„Improvizacija - smagiausias dalykas mano kūryboje“, - sako režisierius Gildas Aleksa. Per karantiną improvizuoti teko ne tik menininkams, o ir jiems - ne tik kuriant. Todėl Aleksos ir jo trupės „Teatronas“ veikloje atsirado naujų, netikėtų projektų. Pavyzdžiui, pokalbiai su trupės nariais instagramo platformoje, kasdien vis kitam aktoriui atiduodamas „Teatrono“ paskyros valdymas, tinklalaidžių serija, galiausiai - naujas šių metų tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ formatas. Ir jokių repeticijų per „Zoomą“, apie kurias užsiminus režisierius retoriškai klausia: „Kas čia - literatūrinis klausomasis teatras?“ Šiame pokalbyje nereklamuosime nesenų ir dar planuojamų veiklų, bet svarstysime apie tai, ką iškart ir įvardijome kaip patį smagiausią dalyką pašnekovo profesinėje veikloje - improvizacijas. Kaip jos gimsta, kada jos trukdo, kodėl nesaugumo jausmas taip traukia profesionalus?
Kodėl beveik niekada nesirenki statyti aiškios struktūros pjesių?
Iš prigimties labai mėgstu perpasakoti, parafrazuoti istorijas taip, kaip man pačiam atrodo įdomiau. Kartais prieinu iki nesąmonių, tačiau noriu, kad kūrinio interpretacija būtų kuo įdomesnė.
Man labiau patinka statyti prozą, kurioje istorija pasakojama nuosekliai, lengva pajusti atmosferą, įtampą, aplinką. O štai kai kurios pjesės man skamba kaip „Sodros“ dokumentai: scenoje stalas, kairėje medis, įeina žmogus. Taip, skaitantieji pradeda mąstyti, kad medis gali būti uosis, bet gali būti beržas; stalas gali būti medinis, o gali būti metalinis; žmogus gali įeiti verkdamas arba laimingas... Kad suvokčiau, kokia tiksliai istorija papasakota šiomis remarkomis, turiu perskaityti pjesę kokius 50 kartų.
Taip pat mėgstu statyti mitus, nes juos galima visaip dėlioti ir vynioti.
Mitai paprastai irgi neturi aiškios struktūros.
Taip. Mitai - skrajojančios figūros, sugalvotos tam, kad suteiktų reikšmę nepaaiškinamiems dalykams. Tai tarsi maišas, kurį galima apmauti ant bet kokio pasakojimo - visada tiks. Panašiai yra su Shakespeare´o dramaturgija: jei pasirenki stiprią interpretaciją, nesunkiai randi jai pagrindimą visuose pjesės puslapiuose. Tuo tokia kūryba geniali - ji pakankamai abstrakti, kad priimtų įvairiausias interpretacijas. Tik Shakespeare´o tekstai - kokybiškai pasiūtas rūbas, kurį reikia užvilkti ant gražaus kūno. O mitas, kaip minėjau, - maišas, kurį galima apmauti ant bet ko.
Ne kartą esi minėjęs, kad Tavo spektakliai neturi užrašyto teksto. Vis dėlto pagrindą jie turi - nė vienas nėra visiškai improvizuojamas.
Taip, bet kur tie pjesių lapai? Esmė ta, kad „Teatrone“ konstruojame spektaklius improvizuodami, o ne sekdami pjesės žodžiais, todėl niekad nesukuriame galutinio teksto. Be abejo, galėčiau užrašyti veiksmų eigą - netgi būtų galima nurodyti instrukcijas, kaip darė Carlo Gozzi. Tačiau išskyrus „Zygfrydą“ ir „Otelą“, kitų mano spektaklių baigtiniai tekstai neegzistuoja.
Pats galvoje visuomet turiu idėjų, kurias siūlau aktoriams naudoti scenoje ir kurių jie visuomet gali atsisakyti, siūlydami savas arba visai nieko nesakydami. Kai kurie jau išmoko per repeticijas atsisukti ir labai gražiai pranešti, kad mano pasiūlymas jiems visai neskamba. Tai nuostabus kūrybinis momentas.
Vadinasi, visos scenos spektakliuose gali keistis? Ar yra taškų, kurių keisti negalima?
Garsistui ir apšvietėjui skirti taškai yra šventi ir neliečiami, nes juos pakeitus techninis personalas nesupras, kaip dirbti. Žinoma, yra gebančių improvizuoti garsistų, o apšvietėjams apskritai dažnai tenka tai daryti. Tačiau aš stengiuosi šiuo klausimu vengti nesusipratimų.
