„Netraukia manęs kelionės. Viso svieto neišmaišiau, tik visą Tarybų Sąjungą su kinu apkeliavau. Manęs toliau, kaip per Berlyno sieną, neleisdavo“, - interviu Gražinai Baikštytei prisipažino aktorius Vytautas Paukštė.
Praėjusį ketvirtadienį Vilniaus mažajame teatre buvo pristatyta Gražinos Baikštytės interviu su aktoriais knyga „Gyvenimas kaip teatras“. Ją išleido „Vaga“. Knygos ištraukoje - interviu su Vytautu Paukšte.
Išpuikti man nebuvo progos
Kai ieškai žodžių iškiliai ir išskirtinei asmenybei apibūdinti, kažkodėl pirmiausia galvoje pradeda suktis tradiciniais tapę epitetai: „legendinis“, „mohikanas“ ar „paskutinis iš mohikanų“. Aktorius Vytautas Paukštė teatralams žinomas visai ne iš legendų, o kaip realiai gyvenanti, neįtikėtinai įdomi asmenybė.
Žodynas aiškina, kad „paskutinis mohikanas“ - tai paskutinis nykstančios giminės ar grupės žmogus, ir visai nebūtinai indėnas. Gal Vytautą Paukštę ir galima būtų vadinti lietuviškuoju indėnu vien dėl jo neatsiejamo atributo - pypkės, bet dabar ji jau ramiai ilsisi lentynoje jaukiame aktoriaus bute Klaipėdoje. Bet kad Vytautas Paukštė yra vienas iš paskutinių nykstančių tokio lygio teatro ir kino aktorių, manau, sutiks kiekvienas.
Esu be galo dėkinga likimui, prieš daugel metų mane suvedusiam su šia spalvinga asmenybe ir suteikusiam progą bent kiek arčiau ją pažinti. Dėkinga ir pačiam Vytautui už nuoširdų bendravimą, o žmonai Julijai už svetingumą ir vaišes ypač gerą aurą skleidžiančiame, įdomiais daiktais apaugusiame ir šeimos gyvenimo istoriją menančiame bute, kur pro langus kaip ant delno matosi senamiestis ir Klaipėdos teatras.
Su charizmatiškuoju Vytautu Paukšte, nusiteikusiu nuotaikingai ir kantriai, pasineriame į mūsų pokalbį.
Vienintelis Klaipėdos simbolis yra jūra
- Vytautai, nors gimėte Kaune, bet esate pats tikriausias klaipėdietis, šaknimis įaugęs į uostamiestį - lyg koks miesto simbolis.
- Kas taip sakė, kad simbolis? Gal taip vadindavo, kai pypkę įsikandęs gatve eidavau. Simboliu gali būti bet kas. Vienu metu aktorius Vytautas Kancleris buvo miesto simbolis - aukštas, gražus vyras, kitu - dailininko Vytauto Karčiausko akmeninė katino skulptūrėlė. O šiaip vienintelis Klaipėdos simbolis yra jūra. Dabar čia atplaukia milžiniški kruiziniai laivai, į gatves pasipila įvairių tautybių žmonių.
Atsimenu, prieš porą metų pavasarį atplaukė laivas, į gatves išbėgo lengvai apsirengę, beveik pusnuogiai keleiviai ir tuojau pat puolė į parduotuves. Išpirko visus šiltus rūbus!
- Kokia Klaipėda Jums pasirodė tada, kai pamatėte ją pirmą kartą?
- Baigę Lietuvos valstybinę konservatoriją mes, aktoriai, su režisieriumi Povilu Gaidžiu iš Vilniaus atvažiavome į tuometinį Kapsuką, kuris tik ką buvo taip pervadintas. Buvo toks „medinis“ miestukas - praktiškai kaimas su 20 tūkstančių gyventojų, o kai po ten praleistų šešerių metų atvažiavome į Klaipėdą, pajutome visai kitą kvapą. Pats miestas ir jo dvasia buvo visiškai kita. Vien jūra ko verta! Buvome viengungiai, eidavome į „Klaipėdos“ restoraną valgyti, vadinamuosius kompleksinius pietus.
