Vladas Bagdonas - žinomas Lietuvos aktorius, suvaidinęs ne vieną įsimintiną vaidmenį tiek teatro scenoje, tiek ir kine. Kaip pats juokauja, nuo pat pradžių buvo pasmerktas vaidinti dramatiškus vaidmenis, su kuriais anksčiau ar vėliau vis tiek imdavo ir susigyvendavo...
Gimėte ir augote pokario Vilniuje, vadinasi, esate tikras vilnietis? Ar toks ir jaučiatės?
Mano tėvai nuo Žeimių, iš tokio Mačionių kaimo, kurio jau nebelikę - gal tik vienas kitas medis toje vietoje žymi kaimo praeitį. O aš gimiau Vilniuje, tačiau visą savo vaikystę, maždaug iki mokyklos, vasaras, o neretai ir pavasarius bei rudenis leisdavau tėvų gimtinėje. Tiesiog kaime gyvenimas buvo kur kas lengvesnis. Tėvai Vilniuje vertėsi labai sunkiai - mama nedirbo, tad vienam tėvui teko išlaikyti šeimą. 1944 metais tėvas Kaune tapo geležinkeliečiu, o kai tarybinis geležinkeliečių centras persikėlė į Rygą, jo padalinys iš Kauno buvo perkeltas į Vilnių. Tad mano tėvui teko taip pat persikraustyti. Aš gimiau po penkerių metų, 1949 metais. Iš tiesų tada Vilnius buvo visiškai nedidelis miestas - jokių miegamųjų rajonų, o už Neries - jau tolimas užmiestis. Žvėrynas ir tas atrodė labai toli - su kiemo vaikais kartais išsiruošdavome į tą pusę - perplaukdavome Nerį ir eidavome obuoliauti.
Mūsų šeima gyveno Eglių gatvėje - tai buvo kraštinė sostinės gatvė. Netoli mūsų namų ėjo geležinkelis iš prekių stoties į Vingio parką. Tais bėgiais važinėdavo traukinys, o savaitgaliais vaikai tapdavo geležinkeliečiais ir net turėdavo galimybę pavairuoti traukinį. Man ir pačiam ne sykį teko stovėti su vėliavėlėmis ir mosikuoti, duodant sutartus ženklus traukiniui važiuoti. Tokie buvo mūsų žaidimai.
Pamenu, mūsų šeima persikėlė iš vieno buto į kitą, iš vieno kambario buto be jokių patogumų į kitą lygiai tokį patį, kur vanduo lauke iš kolonėlės, krosnimi kūrenamas kambarys. Gyvenome Vilniuje beveik kaip kaime - mūsų kaimynai laikė karvę, o mano tėvai turėjo kiaulių. Anuometinis Vilnius seniai nugrimzdo į praeitį. Nors dar dabar atsimenu vieną žydelį, kuris gyrėsi pažįstąs visus iki vieno vilniečius. Tikėtina, kad taip ir buvo... (juokiasi)
Sakėte, kad pirmaisiais metais daugiau laiko praleisdavote kaime, bet mokyklą pradėjote lankyti Vilniuje.
Taip. Mano pirmoji mokykla - Gerosios vilties pradinė - buvo visai šalia namų. Tačiau čia pabaigiau tik pirmą klasę. Paskui ją, matyt, reorganizavo ar tiesiog panaikino, ir aš pradėjau lankyti 21-ąją vidurinę mokyklą, kurią po dešimties metų ir baigiau.
Mokykloje mokėmės drauge su lenkais. Apskritai - Gerosios vilties rajonas, o ir visas Vilnius tuo metu buvo rusiškas-lenkiškas-lietuviškas. Su vaikais kieme kalbėdavome tik rusiškai, todėl nenuostabu, kad atėjęs į mokyklą aš geriau kalbėjau ne lietuviškai, o keistai maišyta kalba. To meto Vilniuje buvo nemažai ir rusų, ir žydų, bet daugiausia vis dėlto - lenkų. Masiškai lenkai iš Vilniaus pradėjo važiuoti tik apie 1956 metus - atsirado kažkoks potvarkis, galimybė jiems grįžti į savo tėvynę, šia proga didelė dalis lenkų ir pasinaudojo.
