Berlyne repetuodama „Makbetą" ir su aktoriais kalbėdamasi apie jų giminių istorijas, režisierė Yanna Ross nusprendė, kad būtų įdomu daryti spektaklį apie karo liudininkus. Kai apie tai prasitarė Vilniuje, jai pasiūlė lietuvišką lenko Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė" vertimą. Kitą savaitę Niujorke, vos užsiminus apie karo liudininkus, Yannai buvo atneštas angliškas tos pačios pjesės vertimas. Todėl, galima sakyti, pjesė pati susirado režisierę.
Artėjant „Mūsų klasės" premjerai Nacionaliniame dramos teatre, pradėjome pokalbį scenoje, po grėsmingai pasvirusiomis repetuojamo spektaklio lubomis.
-Kaip atsirado toks sumanymas dekoracijai?
-Iš labai specifinės vietos pjesėje: kai ateina sovietai, iš Katalikų namų jie padaro kino teatrą „Aurora". Per akimirką! Mes su Mariumi Jacovskiu ir kūrėme aktų salę, viešą erdvę, kurioje keičiasi ideologija, laikai, erdvę, kur užstringa sielos. Griuvėsiai, kurie dar tvirtai stovi. Manau, Lietuvoje šitas XX amžiaus epas ypatingai gerai suprantamas.
Kai 2008 metais Berlyno „Volksbühne" stačiau „Makbetą", mes daug kalbėjomės su aktoriais, aiškinomės savo požiūrius į praeitį, į „kitokius". Kiekvienas turi idomių istorijų: tėvų, senelių. Kažkas gelbėjo žydus, kažkas kariavo, vieni buvo partizanai, kiti ištremti į Sibirą.
Beveik pusę metų gyvenau Berlyne, mintyse statydama tą spektaklį. Tik po kelių mėnesių bendravimo palengva išlindo toks motyvas: kiekvieno šeimoje buvo esesininkas, ir kiekvienam labai neaišku, kaip su tuo faktu gyventi. Viskas suvokiama, atvirai kalbama, žmonės prisipažino, atsiprašė. Oficialiai. Bet kaip neoficialiai su tuo gyventi?
Vokiečių aktorių požiūriai į savo gimines labai skirtingi. Vieni gerbia, saugo senelių paliktą uniformą. Saugo medalius. Tai gyva, arti ir trapu. Todėl dar nuo darbo Berlyne pradėjau galvoti apie istorijos liudininkus. Dabar dar yra žmonių, kurie gali mums papasakoti, ką patys prisimena. Mes dar galime bendrauti, ir tai dovana. Jeigu jie linkę kalbėti.
O kai žmonės gyvai pasakoja, jie skirtingai prisimena tą patį įvykį. Ir pjesėje „Mūsų klasė" kiekvienas turi savo savo variantą. Personažai per visą pjesę vienas kito prisiminimus pataiso, patikslina: „Tau atrodo, kad tikrai taip buvo?" Arba neigia, kad dalyvavo. Kas tai - melagystė? Ar interpretacija?
- Iš tiesų, juk tai, apie ką jie kalbasi - karas, pokaris - viskas jau įvykę, o jie prisimena. Jie seniai išgyveno tai ir jau kiekvienas turi savo mitą.
- Būtent. Ekstremali situacija trumpa. Ji baigiasi, o kas toliau? Kaip tu toliau elgiesi? Kaip tu prisimeni ją? Perkuri atsiminimuose? Tai žmogiška. Ta pjesė provokuoja pažiūrėti į save.
Mes dirbame didžiojoje scenoje. „Mūsų klasė" paprastai statoma kamerinėse salėse, daugiausiai - 200 žiūrovų. Taip buvo Londone, Filadelfijoje, Budapešte, Varšuvoje. Beveik be dekoracijų. Tiesiog skaitomas tekstas, o jis paveikus. Bet man to atrodo maža, ir aš labai džiaugiuosi, kad autorius davė visišką laisvę interpretacijai.