Tais 1956 metais atvažiavę į Klaipėdą radome tik griuvėsius - dar nesutvarkytą pokario miestą. Klaipėda jau tada buvo jūrininkų miestas, o jūrininkai - ypač tolimųjų reisų - buvo turtingi žmonės. Jie gaudavo didelius pinigus ir grįžę į krantą norėdavo greitai juos realizuoti, tad švaistydavosi tais pinigais.
Į Klaipėdą, kaip ir į Kaliningradą, iš Rusijos buvo privažiavusių visokių besislapstančių elementų, todėl naktimis vaikščioti buvo nesaugu - šlaistėsi girti žmonės.
Praktiškai vienintelis kultūros židinys buvo teatras. Publika iš pradžių jo nelabai mėgo, nes atėjęs Povilas Gaidys darė eksperimentus ir tik paskui pradėjo kurti savo geruosius spektaklius. Turėjome savo publiką. Tą periodą galima būtų pavadinti teatro aukso amžiumi.
Dar buvo keli kino teatrai. Štai ir viskas. Bet po truputį miestas kultūrėjo. Paskui atvyko Vytautas Jakelaitis ir užsispyrė atidaryti Konservatorijos fakultetus. Vėliau jie išsivystė į Universitetą. Automatiškai atsirado studentija. Taip miestas po truputį atsistatė ir tapo toks kaip ir visi: su visais tais naujais stiklo, aliuminio ir betono namais, kurie man nelabai patinka. Tiesą sakant, nedaug jų yra, bet jie šiame mieste nedera.
- Klaipėdą mylite su visais jos trūkumais? Ar dažnai išeinate pasivaikščioti?
- Beveik kasdien išeinu pasivaikščioti, tiktai mano maršrutas dabar trumpesnis.
Miestas savo dvasią išlaikė. Galbūt tą dvasią labiausiai palaiko jūra. Vasarą per Jūros šventę suplaukia masės žmonių. Labai mažas tas Klaipėdos senamiestis, bet jaukus ir nesugadintas. Buvęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys labai saugojo šį kultūrinį paveldą. Dažnai užsieniečiai eina ir praeina senamiestį, o paskui klausia: „Tai kur tas jūsų senamiestis?“
(...)
Kokia jau ten žmona, jeigu bijosi ją paleisti
- Esate toks sėslus, kad net žmonai Julijai išlošus žaliąją kortą ir susirengus išvažiuoti į JAV, pats likote Klaipėdoje. Kodėl nevažiavote kartu?
- Ne, ne! Tai kad aš neturėčiau, ką ten veikti. Ne kartą ji kvietė mane atskristi, pabūti. Ką aš ten veiksiu? Kalbos gerai nemoku - kaip jausiuos? Be to, esu sėslus žmogus - lietuvis, kaimietis, prasčiokas, - man reikia namie būti.
- Ir net nebijojote jaunesnės žmonos vienos paleisti?
- Kokia jau ten žmona, jeigu bijosi ją paleisti? (Juokiasi.)
Nenorėjau šiaip sau važiuoti. Jei tai būtų prieš kokius trisdešimt ar dar daugiau - prieš keturiasdešimt metų, kai važinėdavom į Kino studijas, o manęs neišleisdavo filmuotis į užsienį, ir jeigu tada tokia galimybė būtų pasitaikiusi, aš pėsčias Amerikon eičiau!
- Taip per dešimt metų, kiek ten Julija gyveno, nė karto ir nenuvažiavote į Ameriką?
