Galima sakyti, visi, fiziškai ar per spektaklius susidūrę su šviesaus atminimo teatro režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi (1952-2018), kurio mirties metines minime lapkričio 20-ąją, o lapkričio 21-ąją režisieriui būtų sukakę 67-eri, tapdavo jo mokiniais, nors pats jis kartodavo, kad nieko išmokyti negali.
„Labai lengva pasakyti, kad mane išmokė ir to, ir to, bet iš tikrųjų jeigu išmoksti - tai pats. Iš labai giliai savęs, pojūčių. Galų gale nežinojimas ir baimė veda į priekį“, - kalbėjo E. Nekrošius „Lietuvos teatro amžiaus“ renginyje 2018 m. lapkričio 15-ąją.
Visų pirma E. Nekrošiaus mokiniais galima laikyti aktorius, su kuriais jis dirbo ir kartu kūrė spektaklius. VIKTORIJOS KUODYTĖS aktorinis kelias prasidėjo ir tapo ryškus būtent šio režisieriaus spektakliuose. Pirmasis V. Kuodytės pasirodymas E. Nekrošiaus kūryboje buvo Lauros vaidmuo spektaklyje „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“. Vėliau - Irinos vaidmuo „Trijose seseryse“, Džuljetos roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, Ofelijos „Hamlete“, Laumės „Makbete“. Paskutinis E. Nekrošiaus darbas, kuriame vaidino V. Kuodytė (Bado meistro vaidmuo) - spektaklis „Bado meistras“ pagal Franzo Kafkos apsakymą.
Su V. Kuodyte kalbamės, ką reiškia būti E. Nekrošiaus aktoriumi, jo mokiniu ir vėliau - pačiam kaip mokytojui perduoti E. Nekrošiaus teatro patirtis. Plačiąja prasme - apie mokinystę ir mokytojystę ir kaip tai perauga iš viena į kita.
Kaip atsidūrėte E. Nekrošiaus teatre ir ką supratote apie aktorystę, kai tapote jo aktore ir mokine?
Studijavau akademijoje trečiame kurse, kai susipažinome su E. Nekrošiumi. Jis atsitiktinai išgirdo mano balsą, kai planavo statyti roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje“, kurią iš pradžių metė, o paskui įgyvendino po kelerių metų. Išgirdo mane dainuojančią ir, paklausęs kito žmogaus, kas čia tokia dainuoja, ir net manęs nematęs, pasikvietė vaidinti į Aleksandro Puškino tragedijas. Taip ir atsidūriau pirmą kartą jo spektaklyje.
Siaubingai jo bijojau. Nes iš tiesų nelabai ką apie jį žinojau, nebuvau mačiusi daug jo spektaklių, o tie, kuriuos žiūrėjau, man buvo nesuprantami. Nors pasąmoningai, kai prisimenu savo gana simboliškus etiudus akademijoje, nemokėjau kurti ryškių, psichologizuotų charakterių, kokia tais laikais buvo tendencija teatre. Ėjau abstraktesnio teatro įsivaizdavimo link. Vadinasi, man pasąmoningai patiko E. Nekrošiaus teatro stilistika. O kai prasidėjo repeticijos, kurių metu režisierius mažai ką aiškindavo, taip pat pasąmoningai pagaudavau tai, ko jam reikėjo. Jokiu būdu neužduodama klausimų, nes net nežinojau, kaip juos formuluoti - tiesiog daug ko tada nesupratau.
Pasąmonės ryšys su juo man buvo unikalus dalykas. Prisimenu, kai jis manęs kartą paklausė: tu esi iš muzikos pasaulio (iš tikrųjų mano tėvai muzikantai, esu baigusi M. K. Čiurlionio gimnaziją, fortepijono klasę) - yra toks Mozarto kūrinys. Ir kažką man paniūniavo, bet tai nebuvo tiksli melodija. Sakau: čia Mozarto koncertas fortepijonui A-dur. Ir taip jis atsidūrė „Mocarto ir Saljerio“ pradžioje. Kaip tai paaiškinti?
Tikrai minimaliai kalbėdavomės - ant pirštų galiu suskaičiuoti tuos kelis asmeninius susitikimus, kai žmonės bendrauja akis į akį. Kalbant apie jį kaip mokytoją, autoritetą, ko jis išmokė - tai maksimaliai prisiimti atsakomybę. Jis to specialiai nesiekė, tu pats tai susikurdavai - kad jam viską turi padaryti maksimaliai, parodyti visus savo kampus, kokius tik įsivaizduoji. Nebijodamas, kad tave kritikuos, nors žinai, kad kritikuos. Nebūdamas saugus. E. Nekrošius vis akcentuodavo išėjimą iš patogios zonos, rizikavimą būti nesuprastam, rizikavimą vaidinti labai ilgai arba labai trumpai. Maksimalią atsakomybę už tai, ką darai.
