Kadaise brandžioje paauglystėje norėjau būti KARVELIU. Kažkaip lytis nebuvo svarbi, tiesiog dievinau patį aktorių... O dabar - neįtikėtina! - sėdžiu šalia jo prie staliuko tuščioje Rotušės aikštėje. Kalbinu jį...
- Gediminas Girdvainis jums skirtoje TV laidoje „Legendos" pavadino jus Šaru. Kodėl Šaras?
- Po karo visa mano giminė gyveno Šiauliuose. Mokykloje turėjome futbolo komandą ir sugalvojome jai pavadinimą „Šarūnas". Mane išrinko kapitonu, ir kai mušdavau įvarčius, visi rėkdavo: „Šaras! Šaras eina..." Kai vėliau reikėjo susigalvoti pseudonimą, pasirinkau Šarą. Taip ir liko. Net honorarą už darbą televizijoje, būdavo, atsiunčia Šarui Karveliui. Nueinu į paštą ir negaunu pinigų.
- O dėl pačios pavardės kiti vaikai neerzino?
- Kažkaip į pavardę nekreipiau dėmesio. Girdėjau, kad Kregždės ir Karveliai kilę nuo Biržų, Balandžiai irgi iš to paties krašto.
- O gal neerzino dėl to, kad buvote labai linksmas?
- Buvau chuliganas, pasiutęs, pridarydavau visko. Mano pusbroliai - Nasvyčiai. Jie buvo vyresni: broliai - šešeriais metais, Undinė Nasvytytė - net aštuoneriais. Mūsų šeimos gyveno Kaune, o vasarą visi suvažiuodavom į Nasvyčių dvarą Lūšėje. Tai ten, dvare jie mane, kaip mažesnį, paskriausdavo, bet nepiktai. Undinė gąsdindavo visokiais velniais... Ir ką aš padariau? Pagavau vėžį ir įkišau į lovą. Kai atsigulė, vėžys jai ir įsikibo. Ot rėkė...
- Kitą dieną į kailį negavot?
- Ne, visi juokėsi. O per šventes tėvams rodydavome spektaklius. Nasvyčiai ir mano vyresnis brolis - pagrindiniai, o aš, kaip mažesnis - antro plano artistas. Bet visi buvome labai užsidegę... Arba, būdavo, žaidžiame karą, pastatome miestą ir bombarduojam, aš, atseit, skrendu, o į mane šaudo iš apačios... Jau spektaklis. Tėvai juokdavosi.
- O kokiuose spektakliuose Rimgaudas Karvelis, pravarde Šaras, šiandien vaidina tikrame teatre?
- Mane dabar kviečia ten, kur reikia senių. O senių nedaug beliko. Adomaitis, Šurna, dar vienas kitas... Vaidinau Pasiuntinį Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Oidipas karalius", Sviftą Sigito Račkio „Svifto namuose". Taip pat Igno Jonyno statytuose „Kaliguloje" ir „Žmogaus gyvenime", bet po klubų operacijos (puikiai menininkams klubus tvarko Montvilius Kocius) iškritau pusei metų... O kiti jauni režisieriai mūsų visų nepažįsta. Gal ir bijo tų senių... Tai dabar kartais pasifilmuoju kur nors, taip ir gyvenu po truputį.
- O koks, jūsų manymu, režisierius yra geras?
- Jų yra trys kategorijos. Pirmajai priklauso tie, kurių talentas - Dievo dovana. Ir aš paklūstu, aš molis... Tarkim, Nekrošius per repeticijas dirbo kietai, jo labai klausydavau, jis daug nekalba, bet tu juo tiki. Aktorius juk ne kiekvieną dieną gali gerai suvaidinti, bet jeigu tave įstatė į rėmus, tuose rėmuose - blogiau ar geriau - išsisuksi.
Antros kategorijos režisieriai nėra labai talentingi, tačiau jie tokie protingi, kad įsiklauso į aktorius. Toks režisierius ne tik atsižvelgs į patarimus, bet leis improvizuoti ir nekliudys, ir jei pjesė gera, gali susilipdyti visai neblogas spektaklis.
Ir yra trečia kategorija - tikra aktorių nelaimė. Tokie režisieriai netalentingi, bet būtinai reikalauja jų klausyti. O sumanymas būna labai prastas ir visi aktoriai mato ir jaučia, kad daro š... .