- Ne, nė karto. Nežinau, ko ji užsispyrė. Kaip galima viską mesti ir išvažiuoti?.. Aš taip negalėčiau, o ji galėjo. Kodėl ji neišlaukė iki galo? Sakiau, kad palauktų, kada išeis į pensiją, - buvo likę vieni metai. Tą kartą susilaikė, nevažiavo. Čia, teatre, marmalynė - toks amžius, kai po šešiasdešimties moteriškės teatre nelabai reikalingos. Nuolatinis kažkoks nepasitenkinimas. Vėl dalyvavo loterijoje ir vėl laimėjo žaliąją kortą! Kas tai - likimas? Nežinau...
Prabuvo ten dešimt metų. Svarbiausia, pamatė pasaulio, koncertų, spektaklių, o būtų sėdėjusi Klaipėdoje, trintųsi virtuvėje. Bet kai man trenkė insultas, grįžo ir nebevažiuoja.
- Gal su teatru per gastroles visą svietą išmaišėt, kad dabar jau niekur nebesinori?
- Netraukia manęs kelionės. Viso svieto neišmaišiau, tik visą Tarybų Sąjungą su kinu apkeliavau. Manęs toliau, kaip per Berlyno sieną, neleisdavo. Turėjau filmuotis garsaus rusų režisieriaus Savos Kulišo filme „Komitetas 19-os“ 1971 m. Man garantavo, kad tikrai filmuosiuos, nors sakiau, jog mano biografija netinkama, ir manęs, ko gero, neišleis į užsienį, - filmavimai turėjo vykti Konge ir Zalcburge.
Atseit įtakingasis Kulišas turi ryšių Centro komitete ir viską sutvarkys. Specialiai man pasiuvo dvylika kostiumų, dar fraką ir liepė būti ramiam. O aš nebuvau ramus, nes žinojau, kad bus skandalas. Manęs taip ir neišleido. Antrą kartą teikė dokumentus ir vis ramino, jog šį kartą viskas bus tvarkoj, bet ir vėl manęs neišleido. Taip prieš mane užsivėrė geležinė uždanga.
- Taip ne vieną filmą esate praradęs. Ar nebuvo skaudu dėl tokios neteisybės?
- Taip, daug filmų praradau... Man tai buvo milžiniškas materialinis ir moralinis nuostolis.
Visą gyvenimą laikiau paslaptyje šituos savo biografijos faktus ir maniau, kad niekas nežino. Tada nuėjau pas Klaipėdos miesto partijos pirmąjį sekretorių Joną Gurecką klausti, kodėl manęs neišleidžia į užsienį. Atsakė: tavo tėvas buvo ištremtas į Sibirą. Bet taigi mano tėvas, o ne aš! Bet taip ir liko...
Neseniai apie mane sukūrė filmą „Įslaptintas gyvenimas“ , kur kaip tik buvo atskleista mano, kaip liaudies priešo sūnaus, gyvenimo istorija.
- O kada Jums ta „geležinė uždanga“ atsivėrė?
- Kaip ir visiems. Kai nugriuvo Berlyno siena. Ir kai jau buvo galima išvažiuoti, kai atsirado visiškai kitos aplinkybės, aš pats nebeturėjau ypatingo noro kur nors važiuoti.
Sunkiausias gyvenimo istorijas turi norom nenorom ištraukti iš savęs
- Jūsų šeima prisikentėjo nuo sovietmečio represijų. Tėvas buvo ištremtas, o mamai su trimis vaikais teko slapstytis - gyvenote nuolatinėje baimėje. Gal per žiauriai paklausiu: ar ši skausminga patirtis Jums padėjo scenoje kurti tokias asmenybes kaip Mažvydas, Mindaugas ar Karalius Lyras? Ar teisingai klausiu?
- Visiškai teisingai. Baltas lapas ir yra baltas lapas. Kai aktoriui scenoje reikia veikti (kine lygiai tas pats), turime kažką pažadinti savyje. Iš ten turbūt kažkas ir atsiranda mūsų akyse...
Jei viduje tuštuma, neturi į ką remtis, nesvarbu, ar gražūs, ar baisūs tie dalykai. Man - baisūs... Aš manau, kad kiekviena patirtis, kad ir pati baisiausia ar nemaloniausia, nusėda kažkur viduje, ir atėjus tam tikram laikui iššauna.
