Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 29 dieną įvyks spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ premjera. Tai kūrinys pagal Sofoklio („Oidipas karalius“ ir „Antigonė“), Euripido („Foinikietės“), Aischilo („Septynetas prieš Tėbus“) tragedijas ir Johno von Düffelio dramą „Oidipo miestas“, inscenizaciją parašė spektaklio režisierius Gintaras Varnas.
- Kartais atrodė, kad „Oidipo mito“ repeticijos - tai viena iš Aleksandrijos bibliotekų, kur tyrinėjami antikiniai tekstai, vieni jų - iš kelių išlikusių nuotrupų pergamentuose, kiti - iš XIII-XIV amžiaus nuorašų. Viena vertus, jūs, aktoriai, siekėte kuo greičiau suteikti tekstui kūniškumą, kita vertus, troškote skrupulingos tekstų analizės. Ar pastebėjote išskirtinumą, dirbdami su šia medžiaga? - teiravomės Oidipo vaidmens kūrėjo aktoriaus Valentino Novopolskio.
- Dirbti prie tekstų teko nemažai. J. von Düffelis, sujungęs tris tragedijas, norėjo pabrėžti jam svarbias temas. Tačiau, man atrodo, G. Varnui sausame, konkrečiame ir veiksmingame J. von Düffelio variante pritrūko poetiškumo, netiko sudėlioti akcentai. Todėl gana daug laiko skyrėme sudėlioti naują pjesės variantą. Kol Mindaugas Strockis vertė iš senosios graikų neišverstas arba netiksliai išverstas kūrinių vietas, mes lyginome anglų ir rusų vertimus, bandydami priartėti prie reikšmių ir prasmių. Jei visas tas darbas būtų padarytas iki repeticijų pradžios, būtume sutaupę daug laiko, bet, ko gero, nebūtume taip gerai išnagrinėję medžiagos.
- Priartėti prie Antikos kultūros įmanoma tik per tekstus. Senovės graikams ypač svarbus buvo jambas, teksto meniškumas. Kiek visa tai svarbu šiandien?
- Gyvenime mes nekalbame eilėmis. Tad kai teatre skamba eiliuotas tekstas, lyg pabrėžia teatro sąlygiškumą ir kartu suteikia poetinio grožio. Man atrodo, kad ritmingas ir rimuotas tekstas yra artimesnis muzikai ir dažnai daro didesnį poveikį, nes veikia ne tik protą, bet ir šį tą daugiau.
Gal geriau nežinoti
- Oidipo lemtis. Ar tai tik priminimas, kad žmogus niekur nuo savęs nepabėgs? Kokios mintys persekioja, kai mąstai apie Oidipą?
- Mes dažnai ieškome kaltųjų. Klausiame: „Už ką man visa tai?“ Oidipas lyg ir nieko blogo nepadarė (pirmoje tragedijoje - „Oidipas karalius“). Jis baudžiamas už tai, ką padarė jo tėvai. O čia jau kiekvieno žmogaus pamąstymų, tikėjimo teritorija - tikėti lemtimi, kurios neįmanoma išvengti, ar stengtis būti savo laimės, likimo kūrėju. Aš nuolat stengiuosi prisiimti atsakomybę už savo klaidas, o ne kaltinti kitus. Tačiau mano gyvenime būta ir labai gražių sutapimų, kuriuos galbūt ir galima pavadinti Likimu.
Likimas, kaltė, savęs pažinimo kelias... Oidipui sakoma: „Neklausinėk, nežinok.“ Gal iš tiesų geriau nežinoti? Ar vis dėlto geriau žinoti? Juk tada tavo sprendimai sąmoningesni. O man šiuo metu tai atrodo vertinga. Galvoju ir apie tai, kam žiūrovui reikia tokių spektaklių. Ir ką gauna aktorius, padirbėjęs prie tokios medžiagos. Stebiuosi, kai kūriniai, parašyti prieš 2500 metų, atgyja, sujaudina, priverčia mąstyti. Kiek minčių sužadina!
-Tremtis baisesnė už mirtį. Tremtis yra užmarštis, nes žmogus nustoja dalyvauti visuotiniame diskurse. Atėnuose tremtis trukdavo dešimt metų, kol įsigaliodavo senatis. Oidipas save savanoriškai ištrėmė. Tai yra kur kas didesnė bausmė. Ar šiuolaikinis žmogus pajėgus mąstyti panašiomis kategorijomis? Juk amžinybės dėsniais šiandien niekas nesivadovauja, tik įstatymais.
