Mindaugas Klusas
Ant režisieriaus, dramaturgo Cezario Graužinio sparnų skriejančiai „cezario grupei" šį rugpjūtį sukanka dešimt metų. Per pralėkusį laiką teatro nariai mokėsi mylėti ir atleisti, nepakyrėjo vienas kitam, neiškriko. Maža to, dar žada meilės staigmenų.
Ateinantį savaitgalį, rugpjūčio 31 - rugsėjo 1 dienomis, sostinės "Menų spaustuvės" Juodojoje salėje teatras rodys premjerą „Dar viena meilės staigmena". Spektaklyje vaidina aktoriai Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas ir Julius Žalakevičius, muziką kuria C.Graužinio bendražygis kompozitorius Martynas Bialobžeskis.
Naujasis spektaklis - „cezario grupės" kūrybos posūkis. Linkstąs prie šiuolaikinės dramaturgijos C.Graužinis dabar ėmėsi Švietimo epochos prancūzų dramaturgo Pierre´o Carlet de Chamblaino de Marivaux (1688-1763) romantinės komedijos „La seconde surprise de l´amour". Nesprausdamas savęs į istorinio laiko rėmus, režisierius leidžia pasimėgauti prašmatniai lėtu XVIII amžiaus prancūzų aristokratų gyvenimo tempu, ilgais rafinuotais pokalbiais. Žmonių bendravimas darosi panašus į intelektualų žaidimą, džiugią ceremoniją. Efektingai originaliam P. de Marivaux kūrinių stiliui dar anais laikais prigijo terminas "marivodažas" (pranc. „marivaudage").
Trijų dalių romantinę komediją „Dar viena meilės staigmena" karališkoji trupė „Comedie-Francaise" pirmą kartą parodė 1728 metų išvakarėse. Lietuvoje į sceną P. de Marivaux kilo tik kartą: 1987 metais jo pjesę „Dvigubas nepastovumas" Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre režisavo Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys.
„Lietuvos žinių" žurnalistas šnekino Graikijoje šeimą sukūrusį, bet į gimtinę dažnai grįžtantį režisierių Cezarį Graužinį.
Kūrinys apreiškia laiką
- Jūsų kūryboje vis ryškesnis prancūziškas pėdsakas: „Bučiuoju, Oskaras" pagal Ericą Emmanuelį Schmittą, „De Sadas - Žiustinai", Jeano Giraudoux „Ir vėl viskas bus gerai". Dabar - P. de Marivaux...
- Tai visiškas atsitiktinumas. Pasirinkimą lemia kiti dalykai: kūryba, grupės repeticijos yra mūsų gyvenimo būdas, mes susitinkame dėl to. Myliu šiuos žmones kaip savo antrąją šeimą. Renkantis kūrinį svarbu, kaip tu praleisi tuos du repeticijų mėnesius. Jie labai brangūs, nes ne visada „atsitinka", ne visada galiu atvažiuoti. Svarbi mūsų bendro laiko kokybė, o ją lemia pasirinkta tema. Norėjau šio to šviesaus, komedijos, humoro. Ko nors, kas išsiskirtų iš Lietuvos teatro konteksto, nebūtų humoras, grindžiamas patyčių kultūra. Noriu parodyti, jog komedija gali būti ir gili, ir filosofiška, ir elegantiška.
Antra, Marivaux nepaprastai puikus rašytojas, iš naujo atrastas XX amžiuje. Prancūzijoje jis dabar rungiasi su Moliere´u. Ir Europos scenose dažnas svečias. Tačiau Lietuvoje statomas tik antrą kartą.
Dar mane domina išskirtinis dramaturgo stilius, vadinamasis marivodažas - savitai rezgamas dialogas, kuris reikalauja ir savitų aktorinių priemonių. Mano požiūriu, kiekvienas pastatymas turi tapti grupės išmėginimu. Aktoriai privalo mokytis naujų dalykų, lavinti ir atskleisti naujas talento briaunas. Tokia mūsų grupės filosofija: be iššūkių - nuobodu. Kita vertus, ji nėra paranki. Esame nepriklausomas teatras ir negalime daryti klaidų. Klaidos gresia praradimais.