Aišku, yra ir dramaturgiškai svarbių taškų, pavyzdžiui, aktorius privalo į kažką sureaguoti skaudžiai, nes kitu atveju neišsivystys drama. Tačiau eiti prie šių taškų aktoriai gali kaip nori, kad ir aplinkui.
Kaip pats apibrėži improvizacijos sąvoką?
Improvizacija - tai reguliariõs situacijos nuspėjamos eigos pažeidimas.
Nuspėjamos kam?
Tam, kuris susiduria su improvizuojančiu žmogumi. Pavyzdžiui, jei tu manęs paklausi, kaip aš gyvenu, o aš atsakysiu „grybas“ - tai bus improvizacija. Ji išmuš tave iš vėžių, nes neatitiks nė vieno tavo galvoje paruošto atsakymo, kurį laikytum tikėtinu, įmanomu.
Panašiai improvizacijos vyksta teatre, tik ten viskas paprasčiau. Yra nustatyti veiksmai ir tekstas, o aktorius tiesiog pasielgia ne taip, kaip numatyta. Improvizacijos smagumas toks, kad aktorius priverčia kolegas ir žiūrovus atsistoti ant adatų ir gyvai reaguoti. Savo teatre siekiu, kad žiūrovas nesėdėtų patogiai, kaip daugybėje nuspėjamų spektaklių. Tokiuose priprantame, kad jei prieš save matome, tarkim, tris aktorius, kurių pirmasis ir antrasis pritūpia, tai visi žino, kad trečiasis padarys tą patį. Mano spektakliuose trečiasis aktorius padaro salto. Todėl stengiuosi, kad aktoriai išprovokuotų įtampą tarp žiūrovų ir jų vidinių nusistatymų, jų žinojimo, kas bus toliau. Kitu atveju žiūrovai užmiega.
Bet jei pats aktorius žino, kad turi padaryti salto, juk tai - nebe improvizacija. Žiūrovui netikėta, bet aktoriui - ne.
Aš ir kalbu apie improvizacijas su žiūrovais. Pavyzdys su trimis aktoriais tėra metafora to, ką bandau sukurti salėje tarp aktorių ir publikos. Juolab kad mano spektakliai paprastai neturi pjesių, daugybė scenų gimsta iš improvizacijų užduotomis temomis. Žinoma, atsitinka ir taip, kad aktoriai pradeda iš inercijos kartoti tuos pačius dalykus, tačiau iš principo griežtų nustatymų nėra.
Duodu aktoriams rėmą, nurodau užduotį sukurti tam tikrą įtampą, tačiau jie patys puikiai supranta, kad yra visiškai laisvi daryti, ką nori. Man pačiam įdomu stebėti, kaip kiekvienas tvarkosi su tokia užduotimi. Kartais likę prieš žiūrovus aktoriai griebiasi bandymų prajuokinti, kartais nori nustebinti, kartais eina patikrintų juokų keliu. Beje, pastarasis pasirinkimas nebūtinai blogas: jei kažkurią dieną improvizuojant gimė puikus sumanymas, o kitą dieną naujovės į galvą nešauna, tikrai galima kartoti kažką, kas pasiteisino anksčiau.
Yra ir ginčytinų dalykų. Improvizuojantiems aktoriams labai lengva manipuliuoti padėtimi ir apeliuojant į juokingos situacijos kūrimą „pakišti“ partnerį. Nuskambės negražiai, tačiau tai gali išvirsti į nemalonią situaciją, primenančią vieno vaiko patyčias iš kito ir aplink susirinkusios minios juoką. Pavyzdžiui, aktorius vaidina spektaklyje apie senovės Graikiją ir staiga mesteli žodį „šikna“. Žiūrovams labai juokinga, tačiau ką turi atsakyti partneris? Ir kokia tokio juoko vieta spektaklyje?
Įkristi į juokinimą improvizuojant labai lengva, nes taip sulaukiama greitos žiūrovų reakcijos. Tai net gali tapti aktoriaus fetišu - jis dominuoja situacijoje, visiškai ją valdo. Būtent jis, o ne režisierius. Noras vesti sceną ar kelti juoką nėra blogas. Problemų kyla, kai šie dalykai tampa pagrindiniu tikslu ir iš atsitiktinumo nebesusikuria prasmės.
Kokie gebėjimai reikalingi improvizuojančiam aktoriui?
