Antrasis Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų suvažiavimas Keðja, analizavęs choreografų įgūdžių bei išsimokslinimo temas, rugsėjį vyko Kopenhagoje. Čia aptarti choreografo identiteto ir profesinio gyvenimo temų atvyko nemažas būrys choreografų, šokėjų, aukštųjų šokio mokyklų dėstytojų bei visas pulkas šiuolaikinio šokio tyrinėtojų ir Šiaurės – Baltijos šalių šokio informacijos centrų atstovų. Tokia dalyvių įvairovė – pagirtinas šokio pasaulio atstovų bendradarbiavimo reiškinys – neapsiribojo iš anksto sudarytu seminarų turiniu, todėl suvažiavimo diskusijos plėtojosi visomis kryptimis. Antroji Keðja susitikimų grandis, kaip ir pirmoji, surengta tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis ´08“ metu Vilniuje, buvo tvirta ir produktyvi.
Pagrindiniu antrosios Keðja temų „varikliu“ tapusiems choreografijos studentams bei jauniesiems choreografams buvo surengtas atskiras, keletu dienų anksčiau nei oficialus suvažiavimas vykęs susitikimas, vadinamoji interferencija – seminaro rėmuose įkurta naujų choreografinių įgūdžių „dirbtuvė“. Mąstyti bei kurti kitaip jaunieji choreografai bandė savaitę trukusiuose užsiėmimuose, o pamatyti jų rezultatus galėjome paskutinę suvažiavimo dieną.
Paskaitos, seminarai, diskusijos
Tiek pirmojo, tiek ir antrojo Keðja suvažiavimo programa buvo labai intensyvi: paskaitų ir seminarų metu nagrinėtos choreografų profesinio pasirengimo bei tolesnio kūrybinio kelio temos „susiraizgė“ į neišsprendžiamas diskusijas apie šiuolaikiniui šokiui ne pačią palankiausią daugumos Šiaurės ir Baltijos šalių kultūros politiką ir finansų stoką. Tokio reiškinio priežastis itin taikliai apibūdino Suomijos kultūros politikos tyrimų fondo direktorė Ritva Mitchell, tvirtindama, jog šokis yra kažkur paklydęs tarp šiuolaikinių performatyvių menų skalės. O kol jis taps gerai matomu, reikės dar daug ką keisti ne tik politiniame, finansavimo ar meno rinkos sektoriuje, bet ir choreografinį išsilavinimą teikiančiose įstaigose.
Bene didžiausia Šiaurės ir Baltijos šalių choreografinio pasirengimo spraga yra ta, jog aukštųjų ar aukštesniųjų šokio mokyklų, akademijų bei universitetų programos ir vertinimo sistemos yra labai skirtingos. Mokyklos retai bendradarbiauja tarpusavyje, todėl ir sukauptos žinios bei choreografams naudinga informacija užsistovi tarsi vanduo tvenkinyje. Studentų mainai, deja, vis dar lieka retu reiškiniu šiose menininkų „kalvėse“, o stiprios mentorių sistemos, padedančios choreografams žengti pirmuosius kūrybinius žingsnius, iš viso nėra. Visa tai konstatavę suvažiavimo dalyviai siūlė vienodinti choreografo bakalauro bei magistro laipsnio programas, mokyklas ragino keistis informacija ir kurti bendrą šiuolaikinio šokio leksiką.
Tokiais problemų sprendimo būdais susitikimo dalyviai neapsiribojo, nes čia pat iškilo tolesnės naujai „iškeptą“ choreografą pasitinkančios kliūtys: prastas pasirengimas profesiniam gyvenimui, netinkamas kūrybinio darbo planas bei uždarumas. Prieš kelis metus magistro laipsnį įgijęs švedų choreografas Martinas Forsbergas (šiais metais viešėjęs „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje Vilniuje) teigė, jog jauniems choreografams pradžioje būtina imtis kuo įvairesnės veiklos: dirbti ne tik su savo trupe, bet ir ragauti kviestinio choreografo duonos, dėstyti šokio mokyklose, imtis seminarinės veiklos, keliauti ir nebijoti žmonių. Anot jo, meno žmonės yra labai susiskaldę, linkę per daug įtarinėti ir nepasitikėti vieni kitais. Tam pritarė ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemių Šokio namų programų direktorius Stefanas Schwarzas pabrėždamas, jog menininkų tarpe vienodai svarbi tiek partnerystė, tiek ir draugystė.
