2011 m. spalio 27 d. Menų spaustuvės Infotekoje, klube „Prie arbatos" vyko susitikimas su aktoriumi Vladu Bagdonu. Parskridusiu iš Sankt Peterburgo ir vėl išskridusiu atgal, spėjusiu Lietuvoje pabūti keletą vakarų ir atšaukti numatytą „Sudie, idiotai" spektaklį. Bet tą vakarą teatro kritikė Rūta Oginskaitė šios eigos numatyti negalėjo ir pradėjo susitikimą kaip tik nuo pirmojo Bagdono spektaklio - „Rugiuose ties bedugne". Pateikiame susitikimo ištraukas ir visą videovariantą (2 dalys).
Rūta Oginskaitė. Vladas Bagdonas buvo pastebėtas jau vaidindamas diplominį spektaklį „Rugiuose ties bedugne" 1970-aisiais. Dar labiau - po savo pirmo vaidmens Jaunimo teatre, o tai buvo Rokas Rolando Rastausko pjesėje „Lenktynių aitvaras". Bagdono pavardė nuo pirmų vaidinimų skambėjo, traukė. Noriu dabar iš Vlado Bagdono išgirsti, ar jam pačiam aktoriai darė poveikį ir kokie tai buvo aktoriai - jeigu buvo?
Vladas Bagdonas. Kai pasakiau tėvams, kad eisiu studijuoti aktorystės, mano tėvas neapsidžiaugė. Mama irgi. Nes nė vienas, nė kitas nežinojo, ką tai reiškia. Jie manė, jog aktorystė yra saviveikla. Tėvas sakė: „Sūnau, aš irgi vaidinau klojimo teatre, man truputį buvo nedrąsu, reikėjo išgert. Bet iš ko tu gyvensi?" Sakydavau, kad algą mokės, jeigu pakliūsiu į teatrą. Nemanau, kad kokio bernioko tėvai labai apsidžiaugia, sužinoję, jog jų sūnus turi staiga šoktelėjusią svajonę būti aktoriumi. Artisto profesija, man atrodo, visuomenėje turi ne visai teigiamą poziciją: ai, artistas... artistai geria, o artistės... Tokios yra nuostatos, ir jau seniai.
Tik įstojęs mokytis aktorystės pradėjau būti tarp žmonių, kurie dirba teatre. Iki tol į teatrą nevaikščiojau, tik vaidinau saviveikloje. Mūsų kurso vadovas buvo Juozas Rudzinskas, ir iš visų aktorių aš žinojau tik Juozą Rudzinską. Tuo metu per televiziją mačiau labai gerų artistų: man tai buvo Georgas Otsas, Muslimas Magomajevas... Vieni saldėsiai. Georgas Otsas buvo puikus dainininkas, visada jam pavydėdavau, nes ketinau būti ne aktorium, o dainininku. Bet man neužteko drąsos.
Mane priėmė į aktorių kursą, nors mano kalba buvo pasibaisėtina, nemokėjau gerai lietuviškai šnekėti. Bet visi vilniečiai anuo metu šnekėjo blogai. Anuo metu lietuvių kalba buvo visai kitokia. O Konservatorijoje (dabar - Muzikos ir teatro akademija - MF) dirbo specialistai, kurie kalbėjo lietuviškai, ir jie baisėjosi tais, kurie nemoka kalbėti. Vienas tokių objektų pasibaisėti buvo ir Bagdonas. Dėstytoja Eugenija Jankutė (ilgametė scenos kalbos dėstytoja - MF) klausdavo - „Kas jį priėmė? Kas jį priėmė? Kas? Kodėl? Dieve, kiek man reikės su juo kankintis? Kada jis nors kiek pramoks lietuviškai?" Stengiausi. Man nepavykdavo. Po kokių dvidešimties metų, kai Jankutė jau buvo baigusi dėstytojauti, mes susitikome ir ji jau nebeturėjo priekaištų mano šnekai. Galiausiai jos diegiamas mokslas pasiekė tikslą ir aš šiaip ne taip vis dėlto jau galiu su jumis kalbėt lietuviškai.
Teatras nebuvo mano interesų objektas. Dar ir dėl to, kad ano meto teatras nebuvo langas į pasaulį, koks buvo dešimtajame dešimtmetyje ar dabartiniais laikais.
R.O. Vilniuje tuomet, priminsiu, veikė Akademinis (dabar Nacionalinis) ir Rusų dramos teatrai. Jaunimo teatras buvo įkurtas, kai Bagdonas ruošėsi abitūros egzaminams.