- Tačiau jūs su režisieriais nekonfliktuojat?
- Aš juos suprantu, įsivaizduoju save jų vietoje. Kadaise VISI (Vilniaus inžinerinis statybos institutas, dabar Gedimino technikos universitetas - A.B.) septynerius metus vadovavau „Šiupinio" teatrui. Ten buvo labai geri mano artistai - studentai, juos mokiau improvizuoti. Jie tuo ir gyveno, jiems „Šiupinys" buvo įdomesnis už mokslus. Na, o aš tada truputį režisūros ir pasimokiau.
Prieš kelis metus viename amerikietiškame filme, kuris buvo sukamas pas mus Lietuvoje, vaidinau laikrodininką. Epizodinis vaidmuo, bet man labai patiko režisierius. Jo nuotaika visada gera, jis linksmas, prieš filmavimą pajuokauja, jeigu aktoriui nesiseka, nepyksta, viskas jam very fine. Jis tave įtikina, kad esi labai geras artistas ir iš tikrųjų - pradedi vaidinti gerai. O mūsų režisieriai, būdavo: „šūdas, nieko nepadarai. Na, gerai, bandyk iš naujo..." Sunervina, ir būna labai sunku - nužudo organiką. Su aktoriais reikia kaip su vaikais, tada jie atsiveria, o jeigu barniais, ujimu - atvert daug sunkiau. Aišku, įmanoma aktorių privesti iki isterijos, kad tas prapliuptų verksmu - irgi metodas. Vaiva Mainelytė pasakojo, kaip vienas režisierius reikalavo, kad ji verktų, ir ji pravirko, bet ne dėl to, kad įsijautė į vaidmenį, o todėl, kad ją įžeidė. O režisierius: „filmuokit, filmuokit dabar..." Aišku, kine tai įmanoma, bet argi ne paprastesčiau būtų profesionalams išsiaiškinti ir tada dirbti.
- Koks yra geras režisierius, supratau... O kaip būti geru aktorium?
- Arkadijus Raikinas sakė: „naivnostj - glavnoje" (rus. svarbiausia - naivumas - A.B.). Vaikai žaidžia tikėdami tuo, ką daro. Aktoriai panašiai. Jeigu netikėsi, neįtikinsi žiūrovo. O kai aktorius perdaug protingas ir jam gėda ką nors vaidint, tada blogai, tuomet geriau tam žmogui rinktis fiziką ar matematiką. Aktoriui svarbu vaizduotė, Stanislavskio „jeigu". O kai pusiau vaidini, jaučiasi falšas. Kartą buvom gastrolėse Suomijoje, ir aš ten pamačiau daug blogų artistų. Jiems taip patiko mūsų „Dėdė Vania", sako, gerai vaidinat. O jie kažkaip truputį pro šalį. Gal brechtišku stilium taip galima: vienas dega, kitas jau nebe - tekstą tik atkalba, šaltas. O mes gal daugiau pietiečiai, labiau užsidegę. Ir mūsų jaunimas dabar neblogas, drąsus, gal kad nėra tų cenzūrų. Mes buvome prigąsdinti, visai kitaip auklėti.
- Bet man jūs ir tais laikais atrodėte kietas. Taip pavydėtinai viduje atsipalaidavęs.
- Žinai, tai Dievo dovana. Aš esu religingas. Mano šeima tokia buvo. Prieš eidamas į sceną visuomet persižegnoju. Dabar į bažnyčią nevaikštau, o kažkada vaikystėje kartu su Vytautu Čibiru patarnaudavom mišioms. Aš su Dievu bendrauju tiesiogiai. Ir būna koks renginys - galvoju, kokio velnio sutikau. Arba sunku, nemiga, nervas visuomet prieš premjerą. Bet ateini į televiziją arba žengi į sceną, ir įvyksta stebuklas: visos problemos, baimė, ligos lieka užkulisy. Būna, skauda koją, o scenoje net nešlubuoju. Tikrai, Dievo apvaizda. Dauguma aktorių scenoje atsigauna.
 |
| Ramūno Danisevičiaus nuotrauka |
- Beje, tragiška vienišo pajaco arija (ištrauka iš Leoncavalio operos „Pajacai") jau minėtoje „Legendų" laidoje ir iškart ekrane pasirodantis linksmas, švytintis Karvelio veidas kažkaip nelabai derėjo...
