„Mano didžiausias ir geriausias kritikas yra „Lėlės“ teatro garso operatorius Vitaras Aškelavičius. Pasisako labai aiškiai, taktiškai ir aukštu kritiniu lygiu. Jei nepatinka kas: „Man nelabai aiški šita vieta“. O jei patiko: „Fantastiškai. Labai ačiū jums“. Inteligencija, neatimsi“ - tai aktoriaus ir režisieriaus Rolando Kazlo nuomonė („Krantai“, 2014). Kovo 22 d. Vitaras Aškelavičius, dirbantis „Lėlėje“ nuo pat teatro įsikūrimo Arklių g., švenčia 60 metų jubiliejų. Prisidengę šia proga ir susitikome pokalbiui.
Gal galėtumėt papasakoti, kaip atėjote į teatrą?
Pakankamai paprastai. Tuo metu teatras - juo domėjausi nuo vaikystės - buvo labai madingas. Turėjau saviveiklinį būrelį, dirbau Pionierių rūmuose. Tai buvo toks gražus, mažas namelis, šiuo metu įmūrytas į Valdovų rūmus. Pradžioje šokom ten visokiausius liaudies šokius, po to lankiau dramos būrelį, galiausiai atsirado lėlių teatras. Atėjo Sigitas Liepinis - fantastiškos energijos žmogus - buvęs „Lėlės“ aktorius, iš pirmosisos šio teatro kartos. Ir iš dramos būrelio dalis galėjo pereiti į lėlių.
Taigi perėjote. Kodėl patraukė būtent lėlių, o ne dramos teatras?
Lėlių teatre didesnės išraiškos galimybės. Man labai patiko, kad daiktas susieina su žmogumi, kad per lėlę galima išsakyti savo mintis. O dramos teatre viskas atrodė aišku. Buvo akademinis teatras, o ten - Henrikas Kurauskas, visi rimtais veidais tokius rimtus, pamatinius kūrinius skaitė - „Lietuva...“, „Mindaugas“ ir panašiai... Tuo tarpu lėlių žanras mane labai smarkiai užkabino. Pradėjau daryt visokias dekoracijas, su Sigitu Liepiniu sutapom ir kartu gaminom lėles.
Galiausiai pradėjom vaidint. Pradžioj Pionierių rūmuose, po to ir festivaliuose. Vėliau prasidėjo televizija - Petras Dimša buvo įkūręs tokį televizinį lėlių teatrą. Aktoriai dubliuodavo, o mes, kaip tie vadinami lėlvedžiai, vedžiodavom lėles. Vieną dieną atėjo Sigitas ir sako, kad į Arklių gatvę turi persikelt „Lėlės“ teatras (iki tol jie Čiurlionio g. gyveno), kad reikia žmogaus, dirbančio su garsu. Tuo metu buvo didelis skirtumas tarp saviveiklos ir profesionalų, ko šiandien nepasakytum, ir pereiti pas antruosius atrodė didelė garbė, tad ir sutikau. Vadovavo jau Vitalijus Mazūras, bet Balys Lukošius vis dar buvo šalia. Atidarėm šį teatrą spektakliu „Pasaka apie stebuklingą berniuką“ ir užsidarėm dar pusmečiui statyboms.
Po to daug gastroliavom ir nebelikdavo laiko tiems mažiems darbams, nuo kurių pradėjau. Buvo įdomu, visą laiką matėm lėles, pirmiausia, širmines. Be to, tikrai nuoširdūs ir įdomūs buvo aktoriai. Lėlių teatras - tai, kaip aktorius per lėlę atiduoda save, - man apskritai buvo stebuklas. Žiūrėdamas lėlių spektaklį (tokių jau beveik nėra) matai paveikslą, kaip iš lėlių pasidaro tam tikra kompozicija. Pats spektaklis gali būti neįdomus, baisus, nesuprantamas, bet vizualizacija, kurią būdavo galima pamatyt... Kad ir „Pelenų antelė“ - labai gražus spektaklis. Tie paveikslai ir muzika įsiskverbdavo per pasąmonę į kraują, pradėdavai tuo gyventi.
