Audrius Musteikis
Maestro Virgilijus Noreika savo jubiliejinį gimtadienį šventė Druskininkuose.
Įdomus sutapimas: rugsėjo 22-ąją gimė ne tik vienas garsiausių mūsų dainininkų, bet ir kitas menininkas, kuriuo Lietuva itin didžiuojasi, - Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiamo tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu" baigiamajame koncerte, be V.Noreikos, dalyvaus jo mokiniai: Karolina Glinskaitė, Marta Lukošiūtė, Kasparas Damulis ir Merūnas Vitulskis.
O praėjusi profesoriaus vasara buvo didelis darbymetis. „Manęs paprašė, kad paruoščiau medžiagą - sąrašą, ką esu nuveikęs per savo kūrybinį gyvenimą, - pasakoja maestro. - Kiek dainavau, kur, kada, ką. Kai po ilgo triūso tikėdamasis, jog jau viską surinkau ir atidaviau, kad skaičiuotų ir apibendrintų, atsisėdau atsipūsti, pakėliau akis ir pamačiau dar vieną lentyną, kur sukrautos dar aštuonios dėžės. Ir vėl ariau. Aną savaitę pakeliu vienos sofos dangtį - ir ten visko pilna! Recenzijos, apie kurias buvau visai pamiršęs. Taigi aptinku vis naujų iškasenų."
„Paaiškėjo įdomių dalykų, - sako V.Noreika. - Tarkim, kad esu beveik tris šimtus kartų dainavęs penkiasdešimtyje pasaulio teatrų. Praktiškai per visus solinius koncertus įvairiose pasaulio šalyse dainuodavau ir lietuvišką muziką. Labai dažnai pradėdavau nuo kūrinio lietuvių kalba. Pavarčiau solinių koncertų Berlyne programas: Vytauto Laurušo „Bangos", Algimanto Bražinsko kūriniai. Yra tekstų vertimai į vokiečių kalbą. Rusijoje prieš dainuodamas, pavyzdžiui, Juozą Gruodį, padeklamuodavau dainos teksto fragmentą rusiškai: kad publika suprastų ir kad žinotų, jog esu ne Noreiko, o Noreika. Atmintis atgaivino daugybę prisiminimų.
Neseniai kalbėjau su Niujorke leidžiamo žurnalo „Opera News" korespondentu. Klausiau jo, ar yra girdėjęs, kad koks nors tenoras Hercogo ariją „Širdys mergelių" (La donna e mobile) sudainuotų tris kartus per vieną spektaklį. Atsakė, kad bisuojant girdėjo, o kad kas dukart bisuotų - ne. Taip pat klausiau, ar girdėjo, kad kas nors bisuotų sudėtingąją, konkursinę ariją „Kas ją pagrobt galėjo" (Ella mi fu rapita) iš „Rigoleto". Ne, sako, negirdėjau. O aš ją bisavau Lvove. Dar daugiau: ar kas nors kada bisavo Pinkertono paskutinę ariją (Addio fiorito asil), kai jis išeina iš scenos. Rumunijoje man teko grįžti, nusilenkti ir ariją pakartoti, nes aplodismentai truko daugiau nei 10 minučių. O kartoti Kavaradosio ariją buvo kasdienybė. Tokių ir panašių dalykų randu sklaidydamas kūrybinio gyvenimo dokumentus.
- Gal ta medžiaga virs knyga?
