Viena tituluočiausių ir ryškiausių šių dienų operos solisčių Violeta Urmanavičiūtė-Urmana Lietuvoje reta viešnia. Keletui metų į priekį suplanuoti koncertai, spektakliai ir gastrolės leidžia solistei vis labiau plėsti akiratį, įsigyventi į naujus vaidmenis, kurių jos kūrybinėje biografijoje daugybė. Perėjusi prie mecosoprano partijų V. Urmanavičiūtė-Urmana susidūrė su naujais iššūkiais, galimybėmis bei teatrais, kurie atsivėrė pasikeitus repertuarui. Niujorko „Metropolitan opera“ teatre yra dainavę vos keli lietuvių dainininkai. V. Urmanavičiūtė-Urmana pelnytai ten dainuoja beveik kasmet nuo 2001-ųjų. Niujorko spauda visuomet giria solistę už interpretacijas ir vokalo meistrystę, šiltų pagiriančių žodžių negaili kolegos. Nuo savo debiuto 2001 m. Richardo Wagnerio operoje „Parsifalis“ (vaidmenį pakartojo 2003 m.) dainininkė yra sukūrusi apie 10 vaidmenų: tai Eboli („Don Karlas“, 2005 m.), Santuca („Kaimo garbė“, 2005 m. ir 2016 m.), Ariadnė („Ariadnė Nakse“, 2005 m. ir 2011 m.), Džokonda („Džokonda“, 2006 m.), Madalena („Andrė Šenjė“, 2007 m.), Aida ir Amneris („Aida“, 2009, 2012, 2014 ir 2017 metais), Odabela („Atila“, 2010 m.), Toska („Toska“, 2011 m.). Visuomenę sudominusių „Metropolitan opera“ transliacijų kontekste, tęsiant jų apžvalgą (publikuojamą interneto svetainėje www.7md.lt), kalbiname primadoną apie jos darbą viename garsiausių pasaulio operos teatrų, jo užkulisius, santykius su kolegomis ir ten tvyrančią atmosferą.
Debiutavote Kundri vaidmeniu operoje „Parsifalis“ 2001 metais. Kaip sulaukėte kvietimo dainuoti „Metropolitan opera“, kokie buvo pirmieji įspūdžiai?
Pirmą kartą Kundri sudainavau Amsterdame, 1997-aisiais, diriguojant serui Simonui Rattle´ui. Po debiuto šį vaidmenį atlikau beveik visuose svarbiausiuose operos teatruose, nuo 1999-ųjų ir Bairoito festivalyje. Matyt, pasklido garsas apie mano Kundri. Šiek tiek anksčiau „Metropolitan opera“ mane kvietė į perklausą dainuoti operoje „Trubadūras“. Tuomet perklausos atsisakiau, o Eva Wagner, girdėjusi mane jau 1997 m. Amsterdame, rekomendavo mane debiutui „Metropolitan opera“ būtent su Kundri vaidmeniu. Taip man neprireikė dainuoti perklausoje. Niujorke „Parsifalį“ tuomet dainavo Plácido Domingo, dirigavo Jamesas Levine´as, - nuostabiai dirigavo! - leisdamas dainininkams laisvai kvėpuoti. Po to aš beveik kasmet (o kartais ir porą kartų per metus) dainuodavau Niujorke, tokiose operose kaip „Don Karlas“, „Kaimo garbė“, „Džokonda“, „Andrė Šenjė“, „Ariadnė Nakse“, „Toska“, „Atila“, „Aida“ (abi pagrindines partijas). „Parsifalį“ pakartojau 2003 m., vėl su P. Domingo, diriguojant Valerijui Gergijevui. Tai buvo nuostabus pastatymas.
Dar nepradėjusi studijuoti dainavimo, jau skaitydavau knygas apie šį teatrą ir jo žvaigždes, naktimis sapnuodavau, kaip keliausiu į Niujorką ir čia dainuosiu. Tad čia dainuodama neapsakomai džiaugiuosi. Mano debiutas neliko nepastebėtas. „New York Times“ privertė mane pasijausti išdidžia lietuvaite. Kritikas Anthony Tommasini 2001 m. kovo 31-ąją rašė: „Ponas Domingas yra nuostabus, savo aukso amžių išgyvenantis tenoras, o lietuvių mecosopranas Violeta Urmana ir jos įkūnyta Kundri mums byloja apie naujos, jaudinančios menininkės apsireiškimą. Ponia Urmana pasižymi kerinčiu, lengvai raminančiu balsu. Tačiau dainuoja ji su veriančia išraiška, ryškiomis spalvomis įgarsinančia vaidmens kančią, kartu įspūdingai perteikdama ir nuodėmingąją, tačiau atleidimo maldaujančią, ir tamsiųjų jėgų įkalintą, Klingsorui tarnauti priverstą sielą.“
Jums teko dainuoti ir premjeroje, kaip Giuseppe´s Verdi „Atila“, ir senuose spektakliuose, kaip „Džokonda“ ar „Aida“. Kaip „Metropolitan opera“ teatre organizuojamas darbas su daugybe solistų iš viso pasaulio, kai jie dainuoja spektakliuose, kuriuos publika per 20 metų yra mačiusi ne kartą ir ne du? Ir kaip yra statoma nauja, dar nerodyta opera?
