Beveik tradicija. Valstybinio jaunimo teatro vadovo Algirdo Latėno režisuojami spektakliai atidaro Samaros akademinio dramos teatro sezoną. 2012 metais mieste prie Volgos A. Latėnas su visa lietuvių talkininkų komanda statė „Ledi Makbet", o praėjusį rugsėjį sceną išvydo Grigorijaus Gorino „Juokdarys Balakirevas". Antrąją kūrybinę viešnagę lietuviai praleido Rusijai vykdant aktyvius karo veiksmus prieš Ukrainą, kai visos rusų informacinės priemonės per televizorius („zombijaščikus") varo Vladimiro Putino propagandą. Tai atsiliepė ir lietuvių teatralų darbui Samaroje.
Šiuo metu Rusija, pasidalijusi į priešingas stovyklas, gyvai aptarinėja Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas". „Oskarams" nominuotas kino šedevras, jau pelnęs „Auksinį gaublį" ir kelis „Auksnius erelius", šiandien pradedamas rodyti Rusijos kino teatruose. A. Zviagincevo juosta atskleidžia gana pesimistinę Rusijos dabartį ir ateities perspektyvas.
Tad dėmesio centre - ir šešiolikos „visuomenės atstovų" Samaros gubernijos kultūros ministrei įteiktas prašymas atleisti iš pareigų „Leviatane" nusifilmavusį Samaros teatro vyriausiąjį režisierių Valerijų Griško. Jis puolamas už esą „rusų valdžią ir Stačiatikių bažnyčią įžeidžiantį" Archijerėjaus vaidmenį. Tačiau A. Latėnas tvirtina, kad nepasitenkinimas V. Griško imtas reikšti dar pernai, siejant tai su jo režisuojamu spektakliu „Juokdarys Balakirevas". Užvakar V. Griško už garbės ir orumo įžeidimą padavė į teismą vieną Samaros gubernijos dūmos deputatą.
- Jus dažnai kviečia padirbėti į Rusiją. Režisavote Krasnodare, Karaliaučiuje, Maskvos teatre „Luna". O su Samara, regis, dar glaudesni saitai. Jaunimo teatre V. Griško statė „Skrydį virš gegutės lizdo", o jūs ten sukūrėte jau antrą spektaklį.
- Norėjosi tuos ryšius palaikyti ir nuoširdžiai pasidalyti tuo, ką mokame. Džiugu, kai jie tave pavadina „didžios ir nepakartojamos lietuvių režisūros" atstovu. Matote, net terminą yra nukalę. Mes čia vis apsistumdome, o ten, jei žmogus iš Lietuvos, vadinasi, režisuoti moka. Besąlygiškai. (Nusišypso.)
Samara imponuoja gerai suręsta, nuolat atsinaujinančia teatro trupe. Man patinka dirbti su imliu jaunimu, kuris siekia naujų patirčių. Kai pamąstai, tik visiškas beprotis galėjo taip rizikuoti - statyti „Ledi Makbet" su ką tik studijas baigusiu kursu ir keliais vyresniais aktoriais. Talkino Arnoldas Jalianiauskas, kūrė judesio kompoziciją, Gintaras Makarevičius - scenografiją, Sandra Straukaitė - kostiumus, dekoracijas.
Didesni ratai
- Šiemet turbūt dirbo ta pati komanda?
- Taip. Ir naujas aktorių kursas. Džiugiai pradėjome repetuoti antrą spektaklį. Čia, kaip ir aname, iškyla valdovo, „didžiųjų" valdžios vyrų tema. Nuo politikos nepabėgsi. Tačiau prie „Ledi Makbet" dirbti pavyko kiek laisviau. G. Gorino pjesėje vaizduojami Petro I laikai, dvariškiai, valdininkai, imperatoriaus priešai. Interpretuodamas kūrinį, nori nenori remiesi šiandienos pavyzdžiais. Tada pajutau, kaip atsiranda sprangių akimirkų su aktoriais. Ypač su vyresniaisiais. Žmogus užsisklendžia, nepriima, vengia aiškintis, gilintis. Tvyrojo nuostata, esą verčiau apie dabartinę politinę situaciją nediskutuoti.
Pakliuvau į įdomias aplinkybes. Tarybiniais laikais scenoje tik ir laukdavome aštrių frazių! Kad žiūrovus tai sutelktų, padrąsintų gyventi. O čia, žiūriu, kai kurios replikos neištariamos, apeinamos. Aiškiniesi kodėl, mėgina sakyti, kad dar neišmoko.
Repeticijas pradėjome pavasarį, tada buvo kiek lengviau. O kai atvažiavome rugsėjį, atkreipiau dėmesį, kokie uždari tapo aktoriai, visi žmonės. Svarsčiau, gal jie daugiau visko matę, daugiau kentėję, jautę... Bijo prasižioti, leptelėti ką nors ne taip.
Kalbamės apie spektaklį, vaidmenis, ir jaučiu, kad reikia kur kas daugiau pastangų, sukti didesnius ratus. Arba palyginimus duoti ne iš jų konteksto, plačiau.
- Apie Fidelį Castro ir panašiai...
