Enrika Striogaitė
Jaunas, dar gana mažai žinomas, bet neabejotinai talentingas režisierius Gediminas Šeduikis šiuo metu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) stato operetę Johanno Strausso „Čigonų baronas", kuriuo teatras pradės naująjį sezoną.
Režisierius, pianistas
Šiltas, komunikabilus, žvelgiantis plačiai ir giliai - taip trumpai galima apibūdinti kūrėją, kuris su KVMT kolektyvu šiomis dienomis žengia drąsius, net rizikingus naujo pastatymo žingsnius. Galbūt keista tik tai, kad G.Šeduikis toks jaunas, 29-erių, nes režisieriui, kaip, tarkim, prozos rašytojui reikia įgyti kūrybinės patirties ir brandos. Vis dėlto jaunasis kūrėjas jaunas tik savo amžiumi, bet ne patirtimi, nes teatre - nuo 17 metų.
Dar besimokydamas J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje, fortepijono klasėje, G.Šeduikis laisvu laiku Vilniaus operos ir baleto teatre dirbo paprastus darbus. Ir nuolat žvalgėsi, domėjosi režisieriaus kūryba, spektakliais, vaidmenimis. „Taip, kažkaip netyčia viename pastatyme tapau režisieriaus asistentu, - prisimena G.Šeduikis, - tiesiog man labai pasisekė." O gal taip ir turėjo būti, jeigu giliai širdyje svajonė buvo ne žlugdoma, o auginama?
Vėliau G.Šeduikiui teko laimė padirbėti su itin garsiu didžiausius honorarus gaunančiu amerikiečių režisieriumi Robertu Wilsonu, lietuvių maestro Eimuntu Nekrošiumi, Dalia Ibelhauptaite. Taigi dabartinio „Čigonų barono" režisieriaus patirtis ir branda išties didžiulė.
„Čigonų baronas" - jau antrasis G.Šeduikio spektaklis KVMT, „Fortūna", Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota ir itin gerai kritikų įvertinta opera „Liučija di Lamermur" - pirmasis režisieriaus darbas šiame teatre. Tiesa, prie G.Šeduikio pavardės tąkart lyg apsauga buvo parašytas D.Ibelhauptaitės vardas. „Tačiau Dalia man davė absoliučią laisvę, ji buvo ir man lyg apsauga, jei, tarkim, sutrikčiau, nerasčiau sprendimo", - dėkingas D.Ibelhauptaitei už pasitikėjimą pasakoja G.Šeduikis.
Visus sprendimus tąkart „Liučijos di Lamermur" režisierius rado pats, daug kur rizikavo naujais, šviežiais sprendimais. Kai kurie baiminosi, kad jie bus atmesti, tačiau, pasirodė, kad greičiausiai būtent jie operą ir išskyrė iš kitų pastatymų. „Juk nestatysi spektaklio taip, kaip prieš penkiasdešimt ar šimtą metų, neturime tam teisės, gyvename šiame laike ir turime rasti savąją interpretaciją, ieškoti savos kalbos ir sąlyčio su dabartimi", - įsitikinęs G.Šeduikis.
Diplomuotas teatrologas
Bet kaip ten su tuo fortepijonu - juk kiekvieną dieną groti tekdavo mažiausiai 8 valandas? „Taip, mažiausiai... - patvirtina menininkas. - Man tai nebuvo labai džiugu, norėjosi ko nors daugiau, todėl po fortepijono mokslų pasirinkau teatrologijos studijas." Teatrologas? Bet juk niekam ne paslaptis, kad teatrologas - tai nenusisekęs aktorius ar režisierius - na, taip juokaujama kuluaruose.
„Aha, man viskas išėjo atvirkščiai, - juokiasi G.Šeduikis, - iš teatrologo tapau režisieriumi." O kaip pianinas? Ar kada prisėda? „Ne„, - laisvai, lengvai bendraujantis menininkas trumpam nutyla. "Aš jo neturiu, pardaviau, - vėl nutyla G.Šeduikis. - Instrumentas - ne baldas, negali stovėti nenaudojamas, nenorėjau prieš jį jaustis kaltas."
