„Keliu klausimą, kaip išgyventi gedulą, jei netekties jausmas trunka ilgiau, nei iš tavęs tikisi artimieji“, – sako spektaklio „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ dramaturgė Birutė Kapustinskaitė.

Latvių scenos meno kritikės ir literatūrologės svarsto apie meną ir menininką laikmečių peripetijose. Ar reikia sieti politiką ir meną? Ar teatro istoriją reikia redaguoti ir tirti iš naujo?

Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?

„Gerai pastatyta opera atskleidžia muziką. Geri operos režisieriai stato dinamikos, tempų pasikeitimus, harmonines slinktis, įsiklauso į solo instrumentus orkestre, mažiau koncentruojasi į tekstą.“

Lapkričio 24 d., Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks pirmas ciklo renginys – pjesės „Marija Stiuart“ skaitymas.

Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.

Spalio 30 ir 31 dienomis, Energetikos ir technikos muziejuje bus rodoma debiutų programa: šiuolaikinė opera, dramos ir judesio-muzikos spektakliai.

Šokio pamokas spalio 26 d. Kaune vainikuos choreografių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės miniatiūra „Šokti 1000 metų“.

Per dvidešimt metų „Stalo teatras“ sukūrė 35 spektaklius, rodomus visoje Lietuvoje. Dabar jo režisierė Saulė Degutytė mezga iš siūlų dar vieną spektaklį, kuris bus skirtas autistiškiems vaikams.