Iš teatrologės laiškų žiūrovams
 |
| Kvadrienalės plakatas |
Gerbiamieji, va jau ir liepos mėnuo, tūkstančiai žmonių suvažiavo į Lietuvos dainų šventę dalyvauti joje ir stebėti, o kitaip tariant, – mirkti po prakiurusiu dangum. Nors ir šlapi nuo kojų ligi galvos, būtent šiomis dienomis vėl pasijuntam esą drauge, suvokiam, kad mūsų daug ir kad esam savaip stiprūs...
Bet aš mintimis grįžtu į gausų įvykių ir negailestingai karštą birželį. Biržely žydėjo jau dukart šienautos pievos ir liepos, bitės sunešė gausybę pavasarinio medaus, ir tikri lietuviai sėdo valgyti žalių agurkų su medumi, laižyti pritvinkusių korių.
Kai pavargusi įžengiau į įžymiąją Vaclovo aikštę ir ėmiau dairytis suolelio, mane apstulbino aštrus kvapas. Kuo čekai laisto savo gražiojo miesto sodus? Pasirodo, žydėjo liepos, kitoniškos nei mūsų, daug didesniais lapais ir žiedais... Mat likimas lėmė antrą kartą gyvenime nuvykti į Prahos scenografijos kvadrienalę – šįkart PQ’07. Kas ketveri metai Prahoje susirenka žymiausi pasaulio teatro dailininkai ir šios meno srities žinovai, architektai bei teatralai. Man atrodo, kad parodos apimtis labai išsiplėtė, vis daugiau dalyvauja Azijos šalių dailininkų, kurie kruopščiai fotografuoja visus paviljonus, aktyviai ieškodami naujų idėjų savo kūrybai. Kiekviena šalis veltui gauna dvidešimties kvadratinių metrų plotą, už pinigus galima jį ir pasididinti (tai padarė, pavyzdžiui, amerikiečiai, darbų gausoje ir margumyne paskandinę viską; vis dėlto pavyko „ištraukti“ vieną įdomų darbą – „West side story“ vaidinamas ant susmukusio dangoraižio griuvėsių...); bet ekspozicijos kokybę lėmė ne plotas, kartais net ne paskirų darbų kokybė, o gebėjimas juos eksponuoti. Koncepcija. Taigi svarbiausia buvo ne kas, o kaip. Laimėjo tie, kurie sugalvojo būdą, kaip pateikti savo šalies meną. Kartais tai buvo vieno dailininko, slovako, kūryba, kartais – vienas perujiečio kūrinys, kartais keli neabejotinai geriausių menininkų kūriniai erdvėje, kuri pati kažkuo panaši į scenovaizdį, kaip antai rusų paviljonas...
Šioje parodoje, kuri rengiama nuostabiai gražiuose secesiniuose (bet, deja, nevėdinamuose, kai lauke buvo per 30 laipsnių karščio) metalo ir stiklo paviljonuose Prahos pakraštyje, gali pamatyti ko tik nori: puikių darbų, originaliai įkūnytų sumanymų, gali suvokti naujausias tendencijas, „užklupti“ tau nežinomo talento pristatymą, bet gali ir praleisti ką nors labai svarbaus, kaip aš praleidau latvių studentų darbus (jie gavo premijas), nusivilti, nepastebėti, nespėti susemti informacijos. Aš ir nespėjau, nes teturėjau tris dienas, todėl ir mano įspūdžiai bus subjektyvūs, impresionistiški.
...O dar Prahos kvadrienalėj gali netikėtai sutikti gerą draugą iš kito pasaulio krašto, pamatyti iš jaunystės pažįstamą knygų apie scenografiją autorių (pavyzdžiui, Viktorą Beriozkiną iš Maskvos), nebeatpažįstamai pasikeitusį kritiką arba visiškai nesikeičiantį įžymųjį latvių dailininką Andrį Freibergą, ne kartą talkinusį lietuvių režisieriams. Gali sužinoti skaudžią naujieną: nuvykęs į tolimą kraštą netikėtai mirė pasaulio garsenybe tapęs Davidas Borovskis, Jurijaus Liubimovo Tagankoje (o vėliau ir kitų režisierių) dailininkas ir bendraautoris, su kuriuo, regis, visai neseniai draugų būryje sėdėjome A. Uoginto – „Pūkio“ dirbtuvėje po Pabaltijo scenografijos trienalės Vilniuje atidarymo ir gėrėm konjaką su kava. Tai buvo tikro artimumo ir sykiu didelio liūdesio diena, nes tuo pat metu senojoje Dailininkų sąjungos salėje gėlėse skendėjo pašarvotas Stasys Krasauskas...