V.B. Vėliau, kai jau dirbau Jaunimo teatre, labai didelį įspūdį man darė spektaliai, kuriuos Rusų dramos teatre statė Romanas Viktiukas. Tuo metu, man atrodo, Rusų dramos teatre sėdėjo tik lietuviai. Nes visiems tai buvo nepaprastai įdomus teatras. Vaidino Valentina Motovilova, Vladimiras Jefremovas, Michailas Jevdokimovas, Viačeslavas Guninas - tokios ryškios žvaigždės, kad negalėjai praeit pro šalį. Rusų dramos teatras tada veikė prie prospekto, prie „Vaikų pasaulio", dabar ten kažkoks... verslo centras.
Baigęs studijas, spindinčiom akim žiūrėjau į kiekvieną artistą, kuris praeidavo pro šalį. Prisimenu dar tą metą, kai Stepas Jukna ar Algirdas Zalanskas, Petras Zulonas sėdėdavo bufetėly Akademiniame teatre ir aptarinėjo savo gyvenimiškus klausimus, ko gero, prie taurelės, bet man vis tiek buvo įdomu žiūrėt. Ypatingai į Jukną, kuris buvo nepaprastai išvaizdus, fotogeniškas, atrodė kilniai, kaip tikras baronas. Tada į juos žiūrėdavai kaip į kokius neliečiamuosius, šventuosius, kurie kuria Lietuvoje kultūrą, neša ją žmogui į sielą...
R.O. Ar taip tikrai ir jautei, ar dabar iš mandagumo sakai?
V.B. Jeigu nebūčiau jautęs, tai nebūčiau lėtinęs žingsnio, eidamas pro juos. Puse akies... Nedrįsdavau įsistebeilyti į Jukną. Man užtekdavo tiktai praeiti ir žinoti, kad aš pasižiūrėjau. Ir jis žvilgtelėjo į mane - kas aš toks... Kiek vėliau vaidinome kartu televizijos spektaklyje „Džordano Bruno procesas".
***
R.O. Gal galėtum palyginti, kas tuo metu aktoriui buvo televizija? Jeigu joks teatras tavęs nepriimtų į trupę, o eitum vaidinti televizijoje?
V.B. Man atrodo, aš turėčiau nusišaut. Tais laikais televizija buvo vieta patiems prasčiausiems. Kas negabus, tas eina į televiziją. O kad taip būtų galvojama dabar, mokantis Akademijoj!
R.O. Bet ir paradoksalu: televizija kūrė rimtus spektaklius, kurių premjerų visi laukė, dėmesingai žiūrėjo, išsamiai recenzavo.
V.B. Būtent televizijos teatras, man baigus studijas, tik pradėjo daigus leisti. 1970-ieji metai. Pačios programos būdavo trumputės, palyginus su šiandieninėm programom.
***
R.O. Paskaičiavau, kad Vladas Bagdonas scenoje yra sukūręs apie 60 vaidmenų.
V.B. Tai čia nedaug!
R.O. Nedaug. Iš jų Eimunto Nekrošiaus spektakliuose - 12.
V.B. Daug! Daug...
R.O. Esi laikomas Nekrošiaus sceniniu alter ego ir ramiai, neplasnodamas iš laimės į tai reaguoji.
V.B. Kaip aš dabar plasnočiau? Vis tiek suplasnojęs sėdėčiau vietoj, nepakilčiau. Matyt, Eimuntui Nekrošiui tam tikrą laiką reikėjo žmogaus, kuris galėtų atskleisti jo sumanymus. Tinkamai. Aš esu artistas be ypatingų ambicijų. Nebijau darbo. Labai daug neklausinėju, nes tiesiog tingiu. Jeigu man pasako užduotį, aš ją vykdau ir po kokio dešimto karto suprantu, dėl ko. Kita vertus, jeigu aš ir paklausčiau Nekrošiaus, jis labai nustebęs pažiūrėtų į mane: kodėl tu klausi, argi čia tau neaišku? Daryk ir viskas bus aišku.
Manau, kad Nekrošius dabar davė man pailsėti, ir labai gerai. Nereikia, kad artistas veiktų režisierių. Kai artistas pradeda dirbti viename, antrame, trečiame spektaklyje, režisierius gal ir norėtų juo atsikratyti, bet kažkaip nepatogu. Kas mes esam - artistai? Tikrai esu įrankis. Manau, kad jeigu sueina du režisieriai, nori nenori pokalbio eigoj: „na, ką darai, ką statai? O su kuo? Kas pas tave pagrindinis? Ar patrauks? Nepatraaauks..." Mes truputį kaip arkliai esam.
Nė kiek nesu suvaržytas statuso - čia režisierius, o čia artistas. Aš esu žmogus, kuris turi įkūnyti režisieriaus sumanymą. Ir šalia to dar pajusti malonumą. Ko neturi režisierius - jaust malonumo iš savo specialybės. Šito tai jis neturi. O artistas turi ir čia yra jo... privilegija.