Bet dėl laiko, skirto kasdieniams gamų, etiudų, kūrinių šlifavimams G.Šeduikis nesigaili: statant muzikinius spektaklius jo išsilavinimas, klausa, mokėjimas klausyti - pranašumas, nes juk labai reta, kad muzikinius spektaklius statytų muzikantas - kur kas jautriau ir subtiliau jaučiantis ir girdintis muzikinę, o operoje ar operetėje - pagrindinę spektaklio ašį.
„Taip, aš - muzikantas ir tikrai to laiko, skirto muzikai nesigailiu, jis man dabar labai padeda, - pritaria G.Šeduikis."
Turbūt padeda ir teatro kritiko analitinis mąstymas, gebėjimas žvelgti iš šono? „Teorinės žinios man davė labai daug, - patvirtina G.Šeduikis, - vis dėlto režisūroje svarbiausia darbo patirtis, kūrybiniai sprendimai, to neišmoksi, jokiu diplomu neprisidengsi - tu tai gali arba ne."
Rizikuojantis ir tolerantiškas
KVMT kažkiek rizikavo atiduodamas spektaklio režisūrą jaunam menininkui, „Liučija di Lamermur" - ir teatrui, ir režisieriui padovanojo gerų emocijų su kaupu. Tikriausiai šįkart G.Šeduikis jau drąsus ir laisvas? „O, rizikuoju, gal net dar daugiau, ir šį kartą", - šypsosi režisierius.
Bet nerizikuojantis menininkas - praktiškai miręs? „Na taip, turi eiti pirmyn. Beje, neretai rimtą operą statyti būna ir kiek lengviau nei lengvesnio žanro operetę, kai balansuoji tarp muzikinės medžiagos ir humoro, lengvumo, pramogos", - sako jis.
Kalbantis su režisieriumi tapo ypač aišku, kad G.Šeduikis bėgte bėga nuo lėkštumo, banalumo, klišių, taigi galima tvirtai teigti, kad būsimasis jo darbas gali patikti arba ne, bet jis tikrai nebus persunktas naftalinu ar patikrintais sprendimais.
Akivaizdu, kad tolerantiškas režisierius pirmiausiai gerbia dirbantįjį drauge, bet vis dėlto ar nebūna, kai nesusivaldo, pratrūksta? „Žinau, kad yra ir labai despotiškų režisierių, - šypsosi G.Šeduikis, - bet man svarbu, kad mano komandoje visi jaustųsi laisvai ir žinotų, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi ar net patys pasiūlytų savąjį sprendimą. Žinoma, spektaklis, jo karkasas mano galvoje jau seniai yra, tereikia jį perkelti į realybę."
Tikriausiai jis kuriamas ir miegant? „Taip, taip, - juokiasi kūrėjas, - būna, sugalvotą mizanscenos sprendimą pamatai sapne, ir jis atrodo visiškai nevykęs. Išpila šaltas prakaitas, bet paprastai tai tik sapno iškraipymai. Ai, nenoriu nieko mistifikuoti", - G.Šeduikis užtraukia dūmą ir gurkštelėja kavos.
Atsakingas už visus
Dirbdamas drauge su garsiuoju R.Wilsonu G.Šeduikis gerai išmoko pagrindinę pamoką: gerbti kiekvieną komandos narį. „Atnešantis ir laiku padedantis kėdę butaforas yra lygiai toks pats svarbus, kaip ir pagrindinį vaidmenį atliekanti solistė, nes visi mes - tarsi laikrodžio mechanizmas ir nuo kiekvieno sraigtelio priklauso bendras ir sklandus darbas", - pabrėžia režisierius.
Na, bet vis tiek, juk būna dienų, kai stringa, kažkas ir kažkodėl klostosi ne taip, kaip turėtų. Tuomet kaip? „Taip būna, kartais žarnos viduje verčiasi ir apsipila rūgštimi, bet mano pareiga - išlikti blaivaus, aiškaus proto ir neparodyti nei sumišimo, nei tulžies, - įsitikinęs jaunas kūrėjas, - esu atsakingas už visus."
Net už orkestrą? „Taip, orkestro muzikantas, kurio dainuojantis artistas nė nemato yra tarsi duetas, jie turi vienas kitą jausti, lyg būtų apsikabinę, tai išties nelengva, - atsako režisierius, - bet viskas pasiekiama, išsprendžiama, jeigu tik ieškai."