Tam, kad jaunieji choreografai turėtų kuo palankesnes sąlygas kurti, „augti“ ir populiarėti, būtina megzti bendradarbiavimo tinklus, steigti rezidencijos programas, organizuoti įvairaus pobūdžio susitikimus bei formuoti savą publiką. Taip pat siūlyta rengti vadinamuosius choreodromus – naujiems šokio darbams kurti bei repetuoti skirtas teatrų sales atostogų metu. Šią mintį pasiūlė Londono teatro The Place programų direktorius Johnas Ashfordas, pabrėždamas, jog choreografams privalu nurodyti, kokiam tikslui – naujam šokio spektakliui, projektui ar instaliacijai – reikalingos salės. Pasak jo, ne tik prodiuseriams, bet ir teatrams ar šokio mokykloms, leidžiančioms menininkams naudotis patalpomis, yra labai svarbus galutinis rezultatas.
Visgi jaunųjų choreografų tobulėjimas ir populiarėjimas buvo tik viena medalio pusė. Suvažiavimo dalyviai dažną diskusijų valandą pakreipdavo vis kita linkme, klausdami „O kas išsirutulios iš Keðja suvažiavimų?“. Vieni siūlė kurti Šiaurės ir Baltijos šalių Keðja asociaciją, tęsti šokio informacijos centrų platformą, kiti kvietė rengti Keðja šiuolaikinio šokio festivalius, kuriuose Šiaurės ir Baltijos šalių choreografai galėtų rodyti savo darbus. Tačiau ir vieni, ir kiti sutiko, jog būtina vadovautis geriausiais praktikoje įgyvendintais pavyzdžiais, nuolat bendradarbiauti su kitų sričių menininkais, būti gerai matomiems kultūros politikų ir bendram tikslui įtraukti kuo įvairesnes Šiaurės ir Baltijos šalių infostruktūras.
Dansolution
Keðja suvažiavimas nebuvo vien sausas paskaitų kratinys, nuo ilgų diskusijų atsikvėpti galėjome vakarais vykusios meninės programos metu. Kopenhagos miesto teatre Dansescenen trupėms bei choreografams iš Šiaurės ir Baltijos šalių buvo surengtas konkursas Dansolution, į kurį pateko 17 dalyvių. Keturias dienas trukusiame konkurse Lietuvai atstovavo Kauno šokio teatras Aura, rodęs spektaklio „Aseptinė zona arba Lietuviškos sutartinės“ ištrauką. Nors ir šiltai sutiktas spektaklis į finalistų sąrašą, deja, nepateko. Čia puikavosi švedų, norvegų, danų bei islandų pavardės. Iš jų paskutiniąją konkurso dieną buvo išrinkti du nugalėtojai: norvego Alano Lucieno Øyeno šokio miniatiūra „...ir Karolina“ (...and Carolyn) ir dueto islandės Steinunnos Ketilsdóttiros ir amerikiečio Briano Gerkės šokio spektaklis „Amžinai mylėsiu, Debi ir Zuzana“ (Love Always, Debbie and Susan).
