Audrius Musteikis
Trumpam į Lietuvą iš Peterburgo. Atsikvėpti ir... pasimokyti diriguoti. Tada - į Maskvą, filmuotis. Aktoriaus Vlado Bagdono įtampa tęsiasi.
Tęsiasi rusiškasis jo kūrybos periodas. Bet gal tiksliau būtų įvardyti skambiau - tarptautinis? Tas pats, kuris susijęs ir su „Meno fortu": Eimunto Nekrošiaus režisuotu „Otelu", paskui dar sėkmingesniu „Faustu".
Peterburge
„Gal jau kraustykis pas mus?" - juokauja V.Bagdono kolegos peterburgiečiai. Dabar lietuvių aktorius vaidina trijuose Peterburge rodomuose spektakliuose: „Juodasis strazdas", „Maskva - Petuškai" ir „Žuvėdra". Prieš porą savaičių V.Bagdonas vaidino dviejose „Žuvėdrose" ir viename „Maskva - Petuškai".
Abu spektakliai - teatro-festivalio „Baltijskij dom" projektai, sumanyti jo direktorės Marinos Beliajevos. Režisuoti Antono Čechovo „Žuvėdrą" buvo pakviestas Jonas Vaitkus. Afiša didelėmis raidėmis skelbia, kad su rusų žvaigždėmis vaidina Pabaltijo žvaigždės: Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Vladas Bagdonas."
"Ukrainiečių režisieriaus Andrejaus Žoldako pastatytas spektaklis pagal Venedikto Jerofejevo kūrinį „Maskva - Petuškai" - irgi tarptautinis projektas, - pasakoja V.Bagdonas. - Aktorius lietuvis, scenografė bulgarė, kostiumų dailininkas suomis. Abu projektai gyvuoja sėkmingai."
V.Bagdonas pasakoja, kad išgirdęs pasiūlymą vaidinti Trigoriną „Žuvėdroje" abejojo ne dėl savo galimybių, bet dėl amžiaus: „Trigorinui - keturiasdešimt, man kažkiek daugiau. Dornui - penkiasdešimt penkeri, šį vaidmenį gavusiam Regimantui Adomaičiui - taip pat daugiau. Pagaliau mus įtikino, kad amžius čia ne lemtingas veiksnys, svarbi pati idėja ir jos įgyvendinimas. Jie norėjo truputį kitokio teatro, nei tas, prie kurio yra įpratę statydami A.Čechovą - gal labiau europinio."
Peterburgiečių noras privilioti žiūrovus lietuviškomis pavardėmis pasitvirtino. „Baltijskij dom" spektakliai ir šiaip lankomi gana gausiai, - atkreipia dėmesį V.Bagdonas. - Prieš devynerius metus J.Vaitkaus pastatytas „Meistras ir Margarita" iki šiol vaidinamas pilnoje salėje."
J.Vaitkus dėl nieko neabejojo. „Kada jis ko nors bijojo?! - klausia aktorius. - Drąsus vyras, meistras. „Žuvėdra" - ryški, teatrališka, sakyčiau, dekadentiška. J.Vaitkus labai atidžiai perskaitė A.Čechovą. Recenzijų nemažai, yra ir kandokų, bet dauguma palankios. Žiūrovai skirstosi į šalininkus ir priešininkus. Pastariesiems, ortodoksams, A.Čechovas būtinai reikalingas su epochiniais baldais ir be J.Vaitkaus mėgstamo šokiruojančio provokavimo."
Kas kieno kraują geria
V.Bagdonas nevaidino sausio mėnesio „Žuvėdros" premjerose, buvo įtrauktas truputėlį vėliau. Galima sakyti, per vieną dieną. Neteko pamatyti, kaip su lietuvių režisieriumi dirba rusų aktoriai, kaip kuria vaidmenis, kokie vaidybos mokyklų skirtumai.