Nežinau, kaip yra dabar, tačiau anksčiau premjeros būdavo repetuojamos apie mėnesį, o po pertraukos grįžusiems į repertuarą pastatymams skiriamos 3 savaitės. „Džokonda“ buvo pastatyta naujuose rūmuose 1966 metais. Tuometis teatro vadovas Josephas Volpe grąžino šį pastatymą tiesiog „iš sandėlio“, specialiai man. Šioje operoje dainavo tokie solistai kaip Renata Tebaldi ar Franco Corelli. Man buvo pasiūti nauji, nuostabūs kostiumai. Kalbant apie kostiumų skyrių, tai „Metropolitan“ teatre dirba kompetentingos siuvėjos, darbuojasi labai kruopščiai ir atidžiai. Žinoma, viskas planuojama gerokai iš anksto, tad solistams atvažiavus jau būna viskas paruošta ir sustyguota, tad jokių problemų dažniausiai nekyla. Šiuo metu tempai teatre pagreitėjo. Pamenu, jog „Toskai“ turėjau vos vieną savaitę repeticijų. Šiaip ten dirbama labai ramiai, komfortiškai, bet kartu ir itin rimtai bei kokybiškai. Kai ten nuvykstu, susidaro įspūdis, lyg grįžtu namo, pas šeimą.
Man patiko dainuoti klasikiniuose Franco Zeffirelli pastatymuose, ypač įsiminė jo „Kaimo garbė“ su gyvu asiliuku, arkliuku ir šunimis. Jie taip pat labai rimti ir svarbūs artistai. Vieną kartą net nutiko kuriozas. Spektaklio metu pastebėjau, kad vežimą tempia ne arklys, o vyrai. Užkulisiuose sužinojau, kad šis pradėjo kandžiotis, tad jo į sceną neleido. „Aidoje“ taip pat dalyvaudavo gyvi arkliai, publikai tai labai patiko. Apskritai, šis jau neberodomas pastatymas visuomet sutraukdavo pilną salę žiūrovų. Vieną kartą kažkuris iš arklių buvo įsitempęs, dirglus, Triumfo marše trypė į ritmą, o kitą kartą nutarė eiti į scenos priekį, link orkestro... Poetiškoje Richardo Strausso operoje „Ariadnė Nakse“ būdavo labai juokinga, kai ant klavesino ar šalia jo matydavau trupinių ar dešros likučių.
Teko girdėti, kad Niujorko teatre yra net 6 sufleriai. Kiek svarbus jų vaidmuo, kaip jie dirba? Gal Jums asmeniškai sufleris trukdo ar kaip tik labai padeda?
Kaip ir dera, tokiam dideliam teatrui reikia daug suflerių. Vienu metu ten repetuojami 4 skirtingi spektakliai, tad ir krūviai kitokie. „Metropolitan“ teatro sufleriai yra nepaprastai kompetentingi, jeigu reikia, jie tau parodys bet kurį įstojimą. Tačiau jeigu pamirši kokį žodį, sufleris nepadės, nes paprasčiausiai tam bus jau per vėlu. Jeigu jie pamato, kad nebūtina - nesufleruoja. Galima iš anksto susitarti, paprašyti sufleruoti tik tam tikrose, konkrečiose vietose. Man asmeniškai sufleris nėra reikalingas. Pavyzdžiui, kai debiutavau Izoldos vaidmeniu Japonijoje, su Paryžiaus opera, ten suflerio nebuvo ir aš puikiai pasirodžiau be jo pagalbos, nors teksto kiekis buvo milžiniškas. Kad ir kaip ten būtų, sufleriai suteikia saugumo jausmą. Nors daugelyje teatrų vis dažniau suflerių atsisakoma, - tiesiog ta dėžė scenos priekio viduryje dažnai trukdo režisieriams, - bet „Metropolitan opera“ jų atsisakyti nė nesvarsto.
Kuo skiriasi darbo specifika „Metropolitan opera“ ir, pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kitose pasaulio scenose? Kokie santykiai su režisieriais?