Šokio miniatiūra „...ir Karolina“, įkvėpta Samo Mendeso filmo „Amerikos grožybės“, pasakojo apie mus supantį grožį: gyvenimo ir mirties grožį. Spektaklio fone skambėjo ne tik filmo muzikinis takelis, sukurtas kompozitoriaus Thomo Newmano, bet ir stilizuoti verbaliniai intarpai apie mirtį. Pastarieji nebuvo itin reikšmingi, tačiau bendram vaizdui taip pat netrukdė: viską nustelbė choreografijos ir atlikimo grožis. Paskiri techniškai stiprūs Camillos Spidsøe ir Danielio Proietto solo, spektaklio pabaigoje susibėgę į duetą, žavėjo plačiais rankų mostais, giliais įtūpstais ir plastiškais atskirų judesių junginiais. Aštuonių minučių šokio kombinacija tarsi melancholija kvepiantis sapnas pagrįstai tapo Dansolution nugalėtoja.
Antrasis šokio spektaklis-prizininkas „Amžinai mylėsiu, Debi ir Zuzana“ savo temine sklaida buvo absoliučiai kitoks. Pagrindine spektaklio ašimi pasirinkę muilo operų parodiją choreografai smagino žiūrovus perdėto sentimentalumo ir seksualumo scenomis, todėl ir vaidybos čia buvo gerokai daugiau nei šokio. Puikiai įvaldę kūnų kontaktų techniką choreografai ir atlikėjai Steinunna Ketilsdóttir ir Brianas Gerke spektakliui pasirinko vien šią šokio išraišką, o labiau susikoncentravę į ironišką pasakojimą nei į patį šokį veikiau panašėjo į šokio teatro parodijuotojus. Nors originalumu spektaklis ir pasižymėjo, visgi šiuolaikinio šokio konkurso nugalėtojo vietai ne itin tiko.
Choreografinių įgūdžių dirbtuvė
Keðja suvažiavime surengtas Šiaurės ir Baltijos šalių choreografų susitikimas jauniesiems kūrėjams buvo ne vien gera proga susipažinti su savos srities kolegomis ir jų darbo stiliumi, bet ir puiki galimybė plėsti teorines žinias, kūrybos būdus bei matymo perspektyvas. Savaitę trukusiuose praktiniuose užsiėmimuose choreografai nelaukė įkvėpimo, priešingai – dirbo pagal griežtai sudarytą planą, judesius jungė pagal tiksliai nustatytų skaičių kombinacijas.
Praktiniams užsiėmimams vadovavę choreografas Kimas Brandstrupas iš Didžiosios Britanijos ir Kopenhagos šiuolaikinio šokio mokyklos dėstytojas kompozitorius Kimas Helwegas choreografams nurodė aiškias tikslia skaičių seka pagrįstas gaires, tačiau kartu suteikė visišką laisvę kuriant judesius. Pasak Kimo Brandstrupo, muzika šiame praktiniame seminare vaidino bene didžiausią vaidmenį. Viena pagrindinių choreografams duotų užduočių – aiškiai nustatyti pasirinktos muzikos struktūrą ir pagal ją kurti, griežtai laikantis iš anksto pateikto skaičių derinio.
Paskutinę suvažiavimo dieną rodyti dešimties choreografų darbai, deja, nuvylė. Tiesa, jaunieji kūrėjai puikiai atliko duotą uždavinį – „sukonstravo“ tiksliai išskaičiuotą choreografiją, tačiau meninė darbų kokybė liko ganėtinai prasta. Bene pusės choreografų pasirinkta „Ofelijos pirmoji daina“ iš Sergėjaus Prokofjevo operos „Hamletas“ savo tema, raiška bei struktūra visiškai užgožė šokį, kuris tragediją apdainuojančios muzikos fone atrodė tarsi menkutis operos atributas. Kitas itin trikdantis reiškinys buvo tas, jog šokėjai į Kopenhagos šiuolaikinio šokio mokyklos sceną lipo su kasdieniniais šokio rūbeliais, todėl ir jausmas, kad žiūrime paprastą repeticiją, o ne išbaigtus praktinių seminarų darbus, buvo stipriai nuviliantis.
Ir vis dėlto svarbiau ne ką pamatėme, o ką nuveikėme: bendravome, diskutavome, siūlėme savus ir klausėmės kitų patarimų, dabar belieka ilgas Keðja seminarų praktinio įgyvendinimo kelias.