„Kai repetavau „Maskva - Petuškai", režisierius A.Žoldakas viską valdė diktatoriškai, taigi ir ten nebuvo galima pajusti kokių nors rusiškosios aktorių mokyklos atspindžių. Ten visų akyse atsispindėjo tik baimė - kad režisierius nebešauktų. Visos teatro tarnybos buvo sukeltos ant kojų, jis vadovavo visiems. Atrodė, kad vadovybė nušalinta nuo vyksmo, o A.Žoldakas vienas karaliauja visame „Baltijskij dom". Taigi įžvelgti kokių nors rusų mokyklos ypatumų nesugebėjau vien dėl nuolatinio aktorių susikaustymo ir drebulio."
„Apie skirtingas vaidybos ir apskritai teatro sampratas pasakyčiau taip: aš labiau jaučiu skirtumą tarp lietuvių ir, pavyzdžiui, vokiečių - tų, kurie po sceną laksto nuogi, išsiterlioję kraujais. Nemanau, kad mes tą kada nors darysime. Tiksliau, gal ir darysime, bet ar tai teatras, ar toks mūsų pašaukimas? Ar būtinai tokiais spektakliais turėtume artėti prie Europos?"
Apie dabar madingą režisierių A.Žoldaką V.Bagdonas buvo girdėjęs kaip apie keistuolį, kuris repetuoja basas, spalį be avalynės vaikšto po Peterburgą. Pirmą sykį pamatęs atkreipė dėmesį į jo juodas akis ir siurbiantį žvilgsnį, taip pat tvirtą stotą ir griausmingą balsą, išlavintą, matyt, įvairiuose kraštuose rėkiant ant artistų. Ukrainietis aktoriams nuolat primindavo, kad šie turi garbės dirbti su vienu geriausių pasaulio režisierių. „Jis sakydavo: „Jūs siurbiate mano kraują", - prisimena V.Bagdonas, - nors buvo akivaizdu, kad vyksta priešingai. Panašūs pareiškimai skambėdavo nuolat. Pavyzdžiui, jis mums skaitė dešimties minučių paskaitą: „Kas yra artistas". Buvo susirašęs į tris lapus. Iš pradžių klausėmės įbedę žvilgsnius į jo veidą, paskui iš gėdos galvas narinome vis žemiau. Toks darbo su aktoriais stilius. Dar jis važinėja po pasaulį skaitydamas paskaitą: „Kaip užmušti blogą artistą". Ką jis per tą paskaitą daro, man nebuvo lemta sužinoti ir, tikiuosi, nebus. Nors nujaučiu."
Darbo metodai kontraversiški, o rezultatas? Ar toks, dėl kurio būtų verta kęsti pažeminimus? „Jis reikalauja didžiulės energinės iškrovos - maksimalių pastangų. Kiek tu pajėgi - šimtu procentų ir dar dvidešimt viršaus. Kartais man atrodo, kad jam geras artistas tas, kuris garsiau rėkia. Turku (Suomija) mieste mačiau jo „Aną Kareniną", labai patiko, bet visi aktoriai nuo pradžios iki galo šaukė. Jokios pauzės tarp riksmų. Per televiziją žiūrėjau jo spektaklį apie golodomorą „Lenin Love. Stalin Love." Ten irgi niekas nebuvo susimąstęs, niekas nepateikinėjo klausimų - visi šaukė. Visi teigė rėkdami iš paskutinių jėgų. Šiuo požiūriu aktoriams tikrai nelengva, pagaliau ir žiūrovas nuo to pavargsta. A.Žoldakas mėgsta varijuoti - lanksčiai kaitalioja vaizdinę ir žanrinę ritmiką, tonacijas ir registrus. Statant „Maskva - Petuškai" mane labiausiai nustebino režisieriaus teiginys, esą jis niekada nesiruošia repeticijoms, viską improvizuoja. „Toks mano stilius, aš visoje Europoje taip dirbu." Kad ir kaip būtų, „Maskva - Petuškai" sulaukė labai neblogų atgarsių Rusijoje, jį porą sykių žiūrėjo „Auksinių kaukių" komisija. Galimas dalykas, spektaklis bus nominuotas. Taip pat jį ketina pažiūrėti Europos kritikai."
P.Lungino aktorius
Pernai metai - sudėtingi, įtempti. „Visko teko patirti", - apibendrina aktorius. 2010-ųjų sąskaitoje - dar pora filmų, vienas rusų, kitas baltarusių.
