 |
| Scena iš Mnouchkine´os prisiminimų spektaklio. Michele Laurent nuotrauka |
Aštunta valanda ryto, kai siauručių Avinjono gatvelių dar neužplūdo turistai ir spektaklių šaukliai; o pakilusi saulė jau braunasi pro akmeninius mūrus, atverti namų langai ima gaudyti varpų gausmą ir kregždžių čirpimą. Retsykiais nušlepsi žingsniai, praūžia motoras. Atsimušdamas į sienas aidas dar garsesnis ir žadina tuos, kurie po nakties nespėjo uždaryti balkšvai melsvų, žalsvų ar rausvų langinių. Dieną matydamas jas aklinai užvertas gali pamanyti, jog tose ankštose gatvelėse, senus laikus menančiuose pastatuose niekas negyvena… Rytas čia prasideda ir gatveles plaunančio vandens čiurkšlėmis. Iš giliausių grindinio tarpelių vanduo pakelia ir išplauna praėjusios dienos liekanas, gena jas į nutekamąsias angas, kad tūkstančių žingsnių nublizginti akmenys tviskėtų kaip nauji. Saulei kylant ir orui kaistant kregždes keičia cikados – jų svirpimas nesiliauja iki tamsos, jos šiemet, kartu su trimito garsais, pradeda vakarinius spektaklius.
Avinjonas nepailsta. Šešiasdešimt metų liepos mėnesį jis gyvena festivaliu. Du vienas kitam netrukdantys festivaliai kuria miesto ir jo svečių nuotaiką. Ir išstumia iš namų tikruosius jų gyventojus – jų namus, butus, studijas ir kambarius užima atvykėliai iš toliausių pasaulio kampelių, kad bent trumpam pasijustų vietiniais. Kad bent trumpam pagyventų lėtu karšto miesto ritmu, kur darbą atstoja teatras, jurą ir pliažą – architektūra ir muziejai, televizorių – gatves šurmulys ir gatvės renginiai.
Kad ir kiek užtruktum Avinjone per festivalį – savaitę, dvi, mėnesį, – jis būtinai užkrės atvykti čia dar ir dar kartą. Miestas teatre ir teatras mieste sugeba sukurti realią, kasdien besikeičiančią ir kartu efemerišką nuotaiką. Tokį laikinumo įspūdį, kurį norisi kartoti kaip gražiausią prisiminimą, vien dėl šio laikinumo įgaunantį romantiškų ir ilgesingų spalvų.
Naujausias prancūzų teatro patriarchės Ariane Mnouchkine‘os spektaklis taip ir vadinasi – „Les Éphémères“. Visa, kas laikina, efemeriška, kas išsisklaido, vėl sugrįžta, gyva atmintyje kaip pojūčiai ir nuotaikos. Kas tarsi sukasi kaip porcelianinės lėlių figūrėlės pagal jautrią, hipnotizuojančią muziką – sustabdyti žmonių gyvenimai, likimo posūkiai, netektys ir atradimai. Į šešias su puse valandos trunkantį spektaklį režisierė ir jos Théâtre du Soleil aktoriai sudėjo 29 istorijų fragmentus: apie atsisveikinimą su tėvų namais, motinos mirtį, susidūrimą su beprotybe, sūnaus narkomano sukeltą skausmą, dukters gimimą, vyro išdavystę, maldos mokymąsi, vokiečio baimę, skyrybas, echoskopijos procedūrą, smurtą šeimoje, giminės dokumentų paieškas archyvuose, žaidimus pliaže… Spektaklio metu scenos susipina ir išsiskiria, susiliedamos į vienaip ar kitaip susidūrusių gyvenimo vingiuose žmonių likimų vieną srautą, – svetimų žmonių, staiga tapusių artimais, savų, kurie negrįžtamai nutolo. Plaukdami pro žiūrovų akis šie fragmentai primena besisukančią filmo juostą – veikėjai keliauja iš dabarties į praeitį, realybę apninka prisiminimai, senatvė grįžta į vaikystę ir atvirkščiai.
Atminties kambariai, atminties salelės – taip galima vadinti įvažiuojančius, sukamus „padėklus“, ant kurių rutuliojasi spektaklio istorijos. Sodo lopinėlis, smėlėtos pakrantės kauburėlis, namo vartai, ligoninės palata, advokato kontora, vaikų kambarys, palėpė, virtuvė, miegamasis – jie čia atrodo išdidinti, nuolat besisukantys apnuogina visus įmanomus šio gyvenimo lopinėlio užkaborius, iki smulkmenų restauruoti kambariai su baldais, žaislais, knygomis ir dokumentais, namų rakandais, televizoriais ir viryklėmis, šaldytuvais ir buities reikmenimis yra iki skausmo pažystami ir artimi. Kiekvienas padėklas – miniatiūrinis gyvenimo su jo realiais išgyvenimais modelis. Ir kiekvienas atkurtas nesibodint smulkmenų.
 |
| Spektaklio plakatas. www.rfi.fr |
Po ilgokos pertraukos vėl grįžusi į Avinjoną, Mnouchkine festivalio publikai rodo tokį pat dėmesį kaip ir savo teatro aktoriams. Už miesto ribų, viename parodų komplekso „Chateaublanc“ angarų vykęs „Les Éphémères“ žiūrovus čia sulaikė daugiau kaip aštuonioms valandoms – keturios spektaklio dalys vyksta su dviem trumpom ir viena ilga, valandos trukmės pertrauka. Ilgosios pertraukos metu režisierė pati sukinėjasi lauko virtuvėje, nešioja indus, stebi žiūrovus aptarnaujančius padėjėjus, tarsi žiūrovai bent šią vieną dieną būtų tapę jos komunos nariais. Afrikietiška virtuvė su kepsniais ir žalumynais, gėrimai, saldumynai – tai buvo jos sumanymas, kaip ir žiūrovų perspėjimas prieš kiekvieną spektaklio dalį apie juos tykantį sunkiausią išbandymą – tvankumą išjungus kondicionierių, nuo kurio apsiginti įmanoma tik intensyviai vėduojantis čia pat išdalytomis pintomis vėduoklėmis. Susodinti erdvėje, primenančioje amfiteatrą, romėnišką asamblėją, areną – su mediniais suolais, užgesus šviesoms blyksinčiais atkalčių švieselėmis, besivėduojantys žiūrovai tapo viena iš spektaklio scenovaizdžio dalių, tokia pat efemeriška ir laikina, kaip ir vaidybos erdvės taku „pravažiuojantys“ gyvenimai.
Režisierė neslepia, kad spektaklis iki paskutinių repeticijų akimirkų irgi atrodė neapčiuopiamas, slystantis pro pirštus, nesidėliojantis į aiškią visumą. Ir ryžosi nekurti visus fragmentus cementuojančios linijos – tegul kiekvienas jų trunka tiek, kiek turi trukti, dėliojasi taip, kaip galėtų dėliotis realybėje. „Tai scenos, atviros visiems keturiems vėjams ir kartu autonomiškos. Spektaklis galėtų vadintis „maži pasauliai ir erdvūs rūmai“ – maži dabarties pasauliai atsiduria Istorijos ir atminties, kaip didžiulių, erdvių rūmų salės, viduryje…“, – sako Mnouchkine.
Šios istorijos, atminties ir mažyčių gyvenimų nuotrupos šįmet – ne vienos pagrindinėje Avinjono festivalio programoje…