Ar mokykloje ir susidomėjote teatru? Kas Jus paskatino gyvenime pasirinkti aktoriaus kelią?
Net nežinau... Mokykloje jokių rimtų dramos užsiėmimų nebuvo - gal kokį zuikį teesu vaidinęs (juokiasi). Tačiau klasės draugas Rimas Štaras sykį mane įkalbėjo nueiti į Statybininkų rūmus. Ten buvo dramos būrelis, kuriam vadovavo Vladislovas Blinstrubas. Maždaug tuo metu, kai aš ten patekau, jis iš būrelio išaugo iki liaudies teatro. Porą metų lankiausi šiame teatre, nors negalėčiau pasakyti, kad labai rimtai į visa tai žiūrėjau. Na, ko jau ko, bet rūkyti išmokau būtent čia (juokiasi).
Po mokyklos sąmoningai teatro nesirinkau. Stojau į istoriją, bet pritrūkus vieno balo, teko galvoti iš naujo. Tuo metu visi itin bijojo tarnybos armijoje ir tėvas man sakė - stok, kur nori, kad tik netarnautum. Tad to paties bičiulio R. Štaro, kuris jau buvo įstojęs į aktorinį, paskatintas, nuėjau į papildomą stojimą konservatorijoje. Nors ir tuo metu mano lietuvių kalba buvo gana silpna, vis dėlto įstojau - buvau sugalvojęs tokių dramatiškų etiudų - nuo pat jaunystės turėjau polinkį dramatizuoti (juokiasi). Patekau į Juozo Rudzinsko kursą. Tiesa, mūsų kurso vadovu jis buvo vos keletą metų, mat, kiek žinau, išsiskyrė jo ir Irenos Vaišytės, tuometinės Aktoriaus meistriškumo katedros vadovės, požiūriai.
 |
| Su Dalia Overaite ir Rasa Samuolyte spektaklyje „Ana Weiss”. Gintauto Trimako nuotrauka |
Paprastai studentiški laikai anksčiau ar vėliau virsta legendomis. Ar ir Jums taip pat nutiko? Papasakokite apie savo kursą.
Mano kurso draugai buvo Vaiva Mainelytė, scenaristas Bronius Bušma, mano bendraklasis Rimas Štaras, kuris dabar dirba administratoriumi Kauno dramos teatre, a. a. Julija Kavaliauskaitė, Jonas Naujokas, dabar dirbantis Klaipėdos dramos teatre.
Mes mokėmės 1966-1970 metais. Man neteko paragauti studentų bendrabučio gyventojo duonos, visi, išskyrus mane ir R. Štarą, buvo atvykę iš kitų miestų. Nepasakyčiau, kad gyvenome bohemišką gyvenimą. Taip, buvo tokia užeiga „Gintaro krantas" - iki šiol ištaręs šį pavadinimą burnoje jaučiu tokį klaikų prieskonį. Bet tai ir viskas. Dar pamenu, kad vienuoliktoje klasėje buvau pakviestas į gimtadienį, ir bendraklasė pasakė, kad gersime sausą vyną - kas per daiktas sausas spiritas - žinojau, bet apie sausą vyną nebuvau nieko girdėjęs ir nesupratau, kaip galima gerti kubelių formos, kietos konsistencijos vyną (juokiasi). Ir studentavimo metais bohemiškas gyvenimas nebuvo nei madingas, nei suprantamas. O ir laiko, matyt, tam nebuvo - labiau mėgau žvejoti, kartais ir paskaitų metu... Būdavo, kad į paskaitas atvažiuodavau su meškere ir žuvimi (juokiasi).
