Gintarė Čiuladaitė
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre repetuojama Thomaso Bernhardo pjesė „Didvyrių aikštė", kurią stato legendinis lenkų režisierius Krystianas Lupa. Spektaklis tampa įvykiu aktorės Eglės Gabrėnaitės gyvenime. „Manyje tiek visko daug! - nusišypso kalbinama E. Gabrėnaitė. - Esu mačiusi, kaip gimsta negyvas spektaklis, esu mačiusi, kaip staiga gimsta stebuklas. Retai nutinka, kai tu tarsi išleki į kosmosą. Vien dėl to verta kaskart mėginti."
- Jūsų kolega Valentinas Masalskis minėjo, kad K. Lupa siekia aktoriaus apsėdimo, pamišimo būsenos, iš kurios transliuotų „beketišką" žodžių srautą. Tai susidūrimas su savimi, minimalistiniai kūno ir sielos gestai. Koks iš tikrųjų tas režisieriaus metodas? - teiravomės Eglės Gabrėnaitės.
- O kad aš galėčiau pasakyti! Du mėnesiai - tik saulės blyksnis rūkanotą dieną, vėjo dvektelėjimas. Tokį didelį vaidmenį, kokį vaidinu, per du mėnesius galima tik užgriebti. Keista savijauta, tokios niekada gyvenime neturėjau - viskas dar tik prasideda, o spektaklį jau reikia rodyti.
Tai buvo labai ilgi pokalbiai apie vaikystę - ten, iš kur atėjome, iš kur kyla visos mūsų emocijos. Neseniai Vienoje pasiklydau gatvėje (pasiklysti galiu ir tarp dviejų pušų) ir staiga supratau, kad mano veidas - toks pat kaip tada, kai tėvai mažą netyčia paliko parduotuvėje Rygoje.
- Dabar išgyvenate džiaugsmo transą?
- Šis periodas - eksperimentas, avantiūra, savęs patikrinimas. Nežinau, kodėl dievulis jį davė, bet jaučiu, kad sužinosiu. Seniai būta tokios nežinios, sklandymo lyg sapne, ir tas džiaugsmas toks keistas, beveik isteriškas: „O kas čia bus?" Vis pagaunu, kad mes labai daug šypsomės. Kaip vaikystėje, kai tėtis vedėsi ir kartojo: „Pamatysi, tuoj bus jūra." Ir tuomet už kopos ji atsiveria prieš akis.
Koks teatras įdomus
- Vaikystės apmąstymai - kaip psichoanalizė.
- Taip. Režisierius klausia: „Kas tu?", aš klausiu: „Kas tu?" Skaičiau savo auklės dienoraštį, kuriame parašyta: „Eglutė ketverių, sėdi ir daužo lėlės galvą į stalą. Po to paišo jai ašaras, priglaudžia ir sako „myliu". Tuomet vėl..."
K. Lupa pasidalijo tuo, kaip jis vaikystėje rado skalpelį ir ėjo ieškoti varlės. Labai daug kalbėjomės, tuo jis man savas ir artimas.
- Prieš gaudama šį vaidmenį juokavote, kad tūkstantą kartą išėjote iš teatro.
- Visiškai nedomina teatras toks, koks jis yra aplink. Nenoriu dalyvauti reformose. Gyvenimas viską išfiltruos. Ateina jauni žmonės - kosmoso vaikai, kaip juos vadinu. Juntu, nauja karta labai įdomi.
- Avangardas siekė šokiruoti, tuomet ieškota naujų formų. Grįžtame į psichologiškumą teatre, norime būti sujaudinti, ieškome tikro kontakto su aktoriumi, kitu žiūrovu?
- Pamenu, viena Ingmaro Bergmano aktorė Stokholme pažiūrėjo mūsų „Vyšnių sodą" ir po daugelio metų Lietuvoje davė interviu. Ji sakė: „Nepamenu, apie ką buvo tas „Vyšnių sodas", man tik didžiulį įspūdį paliko pagrindinė aktorė, kuri tupėjo prie kėdės ir kažką kalbėjo. Aš taip verkiau kartu su ja!" Tai man buvo didžiausias komplimentas.