Apie Lietuvos operą sakyti nieko negaliu, nes teko pasirodyti tik keliuose spektakliuose. Tokiais atvejais, kai reikia greitai susiorientuoti ir „įeiti“ į spektaklį, aš nelabai kreipiu dėmesį į režisūrą, stengiuosi susitvarkyti taip, kad man pačiai viskas būtų suprantama ir aišku. Beje, daugmaž tą patį darau visuose teatruose. Jeigu režisierius tave įkvepia ir jam nereikia tavęs įtikinėti dėl koncepcijos, aš mielai jo klausau ir jį seku. Bet jeigu matau, kad trūksta logikos ir sprendimai nėra visiškai aiškūs, galiu pridėti ir savo režisūrinių elementų. Jei režisierius sumanus, dažniausiai iškart suvokia, kad jo režisūra tik išloš, jeigu jis paklausys protingų ir racionalių solistų patarimų. To, žinoma, ne visada reikia, tačiau pasitaiko, kad solistai kišasi į režisūrą. Be abejo, tai nereiškia, kad visuomet viskas turi būti pagal mane, bet jeigu pastebiu, kad nėra idėjos, iškart siūlau savo variantą.
Jums teko dirbti su tokiais solistais kaip Plácido Domingo, Deborah Voigt, Susan Graham, Željko Lučićius, Johnas Del Carlo, Dolora Zajick, Ildaras Abdrazakovas, Paulis Plishka, Jamesas Morrisas, Ambrogio Maestri, dirigentais Jamesu Levine´u, Daniele Gatti, Riccardo Muti, Marco Armiliato, Fabio Luisi. Kokie tai menininkai? Ar jie šilti ir draugiški žmonės, ar kaip tik atvirkščiai? Koks Jūsų santykis su jais: gal buvo konfliktų, ar kaip tik užsimezgė nuoširdi draugystė?
Jūsų paminėti solistai ir dirigentai Niujorko scenoje dainuoja ir diriguoja ne be reikalo. Jie to nusipelnė. Ne su visais yra vienodai lengva dirbti, bet paprastai visi kartu bendraujame be problemų. Prie daugelio tenka prisitaikyti, surasti savo sprendimus ir savo vietą. Vieni solistai yra šiltesni ir draugiškesni nei kiti, bet tik su nedaugeliu išsivysto kažkas panašaus į draugystę. Priklauso nuo to, kokia susiburia solistų grupė. Kai „Aidoje“ dainavau Amneris vaidmenį, spektaklio trupę daugiausia sudarė italai, daugumą jų pažinojau iš anksčiau, tad mes nuolat gerdavome kavą, valgydavome, linksmai leisdavome laiką ir namo parsivežėme po mažiausiai 5 kilogramus viršaus! Bet buvo linksma. Taip nebūdavo, kai dainuodavau kur kas sudėtingesnį repertuarą, mat stengdavausi mažiau kalbėti, kad išlaikyčiau balso gaivumą. Teatro kavinėje galima sutikti visus žymiausius pasaulio dainininkus bei dirigentus - visus vienu metu. Tokiais atvejais, pasikartosiu, pasijuntu lyg grįžusi namo, pas šeimą. Gali per visas pertraukas su kuo nors mielai šnekučiuotis, prisiminti drauge praleistas akimirkas. Konfliktų nesu turėjusi, tik vienąkart kiek supykau, nes man neleido viena diena vėliau atvykti į repeticijas (iš tiesų jos buvo tikrai trumpos), kas man sutrukdė gastroles Japonijoje. Kai būtent tuo metu Japonijoje įvyko didžiulis žemės drebėjimas, paklausiau, kam teatre turiu padėkoti, kad ten neatsidūriau.
Kelis kartus esate dainavusi ir tiesioginėse operų transliacijose. Ar labai skiriasi spektaklis teatre, su gyva publika, ir tada, kai opera transliuojama kino teatruose, o Jus stebi visas pasaulis? Per pertraukas juk dar reikia duoti interviu. Ar tai Jūsų netrikdo?
Tiesioginė transliacija yra itin atsakinga akimirka ir streso čia kur kas daugiau. Tačiau tai - ir papildoma galimybė. Kadangi yra laiko juostų skirtumas, spektakliai Niujorke pradedami filmuoti 13 valandą JAV laiku, tad keltis tenka apie 6 valandą ryto. Kelios valandos iki spektaklio aš stengiuosi nevalgyti, vadinasi, pasistiprinti reikia apie 10 valandą ir iki vakaro būti alkanai. Mes įpratę dainuoti vakare ir po spektaklio vėlai eiti miegoti. O kada dainuoji tiesioginėje transliacijoje, reikia anksti keltis ir dainuoti per pietus, kas nėra įprasta. Spektakliai yra transliuojami ir per radiją, tad negalima „paslysti“. Tokie spektakliai atsakingi ir sunkūs.