- Na, perspaudė jie su tuo tragizmu. Bet aš nepiktas. Nepykstu (juokiasi).
- O gal laidos kūrėjai bandė atspėti tai, ką įtarė slepiant?
- Mano dėstytoja konservatorijoje buvo Regina Senkutė. Ji mus ir išmokė visą egoizmą palikt namuose. Sakydavo: tavo problemos neįdomios kitiems, tik nuotaiką gadini, niekas neužjaus. Dirbk savo darbą, būk linksmas, o namuose tavo reikalas - verkti ir pergyventi... Pagaliau dauguma mūsų esame vieniši.
- Kiek supratau, į Jaunimo teatrą užsukat vos ne kasdien...
- Eidamas pro šalį visada užeinu. Pabendrauti. Čia kaip antrieji namai... Vasarą būna liūdna. Nėra spektaklių, draugų. Visi išvažinėję. Pusė išmirę... Sėdžiu namie, dabar Laimono Tapino knygą apie Žalą skaitau, vis tiek nusibosta, o su žmogumi pabendravęs, aš iškart atsigaunu. Kažkurią naktį skaičiau „Dostojevskį dukters akimis". Pasirodo, Dostojevskis, kaip ir aš, eidavo penktą miegot ir vienuoliktą keldavos.
- Taigi likus porai valandų iki miego skambinate Ferdinandui Jakšiui, nes jis jau verdasi rytinę kavą. Ir kiek laiko prašnekat?
- Telefonas mums nekainuoja.
- O būna, kad prikeliat iš miegų?
- Ne, kažkaip jauti, kada skambint. Algis Paulavičius - labai geras draugas, man iš Panevėžio paskambina vidury nakties, sako: „žinau - nemiegi". Kartais, tikrai, skaitau naktį, atsibosta, pavaikštau po kambarį: nu, kam paskambint galvoju, nu, visi, rūpužės, miega... Eglė Gabrėnaitė kartą sako: „Tu man paskambink. Aš irgi nemiegu". Bet kad nedrįstu moterims naktį skambint (juokiasi).
- O dar toje laidoje buvo labai liūdima, kad Karvelis mažai tragiškų vaidmenų suvaidino. Bet gal nėra taip blogai būti publikos numylėtiniu, net jei vaidini tik komiškus vaidmenis. Ir emociškai - sveikiau. Juk, būna, sukuri ką nors labai tragiško, paskui mėnesį sėdi depresijoje...
- Man taip nebuvo. Net jei ir suvaidindavau ką nors panašaus, tuoj pat gaudavau kitą, vėl komišką vaidmenį. Kartais galvodavau: kodėl man daugiausiai tokius vaidmenis skiria? Gal kad esu paprastas, linksmas ir režisieriai, matydami tik paviršių, kviečia tokiems vaidmenims. O jeigu gyvenime atrodyčiau sudėtingas, mįslingas, gal būtų kitaip (šypsosi)...
- Kažkodėl dabar apie Rolandą Kazlą pagalvojau... Va, nukirto su televizija, o juk taip norėtųsi jį matyt ekrane. Ir Karvelį taip pat...
- Taip, Rolandas turi neeilinę Dievo dovaną, bet, matyt, išsigando kartojimosi. Buvo su juo gerų laidų, ir „ant chaltūros" praslįsdavo, visur sugebėdavo būti įdomus.
- Įtariu, kad esate jo mėgiamas aktorius.
- Mes kartu vaidinam, kartu grimuojamės. Jis vienintelis, kuris visuomet mane parveža namo. Baisiai geras žmogus. Nuoširdus, paprastas, be galo darbštus. Suprantu jo norą nebūti vienspalviu. Aš taip pat už aktoriaus įvairiapusiškumą... Bet kad būtinai suvaidinčiau tragiką - tokio tikslo tikrai neturėjau. O charakterinių daug vaidinau. Aš, matai, ne gražuolis...
- Man - gražus.
- Trys plaukai liko, tai nusprendžiau trumpai nusikirpt (nusiima beisbolo kepuraitę). Anksčiau, būdavo, plikę užšukuoju, vėjas papučia, tai pačiam juokinga, bet nieko negaliu padaryti. Pats žinau, kad atrodo kvailai, bet vis tiek gaila tų trijų plaukų. Gerai, kad paskui atėjo plikių mada... Na, o dabar - septyniasdešimt penkeri, nėr ką vaizduot, bet tada norėjau būti gražesnis (juokiasi).