Mūsų kursas nebuvo labai stiprus, todėl mus lyg ir taikė į televiziją. O tuo metu darbas televizijoje aktorių buvo suvokiamas kaip itin žemas lygis. Iš visų dėstytojų tik ir girdėdavome, kokie mes esame netikę. Tačiau vietoj J. Rudzinsko atėjo Irena Bučienė ir su mumis pastatė baigiamąjį kurso darbą, spektaklį „Rugiuose, prie bedugnės". Aš šiame spektaklyje vaidinau pagrindinį Holdeno vaidmenį. Su šiuo spektakliu mes kažkaip „iššovėm" ir mūsų kurso padėtis ūmai tapo kur kas geresnė - na, bent jau į televiziją tada, rodos, niekas nenuėjo (juokiasi). O mane iškart pakvietė net du teatrų vadovai: Jaunimo - Vytautas Čibiras ir Klaipėdos dramos teatro - Povilas Gaidys. Kadangi buvau vilnietis, nesunkiai apsisprendžiau eiti į neseniai tada įsteigtą Jaunimo teatrą. Tiesa, tik po metų, po privalomos tarnybos armijoje Baltarusijoje, nuo kurios taip bėgau, vis tiek ji mane pasivijo...
Koks tada buvo Jaunimo teatras? Ar stengėtės būti jaunatviški, orientuotis į jaunimui skirtus pastatymus? Kiek apskritai galėjote sau leisti kurti tai, kas buvo įdomu jums patiems?
Man atėjus į Jaunimo teatrą, jam vadovavo V. Čibiras. Teatre buvo marga aktorių kompanija iš Klaipėdos, tuometinio Kapsuko (dabar Marijampolės) ir Vilniaus. Jauni ir entuziastingi žmonės.
Netrukus į teatrą atėjo toks jaunas, išmintingas, pilnas kūrybinių ambicijų berniokas Rolandas Rastauskas ir atsinešė savo pjesę „Lenktynių aitvaras". Ši pjesė padarė veik perversmą. Pamenu, vaidinome Profsąjungų rūmuose, bilietų žmonės eilėje stovėjo net iki tuometinės Lenino aikštės. Tai buvo įspūdingas ažiotažas - jaunimui šis spektaklis tapo kultinis. Visko ten buvo - ir padangų ant scenos, ir hipių, o aktoriai tris mėnesius iki premjeros ėjo imtynių tikrąja to žodžio prasme. Pati pjesė buvo labai maištinga ir novatoriška. Nors tai vyko apie 1972 metus, jokio spaudimo „iš viršaus" nejutome. Matyt, ten, viršuje, sėdintieji suprato, kad nors spektaklis ir sukuria maištingumo įspūdį, tačiau jis nepavojingas. Nežinau, gal todėl, kad buvo gana grakštus? O gal todėl, kad buvo mėgstamas jaunimo - niekas jo neuždraudė. Bėda ta, jog mes labai greitai jį išsėmėme patys. Spektaklis buvo rodomas gal trisdešimt, gal keturiasdešimt kartų, ir vieną sykį supratome, kad viskas, mes padarėme su šiuo spektakliu viską, ką galėjome. Toliau jau būtų buvusi tik parodija.
Tai buvo mano pirmas rimtas vaidmuo. Kaip tik nuo šio spektaklio ir prasidėjo mano karjera Jaunimo teatre - paprastai gaudavau rimtus pagrindinius vaidmenis, kaip man ir tapo įprasta, dramatiško pobūdžio (juokiasi).
Maždaug tuo metu į Jaunimo teatrą atėjo dirbti ir režisierius Eimuntas Nekrošius, su kuriuo Jūsų kūrybinė bičiulystė užsimezgė ir tęsiasi iki šių dienų.
Kai į teatrą atėjo dirbti E. Nekrošius, mūsų trupė jau buvo susiformavusi. Pirmieji režisieriaus darbai buvo visai kitokie nei dabar. Nepamenu nuo kurio spektaklio - ar nuo „Kvadrato", ar nuo „Pirosmanio" - jis pasuko nauju keliu. Beje, „Kvadrate" turėjau atlikti tą patį vaidmenį, kaip ir Kostas Smoriginas (buvome vienas kito dubleriais). Bet čia suveikė mano ambicijos, mat režisierius mums liepė kasdien rašyti laiškus. Kiek suprantu, nebuvo to spektaklio dramaturgijos, tiesiog per tuos laiškus ji kaip tik ir buvo kuriama. Aš, kaip ir visi aktoriai, rašiau laiškus ir nuoširdžiai maniau, kad mano laiškai buvo visai neblogi. Bet kažkodėl teatre jie būdavo atmetami kaip netikę, ir aš supykęs atsisakiau vaidinti. Kvailos ambicijos, bet įvyko taip, kaip įvyko. Kostas gražiai atliko savo vaidmenį - su tam tikru pavydu žiūrėjau į šį spektaklį, juolab jis taip pat tapo itin žinomas ir žiūrovų mėgstamas.
