Oskaro Koršunovo „Sidabrinio ežero" premjera Stokholme
Vasario pabaigoje Stokholmo teatre „Folkopera" įvyko Oskaro Koršunovo režisuotos Kurto Weillio ir Georgo Kaiserio operos „Sidabrinis ežeras" (1932) premjera. Retai statomą kūrinį lydėjo sėkmė - viena griežčiausių sostinės operos kritikių Camilla Lundberg per valstybinės televizijos vakaro žinių programą pavadino spektaklį „absoliučiai tobulu, neįtikėtinai tiksliai sukirptu, nepaprastai raiškios kūno kalbos, vienu iš pačių geriausių „Folkoperos" spektaklių per visą teatro gyvavimo laiką ir pačiu įdomiausiu šios žiemos spektakliu Stokholmo scenose".
Spektaklio scenovaizdį kūrė vienas geriausių švedų scenografų Peteris Lundquistas, judesį - choreografė Edita Stundytė, vaidmenis - dešimt operos solistų ir Stokholmo Karališkojo dramos teatro žvaigždė Torkelis Peterssonas. Beje, pastarasis vaidino 2003 m. Stokholme O. Koršunovo režisuotoje Sarah Kane pjesėje „Apvalytieji", o P. Lundquistas kūrė 2008 m. Stavangeryje O. Koršunovo režisuoto spektaklio Jono Fosse „Tos akys" scenografiją.
Stokholmo „Folkoperą" (dabar veikiančią buvusio kino teatro patalpose menininkų pamėgtame Siodermalmės rajone) 1976 m. įkūrė grupelė menininkų, atsiskyrusių nuo Karališkojo operos teatro. Naujojo teatro įkūrėjai deklaravo siekį padaryti operą suprantamą platesnei publikai, kartu ieškodami meninės formos atnaujinimo. Užsibrėžta statyti švedų kalba ir būti arčiau publikos net tiesiogine prasme - atsisakyti orkestro duobės, dramai ir muzikai skirti vienodą vaidmenį. Tačiau, anot dabartinės šio teatro meno vadovės Miros Bartov, garsėjančios itin drąsia ir finansiškai sėkminga nauja repertuaro koncepcija, jai ėmus vadovauti „Folkoperai", „ta revoliucija jau buvo tapus konvencija, operos teatrai seniai dalyvauja lenktynėse, stengdamiesi atnaujinti, modernizuoti operos režisūrą. Modernizacija tapo karštligiškomis varžybomis ir radosi poreikis eiti į gylį - kai kova dėl publikos gundo mąstyti vis labiau komerciškai, meninė drąsa (tiek renkantis repertuarą, tiek eksperimentuojant su scenine kalba) reikalinga labiau nei bet kada." Mira Bartov nusprendė kviesti Oskarą Koršunovą pamačiusi Stokholme OKT „Meistrą ir Margaritą".
Siūlome skaitytojams režisieriaus minčių apie naujausią spektaklį ir dviejų švedų kritikų vertinimus.
Oskaras Koršunovas: Pastebėjau įdomią tendenciją - užsienyje mane kviečia keistiems, nekonvencionaliems projektams, matyt, tokią susikūriau reputaciją. Kadaise Stokholme stačiau Sarah Kane „Apvalytuosius" - tai buvo pirmasis Kane pastatymas Švedijoje. Netipiškas buvo ir Mozarto „Užburtosios fleitos" pastatymas Turine, paremtas drastišku Alessandro Baricco sumanymu. „Užsispyrėlės sutramdymas" „Comédie Franšaise" teatre irgi buvo savaip neįprastas, nes šiame teatre dažniau statomas Moliêre´as, o ne Shakespeare´as. Visi šie atvejai buvo susiję su naujais senas tradicijas turinčių teatrų vadovais, jų noru keisti teatrų kryptį, atnaujinti repertuarą. Netikėti buvo ir pasiūlymai statyti norvegų dramaturgo Fosse pjesę „Tos akys" ar Strindbergo „Kelią į Damaską" Oslo nacionaliniame teatre. Bet, turiu pripažinti, tokie iššūkiai man patinka. Tai galimybė eksperimentuoti ir susidurti su tokiomis meninėmis užduotimis, su kokiomis kitaip vargiai susidurčiau, be to, jie suteikia kūrybinės erdvės, kokios nėra Lietuvoje - nei galimybių, nei mentaliteto požiūriu.