***
Klausimas iš salės: Ir dabar į teatrą nevaikščiojat?
V.B. Spektaklius žiūriu. Ir Vilniuje, ir Peterburge, kur vaidinu. Retkarčiais man užeina priepuoliai domėtis teatru. Nesakau, kad esu atsivalgęs teatro. Bet yra apėmęs ir šioks toks nuovargis nuo teatro. Vis dėlto, jaunime, aš jau esu pensininkas. Gana liūdnai juokauju, tuo labiau, kad pasižiūrėjęs į pensininko kortelę, randu parašyta: „Senatvės pensija. Neterminuota". Greit paslėpiau, kad nematyčiau.
Man svarbu, kad JŪS vaikščiotumėt į teatrą. Kad pensininkai neateina į teatrą,tai tokia jų duona - gyventi iš pensijos ir galvoti, kaip būdavo gerai, kai galėdavai už tris rublius nueiti į teatrą. Kai buvo rodomas „Otelas" nemokamai - kiek pagyvenusių žmonių atėjo į teatrą! Minios inteligentų.
Atrodo, Boriso Pasternako romane „Daktaras Živago" vienas iš personažų yra pareiškęs taip: jeigu tu visą laiką užsiimsi filosofija, tai tas pats, lyg visą laiką valgytum krienus ir nieko kito. Lygiai tas pats, man atrodo, tinka ir artistams: jeigu vien tiktai teatru domėsitės, tikrai pajusit krienų ataskonį savo burnoj ir sieloj.
***
Vaidas Jauniškis. Pabaigai galima nutiesti netiesioginį tiltą į kitą susitikimą, kuris čia vyks su jūsų partnere „Otele" Egle Špokaite. Norėjau paklausti, kaip sekėsi dirbti ne su dramos aktore. Ypač tokiame spektaklyje, kuris reikalauja be galo daug jūsų fizinių jėgų.
V.B. Negaliu pasigalynėti ištverme su Egle Špokaite. Jau vien todėl, kad Eglė išeina į sceną, likus dviems valandoms iki spektaklio pradžios, ji daro visokias mankštas ir apšilimus. Mes, aktoriai, jokių fizinių apšilimų neįstengiam padaryt. Kartais su Povilu Budriu pastovim ant rankų, paraivom nugarą... Povilas mano guru, o aš darau tą, ką jis daro. Kokias penkiolika minučių. Kiti tuo neužsiima, nes tai tiesiog neįprasta.
O Eglė - ji vis dėlto yra artistė, ne vien gražiai kojas kiloja. Ji vaidino pagrindinius vaidmenis baleto spektakliuose, ji gavo daugybę įvairiausių premijų už savo šokius. Ji kaip aktorė yra nepaprastai paslanki, jautri moteris, ir su ja... Kaip aš kitaip galiu pasakyt? Man su ja buvo malonu ir patogu dirbti. Ji suteikdavo impulsą jaustis patogiai ir įsijausti į situaciją, kurią turi suvaidint. Labai geras partneris.
R.O. Bet tu gi šoki su ja.
V.B. Taip tik vadina visi. Nežinau, ar tai šokis. Aš ją tampau po sceną. Mano vienas uždavinys: ne per smarkiai paimt už kaklo ir neperlaužt per liemenį. Labai džiaugiuosi, kad Eglę kviečiate, manau, kad būsite laimingi, jos sulaukę.
R.O. O kada Vlado Bagdono sulauksime Lietuvos scenoje?
V.B. Lietuvoje kartais vaidinu Mokytoją „Atviro rato" spektaklyje „Sudie, idiotai" ir kartą per du metus esu pakviečiamas į Rusų dramos teatrą suvaidinti „Juodąjį strazdą". Daugiau darbų Lietuvoje neturiu. O Peterburge kas mėnesį vaidinu „Juodąjį strazdą", „Žuvėdrą" ir „Maskva - Petuškai". Duos Dievas, pavasarį teatre „Baltijskij dom" bulgarų režisierius pradės Bertolto Brechto „Galilėjaus gyvenimo" repeticijas, jis mane pakvietė Galilėjaus vaidmeniui - turėsiu Peterburge keturis spektaklius.
R.O. Tai teks važinėti į Peterburgą žiūrėti tų spektaklių.
V.B. Galite pakviesti mus, peterburgiečius, į Lietuvą pavaidinti.
R.O. Tuo ir baikime pokalbį, kol nepradėjom raudoti, atidavę Vladą Bagdoną Rusijos teatrui.