Kaip Jūs apskritai vertinate režisieriaus vaidmenį spektaklyje? Kaip įmanomas režisieriaus ir aktoriaus, režisieriaus ir žiūrovo dialogas? Gal aktoriai tėra tarpinė grandis, jungianti režisieriaus kūrybines vizijas su žiūrovu?
Režisieriaus figūra spektaklyje yra labai svarbi. Aktorius gali šiek tiek pavaidinti, patinginiauti, o režisierius turi žaisti šachmatų partiją ir žinoti, numatyti į priekį visus ėjimus. Bet numatyti turi jis pats - režisieriaus galvoje gimsta vaizdinė intriga, jis turi žinoti, kaip pateikti tam tikrą metaforą, kad ji suskambėtų ir rastų atgarsį žiūrovų sąmonėje.
E. Nekrošius, na, bent jau pirmuosiuose pastatymuose, didelę reikšmę skyrė veiksmui, o ne žodžiui. Žodžiai jam daugiau buvo lyg veiksmo palydėtojai. Jis visą laiką stengėsi spektaklį konstruoti per veiksmą. O labiausiai, žinoma, per vidinį veiksmą. Ir santykiai tarp personažų turėdavo būti aštrūs. Aštrūs ir atpažįstami. Situacijų, charakterių atpažįstamumas yra viena iš režisieriui būtinų savybių. Kai tik žiūrovas ima tapatinti save su scenoje veikiančiu personažu, jausti taip, kaip jaučia jis - tai jau yra menas. Šiuos dalykus, mano galva, E. Nekrošius puikiai išmano iki subtilybių.
E. Nekrošius stebina tuo, kad jis daug dirba vienas. Jis - idėjų generatorius. Kartais mes, aktoriai, pakišame kokią mintį, kuri tampa spektaklio privalumu, tačiau pagrindinės idėjos ateina iš jo. Žinoma, tas mintis reikia ir realizuoti. Kai artistas suvokia, kad viena ar kita mintis yra teisinga ir visomis jėgomis stengiasi ją įgyvendinti, tada gali kažkas pavykti, užsimegzti dialogas tiek tarp jo ir režisieriaus, tiek tarp jo ir žiūrovo.
 |
| Su Egle Špokaite. Menų faktūros archyvo nuotrauka |
Minėjote, kad E. Nekrošiui spektakliuose itin svarbus yra veiksmas. Ar čia ir slypi jo teatro stiprybė ir išskirtinumas?
E. Nekrošius visada darbą su nauja spektaklio medžiaga pradeda nuo etiudų. Pamenu, „Otelą" mes pradėjome repetuoti Venecijoje - mums buvo duotos bene 10 dienų, per kurias prodiuseriams turėjome pateikti spektaklio eskizų. Davė mums nedidelį teatrą prie pat jūros. Susėdome. E. Nekrošius man ir sako: „Tai ką darysime?" Aš sakau: „Bėgam". „Kur?" „Tiesiog imkime bėgioti". Taip aktoriai ėmė vienas kitą vaikyti ir pamažu kažkas pozityvaus prasidėjo.
Pastebėjau, kad itin svarbu pradėti, žengti pirmąjį žingsnį. Tegu jis bus klaidingas, bet dažnas režisierius, nežinantis, kaip pradėti spektaklį, tiesiog sėdi, skaito literatūrą, galvoja, kažką mąsto. E. Nekrošius niekada neužsiima jokia teksto analize. Mes su juo perskaitome pjesę vieną kartą (o gal net to vieno karto nebūna) ir pradedame vaikščioti. Jei režisierius bijo žengti tą pirmąjį žingsnį, skaitymai gali užsitęsti kelias savaites. Bet skaitymas ir darbas kojomis - skirtingi dalykai. E. Nekrošius ne tiek bijo skaitymų, kiek jis tiesiog jų nenori, jam tai neįdomu. O įdomu tampa tada, kai artistas pradeda judėti, kaip jis sako, judinti orą. Čia ir atsiranda gyvybė, kažkokie virpesiai, kurie sujudina ne tik orą, bet ir dvasią.