Jis niekada nesirinkdavo stereotipinio kelio. Iš kiekvieno norėjo ištraukti autentiką, o jeigu nori būti autentiškas, turi atmesti stereotipinius teatrinius ėjimus. Atmesti ir jaustis nesaugus, pasirodyti nuogas su savo nuoširdumu, atvirumu, nepatogiomis išpažintimis, kai paprastai kažkuo norisi užsidengti. Kita vertus, E. Nekrošius neapkentė sentimentalumo scenoje. Ir, kiek atsimenu, ypač kai vaidindavo moterys. Akcentuodavo nedemonstruoti kažkokios kančios, sakydavo, kad, jeigu esi jaunas žmogus, tai kodėl čia dabar vaidini fatališką. Dėl to jo moterų personažuose daug vaikiškumo, jaunystės, lengvumo, gal net naivumo. Kaip jis įvardydavo - nesvarumo būvio: nei žemėj, nei danguj. Ne šokinėjant iš džiaugsmo, bet išlaikant nesvarumą, tą tarpinę neįmanomą būseną.
Beje, atsimenu, būdavo repeticijų, kai jis sakydavo: būtų gerai, kad taip ir užsilaikytum. Tai irgi jo mokykla - pasiūlyti neįmanomų dalykų. Nors visi suprasdavo, kad to neįmanoma padaryti, jo pasiūlymas būdavo, kaip sako Kafka „Bado meistre“ - iki nepasiekiamybės. Ką nors jau pasiekęs visada turi turėti perspektyvą eiti toliau. Kaip dar galiu tyrinėti savo ribas? Mes visi jas turime, o kas už jų? Tai pavojinga zona. Ir išprotėjimas labai šalia, bet visada maga: kas už tos ribos? Geriau, žinoma, jos neperžengti, bet bent jau prieiti. O mes juk taip dažnai sustojame, nors ta mūsų riba ūūū kaip dar toli.
Kaip dabar visos šios patirtys, apie kurias papasakojote, transformuojasi jums dirbant su studentais? Ko svarbiausia išmokote iš E. Nekrošiaus ir mokote to pati?
Man patinka tyrinėjimai, kuriuos įvardyčiau fraze iš Ramunės Marcinkevičiūtės knygos pavadinimo „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“. Man įdomi ta erdvė už žodžių, ir su studentais tyrinėjame šiuos dalykus - analizuojame ne tiek patį tekstą, kiek tai, ką jo prasmėse būtų galima atrasti.
Vadinkime tai mankšta, kai daiktas tampa kažkuo visai kitu, negu yra. Tai, kas man buvo artima E. Nekrošiaus teatre nuo pat pradžių. Kai iš jo teatro patekau į platesnius vandenis, kai pradėjau dirbti su kitais režisieriais, suvokiau, pavyzdžiui, kad man visiškai neįdomu, jeigu stiklinė yra tiktai stiklinė. Man patinka fenomenologiškumas, sąmonės tyrinėjimas per asmeninę patirtį. Įvardydami objektą žodžiu, žinome, kad stiklinė yra stiklinė, bet dar visame tame yra ir mūsų asmeninė patirtis, kuri gali duoti visai kitą paaiškinimą. Ir tada stiklinė gali tapti visai ne stikline. Šiuos laukus ir tyrinėjame su studentais.
Kitas išmoktas dalykas - disciplina. Turiu omenyje ne švarą, ne tai, kad visi turi būti pasitempę - man svarbiau, kad studentai maksimaliai dirbtų patys, vadinasi, disciplina svarbi ne tik užsiėmimų metu, bet ir visada. To, beje, E. Nekrošius nesąmoningai mokė ir mus - kad darbas, kūryba vyksta nesustojamai. Repeticija - tik vienas iš šio proceso momentų, dėl to jis tarsi kankinantis, nes tu niekada nesiilsi.