Kurto Weillio ir Georgo Kaiserio „Sidabrinis ežeras" irgi netradicinis sumanymas. Kūrinys retai statomas, nes operos dainininkams sunku suvaidinti didžiules dramines dalis („kalbamo" teksto yra daug daugiau nei dainuojamojo), o dramos aktoriams - sudainuoti vokalines partijas. „Sidabrinis ežeras" - nei opera, nei drama. Pasaka, netgi naivoka pasaka, bet su aštriu socialiniu užtaisu, kabareto žanro. Kūrinio atsiradimas sutapo su fašizmo atėjimu į valdžią, po premjerinių spektaklių trijuose Vokietijos miestuose 1933 m. vasario 18 d. Weilliui teko bėgti į Prancūziją, iš kur jis vėliau emigravo į JAV. Tai buvo Vokietijos kultūrinio pakilimo pabaiga, kurią „Sidabrinis ežeras" irgi savaip pažymėjo, išreikšdamas nuojautą apie ateinančius baisius laikus. „Sidabrinio ežero" tema - apie asmens atsakomybę, kurią labai sunku prisiimti, - tuo laiku buvo itin aktuali. Be abejo, ji aktuali ir šiandien: ar įmanoma asmeninė atsakomybė masinės kultūros diktuojamų normų apsuptyje? Rinkdamiesi gėrį, turime žinoti, kad prarasime žemę po kojomis, bet galėsime eiti vandeniu. Teisingumo ir tiesos takoskyra (beje, apie tai kalbama ir Gorkio pjesėje „Dugnas", kurį stačiau Osle, o dabar repetuoju Vilniuje su savo aktoriais) - labai svarbus klausimas, kurį kelia „Sidabrinis ežeras". Šios sąvokos turėtų būti giminiškos, deja, teisingumas yra stipriųjų, turtingųjų pusėje, o tiesa „disidentauja", slepiasi individo viduje, kad ir kokia būtų santvarka.
Žiemos pasaka Stokholmo „Folkoperoje"
Laikas spektakliui vargiai ar galėjo būti tinkamesnis. Sniego chaoso užvaldytame Stokholme, kur visi kaltina vieni kitus, kad niekas nefunkcionuoja, kaip turėtų, „Folkopera" rodo „Sidabrinio ežero" premjerą. Kurto Weillio muzikinė drama su paantrašte „Žiemos pasaka" primygtinai kelia asmeninės atsakomybės klausimą. Socialinis realizmas susipina su pasaka, o siužetas paprastutis: policininkas pašauna alkaną ananaso vagį ir kamuojamas sąžinės palieka tarnybą, bet laimi loterijoje ir įsigyja pilį, kurioje rūpinasi vagimi. Peterio Lundquisto scenovaizdis stūkso lyg metropolio griuvėsiai. Plieno konstrukcija su laiptais, bokštais ir efektingomis vaizdo projekcijomis. (...)
Policininko Olimo vaidmuo atrodo specialiai sukurtas Karališkojo dramos teatro žvaigždei Torkeliui Peterssonui, kuris debiutuoja operoje ir kurį būtų įdomu pamatyti daugiau dainuojantį. Čia jis tik spėja pademonstruoti drovoką baritoną, užtat Danielis Frankas išlieja savo skausmingą tenorą, kurdamas keršto geidžiantį vagį Severiną. Tuo tarpu Oskaras Koršunovas tvirtai išnaudoja dramos teatro priemones. Lietuvis režisierius išgarsėjo gebėjimu režisuoti klasiką šiuolaikiškai ir drąsiai jungia rimtį ir žaidimą, kartais pasiekdamas farso paribius. Peterssono Olimas persmelktas svarstymų, nors kartais dar stokoja raiškumo ir retkarčiais laimi daugiau taškų pavojinga akrobatika. Mecosoprano Ulrikos Tenstam gobši ekonomė frau fon Liuber primena moteriškos lyties Drakulą, geidžiantį valdyti. Kai paaiškėja, kad Severino geradarys yra tas pats policininkas, kuris jį kadaise pašovė, fon Liuber užvaldo pilį. Abu vyrai susitaiko, bet turi bėgti, o kelias veda per Sidabrinį ežerą. Įvyksta stebuklas, ir ežeras akimirksniu užšąla pavasario saulei šviečiant, tad draugai gali eiti toliau išsaugodami viltį.
Ansamblis tolygus ir sklandžiai pereina nuo kalbamųjų dialogo dalių prie dainavimo. Nepastebimais perėjimais tarp kalbėjimo ir dainavimo spindi sopranas Ulrika Mjörndal seserėčios Fenimorės vaidmenyje. Kurto Weillio ir Georgo Kaiserio istorija gal pernelyg fantastiška, kad priverstų patikėti savo hiperaiškia moraline ištarme. Tačiau kartu naujasis „Folkoperos" spektaklis taip priartėja prie stebuklo, kad imi tikėti, jog pavasaris atėjo ir į Horngatano gatvę anapus teatro sienų.
