Auksiniams scenos kryžiams sužibus ant teatralų krūtinių, išsiskirsčius komisijos nariams, o ceremonijos dalyviams ir žiūrovams vis dar galvojant, matuojant nominuotųjų ir apdovanotųjų vertes, norisi atsigręžti į kūrėją, diena iš dienos kuriantį ir gyvenantį kūryba(-oje). Atrodo, visos premijos, apdovanojimai nesvarbūs - dabar ir čia turi gimti personažas. Tokia aktoriaus dalia: būti darbščiam iki apsėdimo, reikalauti iš savęs dieną ir naktį, kad pajėgtų keistis ir kaskart vis iš naujo gyvenimui prikeltų kitą - teatro pasaulio esatį, pasirodančią iš sąmonės ir pasąmonės gelmių, sumišus protui ir jausmams, o tada ir vėl pradingstančią, sugrįžtančią ten, iš kur buvo pakviesta.
Šių metų Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonijoje dažniausiai minėtas ir daugiausia atminimo ženklų pelnė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisieriaus Krystiano Lupos režisuotas spektaklis „Didvyrių aikštė“[1]. Neabejotina, kad tai - vienas ypatingiausių pastarojo meto teatrinių įvykių Lietuvos scenose, o aktoriams - išskirtinė teatrinė patirtis, tą suponuoja pasisakymai interviu, kritikų pastebėjimai, įžvalgos[2]. Spektaklyje Anos vaidmenį kurianti Viktorija Kuodytė, režisieriaus Gintaro Varno pavadinta labai labai darbščia aktore[3], savo karjeroje pelniusi ne vieną reikšmingą apdovanojimą[4], šį teatro sezoną įkūnija ir Bado meistrą to paties pavadinimo Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje. Teatro kritikei Ramunei Balevičiūtei Bado meistras - ne tik universali menininkų likimo parabolė, bet pirmiausia pats aktorius[5]. Tebūnie K. Lupos idėjos ir „Bado meistro“ prasminis turinys šio pokalbio su V. Kuodyte prieiga, žvalgant aktorines patirtis - iššūkius, išbandymus ir atradimus.
Personažo ir aktoriaus aš santykis
Rasa Vasinauskaitė „Didvyrių aikštės“ recenzijoje teigė: „<...> aktoriai čia turi tokią retą prabangą - būti savimi ir personažu, būti su savimi ir su personažu. Aktoriams čia nereikia „įlįsti į personažo kailį“, jį demonstruoti ar demaskuoti - jie mąsto savo mintis, tik kalba personažo žodžiais.“[6] Daiva Šabasevičienė, rašydama apie Jūsų kurtą ledi Makbet Algirdo Latėno statytame „Makbete“, žymėjo, kad siekiate būti kuo natūralesnė[7]. Ar Jums kaip aktorei scenoje būti savimi yra nauja ir (ar) priimtina patirtis? Apskritai, ką reiškia scenoje vaidinti kitą ir būti savimi? Tai - improvizacija, pasąmoningas ėjimas savęs link, pranokstantis savižinos ribas, ar..?
Sakyti, kad žmogus scenoje gali būti savimi, man atrodo melas. Scena yra nenatūrali, neteikianti ramybės pojūčio vieta. Žmogus, kas jis bebūtų - aktorius, bankininkas, dailininkas, mokytojas, daktaras ar prezidentas, scenoje jausis truputį nenatūraliai. Gal todėl atsidūrę scenoje daug kas nusišneka. Net ir protingi, mąstantys žmonės. Juk net kalbėdamas su vienu žmogumi jau tampi kažkuo kitu. Ir dažniausia tampama tuo, ko reikalauja tavo pašnekovas. Keičiasi mūsų balsas, intonacijos, frazuotės, kalbėjimo ritmas. Ypač tai juntama bendraujant su ne itin artimai pažįstamais žmonėmis. Šį gyvenimišką teatrą puikiai jaučia vaikai. Scena veikiausiai yra vieta, kur melas turi virsti tiesa, o aktorius (melas) virsta personažu (tiesa).