Ką gi, rizikuojame. Šis spektaklis pareikalavo daug pastangų.
- Kas būdinga marivodažui?
- Tarkim, personažų dialogas pateikiamas taip, kad negali nuspėti visų jo loginių posūkių.
Veikėjams rūpi ne pasiekti tikslą, o patirti malonumą iš paties proceso. Tokį kalbėjimą galima vadinti manieringumu. Beje, Marivaux buvo juo kaltinamas. Tačiau, paradoksas, dabar to labai trūksta. Žmonės bendrauja itin pragmatiškai, naudoja sintetinius pakaitalus - feisbukus, SMS žinutes. Atseit viskas privalo būti efektinga ir našu. Kuo mažiau įdėti ir kuo daugiau gauti. Pats bendravimo procesas tampa vertybe, dingsta iš mūsų gyvenimo. Pasiilgstu jo.
Kas dar įdomu - Marivaux ne tik elegantiškas, bet ir nepaprastai subtilus, psichologiškas. Tylius, netvarius sielos virpesius pagaunantys dialogai, situacijos...
Jis ir humanistas, labai geras filosofas. Pagal Marivaux, mūsų bendravimas lyg nėriniai, apgaubiantys, aprėpiantys tuštumą - mirtį. Nuolatos gyvename jos fone. Tai gražus, tiražavimo vertas įvaizdis.
Prakilniausia forma
- Jūsų spektaklių scenografija, švelniai tariant, asketiška. Kaip bus šįkart?
- Su dailininke Vilma Dabkiene einame sunkiausiu keliu. Siekiame, kad erdvėvaizdis ir kostiumai sutelktų žiūrovo dėmesį į aktoriaus meną. Jis - spektaklio dominantė. Aktorius be jokių pagalbinių priemonių, nieko negožiamas, žvelgia žiūrovui į akis. Tokia teatro forma man atrodo prakilniausia. Niekada spektakliuose nenaudoju vaizdo projekcijų. Niekada.
Kino ir vaizdo žanrai turi gerokai skurdesnę išraiškos amplitudę. Kine matai tik tai, ką mato tavo akys, atsiprašant... O teatras gali žadinti vaizduotę, kai imi matyti tai, kas scenoje nerodoma.
- Tačiau tokiu būdu scenografą paliekate be darbo. Nereikia jo įgūdžių, gebėjimų...
- Žinote, kartais vertinami scenografai, kurie pasižymi gebėjimu neperkrauti scenos ir neužgožti spektaklio temos.
- Sutinku, tie rupūs, donelaitiški Mariaus Nekrošiaus scenovaizdžiai. Tačiau ko verti, tarkim, vaizdo ir teksto sąskambiai Gintaro Makarevičiaus „Baltoje drobulėje" arba perpildyta Dainiaus Liškevičiaus „Mirandos" scena!..
- Puiku. Aš taip pat mėgstu žiūrėti agresyvaus vaizdo teatrą. Tačiau kalbu apie savo principus. Ir nenoriu teigti, jog mano motyvai stipresni nei kurio kito kūrėjo. Teatras geras bet koks, išskyrus nuobodų.
Sunku ištarti „myliu". Bet vilioja
- Ar galima būsimą spektaklį gretinti su jūsų pastatymu „Ir vėl viskas bus gerai" Nacionaliniame teatre? Turiu omenyje tą gerumą, šilumą, kurią jis spinduliavo?
- Kad ir ką daryčiau teatre, galvoju apie ekologiją. Dvasinę ekologiją. Pasaulyje kiek per daug negatyvių minčių, nuojautų. Suprantu, jog menininkas turi prigimtinę teisę garsiai sušukti: „Man skauda!" Taip. Tačiau dirbdamas su aktoriais ar studentais pastebėjau, jog scenoje organiškai ištarti „aš tavęs nekenčiu", „aš tave užmušiu" gana paprasta. Bet taip pat įtikinamai, stipriai ir nuoširdžiai pasakyti „aš tave myliu"... aaa!