- Kol kas yra tik žaliava - kas, kiek, ko. Ji vis dar pasipildo. Tikiuosi, atsiras ir knyga. Buvo įdomių pažinčių, spektaklių, pasiūlymų, kurių teko atsisakyti. Sąjunginės kultūros ministerijos užsienio skyrius man neleido pasirašyti kontrakto su Tel Avivo opera. Taip pat su San Francisko opera - ten man buvo siūloma dainuoti Giacomo Puccini „Manon Lesko". Į Buenos Aires išvažiavau per didelį skandalą. Tenykštis impresarijus maskviečiams pareiškė: jeigu V.Noreika neatvažiuos padainuoti „Eugenijaus Onegino" Colon teatre, mes neimsime jūsų režisieriaus statyti „Pikų damos". Nuvažiavau ir dainavau ne tris spektaklius, kaip buvo numatyta, o ištisus tris mėnesius - visą viešnagės laiką. Kai išgirdo balsą, atsisakė saviškių dainininkų. Colon teatre - 4200 vietų salė. Dainavau ten ir įspūdingą solinį koncertą. Buvau perspėtas, kad nekeisčiau programos, nes tada jie galės traktuoti, kad neįvykdžiau sutarties sąlygų. Todėl lietuviškai dainavau tik patį pirmąjį bisą. Pirmoje dalyje - rusų, antroje - italų muzika. Jaučiau, kad salėje sėdi lietuvių. Oho kas darėsi, kai uždainavau „Tris dienas tris naktis"! Tokių gražių prisiminimų daug.
- Jūsų muzikinė karjera trunka net penkis dešimtmečius. Jau, regis, galėtumėte tik maudytis šlovės spinduliuose.
- Nesimaudau, kaip matot, sausas vaikštau. (Juokiasi.)
- Ir šiuo metu labai daug koncertuojate.
- Neseniai surengiau didelį solinį koncertą Rusų dramos teatre. Įdomu, kad tarybiniais metais Lietuvoje man niekas nesiūlė padainuoti vien tik rusų muzikos koncerto. O dabar pasiūlė - romansų vakarą. Nuo senovinių, kurie buvo atliekami pritariant gitara, iki labai sudėtingų Georgijaus Sviridovo kūrinių Sergejaus Jesenino tekstais. Padainavau 22 romansus - vienas visą vakarą.
- Ar jūsų kūrybos kelias yra pakankamai dokumentuotas įrašais, filmuota medžiaga?
- Pastaraisiais metais niekas nieko nedokumentuoja. Radijo įrašai visiškai nedaromi - ir ne tik V.Noreikos. Dabartiniai klasikinės muzikos atlikėjai nekviečiami, nekaupiami jų fondai. Palikimas nesaugomas, nebranginamas. Per dvidešimt pastarųjų metų ne vienas puikus dainininkas baigė savo karjerą ir jų niekas neįrašė. Kodėl nebuvo galima įamžinti Sergejaus Larino, kai jis dirbo mūsų teatre, dainavo „Pilėnus" - lietuviškai, be akcento. Edgaro Montvido niekas specialiai neįrašinėja, o galėtų. Mano įrašus darė vokiečiai, Berlyno radijas. Be kita ko, įdainavau ir Skudučio baladę, ir Jurgelio ariją iš Balio Dvariono operos „Dalia".
Dabar jeigu kviečia televizija, tai honoraro nesitikėk. Jie galvoja: džiaukis, kad tave rodo. O koks man čia džiaugsmas - aš jau prisidainavęs ir per televiziją. Sutinku tik dėl to, kad dalyvauja mano kolegos ar mokiniai.
- O važinėti po Lietuvą, mažus miestelius - džiaugsmas?
- Čia tai yra malonumas! Negalite įsivaizduoti, kaip jaudina, kai kur nors Tauragėje ar Kelmėje publika pasitinka stovėdama. Po koncerto daug kur, tiesą sakant, kone visur atsistoja - ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje ar Vokietijoje, o čia - pagerbia dar prieš dainavimą. Esu nustebintas, kaip kartais jautriai provincijos publika klauso tokių visiškai kamerinių kūrinių, kaip Rymanto Mikelsko „Tu erškėtį many palytėk" (labai įdomus Alio Balbieriaus tekstas) - beveik reikia bisuoti.