 |
| Paroda rengiama secesiniuose metalo ir stiklo paviljonuose. Nuotraukos iš www.pq.cz |
Prie latvių paviljono paskutinę dieną buvo vaišinama „Rygos balzamu“, ten sutikau trumpam atvykusius Gintarą Varną, Juozą Statkevičių bei slovakų kritikę Nadią Lindovską, pažįstamą iš Torunės „Kontakto“. Išsibučiavom. Čia pamačiau greta jų kukliai stovinčią moterį ir staiga atpažinau Jeleną Rakitiną. Šis puikus žmogus ir viena išmintingiausių, subtiliausių rusų menotyrininkių mano gyvenime suvaidino ypatingą vaidmenį: kai mane čia valdžia ujo keletą metų, ji bene pirmoji ištiesė pagalbos ranką ir pradėjo spausdinti mano straipsnius Maskvoje. Pradėjau stotis ant kojų. (Beje, ilgainiui ir jai pačiai teko su šeima iš Rusijos trauktis, kurį laiką gyveno Vokietijoje, dabar – Paryžiuje.) Labai susijaudinus, taip ir nepamačiau latvių paviljono...
Pamenu, kai 1987 metais čia patekau su sovietine menotyrininkų grupe, man bene didžiausią įspūdį paliko pats visų kraštų, viso pasaulio tautų buvimas drauge, po vienu stogu. Buvo daug puikios scenografijos ir išmonės, bet ypač krito į akis aiškiai pademonstruota galimybė veikti šviesomis, kaip savarankišku elementu. Įspūdinga buvo rusų ekspozicija; jie sugalvojo pastatyti lankytojams tokį lyg ir dvarelio maketą – be stogo, bet su langais, su tikrom gerų nugludintų lentų grindimis, o to namo kambarių sienos priglaudė geriausią rusų scenografijos čechovianą. Taip pat pamenu lenkų scenografo Jerzio Grzegorzewskio puikaus scenovaizdžio Malcolmo Lowry’o romano „Vulkano papėdėje“ inscenizacijai fragmentus atviroje erdvėje; tai buvo tarsi meksikietiški vartai, arka, sudėliota iš fortepijono „vidurių“ – stygų ir kaulinių plaktukėlių, bylojanti apie žmogaus būties laikinumą, „memento mori“, skrodžiantį visą romaną.
Šįkart atmintin įstrigo keletas puikių dalykų. Pirmiausia – slovakų sumanymas vienoje erdvėje, tokiame lyg ir aptvertame juodo stiklaplasčio kube įmontuoti keletą vieno jauno talentingo scenografo Boriso Kudličkos maketų operai. Minimalistinė, šiuolaikiška „Bohema“, stebėtinai paprastas „Madame Butterfly“ scenovaizdis (užutėkyje plūduriuojantys lentiniai liepteliai ir atplaukiančių burinių žvejų valčių siluetai raudono vakaro dangaus fone), taip pat sužavėjusi „Pikų dama“, kur neramaus pilko peterburgiško dangaus foną skrodžia būrys juodų praskrendančių paukščių (panaudota projekcija)...
Be projekcijų neapsieita ir kituose paviljonuose. Labai originaliai atrodė islandų paviljonas, panašus į stiklinį šiltnamį su vienu kitu išdaužtu langu; įėjęs į „šiltnamį“, kuris su švelnia ironija, man regis, simbolizuoja pačią Islandiją, jau viduje kai kuriuose langeliuose gali stebėti scenovaizdžių projekcijas. Atskirą „namą“ pademonstruoti savo interpretuotam maskaradiniam, liaudiškam „Karaliui Ūbui“ (Ene Liis Semper) po atviru dangumi pasistatė ir estai.