Net ir įstatymais nesivadovaujame. Tik vienu - kad tik mums būtų geriau. Nežinau, ar galima žmogų už tai kaltinti? Tačiau pažįstu net kelis sąžiningus ir dorus žmones. O tai - nemažai, atsižvelgiant į tai, jog labai nedaug bendrauju su žmonėmis. Tad vilties dar yra.
- Koks tas Oidipo vaidmens kelias?
- Vaidmuo kuriamas per psichologinę analizę. Įdomu tik tai, kad visus ligi šiol kurtus vaidmenis bandydavau nujausti, suprasti, perprasti, o Oidipo vaidmuo yra perdėm sudėtingas, kad galėtum suvokti, kas nutiko žmogui. Nežinia, kas tai blokuoja. Gal pačios smegenys, bandydamos apsisaugoti? Bandai suvokti, kas nutiko Oidipui, bet nepavyksta, ir tuomet, paradoksalu, labai padeda jambas, kūrinio poezija. Per tai, per poezijos garsą iš psichologinės analizės pereiname į tam tikrą deklamaciją (po katastrofos žmoguje visada pabunda poezija), ir joje pradedi suvokti, suprasti ir ką nors išreikšti. Šis kelias įdomus, ir taip dar neteko dirbti.
Amžini klausimai
- Kaip sakė literatūros kritikas, filosofas René Girard´as, „tikrasis anatemos (prakeikimo - D. Š.) objektas - ne Oidipas, kuris yra tik viena tema iš daugelio, o pats tapatumas; jį gali pakirsti kiekvienas sąlytis, kiekvienas žvilgsnis, bet kokia manipuliacija. Ši anatema gyvuoja ir mūsų dienomis, pasireikšdama kaip užmarštis, kolektyvinio smurto įsteigtas abejingumas, arba tuo, kad net atpažinta ji laikoma nereikšminga.“ Kokius tiesi tiltus nuo Sofokio „radikalizmo“ iki šių dienų?
- Man visą laiką buvo svarbūs bendražmogiški dalykai. Savęs pažinimas, noras sužinoti, kas esi - nuo Antikos iki dabar tebeegzistuojantys klausimai. Jie buvo ir bus amžinai. Žmogus be paliovos bando išsiaiškinti, kas jis toks, iš kur jis atsirado. Čia svarbus ne tik žinojimas, bet ir draudimas žinoti. Oidipui sako: „Nežinok, nežinok.“ Pagal Sigmundą Freudą, tai yra žmogaus pirminės baimės ir norai. Tai yra žmogaus pasąmonės apraiškos.
Kūrinyje įdomiai prisiliečiama prie puikybės, išdavystės temų. Kur jų riba? Gyvenime mes labai susireikšminame. Net duodami interviu. Ir norėdami darbą atlikti gerai. Ar tai pagrindinė žmogaus vertė, ar turi taip būti? Čia labai svarbi pasirinkimo tema. Kiekvienoje situacijoje vis dėlto galime rinktis, galime nuspręsti, ar bet kokia kaina gelbėti savo kailį, ar elgtis mažiau savanaudiškai, garbingai, oriai. Pastaruoju metu realiame gyvenime apie tai kalbama nedaug, visi tarsi priprato, kad žmogus negali nemeluoti, negali būti sąžiningas. O pasirinkimas juk yra, tik kartais sunku pasirinkti.
Perprasti per trumpą laiką
- Antikiniame graikų teatre tragedijų ir komedijų aktoriai labai skyrėsi. Šiandien manoma, kad geras aktorius gali vaidinti ir vieno, ir kito žanro spektakliuose. Bet atrodo, kad nuo graikų laikų ši esmė pernelyg nepakito. Ką manai tu?
- Sakoma, kad humoro ir inteligentiškumo suvaidinti neįmanoma. Ir iš tiesų pastebėjau, jog kai kurie aktoriai, kad ir ką darytų, sugeba būti juokingi. Nežinau, ar jie negali būti kitokie? Aš tuo netikiu, nes tikras humoras, mano nuomone, kilęs iš tam tikro vidinio skausmo, gynybos ir jautrumo. Tai yra tam tikra apsauga. Šis klausimas įdomus bendresniame kontekste - kas yra juoko anatomija apskritai? Visuomenėje dažnai juokas suvokiamas tik paviršutiniškai, o iš tiesų viskas labai sudėtinga. Jau nekalbant apie tai, kad susiurbus įvairią informaciją tampa neaišku, iš kurio rakurso žiūrėti į vieną ar kitą reiškinį, šiuo atveju į juoką. Kartais net baugoka nuo tos hipotezių gausos, nežinia, kaip jas atsijoti.