Mūsų nuostabioji pedagogė Regina Senkutė mokė: „Nemanykit, kad kai miršta motina, jums labai jos gaila. Jums savęs gaila - kaip dabar aš gyvensiu be motinos? Dėl to byra ašaros, dėl to verkiam. Bet jūs neturite teisės šitaip elgtis! Privalote stebėti save ir prisiminti, kad prireikus galėtumėte visa tai iš savęs ištraukti.“
Taigi, visus šiuos dalykus - sunkias savo gyvenimo istorijas, ypač vaidinant Mindaugą, turi norom nenorom ištraukti iš savęs.
- Turbūt tai yra be galo skausminga? Kaip Jūs tokiems vaidmenims ruošiatės?
- Nežinau, kaip galima ruoštis! Taigi viskas jau Justino Marcinkevičiaus parašyta! Ruošiesi nuo tos akimirkos, kai pakabina lentoje įsakymą, ir tu pamatai, kokį gavai vaidmenį.
- Kokia pirma reakcija? Apima panika, išgąstis?
- Išgąstis ir džiaugsmas - visa puokštė emocijų! Ir jau nebepaleidžia tas ruošimasis iki pat premjeros. Nesvarbu, ar miegi, ar esi virtuvėje, ar gatvėje - visą laiką sukasi galvoje. Tada repeticijose kažką derini: tas tinka, anas netinka... Ir negerai, kai tai, ką tu sugalvojai virtuvėje ar gatvėje, tinka režisieriui, nes norisi, kad tau išvartytų ir sakytų: „Ne, čia truputį kitaip...“ Ir pasuka kitu rakursu, kuris daug įdomesnis, negu tu sugalvojai, kad kitu kampu pamatytum pasaulį. Taip kad tas vaidmens kūrimas... Nemoku nusakyti, kaip jis vyksta.
- Paklūstate režisieriaus valiai ar konfliktuojate, jei nesutampa matymas?
- Žinoma, bandau įrodyti savo, bet protingas režisierius tol įrodinėja, kol tu jį supranti. O artistas režisierių pajunta iš karto, praktiškai nuo pat pirmos repeticijos. Ir jei artistas iš karto pajaučia, kad nieko nebus, tada susikalbėjimas neįvyks, o tik prieštaravimas, beprasmiai barniai, ir niekas niekam nieko nebeįrodys.
- Kas tada? Siunčiate režisierių „ant trijų raidžių“ ir paliekate sceną?
- Tų raidžių nereikia, bet esu teatre atsisakęs poros vaidmenų. Su vienu režisieriumi labai piktai atsisveikinom - vos ne su šitom raidėm, o su kitu normaliai pakalbėjom, kad nematau vaidmens taip, kaip jis galvoja. Bet tokių tik porą atvejų buvo, o šiaip su režisieriumi stengiuosi surasti bendrą kalbą, nes jis irgi turi savo matymą ir beprasmiški ginčai niekur nenuves.
- Aktorius yra priklausomas nuo režisieriaus. Nežinau, ar tai normalu, ar nevisiškai, bet taip yra. Dabar toks metas, kai teatras - režisieriaus, o ne aktoriaus, ir čia nieko nepadarysi. Man atrodo, kad surinkus pačius geriausius pasaulio aktorius, davus jiems gerą pjesę ir juos paleidus: „Vaidinkite!“ - nieko gero neišeis. Ar aš neteisingai sakau?
- Prastame spektaklyje, kai pjesė neįdomi ir režisierius nekoks, ir aktoriai prastai vaidina?
- Visuomet! Blogame spektaklyje ir geriausias artistas yra pražudomas. O gerame spektaklyje netgi prastas arba vidutinis artistas gali sužibėti, nes geras režisierius moka atverti aktoriaus „langelį“. Režisieriaus pranašumas ir yra paimti iš artisto tai, ko jis pats nežino turįs.