Kokias aktoriaus savybes išskirtumėte kaip būtinas? Apskritai, kaip įmanoma vieną dieną vaidinti vieną herojų, o kitą persikūnyti į visiškai naujas situacijas, laiką, dramatizmą? Kiek galima taip vaidinti maksimaliai atiduodant save?
Aktoriui visų pirma reikia turėti gerą, na, bent jau neprastą sveikatą. Ne taip seniai buvome gastrolėse su E. Nekrošiaus „Faustu". Prieš paskutinį spektaklį Paryžiuje aš pradėjau fiziškai bijoti dešimto iš eilės „Fausto", nes jau maniau, kad neištversiu. Ką čia slėpti - su amžiumi juk nestiprėji. Dabar suvokiu, kad aš nei psichiškai, nei fiziškai nebuvau pasirengęs tokiam turui. Bet viskas įvyko ir baigėsi gerai. Tačiau daugiau tokio turo nebenoriu (juokiasi). Tiesa, kažkada buvo turas Italijoje, kur vaidinome 20 „Otelų" per kokias 25 dienas.
Klausiate, kaip kasdien įmanoma vaidinti psichologiškai sudėtingą spektaklį po tris-keturias valandas atiduodant visą save? Nežinau, kažkaip įmanoma. Po tokių maratonų labiau skauda ne sielą, bet kūną. Jei tau sekasi vaidinti, patenki į teisingą vaidybos ritmą, atsigauti po spektaklio nėra sudėtinga - tai gali trukti valandą, ne daugiau. Bet jei tau nesiseka, nepagauni kažko, prasideda savigrauža, jautiesi kažko iki galo nepadaręs, o tai vargina labiau nei visas spektaklis.
Beje, aktoriai dirba kolektyve, todėl jie vienas kita stimuliuoja, įkvepia, skatina atsiverti. Be partnerio aktorius yra nuogas, vienišas ir sutrikęs. Kitas žmogus yra pagalbininkas - jei aktoriai vienas kitam sąžiningai padeda, tuomet ir spektaklis pavyksta nesumeluotas.
Aktorius viską daro dėl žiūrovo, kad jis gerai jaustųsi ir patikėtų tuo, kas vyksta scenoje. Beje, žiūrovas taip pat labai dažnai padeda - išgirsti kokį krūptelėjimą ar nosinaitės šnarėjimą - visa tai atsiliepia ir tavyje, emocijos pagilėja, nes intuityviai suvoki, gal nesuvoki, tik nujauti, kad susikalbi su žiūrovu, tavo žodis, gestai pasiekia jį.
Esu ne kartą pastebėjęs, kad scena gydo. Tikrąja to žodžio prasme gydo - nuo slogos, peršalimo. Tiesiog vaidindamas užsimiršti, lyg iš savo kūno išeini, patenki į kitą erdvę, kitas aplinkybes, o po spektaklio susivoki - juk aš sergu, gripas, bet ligos požymių nė kvapo... Tai stulbinamas scenos poveikis, kuriuo vis dar negaliu atsistebėti.
Jaunimo teatre dirbote per vadinamąjį jo aukso amžių. Paskui išėjote, rodos, ketinote apskritai baigti aktoriaus karjerą...
Teatre dirbau nuo 1971 iki 1993 metų. Maždaug iki 1986 m. tai buvo teatro aukso amžius, paskui mes pradėjome gastroliuoti po Europą bei Ameriką, ir čia likę artistai jautė nuoskaudą. Ir, tiesą sakant, aš juos puikiai suprantu - iš tų dienpinigių, kuriuos mums skirdavo ir kuriuos sukaupdavome per gastroles, mes įsigydavome ne tik videotechnikos, bet ir automobilius bei butus. Dėl to teatre ilgainiui susiklostė ne itin maloni atmosfera.