- Ar daug žmonių yra sakę, kad esate panašus į prancūzų komiką? Ne į konkretų asmenį, o tiesiog...
- Aš aname gyvenime gyvenau Paryžiuje. Kiekvieną kartą ten nuvažiavęs jaučiuosi kaip namie. Ne veltui Ives´as Montand´as - mano mylimiausias dainininkas. Kartą vieną jo dainą padainavau prancūzams - pritrenkiau Paryžių (juokiasi). Nors prancūzų kalbos nemoku, tarimą esu seniai atidirbęs. Galiu berti žodžius be jokios prasmės... Po „Dėdės Vanios" spektaklio vyko balius, ir aš nusprendžiau padainuoti. Padainavau, prancūzai man audringai paplojo, ir sako: „O, jis gerai dainuoja, ir labai puikiai kalba prancūziškai, bet mes girti, todėl nieko nesuprantam" (juokiasi).
Nuo pat vaikystės ką nors vis pamėgdžiodavau. Ir karves, ir gaidžius... Jau vėliau, jaunystėje, parodijuodavau scenos meistrus - Juknevičių, Rudzinską (parodo kaip...). Taip pat dainininkus. Mažeika - puikus baritonas, bet kartą per muštynes jam išmušė priekinius dantis. Įdėjo protezus, o tie tarybiniai protezai klibėdavo ir vis krisdavo iš burnos. Tai jis, būdavo, dainuoja ariją „Ji spindi angelišku grožiu" (Karvelis uždainuoja Mažeikos balsu, o frazei baigiantis virsta tariami protezai...).
Visokių velnių prisigalvodavau. Galiu ir Brežnevą, ir Staliną (dabar klausausi ne viena - smalsiai sužiūro keturi kavinės padavėjai). Mano silpnybė parodijuot.
- Ar šis talentas buvo bent kiek išnaudotas?
- Tik kompanijose, tik per balius. Nebuvo pas mus mados to daryti viešai. Gal jaunystėje ir būčiau bandęs, bet buvo draudžiama.
- O prasidėjus Nepriklausomybei? Visos tos koncertinės programos, anekdotų pasakojimai ir pan. ...
- Nežinau. Niekas nepasiūlė, o aš pats nelindau. Nusipigint nesinorėjo, bijojau, kad nesigautų chaltūra.
Viename spektaklyje esu Hitlerį vaidinęs. Scenoje šnekėjau lietuviškai, bet fiurerio kalbą, kad įdomiau būtų, sakiau vokiškai. Andrius Bialobževskis vaidino Gebelsą, tai jis tuos mano vokiškus žodžius publikai versdavo. Ruošdamasis spektakliui klausiausi autentiškos Hitlerio kalbos įrašų (dabar apytuštėje Rotušės aikštėje kalbą rėžia fiureris. Matau, kaip keli balandžiai išsirikiuoja...).
Kai buvo jubiliejinis Dolskio vakaras „Brodvėjuje", Kernagis dainavo jo dainas, o aš du kartus vaidinau patį Dolskį. Papasakojau vieną žinomą epizodą, kaip į Kumpiškius atvažiavo amerikonai, o antro išėjimo metu - improvizavau. Dolskio tarimo taip pat mokiausi iš įrašų. Reikėjo dieną naktį padirbėti. Mano tėvas su mama turėjo absoliučią klausą. O aš savo nesu tikrinęs, tai nežinau.
 |
| Raimondo Urbakavičiaus nuotrauka |
- O ar kada nors mokėtės stebėdamas kitus komikus? Kad ir iš ekrano...
- Ne. Neapsimoka. Sąžinė neleidžia (juokiasi). Reikia būti savimi. Paimk ar mane, ar Kazlą, ar ką kitą... Kopijuoti neįdomu. Būtum jau nebe tu. Geriau mokytis iš savo klaidų.
- Bet mylimų komikų turėjote?