- Siaubas! Semestrų semestrai praeina?
- Labai sunku. Todėl prašmatnesnė užduotis kurti spektaklius su gerumo užtaisu. Nemaniau ir nemanau, jog spektaklis yra tinkama medija reikšti idėjas. Netikiu teatru tribūna. Mat publika yra gana protinga, apie daug ką mąsčiusi. Nemėgstu pamokslaujančio teatro. Nenoriu kurti spektaklio, kurio žiūrovai jaustųsi kuo nors kaltinami - niekšai, vartotojai, nedvasingi, bailiai! Šypseną kelia tradicinė klišė (Lietuvoje ji vis dar gaji), esą džiaugsmingi ir pozityvūs dalykai yra negilūs. Gilu tik tai, kas paremta negatyvu. Kančios, emocijos, neapykanta, nuoskauda.
Manau, yra priešingai. Suvokiu atsakomybę, nes ir pats, skaitydamas knygą ar žiūrėdamas spektaklį, nekaip jaučiuosi, kai mane gąsdina. Tiksliau, kelia norą nusišypsoti ir užmiršti. Atleisti. Teatras, aukštinantis vertybes, šiais laikais yra ne pats lengviausias kelias. Dėl to jis ir vilioja.
Kol būnasi
- „Cezario grupei" - dešimt metų. Teatras prasidėjo nuo spektaklio „Arabiška naktis".
- Taip, magistrantų diplominio darbo. Jis sulaukė didelės sėkmės. Teatrologas Audronis Liuga, prodiusavęs pjesės inscenizaciją, pasiūlė neišsiskirstyti. Nusprendėme pabūti kartu tol, kol būnasi. Labai ilgai gyvenome remdamiesi filosofija, kuri būdinga vyro ir moters santykiams - kartu, bet be vedybų. Nes jos įpareigoja, nelieka kelio atgal. Minties kurti savąjį teatrą tada neturėjau. Paradoksalu - tokia neįpareigojanti etika suteikė labai daug laisvės, stiprino norą neišsiskirstyti. Kuo ilgiau gyvename kartu, tuo labiau jaučiamės reikalingi vienas kitam. Teatras „cezario grupė" yra pagrindinis saitas, siejantis mane su Tėvyne, gimtuoju miestu, mano praeitimi, prisiminimais. Ir mano ateitimi.
- Kas „cezario grupei" nukalė tokį pavadinimą?
- Patys. Kurse buvo dešimt magistrantų. Penki dirbo su manimi, kiti penki - su dėstytoju aktoriumi Vladu Bagdonu. Buityje vartojome „Cezario grupė", „Vlado grupė". Pokšt ir prilipo tas pavadinimas. Tik vienintelis triukas jį įteisinant - pavadinimą stengiamės rašyti mažosiomis raidėmis.
„Arabiškos nakties" premjera įvyko 2003 metų gegužę per Naujosios dramos akciją. Tada dar nesupratome, jog esame „cezario grupė". Tai buvo tiesiog pavykęs studentų diplominis darbas. O „cezario grupė" radosi artėjant naujajam sezonui, rugpjūtį.
- Ar sukaktis nekelia įtampos? Dėl noro geriau pasirodyti per, galime sakyti, jubiliejinį spektaklį.
- Sukaktis mūsų neįpareigoja. Visokios apskritos datos svarbios menininkams, kuriems rūpi nuolat būti viešumoje, sulaukti daugiau dėmesio. Nepriklausome šiai žmonių kategorijai. Kaip toje dainoje: „Moji goda - mojo bogatstvo" (liet. „mano metai - mano turtas"). Mes tyliai ramiai džiaugiamės stebuklu: šitiek laiko išlikome kartu! Vadinasi, žmogiškumo egzaminą išlaikėme. Sugebėjome atleisti, mylėti, pasiilgti, rūpintis. Galų gale sugebėjome neatsibosti vienas kitam. Šis suvokimas kelia didžiulį džiaugsmą. Tai tyli dovana vieno kitam dešimtojo gimtadienio proga.