Mane sužavėjo tolimos ir visai nepažįstamos šalies – Peru skulptoriaus ir architekto Luiso Longhi’o sumanymai: vieniškų kėdžių kompozicijos ir juodai aprengtos moterys tuščioje „Bernardos Albos namų“ scenoje ir fantasmagoriškas „Peras Giuntas“ restauruojamo grandiozinio tradicinio teatro scenoje. Natūralu, kad traukia dėmesį spalvingi, „karšti“ Meksikos ar Brazilijos scenovaizdžiai ir kostiumai, kuriuose gali nujausti teatro po atviru dangum tradiciją, indėnų kultūros apraiškas ir tokius švarius, išgrynintus, lyg gamtoje išsikristalizavusius statinius kaip Oscaro Niemeyerio parodai pateikti balti, į jūrų kriaukles panašūs teatrai... Taip, Prahos kvadrienalėje visuomet buvo reprezentuojama teatro architektūra, technologijos. Deramą vietą greta kitų užėmė ir mūsiškis Mažasis teatras bei rekonstruojamas Kauno valstybinis dramos teatras (architektai Nijolė Ščegolovienė ir Algimantas Kancas).
 |
| Dailininkas Johannesas Schützas iš Diuseldorfo Schauspielhaus pelnė aukso medalį už geriausią spektaklio „Makbetas” scenografiją. Nuotrauka iš www.hollandfestival.nl |
Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Kinija, eksponavo tradicinio teatro spektaklio rekvizitą: viską, kas talkina aktoriui, – kostiumus, perukus, grimą, juostas, lazdeles, viską, kas gali būti grimo kambaryje rengiantis spektakliui. Tačiau parodos leidinyje buvo ir įdomios fotomedžiagos, pavyzdžiui, Če Čengbin (Che Chengbin) visai modernus „Šokis ant Didžiosios upės“ (upė iš sluoksniais sudėtų lentų leidžiasi tiesiai į žiūrovus) ir tradicinėje senojo kinų teatro erdvėje – Huang Jongin (Huang Yongyin) „Ponia Li ir mokinys“. O japonai surengė mažą lėlių vaidinimą čia pat paviljone, vaišino sake, dalino perkaitusiems žiūrovams elegantiškas vėduokles, o savo ekspoziciją, įrengtą nemažame ovaliniame bare, pavadino „suši baru“. Įrengtos aukštos kėdutės, serviruoti indai vaišėms, bet jie pritvirtinti, o ir laukto žuvies patiekalo Jūs čia negausit. „Patiekalas“, kaip man maloniai paaiškino „Rokumeikan“ scenografas Šigeakis Cučija (Shigeaki Tsuchiya), yra patys scenovaizdžių maketai, kuriuos matai iš arti sėdėdamas bare. Visiškai akivaizdu, kad japonai su jiems būdingu kruopštumu ir pagarba viskam, kas žmogaus dorai padaryta, išstudijavo europinę tradiciją, bet nė per nago juodymą nepasitraukė nuo savos tradicijos. Visame kame racionalus ir sykiu poetiškas mąstymas, elegancija, švara, meilė medžiui, matiniam stiklui, popieriui. Iš tų pačių japonui artimų medžiagų bus audžiami scenovaizdžiai Shakespeare’o, Mondzaemono Čikamacu (Monzaemon Chikamatsu) ir Jukio Mišimos (Yukio Mishima) pjesėms. Gaila, ne visuomet scenografijoje pavyksta pasiekti mums pažįstamos japonų poezijos vaizdų taupumo ir gilumos, kartais jaučiamas polinkis iliustruoti. Tačiau šiuo atveju sunku spręsti spektaklių nemačius.
Jaučiu, neįmanoma aprėpti visko, ką galima būtų papasakoti apie PQ’07, neabejoju, kad kone kiekvienos šalies (o jų čia gerokai per šimtą) paviljone galėtum pamatyti įdomių dalykų – Izraelio maketai sienoje, saulės išblukintas ispanų „Don Kichotas“, besistengianti išlaikyti tradicinę didybę Graikija (vaišino labai skaniu raudonu vynu), tikslūs ir negailestingi objektyvistai vokiečiai (puikus, monografijos vertas jų scenografas Johannesas Schutzas, daug dirbęs dramoj ir operoj) ir dar daugybė kitų.
