Dovilė Jablonskaitė
Jono Vaitkaus režisuotas spektaklis „Visuomenės priešas" tikslą pasiekė - sukėlė rezonansą. Diletantų diskusijose J.Vaitkus maišomas su žemėmis, profesionalų - giriamas už teisę didžiuotis teatru, aktorių meistriškumu. Kaip po premjeros jaučiasi pats režisierius?
- Spektaklio premjera abejingų nepaliko: vieniems jį mačiusiems sukėlė ekstazę, kitiems, ypač politikams, priešingai - pasidygėjimą.
- Man visas tas suputojęs šaršalas primena darbo Kauno valstybiniame dramos teatre ir tuometėje Muzikos akademijoje laikus (1980-1986 m. buvo parodyti Juozo Glinskio „Kingas" ir J.Vaitkaus „Literatūros pamokos", Kazio Sajos „Mamutų medžioklė", J.Anouilh´io „Antigonė" - red. past.). Tuo metu prieš mane sukilo visi: sovietinės pedagogikos ideologai, dėstytojai, mokytojai, Švietimo ministerijos klerkai, „moralės sergėtojas" laikraštis „Tiesa". Net liaudies rašytojas Juozas Baltušis kažkokiame suvažiavime apkaltino mane atseit savo spektakliais kvestionuojant ir griaunant sovietinės pedagogikos pamatus. Paskui pasipylė pasipiktinimo laiškai į visas instancijas, net Kauno teatro veteranai į Maskvos CK politbiurą parašė kolektyvinį laišką, esą aš užsimaskavęs bandito sūnus, griaunantis „šventus" nokstančio komunizmo gerovės pamatus.
Liūdna. Pasirodo, nuo tų laikų taip niekas ir nepasikeitė... Visada lengviau smerkti, nei pamąstyti, paanalizuoti ir pabandyti žvilgtelėti į save. Jei partijų atstovai jaučiasi užgauti, tai ne mano, o Henriko Ibseno kaltė. Aš stačiau pjesę, nieko nuo savęs nepridėjau. Gali būti nepriimtina režisūra, aktorių vaidybos būdas, bet ne pats dramos turinys. Kita vertus, jei taip užgavo, vadinasi, ką nors užkabino, užčiuopė. Tiesą sakant, visi tie vertinimai manęs net nedomina. Esu jau pakankamai privertintas, nuvertintas, palaidotas, nurašytas ir pakrikštytas visokių partijų, visokių valdžių. Man tik malonu, kad žmonės reaguoja - teigiamai ar neigiamai. Svarbu, kad netyli. Vadinasi, teatras savo tikslą pasiekė. Vadinasi, tai, kas vaizduojama spektaklyje, aktualu.
- Bet negi pareiškimai, kad teatro patriarchas J.Vaitkus sugadino H.Ibseno pjesę ir pasidavė popsui nė kiek nežeidžia?
- Šiuolaikinis teatras sugeria visas meno kryptis - kiną, dailę, šviesos instaliacijas, televizijos elementus, įvairios muzikos žanrus. Teatras viską savyje permala ir sulipdo į vientisą kūrinį. Lygiai taip pat teatras naudoja ir populiariosios kultūros detales. Tačiau ne šiaip sau, ne atsitiktinai, o suteikdamas simbolinę prasmę, primindamas, kokioje visuomenėje gyvename. Jei visą spektaklį būčiau statęs ant karaokė, sprogimų ir blizgučių kurpalio, galbūt tai ir būtų popsas. Tačiau juk tai viso labo vienas iš spektaklio epizodų, kuriuo norėjau atkreipti žiūrovo dėmesį į tam tikrus visuomenės skaudulius. Juk daugelis žmonių užliūliuoti visokių šou ir kičo. Be to neapsieina nė vienas priėmimas, ko nors atidarymas ar uždarymas. Išorinis spindesys - lyg savotiškas makiažas, slepiantis visuomenės moralės, tarpusavio santykių bėdas. Tai grimas metastazėms maskuoti. Kodėl kai kuriuos spektaklio žiūrovus tai taip suerzino? Matyt, jie pajuto, kad patys yra tokių blizgančių susiėjimų atstovai, besimėgaujantys neskoningomis pramogomis - ir valgantys, ir geriantys, ir kvailiojantys.
- Spektaklio pradžioje susidarė įspūdis, kad būtent daktaras Stokmanas yra primityvokas paviršutiniškų malonumų mėgėjas. Jo surengtas vakarėlis tarsi nesiderina su brandaus žmogaus elgesiu.
- Daktaras - pripažinimo viršūnėje. Natūralu, kad aplink jį buriasi įvairaus plauko publika, besiveržianti į draugus: visokie veidmainiai, pataikūnai, valgytojai ir gėrėjai. Daktaras tiesiog buvo užsimiršęs, apakintas tos amerikoniškos šypsenos ir pliurpalų. Nejučia jį įsuko paprastas patogus gyvenimas. Pripažinimas sukelia pasitenkinimą, satisfakciją. Daktaras nejaučia jokios įtampos, tai kodėl nepasilinksminti? Būdamas nuoširdus ir neįtarus žmogus jis nemato aplink vykstančio kaukių baliaus, todėl ir džiaugiasi svečių gausa, liaupsių saldybe ir pan.
Juk taip vyksta ir pas mus: žmonės vis patiki politikų pliurpalais, partijomis, jų programomis, populistinėmis kalbomis. Mus vis kvailina, o mes vis renkame. Klesti ne darbo, rezultatų, poelgių vertinimas, o verbalinių apžavų kultas.
- Tačiau gautas laiškas su tyrimų rezultatais, bylojančiais, kad miestelio gydykla pastatyta ant užterštos dirvos, o jos šaltinių vandenyje knibžda bakterijų, tampa ribine situacija, priverčiančia atsitokėti?