Esu jautri tiesai. Gal todėl, kad užaugau muzikantų šeimoje. Esu muzikalus žmogus ir turiu išlavintą klausą. Tad tiesą arba melą greičiau išgirstu ausimis nei pamatau akimis. Tai labiausia jaučiama dirbant su savimi, kuriant vaidmenis. Panašu, kad scenoje būti savimi man reiškia nemeluoti sau. Daug ką gali apgauti ir daug kuo įtikinti, bet savęs neapgausi niekaip. Save labai kontroliuoju, girdžiu ir matau iš šalies. Pradėdama dirbti, stebiu savo kūną, kaip jis juda paklusdamas vidinei minčiai; jei nepaklūsta, kažkas ne taip. Iš saliero šaknies negali išaugti rožės spygliuotas kotas su žibuoklės žiedu.
Skirtingi teatrologai, kritikai tarsi vienbalsiai žymi Jūsų kūno iškalbą: „<...> nedaro nė vieno melagingo gesto. Jos kūne nėra sentimentų, jis - darbo instrumentas, jį purto, kaip kriaušę, jis krenta, kaip skudurėlis, įsitempia, kaip styga.“[8] Taip pat jie išskiria jausminę tiesą, kurią byloja mąsli ir santūri šypsena, kai šypsomasi ne lūpomis, o vidumi, Audronio Liugos žodžiais, taip šypsosi „dvasios aristokratai, gebantys pakilti virš likimo jiems skirtų išbandymų“[9]. Vaidmens kūryba, personažo esaties pažinimas, prisijaukinimas - koks tai procesas Jums? Kaip randasi toji vidinė pajauta, tampanti (iš)raiškos tiesa?
Turbūt yra dalykų, kurių negali suvokti protu. Pavyzdžiui, Dievo buvimo. Jį gali tik patirti. Yra literatūros kūrinių ar personažų, kurie prašosi būti neišmąstyti, bet suręsti iš vandenų ir žemės dulkių sumišų, kaip kažkada rašė Vytautas Mačernis, apdainuodamas Pavasario gimimą. Niekada neturėjau problemų dėl teksto mokymosi mintinai, jo pamiršimo scenoje. Žodžių nesimokau, bet kiekvieną jų matau kaip konkretų vaizdą. Jų daug, jie labai skirtingi, turi savo aiškius pavidalus ir įdomiai rišasi vieni su kitais savais dėsniais, bet ne patys žodžiai svarbiausia.
Tai, ką sunkiai nusakydavau, vieną repeticiją pagaliau įvardijo K. Lupa. Vidinis peizažas. Dar tiksliau pasakyčiau, tavo minčių žemėlapis, pagal kurį keliauji spektaklio metu. Tai ne žodžiai, ne fiziniai veiksmai, net ne mintys ar aktoriniai personažo tikslai. Tai yra kažkas, ką turi nusipiešti tik įėjęs į sceną. Ne prieš spektaklį, ne vieną minutę prieš lipdamas scenon. Ne. Būtent tada, kai įvyksta tavo ir žiūrovo akistata. Tai žaidimas, sunkus, bet vertas pastangų. Ir aktoriui, ir žiūrovui. Tekstą išmokstu kaip muzikos kūrinį. Ir tik natas, parašytas kompozitoriaus. Gal tas įgūdis liko nuo M. K. Čiurlionio gimnazijos (dabar - Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) laikų, kai ten mokiausi fortepijono klasėje.
Nelabai žaviuosi ryškėjančia tendencija teatre kalbėti savais tekstais, tarsi papildant pjesės dramaturgą, tarsi tai, ką aktorius prideda, yra labai reikšminga ir praturtina pjesės turinį bei personažo paveikslą.