„O apie būsimąjį filmą nelabai galiu šnekėti. Liepta daug nekalbėti - tokios sutarties sąlygos. Bet keletą sakinių galiu pasakyti. Stato jį vienas žymiausių dabartinių rusų režisierių Pavelas Lunginas, sukūręs išgarsėjusius filmus „Sala", „Caras" (abiejuose vaidina Piotras Mamonovas), „Vestuvės". O ši juosta sumanyta remiantis teologo ir kompozitoriaus, stačiatikių vyskupo Ilariono Alfejevo oratorija „Pasija pagal Matą". Muzikos pagrindu parašytas scenarijus turi paralelių su bibline istorija. Manau, bus rimtas filmas. Kovo pradžioje dar sykį važiuoju į Maskvą filmuotis. Drauge vaidina žinomi aktoriai: Inga Oboldina (E.Nekrošiaus „Vyšnių sodo" Varia), Sergejus Kolpakovas, Sergejus Barkovskis ir kiti. Mano vaidmuo - didžiausias. Buvo filmuojama ir Izraelyje. Dabar, grįžęs iš Peterburgo, turiu šiokio tokio atokvėpio: vėl įsijungsiu kompiuterį ir toliau mokysiuos diriguoti."
Aktorius žiūri įrašą ir nagrinėja, kaip orkestrui diriguoja maestro Vladimiras Fedosejevas. Jam to reikia dėl filmo. Režisierius P.Lunginas, iš anksto neįspėjęs, pastatė V.Bagdoną priešais Maskvos didįjį P.Čaikovskio simfoninį orkestrą diriguoti minėtą I.Alfejevo kūrinį. Po kokių šešių minučių veiksmas buvo sustabdytas, o aktorius išgirdo, kaip stygininkai, reikšdami susižavėjimą, strykais bilsnoja į pultus. „Įdomus išmėginimas, kuris, pasak E.Nekrošiaus „Otele" vaidinusių brolių Baublių, paliks neišdildomą įspūdį", - juokiasi V.Bagdonas.
Betgi aktorius muzikos pasaulyje nėra naujokas. Jis - žinomas, mėgstamas dainininkas, puikiai vaidino Zorbą Kauno muzikinio teatro miuzikle ir panašiai. „Muzikos pasaulyje esu senbuvis, bet muzikoje nieko neišmanau, - ginasi aktorius. - Turiu klausą, štai ir viskas. Mėginu šį tą sukurti, bet - iš trijų keturių natų. Mes, dainuojantys aktoriai, daugiau ir nenaudojame."
Vadinasi, Dievas yra
O kaip dėl rusų kalbos? Ar akcentas įveiktas? Ką apie tai sako recenzentai? Ar ryžtasi prabilti? O gal nė nereikia?
„Dar grįšiu prie filmo. Pagal scenarijų mano herojus - Petrovas, - pasakoja aktorius. - Režisierius jau porą sykių manęs klausė, kokios aš tautybės, tai yra kokios tautybės mano personažas. „Žinai, vis dėlto vienur kitur praslysta tavo „baltiškas" akcentas. Labai retai, bet praslysta." Žiūrėsim, gal reikės garsinti iš naujo, o gal būsiu latvis ar netgi lietuvis. O kai dėl spektaklių... Kolega, žiūrėjęs mano pirmą „Žuvėdros" bandymą, nelabai vykusį, kai nebuvau dar gerai išmokęs teksto, pareiškė negirdėjęs jokio akcento. Kaip atrodo žiūrovams, niekada neklausiau. Daug jų ateidavo į užkulisius po „Maskva - Petuškai" - padėkoti. Venička - ypatingas personažas, jis turi grynai rusiškai kalbėti. Niekas nei dėl tarties, nei dėl kalbos klaidų priekaištų nereiškė. Taigi nežinau."