Labai svarbi tema, kurią Słobodzianekas puikiai išrašė - tai draugystė. Pjesėje veikia klasiokai. Dešimt žmonių, kurie draugauja nuo vaikystės iki pat mirties.
- Arba ne draugauja, bet vis tiek susiduria, kovoja, naikina vienas kitą - priklausomai nuo to, kokie laikai.
- Jie tikrai draugauja. Teatras dažnai kalba apie meilę, mirtį. O draugystė? Su aktoriais, kurie vaidins šitą spektaklį, bendraujame ir ruošiamės jau ištisi metai. Per patį pirmą susitikimą iškart pasakiau: „Galvokime apie draugystę, galvokime, kaip mes bendraujame".
Man akivaizdu, kad Lietuvoje žmonėms sunku bendrauti. Kalbėtis kalbasi, bet laikoma, kad nepadoru kalbėti apie save. Žmogus nedrįsta pasakyti, kad jam yra blogai. Nepriimtina. Todėl stiprūs žmonės labai daug ką išgyvena viduje.
Bet iš tiesų apie visa tai, ką Lietuvos žmonės išgyveno per visą XX amžių, kalbėti buvo net ir pavojinga. Toks įprotis dar gyvas.
- O kas jums yra draugystė?
- Kai esi atsakingas už kitą žmogų, kai ekstremalioje situacijoje draugas laukia tavo pagalbos. Bet iš tikrųjų negalime nuspėti, kaip mūsų kūnas ir protas tuomet veiks. Yra psichofizika, yra instinktai, yra kova už būvį - ar tu kovosi, ar bėgsi? Logiškai prognozuoti to neįmanoma. Todėl ir teisti negalima.
„Mūsų klasėje" nėra nei šviesių didvyrių, nei juodų blogiečių. Yra žmonės, kurie susiduria su aplinkybėmis. Ir matome, kaip veikia instinktai, kur pasireiškia atsakomybė, moralė. Dramaturgas nieko nesmerkia.
Tai dešimt žmonių, kurie užaugo mažame miestelyje. Vienas kitą įsimyli, prievartauja, išduoda, toliau gyvena, geria kavą ir prisimena. Ir per tą draugystę matome, kaip veikia ideologija, istorija, aplinkybės: tu staiga pradedi matyti, kad tavo klasės draugas, kuris visą laiką sėdi šalia, su kuriuo tu žaidi ir bendrauji, - kažkoks kitoks. Kuo kitoks? Iš kur toks žvilgsnis atsiranda?
Kai būnu Balkanuose, man neduoda ramybės tas klausimas. Kas ten atsitiko prieš 20 metų? Sunku suvokti ir iki galo atsakyti. Ir kai aš klausiu „kodėl?" buvusios Jugoslavijos žmonių, išgyvenusių tą karą, jie man negali atsakyti. Tik kartoja, kad tas karas nesibaigė.
Kartą skaičiau laikraštyje, kad Bosnijoje buvo surastas mergaitės dienoraštis, o jame - scena visiškai kaip iš „Mūsų klasės": klasiokai prieš klasiokus. Klasiokai uždaro klasiokus kluone ir... Iš kur kilo priešiškumas? Kodėl kai kurie artimi bičiuliai staiga ima atrodyti „kitokie" ir juos reikia naikinti? Kitoks tikėjimas? Kitokie požiūriai? Kitokie genai?
- Minėjote, kad prieš pradėdama repeticijas, su kiekvienu aktoriumi kalbėjotės atskirai?
- Visi personažai - su gimimo ir mirties datomis. Tai mirusi klasė. Visus vaidina jauni aktoriai. O paskutinę sceną pakviečiau suvaidinti vyresnius. Galbūt tiesiog mačiau, kad šitaip, per vyresnę kartą, galima pritraukti įvykius arčiau, nes vaidina žmonės, kurie yra sukaupę didelę patirtį ir visi turi asmeninį santykį su sovietmečiu, o asmeniški karo atsiminimai - iš tėvų, senelių.
Tada nėra nei melagystės, nei vaidinimo, nei pretetenzijos. Yra aktorius su savo požiūriu į praeitį. Man tas atrodo svarbu.