Apie tą patį Oidipą - istorinis kontekstas, šiuolaikiniai mokslininkų tyrimai, net medicininės „Oidipo komplekso“ interpretacijos, - ir visa tai reikia apdoroti per gana trumpą laiką... Repetuojame porą mėnesių, o kada į visa tai įsigilinti rimtai? Tokios studijos turėtų vykti kelerius metus: reikėtų užsidaryti, ir tik tada galima būtų išeiti į sceną ir pateikti visavertę sudėtingo vaidmens interpretaciją, tik tuomet galėtum jaustis laisvas. Nors jau seniai diskutuojama dėl repertuarinio teatro, mane gelbsti mintis, kad per ganėtinai trumpą laiką išleista premjera gali įsisiūbuoti. Savo kai kuriuos vaidmenis tik po gerų metų galiu iki galo suvokti ir juos suvaidinti. Kartais tik po ilgo laiko gali suvokti vaidmens ritmus, pamatyti tam tikras spektaklio duobes, kai ką išsiaiškinti pagal žiūrovo reakciją. Manau, dirbdami nuosekliai, aktoriai gali suvaidinti bet ką, bet kaip yra iš tiesų, sunku pasakyti.
- Rusų dramos teatre esi sukūręs neįtikėtinai sudėtingų vaidmenų. Ar į šį - Oidipą - žiūri kaip į dar vieną kalną, ar jis kuo nors skiriasi?
- Oidipas - tikrai kalnas. Ir nežinau, ar kada nors į jį įkopsiu. Bet vien bandyti tai padaryti jau yra labai įdomu. Repertuariniame teatre spektakliai gyvuoja daug metų. Tai suteikia galimybę aktoriui dirbti, repetuoti ir po premjeros. Augi, keitiesi pats, kartu auga, keičiasi ir bręsta tavo vaidmenys. Žinoma, būna ir priešingai, greitai išsikvepia.
Lyg po kelionės svetur
- Dirbai su daugeliu režisierių. Kuo išsiskiria G. Varno metodas?
- Jo skonis išskirtinis, jis ypač vertina Antiką, apskritai - klasiką. Jis itin atidus muzikai. G. Varnas moka tiksliai sujungti skirtingus teatro komponentus, jis geras polifonistas. Dirbti su juo - įdomu. Be to, jis palieka gana daug erdvės aktoriui. „Čia yra jūsų darbas, ir jūs privalote jį atlikti“, - pabrėžia režisierius.
- Kuo jūsų naujasis kūrinys galės būti aktualus šiandienos žiūrovui?
- Aristotelio kančia, baimė ir užuojauta - šie reiškiniai labai veikia žiūrovą. Man ypač įdomu, kiek šiuolaikinis žiūrovas sugebės užjausti. Kiek jis apskritai gali išlaikyti dėmesį? Kiek žiūrovas, atmetęs vertinimo klišes, apskritai gali tiesiog pabūti, įsiklausyti į kūrinį?
Mano Oidipas ir liks mano, bet kiekvienas žiūrovas tikrai susikuria savąjį, tarsi pamato savo istoriją. Dėl to teatras ir yra įdomus reiškinys. Pats kuo toliau, tuo labiau mėgstu teatrą. Patinka net saviveiklininkų spektakliai, nes teatre pamatau tai, kas man šiuo metu yra įdomu ir aktualu apskritai gyvenime, kokie procesai vyksta manyje. Bet kuriame spektaklyje tarsi susitinku su savimi. Ir kiekvienas žiūrovas gali ką nors apie save sužinoti, jeigu nėra tingus, jeigu jam patinka analizuoti ir mąstyti apie save, jeigu jis nenori tiesiog užsimiršti ir tiesiog patirti tam tikrą malonumą.
- Kokių skirtumų matai tarp Rusų dramos ir Lietuvos nacionalinio dramos teatrų?
-Rusų dramos teatre vaidinu nuo 2000-ųjų, jo oficialiu nariu tapau 2005 metais, tad šio teatro žmones tikrai neblogai pažįstu. Ir ši pažintis kartais net keistai veikia patį repeticijų periodą: žmonės daugiau aiškinasi tarpusavio santykius. Viskas vyksta kaip šeimoje, ir tai kartais padeda, o kartais trukdo. Vaidinant kitame teatre didesnė energija nukreipiama į darbą. Visada gerai „išeiti“ ir padirbėti „svetur“. Atsiranda objektyvesnis žvilgsnis į save. Gyvendami „viduje“ mes daug ko nepastebime. Ir ypač smagu po kurio laiko grįžti į savo „šeimą“. Lyg po kelionės į užsienį... Atsiradimas kitame teatre mane tik dar labiau pritvirtino prie nuolatinės trupės, kurioje vaidinu.