Johanna Paulsson, „Dagens Nyheter", 2010 02 25
Stebuklinga žiemos pasaka
Sniego pusnys užtvėrusios Hornsgatano gatvės šaligatvius, o scenoje vanduo sušąla į ledą paskutinėmis „Sidabrinio ežero" finalo minutėmis. Draugai Olimas ir Severinas bėga nuo priešų ir, nors pavasaris jau arti, jie gali eiti vandens paviršiumi. Sidabrinis ežeras perkelia tuos, kuriems to reikia.
Poetiškoje finalinėje scenoje snaigės skimbčioja atsitrenkdamos viena į kitą, o vanduo dainuoja. Tačiau šiame nuostabiame lietuvio režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje nėra nė lašo banalybės. Šįkart „Folkoperoje" sukurtas spektaklis remiasi muzikinės dramos kokybe.
Jau nuo pat pradžių orkestras griežia visa galia, jautriai ir išraiškingai vedamas dirigento Joakimo Unanderio. Kurto Weillio partitūra labai tinka „Folkoperos" sąlygoms. Žinoma, čia nėra viso choro, bet solistai pasikeisdami atlieka choro partijas ir jiems puikiai sekasi. Orkestras sėdi po blizgančia spiralinių laiptų su dideliais projekcijų ekranais konstrukcija. Nespalvoti dokumentiniai kadrai primena 4-ojo dešimtmečio pradžios didžiąją ekonominę depresiją, kai Kurtas Weillis ir Georgas Kaiseris rašė „Sidabrinį ežerą". (...) Kurto Weillio muzika visada atpažįstama, nepaisant visų įmanomų įtakų: maršų, valsų, tango, džiazo. Įvadinėje dalyje, skambant gedulingam maršui, palaidojamas pats badas, ir daug kas čia mena Weillio kartu su Bertoltu Brechtu parašytus kūrinius. Aktualus politinis turinys, žinoma, buvo labai svarbus pirmųjų premjerinių spektaklių publikai. Tačiau tokios istorijos greitai sensta. O kas gali jaustis asmeniškai atsakingas už negandas, kilusias dėl kitų kaltės? „Sidabrinis ežeras" pratęsia visuomenės kritikos perspektyvą, artėja prie siužeto apie kaltę ir atleidimą, kalba apie kiekvieno žmogaus moralinę dilemą. Viskas „rakinama" poetiniu, beveik siurrealistiniu raktu. Nes tai pasaka, žiemos pasaka, kaip teigia kūrinio paantraštė. Netgi Shakespeare´as savo laiku tokią parašė, bet Kaiseriui ir Weilliui svarbus įkvėpimo šaltinis, žinoma, buvo satyrinis Heinricho Heine´s XIX a. 5-ojo dešimtmečio eilėraštis „Vokietija. Žiemos pasaka". Žudančiu žvilgsniu, rimuotai, Heine apžvelgia nacionalizmo persmelktą savo ir Kurto Weillio tėvynę.
Spektaklis gręžiasi į veikalo atsiradimo laikotarpį, išskyrus tai, kad maisto prekių parduotuvė primena artimiausią ir lūžta nuo spalvingos gausos ir pertekliaus, o pardavėjos čia peroksidinės blondinės raudonai dažytomis lūpomis. Šioje parduotuvėje alkanas Severinas pavagia kvepiantį ananasą, nes renkasi skonį, o ne sotumą. Policininkas Olimas sužeidžia jį šūviu ir tarp jų mezgasi keista draugystė, gimusi iš abipusio kaltės jausmo. Abiem tenka ištverti išbandymus, panašiai kaip Mozarto „Užburtojoje fleitoje", su kuriuo šis veikalas turi daug sąsajų: nuo duobkasių choralų iki piktavalės frau von Liuber, mecosopraninės Nakties karalienės versijos, šiuolaikinės Frankenšteino nuotakos. Ulrikos Tenstam kraupioji von Liuber įkalbinėja savo jaunąją dukterėčią gvieštis pono Olimo turtų, bet Fenimorei tai visai nerūpi. Fenimorę Weillis kūrė savo žmonai Lottei Lenyai, kuri dainavo viename iš premjerinių spektaklių Leipcige. Ulrika Mjörndal nenaudoja Lenyai būdingo rečitatyvo, bet suteikia vaidmeniui stiprų charakterį, be to, puikiai, bravūriškai sušoka bananų šokį.
Visi šio ansamblio vaidmenys yra tikslūs ir meistriškai išskaptuoti. Rezultatas pasakiškas. Ypač žmogiškas, jaudinantis, akrobatiškas Torkelio Peterssono Olimas ir Danielio Franko Severinas, savo imponuojančiu balsu greitai įkopsiantis į didelę sceną. Visi gali eiti vandeniu.
Bo Löfvendahl, „Svenska Dagbladet", 2010 02 25
Parengė Alma Braškytė