Esu tikras, kad improvizuojantis aktorius turi būti išprusęs. Kiekvienas profesionalas mąsto trimis lygmenimis: ką pasako tekstu, ką pasako personažu ir ką pasako spektakliu. Jie visi turi skambėti unisonu ir jei aktorius skaitydamas neišlavino tokio mąstymo, greičiausiai dažniau prašaus.
Taip pat svarbu greitai konvertuoti gautą informaciją, siunčiamą apšvietimo, kolegos komentaro, žiūrovo čiaudulio ar nusikosėjimo (kurie dabar teatre įgis naujas reikšmes ir siūlys puikią terpę improvizacijoms), ir gebėti tekstu ar veiksmu staigiai į tai sureaguoti.
Lietuvoje žinomiausius improvizacijų spektaklius kuria teatras „Kitas kampas“. Jų pasirodymuose tiek tekstai, tiek veiksmai gimsta iš žiūrovų pasiūlymų. Ar tokiame kontekste Tavo spektaklių improvizacijos neatrodo pernelyg saugios?
Mano ir „Kito kampo“ pasirodymų improvizacijos skiriasi. Mano manymu, jie remiasi kanadiečio Keitho Johnstone´o teatro sporto koncepcija - aktoriai rodo savo įgūdžius, ir kuo šie geresni, tuo didesnį pasitenkinimą jaučia žiūrovai. Be to, jie kuria ne spektaklius, bet patirtis, panašias į stand up´us ir skečų vakarus - tai, ko Lietuvoje turime labai mažai. Išsiskiria tik spektaklis „Nuostabūs dalykai“, kuriame improvizacijos orientuotos į konkrečią temą ir veda prie meninių tikslų. Tai man kelia pagarbą. Visa kita jų kūryba, mano akimis, orientuota į momentinius įspūdžius, bet ne į sąmoningai pasirinktas ir plėtojamas temas.
Tačiau žiūrint ne į spektaklio kūrimo, bet vien į improvizacijos kontekstą, ar bet kõkios improvizacijos teatro scenoje neatrodo pernelyg suplanuotos, palyginti su visiškai netikėtu teatro sporto turiniu?
Abejoju, kad „Kitas kampas“ visai neturi pasiruoštų formų - žiūrovai jiems siūlo temas, personažų pozicijas, tačiau aktoriai turi daug patirties ir žino, kas ir kokiomis sąlygomis veikia. Klausimas - kas svarbiau patiems kūrėjams: atrasti, kaip netikėtai ir inovatyviai jie gali improvizuoti, ar pasitikrinti, kaip greitai jie gali prajuokinti publiką? Reikia turėti omenyje, kad pastarasis reiškinys generuoja didesnes pajamas nei pirmasis.
Kieno džiaugsmas dėl improvizacijų Tau svarbesnis - aktorių ar žiūrovų?
Turbūt negaliu atsakyti vienareikšmiškai, tačiau daugybę kartų esu norėjęs, kad aktoriai nustotų mėgautis savo improvizacijomis. Ne todėl, kad man nepatiktų jų džiaugsmas, - tiesiog neretai pastebiu, kad scenoje esantiems žmonėms atrodo, jog jie dirba puikiai, o iš šalies matyti visai kitaip. Tokiais atvejais išsitraukiu režisieriaus kozirį ir tampu diktatoriumi. Tai nemalonus jausmas.
Kokia improvizacija gyvenime arba teatre Tau yra sukėlusi didžiausią stresą?
Prieš kelis mėnesius netikėtai atėjau pažiūrėti savo statytos „Vėjo prigimties“ Kauno kameriniame teatre - vienos dalies spektaklio, kuriame aktoriai panyra į savo būsenas, kad pabaigoje „iššautų“. Nutiko taip, kad kaip tik tądien sugedo šviesų pultas. Negalėjome leisti aktoriams tęsti spektaklio, nes vienas jų vaikšto aukštai esančiomis metalinėmis konstrukcijomis, o tai daryti tamsoje labai pavojinga. Tuomet nusileidau salės laiptais žemyn, parodžiau aktoriams, kad pertraukiame spektaklį, jie tuoj pat dingo nuo scenos, o man teko sutrikdyti atmosferą ir atsistojus prieš žiūrovus pranešti, kad dėl techninių kliūčių darome spektaklio pertrauką. Situacija buvo nemaloni, nes, kaip minėjau, šiame spektaklyje labai svarbus vientisas būsenos auginimas. Tada garsiai pajuokavau, kad va kaip nutinka, kai režisieriai ateina pažiūrėti savo spektaklių.
Dėkoju už pokalbį.