- Ar toks patyręs aktorius kaip Jūs, išeidamas į sceną, vis dar kiekvieną kartą jaudinasi? Jeigu vaidmenį esate seniai perpratęs ir suvaidinęs ne vieną spektaklį, vis tiek ima jaudulys?
- Kai važiuodavome į gastroles kas mėnesį, ir diena iš dienos vaidindavome tą patį spektaklį, tada jaudulys nuslūgdavo. Dabar, kai atsiranda pauzių, aš jau tiesiog bijau... Oskaro Koršunovo spektaklį „Šaltas vaikas“ vaidinome ilgai - gal metus laiko, suvaidinom gal kokių keturiasdešimt spektaklių, bet prieš kiekvieną išėjimą apimdavo baisi baimė - nežinodavau kur dėtis iš strioko! Kolegos nesuprato, kas man yra - juk visą amžių scenoje. Ir pats nesuprantu, kas man darosi. Kuo senyn, tuo durnyn. (Juokiasi.)
- Gal turite kokių nors savo priemonių jauduliui sutramdyti? Kalbate mantras ar darote kokius pratimus?
- Nieko nedarau. Aš ieškau kampo, kur niekas manęs nematytų, kur galėčiau pasislėpti už kulisų ir taip laukti, kada bus laikas iššauti.
Kai aktorės Liudmilos Gurčenko paklausė, ar prieš spektaklį ji daro kokią specialią mankštą, ji atsakė: „Man neužtektų jėgų vaidinti spektaklį, jeigu aš energiją eikvočiau dar kitiems dalykams.“ Lygiai tas pats man - nenoriu savęs išbarstysi, nors kiti apibėga tris keturis kartus aplink teatrą. Kiekvienas turi savo receptą.
- Vytautai, bet parako Jūs dar turite kaip reikiant!
- Iš kur tas parakas? Gal dar buvo prieš insultą, o dabar - ką jau čia ir kalbėti... Byra tas parakas per visus galus pelenų pavidalu. (Juokiasi.)
Algimantas Puipa savo filmui prirašė kažkokių idiotiškų monologų apie neutronų skilimą ar Žemės planetos egzistavimą, ir niekas nesuprato, net jis pats, bet visus tuos jam išpleškinau! Stebėjosi vėliau - ne juokas tokius tekstus pasakyti.
- Ar aktoriui egzistuoja amžiaus cenzas? Reikia žinoti, kada nueiti nuo scenos?
- Viskas individualu. Žinoma, reikia žinoti, kada nuo scenos nulipti. Man jau seniai reikėjo...
- Tačiau čia Jums taip atrodo, bet režisieriams ir žiūrovams kitaip?
- Galbūt, nežinau... Bet geriausia išeiti laiku.
- O kas žino, kada tas laikas?
- Va čia ir yra artisto kvailumas, kad jis įsivaizduoja dar galintis, nors jau nė velnio nebegali! Kartais matome, kad kolegai gal nereikėjo į aktorius eiti, bet kaip jam šitą įrodyti? Juk jam atrodo, kad aplinkui visi ne tokie arba jam blogo linki, o jis gi pats geriausias. Labai sunkus klausimas. Bet laiku pasitraukti iš scenos - tai pasaka! Tik negalima žiūrovui leisti suprasti, kad atėjo tavo galas ir jau reikia eiti lauk.
- Ar nueinate į teatrą pažiūrėti naujų spektaklių?
- Labai retai. O ką žiūrėti? Kad nėra ką žiūrėti.
Įprastai kurti spektaklį dabar jau nebeįdomu, reikia kaip nors „kreivai“ - sandėlyje ar mėšlyne. O šita dėžutė - scena - duoda visas galimybes: gali rojų, gali pragarą vaidinti, gali šiukšlyną ar rūmus. Tik režisieriai nežino, ką su ta „dėžute“ daryti...
Geras teatro artistas ir kine geras
- Kinas Jus myli - iki šiol esate kviečiamas filmuotis. Bet greičiausiai nesuklysiu sakydama, jog daugiau filmavotės rusiškuose, negu lietuviškuose filmuose?