Ar nekausto baimė, kad ims ir pasigirs akcentas? „Ne, - prisipažįsta aktorius. - Kartais kausto žodžiai, kurių negaliu išmokti. Vieną frazę mokiausi visą savaitę. Strigo žodis, su kuriuo nelabai buvau susidūręs, gal kad per mažai skaičiau rusų literatūros. Frazė: „Bog nepostižim umu, a sledovatelno on jestj." Niekaip negalėjau įsikalti į galvą žodžio „sledovatelno". Į lietuvių kalbą jį išsiverčiau kaip „vadinasi". Ir kai pamiršdavau „sledovatelno", tekdavo griebtis pačio primityviausio „značit"... Man atrodė, kad Trigorino monologą apie rašytojo baimes ir rūpesčius viens du ir išmoksiu. Ne, staiga užsikerti - pasirodo, vienas ar kitas žodis tavo galvoje nėra įrašytas. Mėgini įrašyti - nepaklūsta. Turėjau nemažai vargo. Ačiū Dievui, tos problemos baigia išsispręsti."
Balandžio 29 dieną J.Vaitkaus „Žuvėdra" atkeliauja į Vilnių. Kad ir kaip liūdna, V.Bagdono nepamatysime. Tą vakarą jis „Žuvėdrą" vaidins Rygoje.
Nekritikuojamasis
Turint galvoje rusų temperamentą, dar truputis, ir V.Bagdonas bus pristatomas kaip rusų aktorius. „Abejoju, ar čia man reikia gilintis, savas jiems esu ar svetimas, - dėsto jis. - Susibičiuliavome, palaikome gerus santykius. Jaučiu pagarbą, ne vien artistų, bet ir aptarnaujančio personalo, jie tikrai rūpestingi. Man sudarytos visos sąlygos normaliai dirbti."
Teatro kritikė Dana Rutkutė, prieš kelis dešimtmečius parašiusi V.Bagdono kūrybinį portretą „Kas jūs, aktoriau?", jau tuomet pastebėjo, kad šis artistas - iš nekritikuojamųjų. Tada atrodė, kad nėra ką kritikuoti. O dabar?
„Nežinau, - sako V.Bagdonas. - Po „Fausto", suvaidinto viename Vokietijos festivalyje, pasirodė atsiliepimas, kurio pora eilučių buvo skirtos mano „švininių įspaudų raukšlėtai kaktai" ar kažkaip panašiai. Supratau, kad tai kritika. Vienoje recenzijoje apie „Maskva - Petuškai" buvo parašyta, kad V.Bagdonas tarsi išsirinkęs visa ką geriausia iš E.Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani" ir „Fausto", bet, tikėkimės, spektakliui įsibėgėjant pamatysime ir kitų, naujesnių bruožų. Bet čia tik viename straipsnyje. Girdėjau, kad ir Rūta Oginskaitė kritiškai parašė apie tą spektaklį, bet neskaičiau. Tačiau ji matė premjerinį, gana „žalią" spektaklį."
„Pagalvoju, žinoma, kad gal jau tuoj reikės atsisveikinti su scena, - aktorius nevengia šios skaudžios temos. - Pažiūrėjau Keistuolių teatro „Vasarotojus" - jau negalėčiau vaidinti kaip jie, atrodyčiau sunkiasvoris. O kai mąstau apie ateitį, suprantu, kad nelabai yra dėl ko džiūgauti. Gali būti, kad mes toliau tėvų kapų niekur ir nenuvažiuosime. Ir negyvensime tuose pačiuose viešbučiuose su amerikiečių pensininkais, ant pusryčių stalo pritrupinančiais krūvas trupinių ir planuojančių tik viena - kaip pamatyti dar daugiau pasaulio..."
Knyga
Kad ir kokios įžvalgios ir tikslios būtų anuometinės D.Rutkutės pastabos, jos klausimas lieka neatsakytas. Kas jūs, aktoriau? V.Bagdonas tikrai žino, kaip užmušti blogą aktorių savyje. Žinojo nuo pat pradžių. O vis dėlto - kaip? Matyt, ir į šiuos klausimus atsakymo ieško dabar rašomos knygos apie V.Bagdoną autorė.
„O koks knygos pavadinimas, užmiršau!" - suvaidina aktorius. Nuostabiai įtikinamai.