Dar vienas labai svarbus dalykas, ko išmokė E. Nekrošius - nesusireikšminimas. Ir nesureikšminimas. Nei teatro, nei savęs. Ir kai užpuola panikos, vis prisimenu jo žodžius: čia gi tik teatras. Tai nereiškia, kad gali nusiimti atsakomybę - ne, turi maksimaliai daryti kaip gali. Jis pasiūlydavo save palyginti ar su sportininku, ar su gydytoju. Pavyzdžiui, ką reiškia olimpiniam čempionui stovėti prie starto, kai visas pasaulis į jį žiūri. O čia tarsi tik teatras. Nors supranti, kad ir tu kažką lemi žmonių gyvenimuose, todėl turi būti maksimaliai atsakingas už tai, ką darai. Vis dėlto E. Nekrošiui būdavo būdinga mokyti nesusvarbinti ir nesureikšminti, kad darai ką nors geriau už kitus.
Tai tas, viena vertus, jo nesureikšminimas, kita vertus - netgi didelis sureikšminimas. Pamenu, prieš pat „Bado meistro“ premjerą buvo apėmęs didelis nuovargis, nepasitikėjimas. Po vienos iš repeticijų susijaudinusi išėjau į savo kambarėlį, nes buvau labai nepatenkinta tuo, ką padariau. Jis pasibeldė, įėjo ir klausia: tai kas yra? Pasirodo, kažkas iš „Meno forto“ žmonių jam melagingai pakomentavo, nieko pikta gal nenorėdamas, kad aš įsižeidžiau ant režisieriaus. Ir jis atėjo pasiaiškinti, kodėl čia aš užpykau. Man buvo toks siaubas! Sakau: aš užpykau?! Sako: tai nepyk, ko tau pykti? Tu tikrai viską gerai darai, bet supranti - kai darai gerai, man norisi dar geriau.
Kai šių metų gegužę Lietuvoje lankėsi latvių režisierius Alvis Hermanis, jis kalbėjo, kad dažnai teatro žmonės giriasi užsiimantys dvasiniais dalykais, tačiau reta tarp jų iš tiesų dvasingų. Pasak A. Hermanio, E. Nekrošius nuo pat pradžių buvo labai religingas režisierius pačia plačiausia šio žodžio reikšme, jo spektakliai visada buvo apie dvasinę vertikalę. Ką jūs apie tai pasakytumėte?
Gal tik į pabaigą pradėjau labai aiškiai užčiuopti krikščioniškąjį pradą jo spektakliuose. Anksčiau apie tai nemąsčiau, netgi, sakyčiau, jo teatras man atrodė pagoniškas: tos visos stichijos, materijos, akmuo, vanduo, ugnis, medis, žemė... Taip, tai tas pats Dievas, bet aš nesigilindavau į tai. Dvasingumas išryškėdavo atmosferose, kurios susidarydavo spektaklių metu, bet ne akcentuojant vieną ar kitą temą, pavyzdžiui, kad štai dabar meldžiamasi.
Tik po E. Nekrošiaus mirties, lankantis Šiluvoje, jo tėviškėje, vienas žmogus man pasakė: žinai, E. Nekrošius atvažiavęs į Šiluvą eidavo į baziliką ir ten nišoje išsėdėdavo vienas valandų valandas. Man tai buvo toks nuostabus dalykas išgirsti! Niekada nesusiedavau šio žmogaus su šiuo veiksmu. E. Nekrošius niekuomet nekalbėdavo per repeticijas apie Dievą. Niekada. Galbūt tik į pabaigą, kai repetavome Kafką, - tai paskutinis mano su juo spektaklis, - mes šnekėjomės apie jį. Pasakiau jam, kad pradedu atrasti Bažnyčią. Sako: gerai. Ir su tuo jo „gerai“ supratau, kad jis irgi.
Galbūt jis kritikuodavo kunigus, politinę Bažnyčios pusę, bet aukštino visai kitus dalykus - esminius. Pasakiau jam, kad priėjau išpažinties. O jis: nu nu nu... Nesąmonė. Kam? Aš netikiu šitais dalykais. Žmogus viską pats visur vienas gali išsakyti, kodėl kunigas turi to klausyti?
Žinoma, viskas į viršų... Dėl to visuose jo spektakliuose nėra jokio primityvumo. Jie visi turi arba labai gilų dugną, arba labai aukštas lubas. Bet koks paprastas veiksmas. Kai su „Tylos monologais“ pirmą kartą buvau Šiluvoje, pamačiau aplinką, kur jis gyveno - lauką ir kurmių išraustus grumstelius. Ir pagalvojau: Dieve, taigi čia grynai jo žvilgsnis, jis visą šią pievą atkartojo „Makbete“, kai į sceną įžengia Bankas ir Makbetas nešini kuprinytėmis, iš kurių auga medeliai. Tarsi tie patys grumsteliai, tas pats vaizdas... Mane sukrėtė jo žvilgsnis.