Prisimenu, kaip sykį Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje atlikau J.Gruodžio romansą „Visur tyla". Publika prašė kartoti, nors buvo pati koncerto pradžia. Nekartojau vien todėl, kad tąkart laukė dar daug labai sudėtingų kūrinių, baiminausi, kad pritrūksiu jėgų.
- Kokie jūsų atliekami kūriniai pačiam labiausiai užgauna širdį? Galbūt A.Bražinsko „Ugnelė" ar Algimanto Raudonikio „Švelnumas"?
- Tai labai dažnai dainuoti kūriniai. „Švelnumą", vieną populiariausių mano repertuaro dainų, drąsiai būtų galima vadinti šimtmečio daina. Anksčiau tokia pat populiari buvo Stasio Šimkaus „Kur bakūžė samanota".
Mano darbo su studentais principas toks: visi jie - tenorai, baritonai, bosai - turi išmokti mūsų vokalinės muzikos aukso fondo kūrinius. Gal jie ir nudainuoti, nudėvėti, bet tai mūsų paveldas: „Kur bakūžė samanota", „Visur tyla", Aleksandro Kačanausko „Vai gražu", „Pradalgiuos", Česlovo Sasnausko „Karvelėli mėlynasis", S.Šimkaus harmonizuota liaudies daina „Anoj pusėj Dunojėlio". Sopranai privalo mokėti Juozo Tallat-Kelpšos „Mano sieloj šiandien šventė", bosai - „Žaliojoj lankelėj". Būtinai!
- Ar toks įspūdis, ar dabar daugiau jaunų gražių balsų nei būdavo anksčiau?
- Visų pirma, dabar jūs daugiau girdite. Vien jau dėl „Triumfo arkos". Tai labai rimtas projektas ir jis vis tobulėja. Tačiau yra viena problema. Jei tai konkursas, turintis parodyti balso kokybę, pirmas jo turas, atrankinis, galėtų vykti kokioje nors salėje be mikrofono. Komisija, sudaryta iš 10-12 narių, ateityje turėsiančių vertinti pasirodymus, išgirstų, kaip balsai skamba be mikrofono. Tada galima įvertinti. Paskui jau tegu dainuoja į mikrofoną. Šiaip tai puikus konkursas.
- Ar šį sezoną pamatysime jus, vertinantį konkursantus?
- Šį sezoną kažin. Gal mano nuomonė iškrenta iš konteksto arba nesutampa su kieno nors nuomone. O gal dėl to, kad nedalyvauju susitarimuose. Pernai dėl didelio užimtumo buvau priverstas kelis sykius atsisakyti dalyvauti laidose.
- Dirbate Nacionaliniame operos ir baleto teatre (NOBT) solistų dainavimo pedagogu. Ar jūsų patirtis gerai išnaudojama?
- Galėtų būti ir geriau. Viena vertus, darbo tikrai nemažai, kita vertus, manau, kad į mano pastabas galėtų būti atsižvelgiama rimčiau. Labai dažnai spektakliams vadovauja jauni žmonės, jie nemėgsta, kad senukai patarinėtų.
- Buvę jūsų mokiniai, dirbantys teatre, ateina konsultuotis?
- Nuomonės kartais paklausia. Bet sakau, ta nuomonė kitiems ne visada patinka. Ji nebūna kategoriška, bet visada principingai kieta. Šiaip ar taip pagrindines tenoro repertuaro partijas esu rengęs su garsiojo dirigento Arturo Toscanini asistentu. Tiksliai žinau, kokie turi būti tempai. O A.Toscanini dirigavo, kai buvo gyvas Giuseppe Verdi! Taigi žinau tradicijas, esu girdėjęs puikių dainininkų. Galų gale pats esu dainavęs „La Scaloje" ne vienoje operoje. Žinių turiu užtektinai, tik jos nepakankamai išnaudojamos.
- Kokio nors kartėlio iš vadovavimo teatrui laikų liko?