Tobulėjimas - kasdienė nepatenkintojo savimi duona
A. Liuga pastebėjo, kad K. Lupai ir E. Nekrošiui būdinga abejonė, giluminis nepasitenkinimas rezultatu, kuris lemia, skatina siekti kažko daugiau, negu pastatyti dar vieną spektaklį. Teatrologas žymi: „Tas kažkas daugiau turbūt yra sunkiausia, bet ir brangiausia, nes gali suteikti vertę profesijai.“[10] Ar Jums kaip aktorei taip pat kaskart kuriant vaidmenį norisi kažko nauja, kažko daugiau? Kaip pavyksta derinti režisieriaus matymą ir asmeninį siekį to daugiau - profesinio tobulėjimo, žmogiško augimo, išsipildymo - norą?
Ačiū Dievui, kad šie iškilūs menininkai - E. Nekrošius ir K. Lupa - vis dar abejoja. Turbūt todėl ir šiandien tebekuria nuostabius dalykus. Tai sakydama galvoju ne tik apie jų režisuojamus spektaklius. Prisimenu jų puikią iškalbą, išprusimą, išmintį ir ploną ploną humorą. Kita vertus, jie - negailestingi kariai sau ir savo kariuomenei. Vedantys savo pulką į karą. Tokioje kuopoje drąsu kariauti, net ir pralaimėjimai nebūna skaudūs. Bado meistras F. Kafkos apsakyme sako tekstą: Kodėl neleidžiate man pakilti aukščiau savęs, iki nepasiekiamybės, aš jaučiu, kad mano badavimo galimybės yra neribotos... Žiaurus tekstas. Šiurpas oda eina, kai jį sakau. Bado meistras panašus į menininką, siekiantį dievybės. Man jo gaila. Labai. Ambicijos. Puikybė. Troškimas būti geriausiam. Laimėjimai. Pripažinimas. O už viso to - stingdantis liūdesys. Turbūt visa tai nėra tas kažkas daugiau. Man, kaip V. Kuodytei, tas kažkas daugiau asocijuojasi su dar neatėjusiu laiku, kuris kažkada ateis, jo nereikia skubinti.
Kokius vaidmenis, darbą spektakliuose, galbūt darbą būtent su tam tikrais, Jums asmeniškai ypatingais, išskirtiniais režisieriais įvardytumėte to kažko daugiau potyriu, pojūčiu, kad ūgtelėta, atrasta, nueita, kur dar nebūta?
Norėčiau išmokti tuos troškimus kažko daugiau transformuoti į tai, ką mes vadiname duona kasdiene. Nes iš jos susideda kiekviena diena, ne iš pavienių, atsitiktinių, ypatingų akimirkų. Neseniai lankydamasi A. Saukos parodoje jaučiau tokį transcendentinį menininko liūdesį. Visi paveikslai - nutapyti, įrėminti ir kabantys parodoje - jau pateikti lankytojams, bet kartu jie kelia, teikia amžinos nepabaigiamybės įspūdį. Tai nuostabus pojūtis. Teatro spektaklis, aktoriaus ir turbūt režisieriaus požiūriu, taip pat niekad nebūna baigtinis, net ir po puikiausiai atlikto vaidmens tave aplanko mylimas draugas - nepasitenkinimas savimi. Kas tai? Nežinau.
Kiekvieną dieną nueini kažkur, kur dar nebūta. Jei ne kojomis, tai mintimis, vaizduotėje. Labai smagu pastebėti tuos kiekvienos dienos ypatumus, kai vakare atsigulus permąstai, kiek visko šiandien įvyko naujo. Panašiai yra ir su naujais vaidmenimis. Niekada nieko nesiekiau vaidinti, neturėjau mylimų, išsvajotų literatūros personažų. Gal nebent vaikystėje pasakose. Galvodama apie sukurtus vaidmenis labiausia prisimenu ne pačius vaidmenis, bet tai, kas vyko šalia. Kiek man buvo metų, kuo tikėjau, ką mylėjau, kas nepatikdavo, su kuo kovojau, kas vyko namuose, kokie buvo santykiai su tėvais, vaikais, vyrais ar su pačia savimi, kas buvo tuo metu autoritetai, kam buvau ypač jautri, kokie žmonės supo. Visa tai ir sudaro tą ypatingumą. Visi šie dalykai maitina tavo mintis ir jos tampa mėsingos. O po to ta tavo minties mėsa, kaip sakė K. Lupa, apaugina personažus.