„Mūsų klasėje" mes nevaidiname Lenkijos istorijos. Varšuvoje vaidinama „Mūsų klasė" veikia vienaip - su lenkiškomis dainomis, su eilėraštukais, kuriuos visi išmoksta vaikystėje, su specifiniais prisiminimais. Londone ta pjesė veikia visiškai kitaip, kaip archetipų tyrinėjimas - per didžiulį atstumą Londono publika žiūri į mitinę Lenkiją.
- O spektaklio Londone režisierius iranietis Bijanas Sheibani, užaugęs Liverpulyje, sakė, kad jam pjesės realijos priminė jo jaunystę ir draugystę su airiais, ir kaip jie juokaudami vieni kitus pravardžiuodavo.
- Prisimenu, kai pirmą kartą skaičiau Alfredo Jarry „Karalių Ūbą", o ten - veiksmas vyksta „Lenkijoje, tai yra Niekur". Tas posakis „Lenkijoje - Niekur" puikiai suprantamas Vakarų Europoje. Lietuvai tas „niekur" yra arčiau.
„Mūsų klasės" Lenkija - kaip „Hamleto" Danija. Scenoje tai gali būti ir Lenkija, ir Lietuva, ir Sirija.
- Jūsų spektaklyje dalyvauja gyvai grojantys muzikantai. Ką jie groja?
- XX amžiaus epas keliauja ir per muzikinę partitūrą. Scenoje gros pučiamųjų grupė - mirusiųjų „brass band". Muzikantai vaiduokliai groja labai atidžiai pagal prasmę atrinktus kūrinius: Dolskis, „Čunga čanga", Gershwinas... Žiūrovams neturi kilti klausimas, kodėl skamba būtent tas kūrinys. Kai tik pradėjome skaityti pjesę, supratau, kad ir muzika turi stipriai veikti, padėti žiūrovams ir asociatyviai mąstyti, ir suprasti.
Man šita pjesė skamba kaip opera, ir aš Antanui Jasenkai sakiau, kad man reikia uvertiūros. Reikia pabūti kartu su žiūrovais, paruošti juos ir neskubėti įeiti į spektaklį. O kai pasiruošiame, paaiškiname savo žaidimo taisykles, tada keliaujame kartu.
- Įvykiai, apie kuriuos „Mūsų klasė" pasakoja, labai konkretūs, skausmingi, žiaurūs. Kokio poveikio jūs siekiate, primindami kančias?
- Vasaros pradžioje ištisą mėnesį mes su aktoriais buvome kartu, bet nerepetavome tiesiogine prasme. Mes turėjome daug svečių ir klausėmės jų pasakojimų. Tai buvo žmonės, išgyvenę karą, buvo istorikai, muzikantai, buvo atvykusių iš užsienio. Žiūrėjome daug filmų, dokumentinių ir vaidybinių. Keliavome. Kas mane sukrėtė: masinių žudynių vietos - labai gražioje gamtoje.
Norėjau, kad pradėtume darbą nuo to paties taško. Juk visi skirtingai suprantame istoriją. Ir toms kelioms savaitėms mes patys tapome bendraklasiais, kartu sėdėjome ir mokėmės istoriją. Galbūt ne viską naudojame spektaklyje, bet daug ką išsiaiškinome bendromis pastangomis. Dabar, kai dirbame jau scenoje, esame laisvi. Vienas kitą suprantame, nėra jokių kliūčių. Visus žinių lagaminus turime su savimi. Ir jaučiame atsakomybę už tai, ką darome.
Esu sutikusi žmonių, kurie negali kalbėti apie savo praeitį. Tai jų teisė, jų šeima, jų trauma. O su mumis keliavo 91 metų Fania Jocheles-Brancovskaja, ištrūkusi iš Vilniaus geto, vėliau buvusi partizanė. Penkias valandas ji su mumis vaikščiojo, nenorėjo nei gerti, nei prisėsti, nei atsipūsti. Sakė: čia mano gyvenimo tikslas, aš turiu papasakoti.