Be to, prasidėjo naujas laikas - visokie kooperatyvai, daugiau laisvės, ir žmonės tiesiog pradėjo kur kas rečiau lankytis teatre. Pakito ir paties aktoriaus vaidmuo. Žodžiu, radikalūs pasikeitimai visuomenės gyvenime. Šis periodas buvo labai dramatiškas visam teatrui - mes tiesiog ėmėme jaustis niekam nereikalingi.
1992 metais aš nuoširdžiai galvojau, kad aktorystę reikia baigti visam laikui. Apie 1993 m. išėjau iš teatro galvodamas, jog viskas baigta - man jau buvo netoli penkiasdešimties. Maniau, kad mano laikui scenoje tiesiog natūraliai atėjo galas - juk tokio amžiaus herojų jau nevaidinsi... O vien su alebarda stovėti nesinorėjo. Tuo metu jau šiek tiek darbavausi Muzikos akademijoje, buvau D. Tamulevičiūtės asistentas. Taip pat nemažai dirbau ir katalikų radijo „Mažojoje studijoje". Bet, praėjus pusmečiui po mano išėjimo, paskambino Rūta Vanagaitė, tuo metu rengusi LIFE festivalius, ir pasakė, kad reikia pagalbos E. Nekrošiui kuriant A. Puškino „Mažąsias tragedijas". Taip aš vėl grįžau į teatrą, kuriame iki šiol ir esu
Esate nemažai vaidinęs ir kine. Ar Jūs jaučiate skirtumą tarp vaidybos scenoje ir prieš kameras?
Keista, bet atrodo, kad tik dabar prasidėjo mano kaip kino artisto karjera. Anksčiau taip pat pasitaikydavo įvairių bandymų, bet jie buvo labiau epizodiški. Paskutiniame kurse buvau nusiskėlęs priekinį dantį, o kine tai nelabai kaip atrodo - turėjo praeiti bene dešimt metų, kol susitvarkiau šią bėdą. Kas žino, gal jei būčiau su tuo dantimi taip nedelsęs, šiandien būčiau daugiau kino nei teatro aktorius (juokiasi).
Vis dažniau susidurdamas su kinu pastebiu, kaip žinomi artistai yra puikiai perpratę kino amato subtilybes, žino jo privalumus ir silpnąsias vietas. Ir tos subtilybės yra visai kitos nei teatre. Didžiausias skirtumas, matyt, yra kamera, kuri, be jokios abejonės, kausto. Jei turi patirtį, susikaustymas anksčiau ar vėliau praeina. Patyrę artistai dirba kaip laikrodis - ir čia visiškai nesvarbu, jauti kažką ar ne, svarbiausia yra gera vaidyba, ir tiek, - galva pasukta, akys nemirksi... Kinui būdingas tikslumas. O teatre svarbiausia vidinė laisvė ir iš to atsirandantys improvizaciniai potėpiai.
Dabar nemažai aktorių dirba ir teatre, ir televizijoje, filmuojasi kine. Ar aktoriui svarbu išbandyti įvairias vaidybos formas, patirti tuos skirtumus? Ir vis dėl to, kaip minėjote, skirtumas tarp teatro ir vaidybos prieš kamerą yra gan ryškus - ar dėl to nepraranda daugiau pats teatras?
Taip, šiandien tampa įprasta, jog aktorių matai ir scenoje, ir televizijoje. Mano galva, tai nėra nei blogai, nei gerai. Taip tiesiog yra. Čia svarbiausia pačiam aktoriui atrasti balansą tarp šių skirtingų „scenų". Tiesiog nutinka taip, kad teatras aktoriui ima kliudyti. O kai taip atsitinka, aktoriaus karjera teatre, galima sakyti, ir baigiasi. Jei į teatrą atėjęs artistas iškart ima galvoti, kaip jam išbėgti į repeticiją televizijoje ar filmavimo aikštelę kine neįžeidus nei režisieriaus, nei kolegų aktorių, tuomet jo mintys tiesiog nebesusikoncentruoja į čia ir dabar, ir jis praranda gebėjimą maksimaliai atsiduoti vienam vaidmeniui. Taip artistas teatrą tiesiog parduoda. Teatras jaučia, ar esi jam atsidavęs, ar į jį žiūri tik kaip į vietą, kur sprendi savo socialinius klausimus. Todėl balanso nusistatymas tarp šių skirtingų „scenų" yra itin svarbus dalykas.