Aktoriaus kūryba - laisvė tarp beprotystės ir sveiko proto ribų
K. Lupos nuostatą, kad aktorius turi būti mąstantis, A. Liuga įvardijo kaip vieną didžiausių šiandienio teatro problemų: „Priklausomybė nuo režisierių ir baimė netekti darbo slopina aktorių kūrybiškumą, ugdo nevisavertiškumą.“[11] Kas, Jūsų manymu, suteikia aktoriui kūrybos laisvę? Kiek apskritai jos reikia Jums asmeniškai? Kada, kaip ima skleistis kūryba?
Aktorius turi būti mąstantis. Galbūt. Kaip ir kiekvienas žmogus. Tačiau dažnai pasitaiko, ypač mene, kad negalvojant daug kas intuityviai aišku ar savaime paaiškėja. Žinoma, smagiau matyti scenoje aktorių, kuris mąsto vaidindamas, o ne aklai ir formaliai vykdo režisieriaus komandas. Mieliau matyti aktorių scenoje, žinantį, ko jis čia užlipo ir ką nori papasakoti. Niekad netikėjau fraze: aktorius priklauso nuo režisieriaus. Gal kartais aktoriams taip patogiau, nes paklusti yra lengviau nei sukurti pačiam. Aš žodį laisvė suprantu kaip atsakomybė. Jei tu ją turi, gali klysti ir pats taisyti padarytas klaidas, o ne drebėti dėl to, ką pasakys režisierius ar kitas vertintojas. Repetuodama visapusiškai pasitikiu režisieriumi, bet visada norisi ir jam pateikti kažką savo, ką išskleidžia manyje jo formuluojamos užduotys. Turbūt kūryba gimsta iš rūpinimosi tuo, apie ką nori kalbėti, ir pasitikėjimo.
Kūrybiškumo stoką K. Lupa tiesiogiai sieja su baime[12]. Kas Jums kelia baimę? Kiek jos yra (šiandienos) teatre?
Jei žmogus kūrybą, nesvarbu, tai būtų menas ar kitos sritys, paskirtų tam, kas negali jo įskaudinti, ir jei jis mažiau galvotų apie savo Aš, tuomet galbūt po truputį nyktų baimės? Tokį objektą žinau.
Noras kažko daugiau, ambicija, kad būtų geriau, ko gera, lemia nuolatinę nežinios, nerimo, nepasitikėjimo savimi ir savimi tam tikroje situacijoje, pačia situacija jauseną, kurią K. Lupa apibūdino taip: „Jausmas, kad esame pernelyg komplikuoti mechanizmai, kurių negalima nei gerai valdyti, nei pataisyti, kai jie suges.“ Prisipažinęs, jog gyvenime būta akimirkų, kai rodėsi artėjama išprotėjimo link, režisierius aiškiai įvardijo savo poziciją: „Jei kas ir gali žinoti, ką įmanoma padaryti, tai tik aš pats. Joks kitas protas man nepadės. Jei atsiduosiu psichiatrui, turėsiu pripažinti, kad esu bejėgis...“[13] Veikiausiai vaidmens kūrybos procese panašių patirčių neįmanoma išvengti. Kaip išgyvenate Jūs? Kokie sprendimai, pasirinkimai, nuostatos padeda? Ką, Jūsų patyrimu, tokios patirtys duoda aktoriui kaip žmogui? Naudinga ar žalinga tai?
Aktorystė labai žalingas įprotis. Greičiausiai tai viena iš destruktyviausių profesijų. Man visad patikdavo muzika, kurioje daugiau konsonansų nei disonansų. Deja, aktorystėje - nuolatinė disharmonija tiek su savimi, tiek su aplinka. Iš tiesų teko laviruoti ant tos siaurutės ribos, skiriančios visuomenės įvardytą beprotystę ir sveiką protą. Tai gana patrauklu, tačiau būtent dėl to ribos siaurumo darosi baugu. Ją peržengti labai labai lengva. Tai pajutęs susiimi.