Šiuo laiku matau daug baimės žmonių akyse. Kaip oro jie pasiilgo pabūti. Pasikalbėti.
- Kur jūs ieškote to tikrumo?
- Visada sakau, kad svarbu ne kur, ką, o su kuo. Man per daug metų, kad meluočiau - rezultatas visiškai nesvarbus. Su Valentinu (Masalskiu - aut.) susidūrėme gatvėje ir nusprendėme padūkti. Kūrėme „Laukim skambučio", pasidžiaugėme vienas kitu, „kaifavome", suvaidinome trečdalį pjesės ir sakėme vaidinsią penkis kartus. O buvo kiauri anšlagai. Gera su protingais, gabiais žmonėmis.
O užkariauti salę norisi. Perskaičiau seną interviu, kuriame sakiau spektaklyje norinti atiduoti dalelę savęs. Nieko aš nenoriu atiduoti. Kiekvieną kartą einu kaip į karą: arba tu, arba tave. Čežės saldainių popieriukai, ir manyk, kad pralaimėjai.
Neteko gailėtis
- Man keista, kad save vadinate negabia, o tą susitikimą su žiūrovu - kova. Kaip nutiko, kad visą gyvenimą kariaujate lyg ir prieš save?
- Manau, esu tipiška aktorė blogąja prasme: man viskas visada blogai. Ir oras ne tas, ir paltas jam netinkamas. Iš nevilties stojau į aktorystę. Visą gyvenimą turiu ką nors įrodinėti, su kuo nors kariauti. Nekenčiu kolektyvo - o visą gyvenimą jame esu. Nepakenčiu jokių kelionių, svetimų šalių, viešbučių - privalau juose gyventi. Beje, ir mano draugas, Saremos salos žvejys, yra sakęs: „Nesuprantu tų bepročių miestiečių, ko jie važiuoja į turistines keliones? Aš visur buvau: ir Šiaurės ašigalyje, ir Indijoje." Klausiu, kaip jis ten atsidūrė? Jis sako: „Padedu žirnelį ant stalo ir nukeliauju kur noriu."
Nekenčiu laukti, bet privalau laukti traukinių, lėktuvų, spektaklių premjerų. Košmariškos dienos, kai tik ir sapnuojasi: išeini į sceną, teksto nežinai, ne tą suknelę apsivilkai, batų nerandi, o publika jau laukia...
- Nesinorėjo tos kovos nutraukti?
- Tūkstantį kartų ir nutraukinėjau, visąlaik įsitikinus, kad tai - paskutinis kartas. O tuomet gyvenimas vėl įsuka.
- Kitados laimingai pagyvenote Kaspijos jūros negyvenamoje saloje. Norėtumėte viską mesti ir pakartoti štai tokią patirtį?
- Aš - mergaitė mistikė, laukiu, kol įvyks. Nes kai tik organizuoju, nepavyksta. Einančią gatve retkarčiais iš kosmoso perskrodžia tikslus atsakymas. Pasitikiu tuo momentu, ir niekad neteko gailėtis. Netgi to, kiek esu bėgiojusi nuo režisierių, vaidinimų ir puikių pjesių.
Atvirai sau
- Toks faustiškasis dualumas: mokotės daryti tai, ko nekenčiate, bet niekad nebendraujate su tais, kurie neįdomūs, nebūnate ten, kur nejauku. Ne kiekvienas išdrįsta gyventi taip, kaip nori.
- (Juokiasi.) Jau reikia leisti sau elgtis taip, kaip nori. Teatro dieną švenčiu kitaip (nesakysiu kaip), ačiū Rimui Tuminui, kad mane visam gyvenimui atleido nuo teatro susirinkimų. Niekur nepasirašinėjau sutarčių, niekada neparsidaviau. Dar kartais prabundu iš siaubo sapnuodama, kad „ženijuosi". Reikia pasakyti žodžius: „Taip, visą gyvenimą būsiu tokia." Nežinau, kokia būsiu. Rytoj aš kitokia.
- Friedrichas Nietzsche sakė: „Tapk tuo, kas esi." Manau, nedaugeliui, bet jums tai pavyksta.