- Daug. Charlie Chaplinas - man idealas, mano meilė, tragikomiškas personažas. Mėgau Arkadijų Raikiną, Chazanovą, iš prancūzų labiausiai Bourvilį. Taip pat Louis de Funèsą, o Fernandelis maivėsi ir manęs neįtikindavo. Va, Bourvilis vaidino iš dūšios... Dar iš rusų Iljinskis buvo geras. Labai Nikulinas, Vicinas patiko.
- O koks jūsų svajonių vaidmuo?
- Visada norėjau Gogolio „Revizoriuje" suvaidinti Gorodničių. O iš suvaidintų mylimiausias, žinoma, Čelestinas kadaise Povilo Gaidžio režisuotame spektaklyje „Būk vyras, Čelestino". Tas vaidmuo buvo tarsi specialiai man parašytas... Gaila, liko nenufilmuota.
Egmontas Jansonas tą spektaklį labai išgyrė, Vilniuje visur „ant biso" praėjo. Įdomiai dirbo Gaidys. Etiudais. Man patiko ta sistema. Būdavo, susirenkam, perskaitom pjesę, paskui ją suskirstom į gabaliukus, bet paties teksto dar nesimokom. Tada savais žodžiais tuos gabaliukus suvaidinam. Už teksto gali slėptis, o kai savais žodžiais, neįmanoma sumeluoti, viską darai organiškai. Šitaip praėjęs spektaklį nuo pradžios iki galo, tik tada mokaisi tekstą, tačiau savyje jau viską turi. Tokiu stiliumi dirbo ir Dalia Tamulevičiūtė. Ir Algirdas Latėnas.
- O kaip su tomis „galeromis"? Jūsų Žeronto pasakyta frazė tapo Lietuvoje paplitusiu posakiu. Daug kas net nebežino šaltinio...
- „Skapeno klastas" suvaidinom 309 kartus. Labai gerai, kad Čibiras leido improvizuoti, įterpti tų dienų aktualijas. Jis iš pradžių abejojo, ar bus įdomu, tačiau žiūrovų reakcija jau po pirmosios peržiūros buvo tokia, kad likome pritrenkti. Improvizacija ir šmaikštumas šimtu procentu pasiteisino, o kai mane Butkevičius maiše lupdavo, visa salė plojimais skaičiuodavo. Panašiai „Žaldokynė" dabar eina, buvo 600 spektaklių, ir vis tiek anšlagas. Gal „Skapeno klastos" irgi būtų ėję...
- Jūsų fotografijos - aktorių portretai - jau ketverius metus yra tapę neatsiejama Jaunimo teatro dalimi: dvi jų eilės dabar kabo pirmame aukšte. Bet jeigu šis pomėgis būtų jus iškart pasiglemžęs, neturėtume tokio aktoriaus.
- Aktorium buvau nuo mokyklos laikų. Su Butkevičium sėdėjome viename suole, Čibiras, Marijonas Giedrys mokėsi mūsų mokykloje. Tai visi ir vaidindavom mokyklos teatre. O fotografija užsikrėčiau daug vėliau, nuo sūnaus Naglio. Jis kino studijos dailininkas, dabar ten darbo nėra, tai tapo paveikslus.
O aš pradžioje fotoaparatu ėmiau aktorių veidus gaudyti, tik paskui pradėjau filmuoti. Pasiskolinau iš kino mėgėjų kamerą ir septyniasdešimtaisiais, dar gerai nemokėdamas, filmavau Talino festivalį. Vėliau teatras „Krasnogorską" nupirko.
Dabar rudeniui žadu parengti pirmąją Jaunimo teatro metraščio dalį - teks sukišti aštuonių valandų medžiagą į vienos valandos trukmę. Pasikviečiau gerą konsultantą, dar ieškau montažisto, taigi stipendiją, kurią gavau dvejiems metams, turėsiu atiduoti savo pagalbininkams.
O dar turiu pasidaręs kompaktinį diską draugams - 55 minutes apie save. Ten - mano paties filmuota medžiaga, daug kur su humoru, vaidintų spektaklių ištraukos, aš pats nufilmuotas stadione, stebiu futbolą...
- Tačiau gyvenime labai atviras nesat?
- Ne visai. Aktorius ir neturi toks būti. Jeigu viską apie jį žinosi, scenoje jis bus neįdomus... O idealių žmonių juk nėra, tiktai Dievas. Bet man labai patinka iš savęs pasijuokti.