Kažkada teko su akvalangu plaukioti Karibų jūros pakrantėje tarp koralinių rifų. Prie kranto po vandeniu viskas stebuklingai gražu: spalvotos žuvelės, koralai, baltas smėliukas... Ir staiga toliau nuo kranto pamatai povandeninį skardį, lyg bedugnę į tamsą. Tuoj pat kyli į viršų drebančia širdimi, išlipi į krantą ir ilgai žiūri į žydrą dangų.
Stengiuosi nesureikšminti teatro ir aktorystės. Tai tik viena iš gyvenimo dalių. Ir ji - nėra pagrindinė. Tuomet viskas tampa paprasčiau. Bent jau norisi tuo tikėti...
K. Lupos darbo metu žymėtas išskirtinis reiškinys, kai po repeticijų aktoriai savaimingai plodavo, džiaugdamiesi kūrybos procesu[14]. Tai liudija gerą, sveiką, įkvepiančią kūrybos aplinką, bendradarbiavimo atmosferą. Jums kaip aktorei tokia aplinka reta, išskirtinė, unikali? Pasidalykite patirtimi. Ką, Jūsų manymu, tai rodo apie santykius teatriniuose procesuose, kūryboje, apskritai tarpžmogiškame lygmenyje?
K. Lupos repeticijos buvo unikalios dėl paties režisieriaus unikalumo, bet ne dėl kokios nors ypatingos atmosferos ar kolektyvo. Bendradarbiavimas buvo daugiau vidinis nei išorinis. Vienas (K. Lupa) kalbėdavo, o visi aštuoni klausydavo. Ir taip mėnesį su puse. Man toks modelis labai artimas. Nemėgstu diskusijų. Žinoma, buvo aktorių, kurių požiūris kitoks. Minimalus repeticijų skaičius iki premjeros, kada galėjai išbandyti praktiškai tai, ką dėjai į širdį ir protą teoriškai. Tai išties buvo nauja. Neužtikrintumas. Jautiesi nepasiruošęs, bet kartu labai laukiantis susitikimo su tais, kam pasakosi istoriją. Puikus, nebandytas sceninis patyrimas: būti pasiruošusiam, o tai reiškia nesiruošti, susitikti su šią dieną tau pasiūlytom aplinkybėm. Tačiau man atrodo, kad spektaklis „Didvyrių aikštė“ tik dabar įgauna gyvastį. Aktoriai mokosi būti nepasiruošę, o tam reikia jaustis laisvai, neįsitempti.
K. Lupa yra puikus oratorius ir pasakotojas, tad pasibaigus repeticijai pasijusdavai lyg po spektaklio: labai jautraus, intymaus, dažnai sukrečiančio, atviro ir visada tave asmeniškai paliečiančio, nors skirto visai auditorijai. Turbūt dėl to ir kilo pirmieji plojimai. O vėliau tai tapo įpročiu. Gražiu įpročiu, kuris visus maloniai nuteikdavo. Tarsi visi vieni kitiems paploja. Žinoma, tai daug maloniau nei spjaudytis žaibais ir dėti vieniems kitus į šuns dienas.
Teatras - kolektyvinis darbas, tačiau Jūs niekada nepriklausėte jokiam teatrui, jokiai trupei. Kaip regite, išgyvenate šiandienę aktoriaus būtį ir buitį?
Kažkada seniai toks pasirinkimas buvo netyčinis, intuityvus, pasąmoninis. Vėliau pozicija pasirodė esanti pati patraukliausia. Gal čia tas laisvės poreikis. Prisiimi atsakomybę už savo sprendimus ir tvarkaisi kaip gali. Aktoriaus būtis priklauso nuo vaidmenų, jei jų yra, yra ir aktorius. Kai jų nebeliks, neliks ir aktoriaus būties, bet žmogus liks. Na, o buitis... Tai jau visai neįdomi tema. Kaip rašė Kurtas Vonnegutas, gyvenimas ir taip sunkus, kam dar kankintis dėl kažkokių pinigų.