- Nesakau, kad tai lengva. Nuryji tokius pasakymus kaip „Nepasėdėsi su mumis? Žinoma, mes tau per prasta kompanija", vaidini, kad negirdi. Ir dar kartais pati užsimiršti. Vieną dieną prieš porą metų bėgau gatve varškės nusipirkusi ir galvojau: kodėl gyvenu Naujininkuose, o ne kaip karalaitė Trakų pily? Tuomet supratau: pati pasirinkau, nebuvau užspeistas į kampą žvėriukas. Būk, brangioji, atsakinga ir su tuo varškės pakeliu keliauk namo.
- Nėra lengva pasirinkti pačiam, o ne pasikliauti, pavyzdžiui, likimu.
- O bandymų būta: ne pačiai mylėti, bet leistis mylimai, nes taip mažiau skauda. Turi būti atviras sau.
- Iš tiesų esate labai atvira: pasakojate jautrius vaikystės prisiminimus, nesislepiate po personažais, dramaturgų idėjomis.
- Išduosiu paslaptį - atvyko mano draugas iš Maskvos, sakė, labai pasikeičiau: daug kalbu, nieko nepasakau. Yra čia teisybės. Bet yra dalykų, kurių nepasakysiu niekam niekada. Mano močiutė buvo rusė, ir tai labai juntu savyje. Anyta sakydavo: „Kaip gera Eglutei dovanoti dovanas, kaip ji moka suvaidinti, kad džiaugiasi!" O aš nevaidindavau, iš tikrųjų džiaugdavausi. Atviriems mums būti gėda. Atvirumas daug kam nepatinka, bet man tai neįdomu. Seniai neskaitau recenzijų, nes nebėra Sauliaus Macaičio, Vytauto Žalakevičiaus, neberašo Dovydas Judelevičius... Jų nuomonė man buvo svarbi.
Ir aš išeisiu
- Prisimenate jums svarbius žmones. Mėgstate grįžti į Maskvą, Kauną, Tytuvėnus, kelionės tampa įvykiu. Nostalgija jums būdinga?
- (Susimąsto.) Man buvo kokie septyneri. Kambaryje tėtis lygino baltinius, buvo mama, močiutė, mažas broliukas. Ir staiga pasidarė taip liūdna, kad pradėjau verkti. Mama kalbėjo: „Na, kas tau yra? Na, pasakyk, kas tau dabar blogai?" Ir aš negaliu pasakyti, jog tai - sekundė, kai supranti, kad greitai nieko nebebus. Kad visi mirs.
Kai man būna bloga, aš atsigulu ant kilimo ir prisimenu Kauną, Pergalės krantinę, ten mano jėga, ten močiutės meilės - iki begalybės. Ten buvau gražiausia, nuostabiausia ir stebuklingiausia. Tai - ne nostalgija, tai - akimirkos suvokimas. Juk ir aš pati tuoj išeisiu.
- Anot K. Lupos, T. Bernhardo išeities taškas - pagrindinio veikėjo, profesoriaus Jozefo Šusterio savižudybė ir tos mirties tyrinėjimas. Kiekviena drama, tragedija gali virsti gyvenimo ir mirties klausimu. Gyvename ir nuolat galvojame apie mirtį, kodėl?
- Tai normalu. Šiandien yra, rytoj jau nebe. Telefone tebeturiu nuostabias kursioko žinutes. „Egliote, - taip jis mane vadindavo. - Tu mano talentingoji, žinok, kad aš tave taip myliu..." Vis galvojau, reikia Kęstui atrašyti, o vieną dieną sužinojau, kad jis mirė. Nepasakiau.
Gyvenimas trapus. Kažkas manęs paklausė apie laisvę ir ilgai gręžiojau galvą - kas man yra laisvė? Per vėlai supratau, kad laisvė man yra viskas, oras ir vanduo. Brangiai už ją sumokėjau.
- Paklausčiau, ko („Didvyrių aikštės") dabar labiausiai laukiate, bet klausiu, ar ko nors laukiate?
- Kuo tas nuotykis baigsis? Ore juntu, kad mano gyvenime baigiasi etapas. Sūnus vadindavo mane vaikščiojančia drama. Dabar jaučiu, kad ateina lengva būtis. Laukiu, kuo dar save nustebinsiu.