Didelė motyvacija buvo ir išvykos į užsienį. 1976 m. nuvažiavom į Maskvą, tai buvo mano pirma komandiruotė. Tuo metu išvažiuoti būdavo labai sunku...
Ar išvažiavę spėdavot ir kažką pamatyti?
Atvažiuodavom į festivalio atidarymą, o išvažiuodavom jau po uždarymo. Ir viską pažiūrėdavom, visur gaudavom vietas. Maloniai jaučiausi ir iš tikrųjų ne gėda buvo - matei, žinai, supranti. Ne tai, kad atvažiuoja kažkas, papasakoja, o tu pats net savo nuomonės negali turėt. Parvažiuodavai namo su bagažu. Ne ta prasme, kad skudurų prisipirkęs, nes ir tai buvo svarbu, bet kad šviesiau pasidaro. Jau gali kažką svert, lygint. Ir patys lėlininkai buvo absoliučiai paprasti žmonės. Be to, labai svarbu pamatyti, kas vyksta kituose teatruose, pasisemt patirties ir svetimų klaidų nekartot. O dabar nuvažiuoji į festivalį kaip įrankis ir grįžti tas pats įrankis...
Tikrasis mano laikas teatre buvo iki kokių 1985-1986 m. Aš atėjau į lėlių teatrą, ne į „Lėlės“ dramos, miuziklų ar dar kažko... Tas gyvenimas, nors ir nebuvo paprastas, man buvo tikrai įdomus ir mane labai traukė. O vėliau visa lėlių teatro koncepcija pakito ir lėlės pradėjo menkėti prieš vadinamąjį gyvą planą - aktorių su lėle ar ir visai be jos.
Ar nekilo noras visko mesti?
Buvo tokių periodų kai galvojau, kad reikia išeit, bet vis atrodė, palauksiu. Taip šitiek metų ir esu čia. Tiesą sakant, šiandieną jau nebesuprantu dėl ko. Tie vagonai, riedantys be garvežio, irgi, turbūt, nesupranta. Rieda ir tiek, sustos kai atsirems į kažką.
O kaip dingo lėlės? Ar tai įvyko staiga?
Nepasakyčiau, kad staiga. „Pasaka apie stebuklingą berniuką“, tas pirmasis spektaklis jau buvo su gyvu planu. „Pelenų antelė“ taip pat, bet tai dar buvo tik kaukės. Mazūras vis suko galvą kaip tą gyvą planą įvesti. Visą laik atsirasdavo koks nors pasakotojas ar dar kažkas... Jis vis bandė aktorius iš po širmų ištraukt. O ir aktoriai burbuliuodavo, kad jų nesimato. Su „Dainuojančiu ir šokančiu mergaitės vieversėliu“ prasidėjo simbolika. Tai to lėlių teatro... Pasiima lėlę, o ji trukdo aktoriui... „Trijuose paršiukuose“ galima kažką panašaus pamatyti. Kai aktorius trukdo lėlei, tai mato tiktai... O kai lėlė trukdo aktoriui - mato visi.
Bet šalia gyvo plano dar buvo ir lėlės, o dabar lėlių praktiškai nematyti...
Taip, tarkim „Pinokio“ niekaip negalėčiau pavadinti lėlių spektakliu. Tai jau daugiau koncertinis reginys ar projektas...
Matėt turbūt daug čia ateinančių ir išeinančių žmonių... Ar galima sakyti, kad čia yra / buvo kažkoks kolektyvas?