- Taip, mano kūrybinėje biografijoje daugiau rusiškų filmų. Kai kažkokiam reikalui reikėjo duomenų, teko skaičiuoti. Lietuvoje režisierius Algimantas Puipa visada Jus kviečia į savo filmus. Neseniai nusifilmavote naujame jo filme „Edeno sodas“.
Panašiai ir rusų režisieriai. Pavyzdžiui, Semionas Aranovičius, kai tik filmuodavo filmą, visada mane kviesdavo. Taip pat ir kiti režisieriai, ir Puipa. Jis - gero būdo vyras, talentingas žmogus ir, man regis, vienas iš paskutinių mohikanų. Juk senųjų jau neliko, ateina nauji.
- Kine nesifilmavęs teatro aktorius vaidina labai teatrališkai, nors kine visiškai to nereikia - kino kamera užfiksuoja kiekvieną blakstienos krustelėjimą. Teatro aktoriams sunku suprasti kino specifiką?
- Taip, kine kita specifika. Tas artistas, kuris kino aikštelėje vaidina teatrališkai, yra blogas ir teatre. Mano nuomone, geras teatro artistas ir kine geras. O geras kino artistas, kuris įpratęs atsistoti į nurodytą mizansceną ir daryti tik tai, ką pasako režisierius, teatre yra bejėgis.
Atsimenu, kaip pas Kulišą į bandymus atėjo du Maskvos teatro „tūzai“ ir kaip negailestingai režisierius ant jų rėkė: „Jūs ką, negalite nė vieno žodžio normaliai pasakyti!?“ Jie „pastatytais“ balsais vaidina, o čia kinas - taip negalima. Bet artistui tik reikia pasakyti apie šitą specifiką, nurodyti kryptį ir geras artistas viską padarys. O blogas artistas visur yra blogas.
- Vytautai, Jūs be jokios abejonės esate teatro aktorius. Ir teatrą mylite labiau negu kiną?
- Esu teatro aktorius, bet kiną myliu turbūt labiau. Nors šiaip jau sunku atsakyti į šitą klausimą... Be teatro gyventi negalėčiau, tačiau kinas duoda kitas galimybes - patenki į visiškai kitą aplinką. Kaskart kita filmavimo grupė, nauji žmonės.
- Ar lengvai pradėdavote bendrauti su naujais žmonėmis?
- Ne, man reikia priprasti. Bet čia ir yra pats įdomumas - galimybė pažinti naujus žmones, naujas vietas. Pavyzdžiui, Koktebelyje prie Juodosios jūros visą vasarą praktiškai dykas sėdėjau. Nufilmuoja kokį kadrą ir vėl laisvas. Bet ne čia esmė. Kokie didžiuliai talentai susirinkdavo iš visos Sąjungos - artistai, režisieriai, dailininkai, kino operatoriai! Tos nesibaigiančios kalbos...
- Taip ir naujų draugų įgydavote.
- Taip. Buvo toks dabar jau miręs labai talentingas rusų aktorius Aleksandras Kaidanovskis. Kiekvieną kartą važiuodamas filmuotis kur nors į Užkaukazę ar kitur, jei Maskvoje reikdavo naktį pralaukti, visuomet eidavau pas jį. Kalbėdavomės per naktį. Kaidanovskis namie turėjo dviejų tūkstančių muzikinių plokštelių kolekciją, tad savo filmams jis kompozitorių neieškodavo.
Stebėjausi, kad toks aktorius gyvena tokiame varganame bute, bet už tai pačiame Maskvos centre - senoviškame name Vorovskio gatvėje, buvusio Maskvos mero bute. Tas butas buvo septynių kambarių, bet kiekviename iš jų gyveno po šeimą.