Mirus scenoje prisikelti gyvenimui
Kiek Jus (pa)veikia šiuolaikiniame pasaulyje įsigalėjusi konkurencija? Jūsų nuomone, konkurencija - normalus, netgi sveikas dalykas ar, priešingai, ji nereikalinga, žalinga?
Man baisoka ta lyderių formavimo tendencija. Gal augantis savižudžių skaičius susijęs ir su tuo. Ypač tarp jaunų žmonių. Kodėl reikia stengtis nugalėti, jei galima tiesiog dalyvauti? Kodėl reikia stengtis būti pranašesniam už sėdintį šalia, vietoje to, kad ieškotum savyje, kuo esi ypatingas? Kodėl reikia turėti tai, ko iš tiesų tau nereikia? Kodėl nežinoti ir kankintis, jaustis nevisaverčiam, jei galima tiesiog imti ir domėtis? Kodėl išvažiuoti, jei ir čia tau gera? Kodėl darome tai, kas mums nepatinka, nors paprasčiausiai galime to nedaryti. Kodėl elgiamės ne pagal sąžinę ir leidžiamės kitų žeminami?
Jei pasaulis ir toliau gamins vien lyderius, prieš ką gi jie lyderiaus? Besiformuodami žmonės patys nejučia, niekieno neverčiami krypsta į lyderius ir tuos, kurie linkę būti kažkieno vedami. Tai normalus ir gražus vyksmas. Kai žiūri į pievą, matai: ji - visa žalia, tačiau vienos žolelės aukščiau iškilusios, o kitos - žemesnės. Kodėl žmogus viską apsunkina?
Viename interviu teigėte, jog pirmoji mintis, gavus pasiūlymą kurti Portiją Koglen, buvo: „Nesusidorosiu. Pagrindinis vaidmuo, „paklodės“ teksto, monologai. Patyriau stresą, bet atsisakyti nekilo noro.“ Tąkart pripažinote, kad aktorius, sakydamas, jog nepajėgs, nors ir kalba nuoširdžiai, šiek tiek koketuoja. „Jei tikrai bijotum, atsisakytum.“[15] Koks turi būti vaidmuo, kad neatsisakytumėte ir taptumėte, G. Varno žodžiais, apsėsta savojo vaidmens[16]?
Labai svarbūs faktoriai yra literatūros kūrinys, režisierius ir partneriai. Tik po to vaidmuo. Jei kažkuris vienas iš šių elementų labai nepatrauklus - galima ir mandagiai atsisakyti...
Kas teatre yra tokio? Kas yra teatro stebuklas, jo esmė Jums, kad darbas teatre, neišvengiamai daugiau ar mažiau, rečiau ar dažniau tampantis rutina, vis tik yra nenumalšinamas alkis, dėl kurio, perfrazuojant Gintarę Čiuladaitę, aktoriui - bado meistrui (lengva) badauti gyvenime - jis visąlaik pilnas kūrybos[17]?
Man teatre simpatiškai atrodo tas paradoksas, jog žaisdamas tu įtiki, kad darai kažką labai prasmingo. Nors iš tiesų tu tik žaidi. Sunkiai, kankinančiai, bet žaidi. Nejaučiu teatro alkio, bet nelabai ką kito moku. Gal ir moku, bet nežinau ką, nes užsisėdėjau tame badavimo spektaklyje. F. Kafkos Bado meistras jaučia nuolatinį kūrybos alkį, jis tikras menininkas, jis neranda maisto, kuris jam būtų skanus. Aš gi ne visai rūšinė menininkė kafkiška prasme. Myliu savo vaikus, mamą, seseris, jų vaikus, vyrą, du savo šunis. Kartais pavyksta pajusti Dievo buvimą...
Esate teigusi, kad etiudai - svarbiausia teatrinė forma, kurią reikia įvaldyti, kad žengtum toliau. Jūsų žodžiais, „vaidmens kūrimas priklauso nuo etiudo suvokimo, ir spektaklis - didelis etiudas“[18]. Kokį etiudą kurtumėte, įprasmindama šiandienę Viktorijos Kuodytės esatį?
