Šiais metais Vilniaus LIONS klubas Vytauto Kernagio vardo stipendiją įteikė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro kurso vaidybos magistrantūros studentui Vainiui Sodeikai. Dėl Vainiaus atsidavimo teatrui abejoti neverta - vien per artimiausias dvi savaites jį bus galima išvysti keliuose skirtingų režisierių statytuose spektakliuose. Tai Gintaro Varno „Publika", Vido Bareikio „Telefonų knyga" bei „No concert", Agnės Dilytės „Neklausinėk, Julyte!". Prieš įtemptą laikotarpį jaunasis aktorius surado laiko pokalbiui apie gautą premiją bei savo aktorinį kelią.
Aktorystė - tai amatas
Tavo kūrybinė biografija jau atrodo įspūdingai - dar studijuoji, o jau esi sukūręs nemažai vaidmenų. Ar pats save vadini sėkmingu aktoriumi?
Iš tikrųjų vaidmenų nėra daug - gal tiesiog viską sudėjus į vieną sąrašą taip atrodo. Daugiausiai vaidinu pas Gintarą Varną. Susiduręs su kitais režisieriais gaunu arba nedidelį epizodą, arba tiesiog esu įvedamas vietoj kito aktoriaus.
Tiesiog situacija klostosi gana sėkmingai. Kai reikėjo pasirinkti, į kurio kursą stoti - Gintaro Varno ar Algirdo Latėno - pasirinkau sunkesnį variantą ir stojau iškart į antrą Gintaro Varno vadovaujamą aktorių kursą. Tai buvo pirmas mano sėkmingas sprendimas aktoriaus gyvenime.
Aktorystę laikai savo profesija ar pašaukimu?
Amatu, kurį noriu išmokti gerai valdyti. Ir man labai patinka tai, ką aš dabar darau.
Kokie vaidmenys tau artimiausi?
Daugiausiai aš dirbau su Pamišėliu (spektaklis „Pamišėlio užrašai" - aut. past.). Jis yra daugiausiai išnagrinėtas iš visų, kuriuos teko vaidinti, todėl geriausiai pažįstu būtent jį.
Į mane panašiausias, ko gero, yra Semkė (spektaklio „Dekalogas" personažas - aut. past.). Jis toks kaprizingas, aršus. Semkė yra paauglys, o aš savyje kartais pastebiu „problemiško" paauglio savybių.
Ar teatro pasaulyje turi autoritetų?
Man autoritetas yra režisierius Oskaras Koršunovas. Norėčiau pamėginti su juo dirbti, tačiau dar ne dabar. Manau, tam reikia daugiau įgūdžių ir patirties nei turiu šiuo metu.
Priklausai teatro judėjimui „No theatre". Kokiu tikslu įkūrėt šį judėjimą ir kokia yra jo idėja?
Viena iš susibūrimo priežasčių buvo nepasitenkinimas tuo, kad žmonės nebemėgsta teatro, mažai vaikšto į spektaklius, o kai vaikšto, dažniau renkasi tuos, kurie, mūsų nuomone, yra ne patys kokybiškiausi ir profesionaliausi. Tuo tarpu didesnės meninės vertės spektakliai lankomi mažiau.
Su „No theatre" ėjome į gatves ir vaidinome tam, kad žmonės atkreiptų dėmesį bei ateitų mūsų pažiūrėti. Ir ne tik mūsų. Be abejo, visa tai buvo ir mūsų teatro judėjimo reklama. Tačiau pirminis tikslas buvo visuomenei parodyti, kad egzistuoja ne tik komercinis teatras, yra šis tas daugiau.
Aišku, yra ir geros komercijos. Jeigu komerciniais spektakliais vadinsime tuos, į kuriuos ateina itin daug žmonių ir kurių bilietai labai brangūs, tuomet ir Oskaro Koršunovo teatras yra komercinis. Bet jie daro kokybiškus spektaklius.
Tad publika renkasi ir kokybišką teatrą.
Taip, tačiau galėtų ateiti ir į kitus gerus spektaklius, pavyzdžiui, sukurtus „No theatre". Ir, žinoma, eina.
Pats tikiu, kad alternatyvūs meno kūriniai, neformatas gali tapti komercija. Nemažai svarbiausių dalykų meno pasaulyje, kažkada buvusių pogrindyje, galiausiai tapo klasika. Anksčiau spektakliai buvo patosiniai, tuomet atsirado jauni režisieriai, tokie kaip Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, kurie kūrė priešingai, pateikė alternatyvą nusistovėjusioms teatro formoms. Ir jie pakeitė teatrą, pradėjo naują etapą. Vadinasi, pogrindis visada gali iškilti ir pradėti diktuoti madas. Todėl su kursiokais nesunkiai sutikome kurti „No theatre".
Kuo „No theatre" išsiskiria naujų trupių bei kitokių aktorių susivienijimų kontekste?
