Kokio masto dramaturgijos krizė turi ištikti visą šalį, kad per vieną mėnesį profesionalūs Anglijos teatrai staiga paskelbtų 57 „Pelenės“, 48 „Aladino nuotykių“ ir 28 „Snieguolės ir septynių nykštukų“ premjeras? Vien Londone šiemet tų pelenių, snieguolių ir aladinų – apie dvi dešimtis! Visgi gruodžio viduryje prasidedantis šurmulys teatruose, kiču perkrauti kostiumai, į salę nuo scenos lekiantys saldumynai, vulgarias damas vaidinantys pagyvenę vyrai, lėkšti juokai ir improvizacija paremtas bendravimas su publika skelbia, kad mieste – Panto time (panto laikas).
Pranešama, kad vakar psichiatrinės ligoninės šizofrenijos skyriaus pacientų vaidinamas kalėdinis angliškos pantomimos spektaklis peraugo į isteriją ir sąmyšį, kai vienas iš žiūrovų sušuko tradicinę frazę „He‘s behind you!“ (Jis tau už nugaros!)
Štai tokia istorija dalinosi du į English pantomime (angliška pantomima arba tiesiog panto) tradicija vaidinamus „Aladino nuotykius“ savo atžalas atvedę tėčiai. Būtent tą „He‘s behind you!“ net užkimdami dar prieš kelias minutes klykė ir jų mažamečiai. Tokių tradicinių frazių panto spektakliuose – ne viena. Nelaiminga, niekaip vyro nerandanti dama – transvestitas – nuolat susilaukia vaikų-mamų-tėvų-senelių užjaučiančio „Aaaaaaa...“, o rezgantis kerštą istorijos blogietis – triukšmingo „Buuuuuu!“. Užuomina „Oh yes, I will!“ („O taip, aš tai padarysiu!“) visada susilaukia „Oh no, you won‘t!“ („O ne, tu to nepadarysi!“). Nepriklausomai nuo to, kuri iš kelių jau minėtų istorijų šiemet sekama vietiniame teatre, šios suokalbio skonį koduojančios frazės salėje laukia kiekvienas. Pasakojama, kad kartą pertraukos metu mirus vienam aktoriui, liūdną žinią pranešęs teatro vadovas sulaukė jau „įsižaidusios“ publikos reakcijos: „O no, he didn‘t!“ („O ne, jis nemirė!“). Panašu, kad kai modernus teatras Europoje griovė ketvirtąją sieną, angliška pantomima net nežinojo, kad kada nors tokia iš viso egzistavo...
Pristatyti tai, kas jau nuo XVIII amžiaus pabaigos yra vadinama angliško teatro institucija, nėra labai paprasta. Patys britai dažnai ilgokai užtrunka aiškindami, kad jų pantomime iš tiesų neturi nieko bendro su tyliuoju teatro žanru. Iš commedia dell‘arte improvizacinės laisvės išaugę spektakliai, kuriuose šmaikščiai aptariamos nūdienos problemos, kritikuojami politikai ir svaidomasi gašliais komentarais, yra vadinami tikrąja britiško teatro tradicija, o konvencijos ir šiems spektakliams būtini elementai sukuria ypatingus žiūrovo ir aktoriaus santykius. Tiek publika, tiek spektaklių kūrėjai puikiai žino, ko iš jų tikimasi, ir nuolankiai iš metų į metus velka reikalavimų kuprą ir... pelną.
Kalėdiniai panto iš tiesų išlaiko visą britiško teatro ekonomiką, o nematoma šios šeimyninės kasmetės pramogos pusė – iškalbinga ir, sakyčiau, antropologiška populiariosios kultūros atžvilgiu. Šiandien nerimstant futuristiniams spėjimamas, kas galbūt arba tikriausiai ištiks Lietuvos scenas priėmus naujuosius biudžeto gelbėjimo įstatymus, kalėdinis panto yra vienas iš precedentų Europos teatro istorijoje, kuriuo remiantis galima prognozuoti kai kurias lietuviško teatro paklausos ir pasiūlos tendencijas.
Vienas svarbiausių tradicinių kalėdinių spektaklių tęstinumo faktorių, žinoma, yra vaikystės ir stebuklo nostalgija. Tačiau angliškos pantomimos kūrėjai Nickas Hutsonas ir Thos Ribbits pripažįsta, kad vienas esminių šio žanro aspektų – humoras suaugusiems. Paprastai tariant, tėvams tai taip pat turi patikti, antraip jie kitąmet tiesiog neateis. Seksualinėmis intrigomis paremti santykiai tarp pagrindinių istorijos veikėjų yra viena pantomimos sudedamųjų dalių, kurių nepastebi mažieji žiūrovai. Vėliau daugelis jų prisipažins, kad niekada taip ir nesuprato, kas konkrečiai taip iki ašarų prajuokindavo jų tėvus.
Šiuo klampiu reikalu spektakliuose daugiausiai užsiima pantomimos dama – transvestitą primenanti vieniša pasakos herojaus motina. Ji – brangiausias panto elementas, mat kiekvienoje scenoje pasirodo vis kitais absurdiškais drabužiais. Lygsvarą dėl per aukštų batų kulniukų ir per didelės dirbtinės krūtinės bandantis išlaikyti komikas yra ta grandis, kuri jungia panto ir socialųjį, arba suaugusiųjų, pasaulį. Šis personažas nebando nieko apgauti – tai kvaila vidutinio amžiaus, desperatiškai vyro ieškančia moterimi persirengęs vyras, kurio juokeliuose atsiskleidžia ne tik homofobiškos visuomenės nuotaikos (daugiau ryškinami pernelyg tiesiogiai reprezentuojami moteriško vyro bruožai), bet ir vyriško žvilgsnio į moterį aspektai (gigantiškos krūtys, „moteriškomis“ spalvomis perkrautas garderobas ir neišpasakytas kvailumas). Tiesa, nuo pernelyg seksistinio požiūrio į moterį kiek gelbsti groteskiškas šių stereotipų išdidinimas ir demonstravimas, taip lyg pripažįstant jų egzistavimą.