- Kartėlis tik toks, kad mane bandė apkaltinti nebūtais dalykais. Tuo metu, kai Lietuvoje labai sparčiai vyko „prichvatizacija", valstybės kontrolė teatre keletą mėnesių laikė penkis revizorius. Tikslas - kad būčiau nubaustas. O ką iš teatro galėjo pavogti V.Noreika - seną programėlę, grimo dėžutę, dažų kibirą? Kombinavau, suprantate, bet nepavyko. (Juokiasi.) Nerado net už ką įspėjimą parašyti. Galėjo paskui bent atsiprašyti, supratę, kad viskas buvo tik šmeižtas.
Įdomus dalykas - man nebuvo pasiūlyta pasilikti teatre solistu. Išvarė lauk - daugiau Lietuvai nereikalingas. Išvažiavau dainuoti ir dirbti į kitas valstybes. Neseniai už nuopelnus Estijai buvau apdovanotas aukščiausiu šios valstybės apdovanojimu - Baltosios žvaigždės ordinu. O praėjusį rugsėjį kartu su garsiu lenkų kompozitoriumi Krzysztofu Pendereckiu buvau išrinktas Estijos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaru, nors ten dirbau tik penkerius metus, po dvi savaites per mėnesį. Paskui išvykau į Venesuelą. Grįžęs pajutau, kad Lietuvos publika manęs pasiilgusi. Ar pasiilgo mane išviję žmonės, nežinau, turbūt ne, bet publika - tikrai taip.
- Esame Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pamokos jau laukia vienas iš jūsų mokinių Maksimas Pogrebniakas.
- Iš viso studijas mano klasėje baigė apie 40 dainininkų. Bronius Tamašauskas, S.Larinas, Arvydas Markauskas, E.Montvidas, Laimonas Pautienius, Kęstutis Alčiauskis, Rafailas Karpis, Vilhelma Mončytė ir kiti. Neseniai tarptautiniame Fiodoro Šaliapino konkurse puikiai pasirodė Eugenijus Chrebtovas. Jis jau laukiamas kituose konkursuose. Šiuo metu pas mane mokosi Merūnas.
- Kaip jam sekasi?
- Jis gavo tikrai gerą mokyklą pas savo buvusį pedagogą Joną Antanavičių, su kuriuo mes gerai pažįstami. Jis sakydavo: „Virgilijau, aš tau ruošiu dainininką!" Dabar Merūnas rengiasi debiutuoti NOBT, dainuos spektaklyje „Meilės eliksyras". Jam dar reikėtų iš manęs perimti šį tą iš operinio dainavimo tradicijų, sužinoti, kaip ką reikėtų daryti ir kodėl taip, o ne kitaip. Kas gerai balsui, kas ne. Apie tokius dalykus neperskaitysi knygose, jie perduodami iš kartos į kartą gyvai. Italai juos vadina furberie di canto - dainavimo gudrybėmis.
Trumpai
Virgilijus Kęstutis Noreika gimė 1935 metų rugsėjo 22 dieną Šiauliuose. Pasak muzikologo Jono Bruverio, tai dainininkas, lietuvių operai grąžinęs tarptautinį pripažinimą.
1958 metais baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) - solinį dainavimą (Kipro Petrausko klasę). 1965-1966 metais stažavo Milano „La Scala" teatre. Nuo 1957 metų - Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas, 1975-1990 metais buvo šio teatro meno vadovas ir direktorius. Nuo 1976 metų - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogas, profesorius. Profesoriavo Karakase (Venesuela), Taline (Estija). Apdovanotas įvairiais Lietuvos, Estijos, Švedijos valstybiniais apdovanojimais. TSRS liaudies artistas (1975). Nacionalinės kultūros pažangos premijos laureatas (2007).
Pastaraisiais dešimtmečiais daug bendradarbiauja su Lietuvos muzikų rėmimo fondu: surengė dešimtis koncertų miestų ir rajonų kultūros centruose, nedidelių miestelių kultūros namuose ir bažnyčiose.