Manau, jog pagrindinis dalykas, kuriuo išsiskiriame, yra kontrapunktas - darykim priešingai nei daro kiti. Pirmiausia - eiti į gatves buvo netradiciška, nes teatras vyksta pastato viduje, o mes „rodėm spektaklį" lauke. Esame „nagli" ir hiperbolizuotai ryškūs - tai „No concert" personažai, gatvėje nesutiksi tokių žmonių, kokius mes kuriame scenoje.
Kaip toks jūsų veidas, kokį ką tik įvardinai, atsiskleidžia naujausiame jūsų darbe „Telefonų knyga"?
Ten irgi yra ryškūs personažai, išskirta kiekvieno svarbiausia detalė. Viso spektaklio metu tokios detalės yra eksploatuojamos Vidui Bareikiui pasakojant istoriją. Tai ir yra atėję iš „No theatre" - išryškintos detalės ir grupinis, netgi ritualinis veiksmas - visi atlieka tą patį veiksmą vienu metu.
Daugiausiai dirbi su savo kurso draugais, tačiau kartais tenka įgauti patirties ir kituose aktorių kolektyvuose. Kaip ten esi sutinkamas?
Iš kitų kolektyvų dirbau Keistuolių bei Vilniaus Mažajame teatruose ir abu atvejai buvo labai skirtingi. Su aktoriais Keistuolių teatre jau buvome pažįstami iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, nes ten pat mokėmės. Esame panašių pažiūrų, pomėgių, todėl nesunkiai radome bendrą kalbą.
O Vilniaus Mažajame teatre pats jaučiausi nelabai gerai. Ten tik keli aktoriai buvo bendraamžiai, o visi kiti - vyresni. Visiškai neįsiliejau į aktorių kolektyvą. Kol kūrėm spektaklį, ten buvau kaip vaiduoklis - su niekuo nesikalbėdavau, persirengdavau, parepetuodavau ir išeidavau.
Ar laikaisi teatrinių prietarų?
Nesilaikau, ir dėl to ant manęs dažnai pyksta. Ypač dėl to, kad nenoriu ant žemės nukritusio scenarijaus pasėdėti prieš pakeliant. Nes yra toks prietaras, kad jei taip nepadarysi, spektaklis, kurio scenarijus nukrito, neįvyks. Kažkada mes ruošėmės daryti vieno vaikiško spektaklio skaitymą, man padavė visiems atšviestus scenarijus. Kai tik išėjau iš raštinės, viskas man netyčia išsprūdo ir pasklido ant žemės. Tai įvyko prie Gintaro Varno, jis išsigando, kad čia blogas ženklas. O paskui, kai viską pakėlėme nuo žemės, pamatėm, kad žmogus, kuris viską spausdino, suklydo ir atšvietė scenarijų spektaklio, kurio premjera jau buvo įvykusi, ar turėjo įvykti rytojaus dieną. Tuomet nusprendžiau, kad bent jau man prietarų laikytis neverta.
Dabar daug teatro aktorių uždarbiauja televizijoje. Kaip tau pavyksta to išvengti ir išsilaikyti vien iš teatro?
Manęs į televiziją nekviečia. O ar eičiau atsiradus pasiūlymui - reikėtų apsvarstyti siūlomas sąlygas. Jei pasiūlytų milijoną, gal ir šokių projekte sudalyvaučiau (šypsosi).
Nesu griežtai nusistatęs prieš televiziją. Nieko neturiu prieš, pavyzdžiui, serialus, nes manau, kad galima sukurti ir kokybišką serialą. Jei atvažiuotų Lynchas ir kurtų „Tvin Pykso" tęsinį, manau, tikrai neatsisakyčiau.
Teatre turi ne tiek daug pagrindinių vaidmenų. Kaip manai, dėl ko būtent buvai pastebėtas ir įvertintas Vytauto Kernagio vardo stipendija?
Nežinau, kuo išsiskyriau, nes nežinau, su kuo konkuravau. Didelis nuopelnas priklauso Giedrei Kabašinskienei, kuri užpildė anketą pretenduoti į stipendiją. Ji, ko gero, surašė visus mano gerus darbus, ir man tiesiog pasisekė. Galbūt šiais metais nebuvo daug pretendentų (šypsosi).
Premijos jauniems aktoriams atneša daugiau naudos ar žalos?
Vieniems daugiau naudos, kitiems - žalos. Gal visgi daugiau naudos - juk stipendija nėra milijonas. Vadinasi, tave arba gali skatinti dirbti, nes gautas įvertinimas ragina kurti toliau, arba siekti kitų premijų. Tad abejomis prasmėmis esi skatinamas. Jei stipendija būtų didžiulė, tada būtų galima padiskutuoti - juk tokiu atveju galima sau leisti ir nieko nebeveikti.
Ar jautiesi įpareigotas gautos stipendijos?
Ne. Aš tiesiog džiaugiuosi gavęs stipendiją. Aišku, pagerbimas irgi malonus. Įpareigotas jaučiuosi nebent stipendijos steigėjų atžvilgiu, nes jei jie duoda stipendiją, vadinasi, tikisi, kad ir toliau kažką darysiu, neužleisiu šios veiklos. Bet dėl to jie gali būti ramūs.
Kalbino Aušra Kaminskaitė