Reikia pripažinti, kad daugelis tradiciniais šiandien laikomų elementų į šį žanrą atėjo kartu su atitinkamo laiko teatrine rinka. XVIII amžiaus viduryje pagrindinio herojaus vaidmenis staiga ėmė dalintis įspūdingų formų moterys, kurios pasirodymuose dėvėdavo dailius moterišką figūrą išryškinančius kostiumus ir drąsiai demonstruodavo kojas, vyrišką savo personažo prigimtį paryškindamos skambiu pliaukštelėjimu per stambią šlaunį. Toks vyriškumo reprezentavimas, aišku, prašyte prašosi psichoanalitinio žvilgsnio, bet prie kuklių korsetuotų ilgasijonių Viktorijos laikų moterų pripratę vyrai, matyt, į tokias teatro naujoves žiūrėjo daug atlaidžiau. Bet labai entuziastingai, nes šis pantomimos elementas greitai tapo tradicija ir dar šimtmečiui nesitraukė nuo scenos.
Kai kas kita šiuo metu vyksta modernaus panto kontekste. Ilgai Aladinus, Džekus, Dikus, princus vaidinusios aktorės, publikos nebesuviliodamos nuogomis kojomis, vietą pamažu užleido televizijos serialų arba boy band‘ų žvaigždėms... Šiandien, priklausomai nuo teatro finansinių galimybių, angliškos pantomimos spektaklyje galite pamatyti vietinės televizijos veidus ar net Holivudo žvaigždes – štai Churchill theatre Bromlyje (Bromley) pasikvietė „Policijos akademijoje“ išgarsėjusį Steve‘ą Guttenberg‘ą... Naujumo ir techninių triukų taip pat semiamasi iš televizijos – didžiausia pasaulio angliškos pantomimos prodiuserinė kompanija Qdos Entertainment šiemet pristatė „Aladiną“, kartu pasiūlydama ir specialiuosius 3D efektus bei puikią kompiuterinę grafiką.
Tokias „sutelevizintos“ pantomimos tendencijas geriausiai paaiškina triuškinanti statistika – didžiajai daliai britų šis žanras bus vienintelė kada nors matyta gyvai kuriama pramoga (live entertainment), vienintelis metuose visos šeimos apsilankymas teatre. Dar daugiau, finansinių sunkumų užkluptoje šalyje šio žanro populiarumas išaugo. Žiūrovų šiemet netikėtai sulaukta daugiau nei bet kada – per pastaruosius du mėnesius panto žiūrėjo trys milijonai (!) britų. Taigi visus metus prie televizoriaus ekranų pramogavusi šeima išsiruošia į teatrą pasijuokti ir patriukšmauti kartu su numylėtomis televizijos žvaigždėmis...
Būtent tokia statistika atsispindi ir didįjį konfliktą tarp šį žanrą mylinčių ir tiesiog jo nekenčiančių teatralų ir žiūrovų. Kasmetinių spektaklių kūrėjai pripažįsta susiduriantys su snobišku požiūriu į šiuos folk, liaudies teatro pastatymus, kurie, pagal panto konvencijas, nepretenduoja į didįjį meną ir tiesiog privalo būti truputį netaktiški, dviprasmiški. Drįsčiau teigti – šovinistiniai, seksistiniai, rasistiniai ir paremti imperialistiniu mąstymu. Dar kuo? Neišprusę ir tragiškai lėkšti, akcentuojantys populiariose pasakose išaukštintus galios santykius, moters „prigimtinį“ nuolankumą ir idealizuojantys jauną kūną bei skaistumą kaip laimikį ir atpildą už gerus darbus...
Pakurstoma epochai būdingais blizgučiais, angliška pantomima sėkmingai iriasi į priekį stebėtinai menkai kisdama, nes – tradicinė. Nes siūlomas eskapizmas yra viena didžiausių šių dienų publikos tendencijų. Aišku viena – tai, kad angliška pantomima šiandien tapo visos šalies tradicija, reikia dėkoti puikią vadybos gyslelę turėjusiems ir turintiems teatralams. Sugebėdami pasiūlyti kiekvienam laikmečiui tinkančią pramogą, jie „apsaugojo“ šį žanrą nuo bet kokių modernaus teatro vėjų. Tiesa, britiška auditorija pakankamai plati, todėl čia gali rastis visoks teatras...
Taikant angliškos pantomimos žanro istorijos modelį dabartinei eskapistinio teatro kultūrai Lietuvoje ir imantis nedrąsių prognozių, reikia pastebėti, kad Nacionaliniame dramos teatre „besisvečiuojanti“ Inga Valinskienė gali būti pirmuoju naujosios eros pranašu. Nacionalinio vadovus, žinoma, belieka tik pagirti už vadybą. Tiktai gaila, kad mūsų – „tik trys milijonai“, taigi visokiam teatrui mūsų nebeužteks...