Taigi atleiskit.
Klausiat apie Lietuvos paviljoną? Juodai apvilktas, su keletų „boksų“, kuriuose puikavosi mums daugiau ir mažiau žinomų spektaklių scenovaizdžių maketai. Pakėlęs galvą dar galėjai tarsi pro stiklą pamatyti demonstruojamas spektaklių ištraukas (mažai kas turi jėgų jas žiūrėti). Mūsų ekspozicija buvo daug geresnė už prastas, blankias ar perkrautas, kokių buvo nemažai; bet taip eksponuoti būtų įdomu Lietuvoje, o čia ekspozicija, kurioje norėta parodyti ir šį, ir tą (deja, net nežinomų, prastokų spektaklių scenovaizdžius), negalėjo konkuruoti su tais, kurie turėjo originalius sumanymus.
 |
| Pagrindinis apdovanojimas – „Auksinė Triga” – teko rusų temai „Mūsų Čechovas po dvidešimties metų“. Davido Borovskio scenografija „Dėdei Vaniai” |
...Būtent todėl būtinai noriu atskirai pakalbėti apie Rusijos paviljoną – vėl jaukų, teatrališką ir prasmingą. Skirtą Davido Borovskio atminimui. Norit įžengt vidun, kur iš tolo matyti ant įvairių atramų iškelti scenovaizdžių maketai (tokia atrama galėjo tapti apversta metalinė „triūba“, knygų krūva ar dar kas nors), turi apsiauti ant paviljono borto tvarkingai sustatytus juodus didelius kaliošus, nes visas paviljonas užpiltas vandeniu, kas savaime asocijavosi su gogoliškos Rusijos neišbrendamais keliais ar dar su kuo nors atpažįstamu... Tas sumanymas įkūnijo savotišką autoironiją ir sykiu – kultūrinę atmintį... Rusijos teatro sąjunga šia proga išleido leidinuką apie ekspoziciją. Jame rasite išmintingus ir jaudinančius Davido Borovskio žodžius apie jo „Dėdę Vanią“ ir „Vyšnių sodą“ , Viktoro Beriozkino straipsnį „Mūsų Čechovas po dvidešimties metų“, rasite ir Lietuvoje matytų Sergejaus Barchino spektaklių scenovaizdžius – „Damą su šuniuku“ ir „Rotšildo smuiką“, Marto Kitajevo „Trijų seserų“ , Olego Šeincico ir Aleksejaus Kondratjevo „Dėdės Vanios“ (beje, mūsiškio Mindaugo Karbauskio režisuoto), Stepano Zograbiano čechovo vodevilių interpretacijas ir dar kitus. Maža to, rusų paviljone galėjai gauti leidinuką apie Davidą Borovskį, kurio atskira paroda tuo pat metu veikė Prahos senamiestyje.
Sustoti prie atskirų darbų neįmanoma, nes kiekvienas reikalauja įdėmaus žvilgsnio. Noriu tik pasakyti, kad mūsų parodos organizatoriams nekilo mintis padaryti ką nors panašaus – nėra nei knygų, nei specialių leidinių, neturime ir dailėtyrininkų, kurie dažniau imtųsi analizuoti scenografijos problemas. (Tiesa, buvo studentų darbams skirtas leidinukas su Helmuto Šabasevičiaus gan oficialiais tekstais.)
Tuo minoriniu akordu ir atsisveikinu, brangieji vasarotojai.
Jūsų Audronė Girdzijauskaitė
P.S. Beje, neseniai teko pamatyti mažai reklamuotą, tačiau labai įdomų spektaklį commedia dell’arte dvasia. Spektaklio režisierė Eglė Mikulionytė (išmesta iš Nacionalinio teatro), subūrusi draugėn choro „Brevis“ madrigalistus, puikius muzikantus (vadovas – Darius Stabinskas, du muzikantai – iš Vokietijos), su trim vyrais – scenarijų skaitančiu Romu Ramanausku, aktoriais Dainium Gavenoniu bei Ryčiu Saladžiumi – pabandė suimprovizuoti madrigalinę komediją pagal Orazio Vecchi’o muziką. Kai turi vaizduotės ir noro – viskas įmanoma.
A.G.
2007 m. liepos 8 d.