Jūs ne tik vaidinate, ugdote būsimus aktorius, tačiau ir dainuojate. Neseniai išleidote net kompaktinę dainų plokštelę „Žingsniai dainoje". Kaip atradote muziką?
Jau viename iš savo kurso pastatymų pagal Džeko Londono „Jūrų vilką" užkulisiuose brązginau gitara, muzikinį foną kūriau. Anksčiau minėtame spektaklyje „Lenktynių aitvaras" šį bei tą ir dainavau. Gitarą į rankas buvau paėmęs jau mokykloje, nors tikrai nepriklausiau žmonėms, kurie svaigo dėl bitlų. Kiek pamenu, tada jau mėginau kurti kažkokias dainas, paprastai vėlgi dramatiško tipo (juokiasi).
Vienu metu gan dažnas svečias buvau Lietuvos nacionaliniame radijuje, o tuose koridoriuose pasitaikydavo įvairių žmonių. Kaip tik tuo metu kompozitoriui Vygantui Telksniui buvo pasiūlyta parašyti dainelių spektakliui „Palanga". Tuo metu jau buvo spektaklis „Ugnies medžioklė su varovais", kuriame aš dainavau, ir V. Telksnys pakvietė mane įdainuoti keletą lengvo žanro dainelių. Aš padainavau ir, rodos, visai neiškritau iš muzikinio spektaklio konteksto.
Paskui buvo pasiūlymas padainuoti dainą „Mano senai mokyklai" - nuo šios dainos prasidėjo mano muzikinis bendradarbiavimas ne tik su Vygandu Telksniu, bet ir su Alvydu Jagelavičiumi įrašant jo „Vaikystės šviesą".
Neseniai išgirdau savo įdainuotų dainų, ištrauktų iš Lietuvos radijo fondų ir, nuoširdžiai pasakius, kai kurias jų buvau visiškai pamiršęs. Net išsigandau - kada gi spėjau tiek visko pridainuoti (juokiasi). Dabar net keista, kad tokių dainų būdavo. Juk anais laikais buvo komisijų, kurios vertindavo dainos reikalingumą, jos muzikinį, meninį lygį. Bet, matyt, aš su tomis keliomis dainomis buvau gerai įvertintas kaip aktorinės dainos atlikėjas, ir todėl man leisdavo atlikti net tokias, dabar sakyčiau, įtartino meninio lygio dainas.
Vis dėlto smagu, kai tau primena, kad esi nusipelnęs ir toje srityje, kurią pats visiškai esi pamiršęs (juokiasi).
Savo penkiasdešimtmečio proga buvau priverstas kai ką nuveikti, tai išleidau savų dainų kasetę, kuri vadinosi „Dainos sau". Išties tos dainos buvo parašytos sau. Bičiulis Andrius Kulikauskas padėjo jas įvilkti į dailesnį muzikinį rūbą. Ir dabar vieną kitą baladę sugalvoju - nesu joks kompozitorius, tiesiog gitara kažką pagrojinėju. Kartais kažkas ir pavyksta. Žodžiai irgi kažkaip susidėlioja pamažu - žodis po žodžio. Galvoju, kokią plokštelę, į kurią sudėčiau savo paties sukurtas dainas, gal dar reikės išleisti, nes tų dainų yra. Ir naujų atsiranda.
Ir pabaigai - koks Jums yra idealus teatras?
Teatras gali būti visoks, tik ne nuobodus. O kokias jis socialines temas analizuoja, kokiais būdais mėgina prakalbinti žiūrovą, - ne taip svarbu. Svarbiausia, kad jis kalbintų žiūrovą, vestų į dialogą, atvertų dalykų, kurių tiesiog nepastebime savo kasdienybėje. Kiekvienas spektaklis turi būti toks, kad jame matytųsi numinti takeliai į žmogaus sielą.
Kalbino Andrius Navickas ir Gediminas Kajėnas