Šiluva jam buvo nepaprastai brangi?
Tiesiog negalėjo būti, kad tas žmogus būtų iš kitos vietos.
Netikėta buvo jo mirtis... Turbūt tada visiems pasimatė jo prasmė, jo įnašas į kiekvieno mūsų gyvenimą. Taip, iš tiesų E. Nekrošius buvo mokytojas visai nebūtinai aktoriams ar menininkams, susijusiems su teatru. Jo požiūris į gyvenimą, jo vertybės, jo matymas - visa tai pranoko nūdieną. Žmonės per E. Nekrošiaus spektaklius ar per jo paties asmenį užčiuopė savo gyvenimo esmiškumą ir gaudavo atsakymus į svarbius klausimus.
Kiekvieną dieną apie jį pagalvoju... Bent minutę ką nors lygindama, nebūtinai kalbant apie teatrą. Vis prisimenu vieną kitą jo frazę. Kai šnekėjau su jo marčia, sakau: kodėl jis taip greitai numirė? O ji: žinai, vieną kartą jis man kalbėjo, kad mes išgyvenome labai labai daug, ir nėra ko skųstis. Ir kai aš jam sakiau, kaip laikas greitai bėga, jis atsakė: ne, mes daug ką išgyvenome, labai turtingai, ypatingai. Įstrigo man tie jo žodžiai - tiek visko įvyko, jeigu paėjėtum savo mintimis atgal, tiek visko, kad gal ir nebijotum mirti.
Beje, sapnuoju jį kartais... Niekada nesapnuodavau, kai gyvas buvo, bet dabar sapnuoju. Sapne labai šiltas mano asmeninis santykis su juo. E. Nekrošius labai liūdnas. Nepiktas. Į ausį man kalba. Paglosto galvą. Sako išlipti iš autobuso. Kadangi kokius keturis kartus sapnavau, dabar kalbu tokiomis atplaišomis, kokias prisimenu. Taip... Bet liūdnas liūdnas... Tarsi galvoju, kad dar nenorėjo mirti.
Likus keletui dienų iki E. Nekrošiaus mirties Vilniaus mažajame teatre vyko susitikimas su režisieriais Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu ir šviesaus atminimo Eimuntu Nekrošiumi. Ir man tuomet įstrigo tokie jo žodžiai: „Galbūt sau reikia pasakyti: visko yra, viskas ne taip blogai. Bet vienintelio, ko trūksta - tai idėjų. Ne ore, ne erdvėje, ne atmosferoje, o žmogui. Asmeniško išgyvento, asmeniško suprasto. O šito yra badas nuo ryto iki vakaro. Ir taip metų metais. Aš tai jaučiu.“
Žinote, būdavo tokių repeticijų, kai jis ateina ir sako: atsiprašau, nieko neturiu. Sėdi visi tyloj kokias tris minutes, nes juk nepasakė eiti namo. Tyli tyli ir taria: na gal pažiūrim tokį dalyką... Ir dėl to, ką jis tą akimirką pasiūlo, tu nustembi: kaip tai nepasiruošęs? Kaip?! Paskui pasiūlo dar ką nors ir dar, ir, aišku, repeticija išsitęsia ir būna be galo įdomi.
Kartais visa tai lygini su kitais kūrėjais, kurie iš tikrųjų neturi idėjų. Supranti, kad iš tiesų jų nėra, idėjos kartojasi, kartojasi, kažkas iš kažkur jau paimta, mažai autentiška. Kita vertus - tarsi viskas jau pasakyta. Autentiškam būti sudėtinga, ir E. Nekrošius to autentiškumo siekė. Žinoma, buvo tų pasikartojimų, neišvengiamai jo teatras toks, koks yra. Eimunto Nekrošiaus teatras. Kodėl jis turi kaip nors ypatingai keistis? Ne. Galbūt tik mačiau jo spektaklių trumpėjimo tendenciją. Bet taip jis žaidė. Pavyzdžiui, repetuojant Kafką taip ir įvardydavo: paeksperimentuokime. Sakydavo: noriu kažko visai priešingo, negu dariau, neužtikrinto. Taip ir išėjo - šis spektaklis turi daugiau improvizacinės erdvės negu kiti, aktoriai tarsi vaidina, kad jie ne aktoriai, bet jie ir aktoriai, jie tarsi vaidina jau sukurtą spektaklį, bet staiga ir patys tampa veikėjais, apie kuriuos pasakoja. Toks migravimas.