Taip jau nutiko, kad neretai mano kurti personažai mirdavo pagal pjesės turinį. Tad tekdavo ir tenka gulėti per vidurį scenos, kol tave išneš arba (kas daug maloniau) pati atsikeli ir išeini.
Etiudas. Guliu viduryje scenos, stipriai šviečia prožektoriai, karšta, atsimerkusi stebiu scenos lubas ir skaičiuoju lempas, malonus nuovargis, kažkas pasibaigė, prisimenu mirusius ir šarvotus aktorius scenoje, galvoju, kaip jie jautėsi gulėdami, apsidžiaugiu, kad tuoj užsidarys uždanga ir aš atsikelsiu. Eisiu namo.
Dėkoju už pokalbį.
______________
[1] Krystianas Lupa išrinktas geriausiu režisieriumi; Valentinas Masalskis pelnė Auksinį scenos kryžių kaip geriausio pagrindinio vaidmens kūrėjas (profesoriaus Roberto Šusterio vaidmuo), Eglė Gabrėnaitė pelnėAuksinį scenos kryžių už geriausią pagrindinės aktorės darbą (ekonomės ponios Citel vaidmuo), taip pat apdovanojimą gavo šviesų dailininkas Lukaszas Twarkowskis. Keturis Kryžius susižėrė „Didvyrių aikštė“. Koks tai spektaklis? Lietuvos rytas [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-04-05]. Prieiga per internetą čia.
[2] Šabasevičienė D. Eglė Gabrėnaitė ir Valentinas Masalskis - apie vaidmenis ir apdovanojimus. Menų faktūra [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-03-30]. Prieiga per internetą čia; Vasinauskaitė R. „Didvyrių aikštė“ patyrimai. 7 meno dienos [interaktyvus],2015 [žiūrėta 2016-02-02]. Prieiga per internetą čia.
[3] Zelčiūtė D. Gintaras Varnas. Teatras - kaip vidinis balsas. Nemunas [interaktyvus], 2006 [žiūrėta 2016-04-05]. Prieiga per internetą čia.
[4] 1997 m. „Kristoforo“ apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį - Ofelija E. Nekrošiaus režisuotame W. Shakespeare´o „Hamlete“. 1999 m. „Kristoforo“ apdovanojimas už geriausią antro plano moters vaidmenį - Laumė E. Nekrošiaus režisuotame W. Shakespeare´o „Makbete“. 2002 m. „Kristoforo“ apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį - Portija Koglen G. Varno režisuotame M. Caar „Portija Koglen“.
[5] Balevičiūtė R. Nekrošiaus dedikacija aktoriams. Kultūros barai. Nr. 12. 2015. Vilnius: VšĮ „Kultūros barų“ leidykla, p. 59.
[6] Vasinauskaitė R. Cituotas straipsnis.
[7] Šabasevičienė D. Jaunoji karta ir valdžia. Menų faktūra [interaktyvus], 2011 [žiūrėta 2016-02-02]. Prieiga per internetą čia.
[8] Čižas T. Kvietimas į bado meistro narvą. Menų faktūra [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2016-02-02]. Prieiga per internetą čia.
[9] Liuga A. Tuštumos kriterijus. Kultūros barai. Nr. 12. 2015. Vilnius: VšĮ „Kultūros barų“ leidykla, p. 58.
[10] Ten pat, p. 51.
[11] Ten pat, p. 52.
[12] Ten pat.
[13] Ten pat.
[14] Vasinauskaitė R. Cituotas straipsnis.
[15] Musteikis A. V. Kuodytė: kiek kainuoja reiklumas? Menų faktūra [interaktyvus], 2010 [žiūrėta 2016-02-02]. Prieiga per internetą čia.
[16] Zelčiūtė D. Cituotas straipsnis.
[17] Čiuladaitė G. Viktorija Kuodytė: lengvas meno badas. Menų faktūra [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2016-02-02]. Prieiga per internetą čia.
[18] Musteikis A. Cituotas straipsnis.