- Vadinasi, daktaras dar nevirto trąšų fabriku, gerovės virškintoju. Širdyje jis ir liko idealistas - netoliaregis, naivokas, bet teisingas. Juk iš pradžių jis neabejojo brolio miestelio burmistro Peterio sąžiningumu. Manė, kad vandentiekis bus nutiestas iš naujo ir taršos problemos išspręstos. Bet burmistras to net nesirengė daryti. Daktarui teko susidurti su realybe, kad tiesa niekam nerūpi, kad visi vaikosi tik asmeninės naudos, o sprendimus priima tos naudos turėtojai. Kodėl visuomenė nusigręžia nuo daktaro, nežinau. Dar neradau atsakymo. Matyt, daugumai ir tos daugumos pavieniams atstovams imponuoja aukso veršio įvaizdis ir valdžią turintys pūzrai - dažniausiai vagys, apsimetėliai ir veidmainiai.
- Galbūt dėl to, kad tokie žmonės dažniausiai atrodo ne tik galingi, bet ir charizmatiški, o idealistai laikomi kvaileliais, išsišokėliais?
- Toks mąstymas kyla iš vergavimo, tarnavimo prigimties. Tai iš baudžiavos laikų ateinantis dalykas, senas, įsišaknijęs, įaugęs į žmonių sąmonę. Nežinau, kada tą baudžiavinę vinį išrausime iš savo smegenų. Tai - ne vien lietuvių mentaliteto bėda. Tai - visuotina žmonijos problema. Tačiau Lietuvoje tai itin ryšku, nes esame ypač daug priespaudos patyrusi tauta - ir karai, ir okupacijos. Labai daug mūsų inteligentijos tiesiog nušlavė. Kas liko, kai ištrėmė aukštus karininkus, profesūrą, mokytojus, diplomatus, istorikus, gydytojus, kaimo inteligentiją? Liko tie tinginiai, kurie tapo stribais, vėliau partiniais veikėjais. Jų palikuonys ir toliau gyvena su ta juoda karma. Todėl tiek daug pas mus netiesos, amoralumo. Pinigai ir galia - jiems didžiausios vertybės.
Politikus spektaklis užgavo, nes galbūt atspindėjo jų pačių prilipimą prie materialios naudos. Jie, matyt, net nesusimąsto, kad partinis gyvenimas galėtų būti kitoks: ieškant būdų suprasti žmones ir valdyti kraštą taip, kad išnyktų ta baisi nelygybė, socialinė atskirtis, pagaliau, kad sumažėtų to sąžiningo žmogaus kvailinimo.
Lygiai taip pat ir dėl žiniasklaidos, kurios tema gana aštriai paliečiama spektaklyje. Nėra spaudos, kuri remtųsi patikrintomis bendruomeninio gyvenimo vertybėmis, gintų sąžiningą, darbštų žmogų, jo orumą ir garbę.
- Spektaklio finalas gana sentimentalus, netgi infantilokas, tačiau skaidrus ir teikiantis vilties. Tikite, kad anksčiau ar vėliau visuomenė apsivalys, atsigręš į amžinąsias vertybes?
- Pilnas nevilties tas finalas, gal net truputį pritemptas. Bet H.Ibsenas kalba apie dvylika driskių, atstumtųjų, kurie kaip baltas popieriaus lapas, kuriame gali įrašyti bet ką, jei tik tuo užsiimsi. Jei šiandien norime atgaivinti vertybes, turime jas ištraukti iš purvo, nes jos sumaigytos, sutryptos, paniekintos ir išstumtos. Nelikę nieko, kas nepažeista. Todėl žmogus neturi į ką įsitverti - nei į dievą, nei į velnią, nei į bendruomeninio gyvenimo taisykles, nežinia ir dėl šeimos. Jis paliktas lyg beorėje erdvėje. Iš čia ir kyla visos problemos. Tai H.Ibsenas paliečia šią temą, aš tik ją išnaudojau. Juk ir iš tų driskių ir valkatų palikuonių gali išaugti gana šviesūs žmonės. Gal jie nėra tokie drąsūs, galingi, bet savo vidinėmis nuostatomis grynina aplinką, atsiriboja nuo viso to purvo. H.Ibsenas įžvalgus, jis sako, kad nereikia žmonių skirstyti į šunėkus ir pudelius, verčiau šviesti, mokyti, kad jie taptų inteligentais, vargšų užtarėjais, kad neštų kultūrą - tuos dalykus, kurie padeda prasmingai gyventi ir numirti.
- Kalbant apie mirtį, ar spektaklio scenografės Jūratės Paulėkaitės išėjimas iš gyvenimo nekėlė minčių atidėti premjerą?
- Man atrodo, kad Jūratė iš to tik būtų pasijuokusi.
- Tačiau ši netektis teatro bendruomenę, be abejo, išmušė iš vėžių. Ar spektaklis visada bus toks, kokį matėme per premjerą, gal šis tas keisis?
- Galima sakyti, generalinė repeticija įvyko premjeros dieną, nes dėl objektyvių priežasčių pristigome laiko. Tikrąjį būvį spektaklis įgaus po 3-5 pasirodymų scenoje. Kai ką tikslinsime, kai ką sutrauksime, keisime. Generalinės repeticijos reikia tam, kad aktorius pajustų spektaklio perspektyvą, kad suprastų, kaip paskirstyti jėgas, ką daugiau akcentuoti, ką mažiau. Kadangi to neturėjome, galbūt atsirado per daug riksmo, išorinių priemonių. Bet spektaklis - gyvas organizmas, nėra nieko, ko nebūtų galima pataisyti.