- Galiausiai prieini, pasieki savo, aktoriai vykdo nurodymus. Dabar V. Griško puolamas dėl Archijerėjaus vaidmens „Leviatane". Jau seniai buvau pamiršęs, kad tokie dalykai gali būti. O kai pagalvoji, juk viskas prasidėjo nuo mūsų. Spektaklį reikia išleisti, liko savaitė. „Arinuškos" vadovas, tikras rusų folkloro žinovas Nikolajus Zacharovas moko aktorius dainų, „čiastuškų". Autentiškų, su kazokišku atspalviu. Visas teatras nuo jų skamba. Artėja premjera. Ir staiga meno vadovas Viačeslavas Gvozdkovas ragina mane nueiti į kadrų skyrių, sako, ten gausiu vieną dokumentą perskaityti. Skaitau - skundas teatro vadovui su kopija Samaros srities kultūros ministerijai. Autorius - vienas aktorių. Vaidino ankstesniame mano spektaklyje, šiame irgi gavo svarbų Grafo Pavelo Jagužinskio, Senato oberprokuroro vaidmenį. Jam ir priklausė pasakyti frazę, kurios per repeticijas niekaip nesulaukiau. Pjesės epizodas toks: jaunas caraitis nušovė turkų pasiuntinį, visi suėję sprendžia, ką daryti, kaip išsisukti. Vienas įspėja, esą situacija labai rimta, galįs kilti karas. Tada Grafas Jagužinskis rėžia: „O Rusijos nereiktų gąsdinti karu. Mes ir be priežasties kariauti pasirengę." Ukrainoje kaip tik vyksta karas be priežasties, ir aktorius tos frazės niekaip neištaria. Vadinasi, jau atsiradusi vidinė cenzūra, bijoma. Tas aktorius, esą jausdamas didesnę atsakomybę - mat yra teatro sąjungos pirmininkas, parašė: „Ilgai kenčiau ir galiausiai supratau, kur režisierius mus veda. Ponas iš Lietuvos stato antirusišką spektaklį." Antra, jo manymu, pakoregavau G. Gorino tekstą. Esą „paskutinė dramaturgo pjesė nagrinėjo brežnevinių laikų problemas, o dabartinė mūsų Rusija su prezidentu V. Putinu priešakyje tokių problemų neturi, matome visai kitas". Trečiuoju rašto punktu užsipuolė teatro vadovą - „kas formuoja repertuarą, jei tokios pjesės atsiranda, kas pakenčia formalistinę režisūrą iš Lietuvos?"
- Oho, Stalino laikų retorika! Ką darėte?
- Ėmiau svarstyti, gal spektaklio nebereikia. Nors gaila, didelis darbas atliktas. Vadovas patarė baigti tokias kalbas. Kitą dieną reikalą sutvarkė „čiapajeviškai". Priešais teatrą ten stovi paminklas Čiapajevui. (Juokiasi.) Sušaukė visą trupę, teatro personalą, perskaitė tą dokumentą. Tylu - nuotaika kaip visoje Rusijoje. Pavadino raštą politiniu įskundimu („političeskij donos" - aut.) ir paklausė, ką trupė ketina daryti toliau. Tyla. „Na, jei neatsakote, aš pasakysiu: elgsimės taip, kaip siūlo mūsų gerbiamas prezidentas: „Takich svoločej my budem močit v sortirach." Galiausiai nukirto, kad šio „popieriaus" nėra ir nebuvo, visi tegul eina dirbti. „Premjera turės būti, ir ji bus labai gera, - pasakė, - režisierius „veda" labai gerai, matau repeticijas ir tai žinau." Kitą dieną apsilankė moteriškė iš ministerijos, dar pora prievaizdų. Tačiau jiems spektaklis patiko. Mums, lietuviams, įtampa atslūgo.
Išplakė save
- Kaip praėjo premjera?
- Puikiai. Po spektaklio atbėga Arnoldas šaukdamas: „Algirdai, ar matėt, kas dedasi?" Atsistojusi publika su ašaromis akyse žegnojasi į scenos pusę. Finale ten iškilo cerkvė - iš griuvėsių, iš kupolų. Kaip susivienijimo įvaizdis. Dabar spektaklis rodomas po tris kartus per mėnesį.
- Gal tas aktorius bus pasirašęs ir kaltinimus dėl „Leviatano"?
- Kalbėjausi su V. Griško telefonu. Kaltinimų anas nepasirašė, tačiau sprendžiant iš braižo, atrodo, bus sukurstęs kitus. Matyt, į vadovų postus kas nors nori pasodinti savus žmonės. Prasideda šlykštūs, seniai užmiršti dalykai. Valerijus sakė pusę savaitės svarstęs, ką daryti, gal viską mesti ir važiuoti namo į Sankt Peterburgą. Bet gaila studentų kurso, nemažas įdirbis. Pats A. Zviagincevas jam skambinęs, domėjęsis, kas Samaroje vyksta. Ir Karenas Šachnazarovas. Jo filme „Baltasis tigras" Valerijus vaidino Maršalą Žukovą. Kai tokie žmonės parėmė, režisieriui palengvėjo. Galiausiai viskas pasisuko taip, kad skundikai patys save išplakė.
Žmogiška dvasia
- O „Juokdario Balakirevo" vertinimai spaudoje?
- Vienas parašė, kad lietuviai sumanė savo pabaigą. Nors nė vieno G. Gorino žodžio neišbraukiau. Išsigando finalinio epizodo, kai danguje, klausiamas, ką daryti, Petras I atsako: „Reikia šaukti kitus žmones."
- Nenuostabu, juk svarstoma, kas galėtų pakeisti V. Putiną.
- Kita vertus, grįžtu ir išgirstu, kad važiuoti į Rusijos festivalius, statyti ten nedera. Manau, reikia. Neverta painioti kultūros dalykų ir politikos. Jei pilnos salės, jei netyla aplodismentai grupei iš Lietuvos... V. Griško pasakė, kad tokio gerąja prasme slavofiliško spektaklio seniai nėra matęs. Tačiau pjesėje jutau ne rusišką, o žmogišką dvasią.