Jam norėjosi neatsakomybės. Paskui buvo vėl kitokie spektakliai: „Cinkas“, „Kalės vaikai“.
Kai E. Nekrošiaus nebeliko, kalbos apie jį tapo pernelyg sureikšmintos - kad netekome genijaus, kad teatras neišvengiamai keisis, galbūt jo neliks. Ką manote apie tai?
Nesąmonė. Būtent ir prisiminčiau šiuo atveju jo žodžius - nesureikšminkime. Taip, buvo E. Nekrošiaus teatras, kažkieno sąmonėje, atsiminimuose jis liks, bet kažkada vis tiek išnyks. Jaunesnė karta sunkiai žiūrėjo jo spektaklius, sudėtingai narpliojo tuos jo kodus. Išmirsime - taip, liks vardas, įrašai, bet spektaklių neliks, ir viskas užsiklos dulkėmis. Teatras toks jau yra - jeigu gyvo pavyzdžio nėra, jis numiršta. Tarkime, Stanislavskis - nemačiau aš jo spektaklių, žinoma, skaičiau apie jį knygas, žinau, kad jis buvo didelė figūra, jog sukūrė teatro metodiką, bet negaliu šimtu procentų tikėti, kad man būtų patikę jo spektakliai ar kad jie labai geri. Nes nesu jų patyrusi.
E. Nekrošiaus teatro atgarsius turi perėmę jauni žmonės, ir dabar galėčiau įvardyti net kelis jaunus režisierius, kurių darbuose užčiuopiu jo teatro aidą. Aišku, jie jo nekartoja, jie neišvengiamai kitokie, bet tarsi jų darbai turi jo teatro pamušalą. Ir aš tuo džiaugiuosi.
Manau, jis juoktųsi, jeigu jam pasakytum, kad po jo teatras mirs. Taip ir girdžiu: nu nu nu...
Lapkričio 21-ąją teatre „Meno fortas“ spektakliu „Tylos monologai“ prasideda E. Nekrošiaus atminimo savaitė, kurią lydi trys veiksmažodžiai: įsižiūrėti, įsiklausyti ir apmąstyti. Kaip jo kūrybos palikimo įprasminimą susietumėte su jais?
Manau, tai labai gerai suorganizuota atminimo savaitė, per kurią vienoje vietoje pamatysime jo paskutinius spektaklius. Džiaugiuosi, kad veiks E. Nekrošiaus kūrybiniam palikimui skirta paroda, kurioje, be jo spektaklių objektų, surinkti nepaprastai puikūs jo tekstai apie kiekvieną darbą. Tai man didžiausias lobis. Atrodo, norėtum kiekvieną tekstą nusifotografuoti ir turėti sau knygelėje pasiskaitymui. Jaunieji režisieriai ir aktoriai galės prisiliesti prie E. Nekrošiaus kūrinių: „Hamleto“, „Makbeto“, „Fausto“, kitų.
Įsižiūrėti, įsiklausyti, apmąstyti - šie žodžiai, manau, susiję su formatu, sukurtu spektakliui „Tylos monologai“. Įsižiūrėti. Žiūrovai projekcijose matys užfiksuotus momentus iš E. Nekrošiaus spektaklių, kurių veikėjai ir veikia „Tylos monologuose“. Ant scenos bus aktoriai, E. Nekrošiaus spektaklių bendražygiai, tokie, kokie jie yra šiandien, o jiems už nugaros projekcijoje - jauni jų veidai. Jie tars tuos pačius žodžius iš spektaklių, tik jau ne kaip personažai, o tiesiog kaip asmenys, susiję su pačiu E. Nekrošiumi ir jo pasaulėžiūra. Tikiuosi, mums pavyks. Tai čia įsiklausyti.
Apmąstyti. „Tylos monologai“ prasideda Shakespeare´o tekstu iš „Hamleto“, kai Šmėkla sako: „O, kas yra žmogus, jei jam pasauly / Aukščiausias gėris - valgymas ir miegas? / Galvijas, ne daugiau. Argi tasai, / Kuris mums davė tokią lakią mintį, / Ir priekin žvelgiančią, ir atgalios, / Įdiegė tam šį dieviškąjį protą, / Kad jis trūnytų dykas mumyse? / Galbūt tai gyvuliškas apkiautimas / Ar įprotis per daug ilgai svarstyti, / Kokia dalia mūs laukia ateity.“ Šis klausimas man susisieja su mumis, su tais, kurie likome be jo, ir kartu, žinoma, su tuo, kokia apskritai teatro laukia ateitis.