Tada matai gyvo žmogaus požiūrį į savo praeitį. Tas žmogus žino, kodėl jis gyvena. Mes - nelabai.
Žiūrėjome dokumentinį Claude´o Lanzmanno filmą „Shoah", jis trunka devynias su puse valandos. Tie, kurie išgyveno karą, pasakoja savo istorijas. Aukos, stebėtojai, budeliai.
Vienas žmogus, išgyvenęs Aušvicą, netekęs šeimos, per visą interviu šypsosi. Pasakoja, juokiasi. Tai taip netinka prie jo istorijos, taip kvailai atrodo, kad režisierius net supyksta: ko jūs ištisai kikenat, kas jums čia juokinga?
Nežinau, sako žmogus, aš išgyvenau. Ir toliau juokiasi. O kitą sekundę jau pasakoja, kaip atkasė savo žmoną su vaikais, pasakoja ir verkia. Bet tragedijos tame nėra.
Kai mes su aktoriais repetuojame, nuolat kalbu, kad mes neturime teisės vaidinti tragediją. Mes to neišgyvenome. Mes rodome savo požiūrį į tuos personažus. Neslepiame, kad čia teatras ir aktoriai. Jie prisistato publikai. Tada prisistato visa mirusi spektaklio klasė. Ir tada - istorija.
Šitame kūrinyje negalima pasislėpti už personažo. Aktorius aiškiai ir tiksliai, be jokių tragedijos ašarų rodo tam tikrą istorijos momentą. Atsiranda ir emocija - tuo metu, kai aktorius įlenda į personažą ir pabūna juo. Bet neleidžiu to jiems daryti dažnai. Tu negali ten įšokti kas minutę. Tai skausminga ir pavojinga aktoriui - surasti savyje personažo emociją.
Žiūrovams tai, manau, irgi nenaudinga. Visas laikas skirtas draugystei stebėti: kaip bendrauja klasiokai įvairiomis aplinkybėmis, ir kaip aktoriai bendrauja.
- Režisierius sąmoningai saugo aktorių nuo pavojingų personažo emocijų? Man tai gražu.
- Personažo emocijos gali neigiamai veikti ir gyvenimą, ir profesiją, ir patį kūrinį. Sąžiningai ir atsakingai sukurtas spektaklis, man atrodo, turi būti šviesus. Durys tegu būna atviros.
Jeigu „Mūsų klasėje" nertume į personažus ir visą spektaklį gyventume jų tragedijoje, man tai būtų didžiulis melas. Aktorius spektaklyje man turi būti įdomus kaip asmenybė. Lietuvos aktoriai nepaprastai talentingi, tai akivaizdu. Kas tą lemia? Prigimtis? Istorija? Atmosfera?
Tai ne mano išvados. Tą pastebi kiekvienas, matantis Lietuvos teatrą. Kai studijavau teatro režisūrą Jeilio universitete, visi mano mokytojai minėjo Lenkiją, Vengriją, Lietuvą kaip gero teatro šalis.
Bet būti vien gabiam aktoriui neužtenka. Šiuolaikinis teatras ieško dialogo su žiūrovais. Ne atstumo per „ketvirtą sieną", ne kažkokio gražaus paveikslo. Kodėl žmonės ateina į teatrą, kai yra televizija, kinas, užsienio kurortai, kai gali važiuoti, kur nori? Kas vyksta salės tamsoje?
Žmonės nori būti kartu. Pabendrauti. O tam reikia kontakto. Užtat jau praėjo laikas, kai galėjai slėptis už personažo emocijų ir tragedijų. Svarbu, koks tu žmogus. Todėl ilgai galvojau, kas turi būti „Mūsų klasės" komandoje ir su kiekvienu ilgai kalbėjau.
„Mūsų klasė" nėra spektaklis. Kaip tai įvardinti? Draugystė su žiūrovais? Kol siela neišsikalbėjusi, ji užstringa. Žiūrovai turi padėti toms sieloms iš čia ištrūkti. Bet baisiausia, kad nežinau, ar galime ko nors išmokti iš istorijos. Galime tik tikėtis.
