, tačiau iš tiesų jie patogiai vengia savirefleksijos, perkeldami atsakomybę kitoms valstybėms, kitoms tautoms, o geriausiu atveju – savo šalies politikams, tačiau tik ne visuomenei ir ne asmenybėms. Ir žiūrovai džiaugiasi: tai yra renginiai, kurių jiems reikia. Tai yra progos atsikvėpti: mes geresni, mums katastrofos negresia ir mums nieko nereikia keisti.
Galbūt keistai skamba tokios išvados festivaliui, kuriame tiek daug kalbėta apie žmogų, ir kuriame žodis suteiktas jo stokojančioms grupėms bei istorijoms. Apskritai FIND yra puikus renginys, kurio programą siūlau kasmet patikrinti angliškai arba vokiškai kalbantiems lietuviams (visi spektakliai rodomi su abiejų kalbų, – arba vienos iš jų, jei kita spektaklyje yra pagrindinė, – subtitrais). Ir esu beveik tikra, kad trumpas vizitas paliktų kur kas mažiau slogumo bei leistų pasimėgauti teatrine kokybe ir / arba prasmės siekiančia, atvira menininkų pozicija. Tačiau stebint meno kūrinius, kuriuose dominuoja ne galios pozicijose esantys žmonės, ir klausant viešų pokalbių, kuriuose kultūros atstovai bando aiškinti(s) socialines ir politines problemas, bejėgystės jausmas auga. Vokiečiai išskirtinai jautrūs Holokausto temai, tačiau beveik visame pasaulyje tai viešai pripažįstama kaip viena didžiausių žmonijos tragedijų. Daugybė kitų, net ir panašių, katastrofų, vis dar yra nepripažintos, negana to – neišgedėtos ir neatlygintos. Tad pasaulis turi pakankamai medžiagos neapykantai.
Šiuo aspektu FIND vykdo svarbią misiją – kalba apie tragedijas, kurios nebuvo pripažintos tragedijomis. Ir, tiesą sakant… tai padeda. Nes pradėjus suprasti, kokie yra žmonės, gyvenimas šiek tiek palengvėja. Tai moko kai ko svarbaus: kad riboti refleksijų laiką ir auginti drąsą veikti yra vertingiau nei ilgai reflektuoti bei skųstis.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
[1] Spektaklis „Saigonas“ rodytas ir Lietuvoje – 2018 m. Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“.