Kolektyvas buvo pakankamai tvirtas. Labai rišo nuolatinės gastrolės. Trys mėnesiai rudenį ir trys - pavasarį. Namuose būdavom tik savaitgalį, kad čia parodytume spektaklius. Važinėdavom po visą Lietuvą - ne tik po didmiesčius, bet ir po kaimus, rajonus...
Iš pradžių apie naują žmogų nieko negali pasakyti. Aišku, kai daug žmonių prisižiūri, atsiranda kažkokia nuojauta... O tuomet tik išvažiavus į gastroles pasimatydavo ar tai yra teatro žmogus, ar jis žino kas yra etika, ar supranta kur atėjo ir ką daro. Išvažiavę visi praktiškai vienodom sąlygom gyvendavom. Negaudavom vienas pūkinės , kitas virvinės, o trečias šiaudinės pagalvės. Ir dėl spektaklių jaudinosi visi vienodai. Kažkas tai vadina lygiava, bet iš tikrųjų tai buvo vienijanti sistema. Po to, aišku, prasidėjo skirstymas - technikai, aktoriai... Pavyzdžiui, technikai gyvena aštuoniese, o aktoriai po vieną ar du. Vieni važiuoja į visą festivalį, kiti tik porai dienų, dienpinigiai irgi skiriasi... Taip vieningumas ir subyrėjo. Prasidėjo bangavimas, nestabili būklė - kuo labiau išsibanguoja tuo įdomiau darosi. Galiausiai kažkas iškrinta. Ir viskas. Čia yra visuotinis reiškinys.
Dabar vietoj kolektyvo yra tik paprasčiausia komanda, kaip sporte. O juk kiekvienas čia dirba kūrybinį darbą... Kad ir ta pati valytoja: jeigu čia stovi dekoracija, ji turi apie ją galvoti, suprasti, kaip šitą vietą išvalyt...
Esat surinkęs didelį teatro muzikos archyvą. Gal galit apie jį papasakoti?
Nuo 1975 m., kiek dirbau šiame teatre, stengiausi visus spektaklius sudėt, suregistruot... Viskas yra juostose, dar iš tų laikų, kai buvo tik magnetofonai. Nemažai esu suskaitmeninęs, bet ne viską. Dariau tai savo nuojauta, savo iniciatyva.
Būdavo toks deficitas, kad spektaklį nurašius ant tos pačios juostos tekdavo įrašyti kitą. Man tada pradėjo labai skaudėti, tad tyliai keičiau tas juostas, mokėjau po tris rublius, kad netektų nieko išnaikint. Būdavo, nusiperku tokią mažutę, ploną juostelę ir perrašau. Kokybė, žinoma, labai krisdavo, bet pati informacija išlikdavo. Šiandien tai vadinasi „kaupimu“, tuomet tai buvo „saugojimas“. Beveik kaip kolekcionavimas: kažkas šaukštelius rinko, kažkas pašto ženklus, o aš juostas rinkau.
Rimas Driežis irgi labai didelės iniciatyvos ėmėsi su archyvu, labai džiaugiuosi dėl to. Daug istorijos sudėliojo, surūšiavo - titaniškas darbas. Buvo tokie laikai, kad spektaklis pasirodydavo, bet neturėdavo istorijos. Kažkas jį atsimena mintinai, ir viskas.
Ko palinkėtumėt teatrui?
Norėtųsi palinkėt nebijoti gyventi teatre. Kad teatras būtų gyvenimo būdas, o ne valdiška kontora, kuri kažkodėl man visuomet asocijavosi su stotim... Kuomet žmonės, ateina, pasiima ko reikia ir išeina, net neprisimindami, kokioj patalpoj buvo.
Ir vertinti gyvą bendravimą, o ne googlinti viską internete. Jeigu su jumis susirašinėtume laiškais, aš tikrai tiek neparašyčiau, kiek dabar pribumbėjau... Kažkada tai ir buvo lėlių teatro gyvenimo būdas - važiavimas, bendravimas, susidraugavimas.
Ačiū už pokalbį