„Metropolitan opera“ ilgus metus garsėja ir dėl savo spektaklių kokybės, ir dėl jų įvairumo. Kas Jums labiau patinka - tradiciniai, klasikiniai spektakliai ar modernios interpretacijos? Kiek Jums svarbi aplinka (pavyzdžiui, scenografija), kurios apsuptyje kuriate vaidmenį?
Man patinka ir modernūs, ir klasikiniai spektakliai. Svarbiausia - spektaklio idėja. Nemažai metų vengiau naujų ir modernių pastatymų, nes mes, solistai, veiklą planuojame keletą metų į priekį, tad yra rizikos: kas, jeigu spektaklio koncepcija tau bus nepriimtina, jei nesutiksi su režisieriaus idėja arba scenografija? Tokiu atveju gali tekti net palikti projektą, bet tada tavo tvarkaraštyje atsirastų 2-3 mėnesių tarpas, nes atsisakius pastatymo, dėl kurio paaukojai gal porą kitų įdomių pasiūlymų, gali likti be nieko. Ypač kai dainavau sopranu, stengiausi išvengti įvairių galimų dainavimo nepatogumų. Daug metų buvo populiaru solistus vaikyti laiptais aukštyn žemyn, scenoje - vien laiptai. Ir ką su jais veikti? Man ypač svarbi scenografija. Tik pamačiusi eskizus aš įsijaučiu į spektaklį, pradedu matyti, kokias galimybes turėsiu savo interpretacijai. Pamačiusi „Atilos“ eskizus pusę metų prieš premjerą, paklausiau: „Ar Maestro tai patvirtino?“ Ir išties, R. Muti buvo šokiruotas, iškilo rizika, kad jis atsisakys diriguoti premjeroje. Mes visi susivienijome ir pasiekėme, kad scenografija prieš generalinę repeticiją būtų smarkiai pakoreguota ir patobulinta. Žinoma, scena neturi būti užgriozdinta - aš galiu dainuoti ir tuščioje erdvėje, - tačiau kur kas patogiau ir mieliau, kai yra kokie nors atspirties taškai, kampai, kas operai padeda. Esu atvira režisierių idėjoms, kurios man gali būti absoliučiai naujos ir neįprastos. Puiki buvo operos „Medėja“ scenografija Valensijoje. Niekada nebuvau dainavusi šioje operoje, bet iškart galėjau siūlyti savo sprendimus ir idėjas režisieriui. Taip, vienas kitam teikdami siūlymus, mes per tris dienas parengėme visą mano partiją, o šioje operoje Medėja visą laiką yra scenoje.
Ką galėtumėte pasakyti apie „Metropolitan opera“ akustiką, chorą ir orkestrą?
Man labai patinka dainuoti dideliuose teatruose, tad „Metropolitan opera“ akustika man itin artima. Žinoma, teatras yra puikiai pastatytas, akustikai skirta nemažai dėmesio. Choras ir orkestras yra nuostabūs!
Daugelis pasaulio solistų yra sakę, kad „Metropolitan“ teatro kolektyvas labai draugiškas. Ar išties ten viskas taip gražu ir gera, kaip sakoma, ar tai teatras su savomis problemomis ir trūkumais? Ar būdama Niujorko scenoje susidūrėte su kokiomis nors neplanuotomis aplinkybėmis?
Iš tiesų, atmosfera darbui ir kūrybai Niujorke yra puiki, draugiška ir maloni. Kaip yra šiandien, aš nežinau. Tačiau girdėjau, kad ten yra nemažai pokyčių ir problemų. Bet apie tai nieko negaliu pasakyti, nes paskutinį kartą ten dainavau prieš trejus metus.
Ar turite planų kurti naują vaidmenį „Metropolitan opera“?
Keista, tačiau pastaruoju metu pasiūlymų dainuoti „Metropolitan“ teatre neturiu. Galbūt jie nelabai žino, ką su manimi daryti, kai atsisakiau soprano repertuaro? Bet turiu pasakyti, kad esu patenkinta, kai nereikia skraidyti per vandenyną. Kita vertus, jeigu būtų tinkamas pasiūlymas, jį mielai apsvarstyčiau. Šiandien į viską žiūrime jau visai kitomis akimis: deja, teatrai uždaryti ir nėra aišku, kada ir kaip vėl galėsime pradėti dirbti. Šiaip ar taip, man labai gera Europoje. Aš dirbu dėl malonumo, o ne iš reikalo.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino ir parengė Kristupas Antanaitis