Kaidanovskio kambarys buvo pats didžiausias - penkiasdešimt ar šešiasdešimt kvadratinių metrų su lipdytomis lubomis, erkeriu ir nubyrėjusiu parketu, bet jis nenorėjo keltis, kad ir į geresnį butą, iš centro į miesto pakraštį. Ten Aleksandras ir pragyveno iki pat mirties. Mirė labai jaunas - nė penkiasdešimties neturėjo.
Išpuikti man nebuvo progos
- Esate tiek daug vaidmenų sukūręs, tiek įvairiausių valstybinių apdovanojimų pelnęs, bet nė kiek neišpuikęs, nors galėtumėte. Šlovė ir žinomumas niekada nebuvo apsukę Jums galvos?
- Tai kad ar Klaipėdoje įmanoma? Kur nors kitur - suprantu. Pavyzdžiui, Maskvoje, kur žvaigždę visi pažįsta.
- Turbūt ir Jūs Klaipėdoje ramiai pasivaikščioti negalite?
- Tai kad dabar jau niekas neatpažįsta! Visi seniai pamiršo... Na, nebent senieji gyventojai. Pažiūri, lyg kažkur matytas. Kai kas atsimena, prieina ir pasako, kad žiūrėjo „Mindaugą“ ar „Mažvydą“, bet tokių vienetai.
- O kaip būdavo anksčiau? Ar Jus veikdavo populiarumas, žinomumas?
- Anksčiau - kitas dalykas. Bet manęs tas dėmesys pernelyg neveikė. Tik kartais krūpteliu, kai kieme vaikai sušunka: „Ė-ė-ė, žiūrėk - Paukštė!“ Atsisuku, pažiūriu ir tiek. Čia ne tas miestas, kur kabinėtųsi, prašinėtų autografo. Išpuikti man nebuvo progos. (Juokiasi.)
- Turėdamas tiek valstybinių apdovanojimų, galėtumėte visais jais apsikarstęs ir nosį užrietęs išdidžiai sau vaikščioti po Klaipėdą! O kalbant rimtai, ar tie apdovanojimai nors kiek glosto širdį?
- Žmogus apsimeta, sakydamas: „Ai, man nusispjaut į visus tuos apdovanojimus!“ Žinoma, visą laiką, kaip sakai, nevaikščiosi jais apsikarstęs - žiūrėkit, koks aš! Bet žmogui vis dėlto ne vis vien... Na, jis visą gyvenimą dirba, dirba ir staiga viena dieną jam pasako: „Ačiū.“
Malonu, kad kažką padarei, gauni, sakykim, ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ ar tampi miesto garbės piliečiu.
Verčiausia, mano manymu, Nacionalinė kultūros ir meno premija, nes jos diplome pasirašo daug garbingų žmonių. Vadinasi, kažką esi teisingai padaręs.
- Vytautai, o kaip jautėtės 2012-ųjų liepą aštuoniasdešimtmetį švęsdamas su visa Klaipėda?
- Labai nejauku man buvo... Nejauku, kad aikštėje.
- O kur norėjote?
- Niekur nenorėjau. Bet taip buvo sumanyta...
- Taigi toks džiaugsmas ne visiems skirtas!
- Kad bijau publikos! Ir salėje jos bijau, nes žinau, kad visada sėdės keli geriau už mane suprantantys šituos reikalus žmonės, ir dėl to man nedrąsu, nejauku. O čia - visa aikštė! Na, kam man aikštės reikia?
- Kad daugiau Jus norinčiųjų pagerbti sutilptų.
- Suprantu, suprantu, bet labai nejauku... Juk tai ne aš sumaniau. Pats nenorėjau lįst ir kiti sutiko, kad man geriau sėdėti ir žiūrėti. Tačiau be galo nejauku buvo ten sėdėti...
- Jums norisi pasislėpti, bet juk aktorius duona - išeiti į sceną prieš žiūrovus ir vaidinti.
- O, scenoje vaidinti visai kitas dalykas! Kai apsivelku kostiumą, nusigrimuoju ir išeinu vaidinti - visai kas kita, tai spektaklis, o ką daryti būnant šiaip viešumoje, aš nežinau...
