Liepos pabaigoje vykusias Baltic Pride eitynes lydėjo ne tik diskusijos apie toleranciją, bet ir ta proga surengta konferencija, šiuolaikinio meno parodos, kino filmų programa, kiti renginiai. Režisierius Gintaras Varnas teatro scenoje ne kartą yra narstęs homoseksualumo temą, svarstęs apie tolerancijos ribas ir perspektyvas.
Su Gintaru Varnu kalbasi Monika Meilutytė ir Ugnė Kačkauskaitė
Monika Meilutytė: Pernai po Jūsų spektaklio „Tiksinti bomba" premjeros pasirodžiusi Valdo Gedgaudo recenzija1 sukėlė nemažą skandalą spaudoje, priminė visuomenei homofobijos problemą. Šiemet vasarą karšti ginčai užvirė dėl Baltic Pride eitynių. Kaip manote, kodėl homoseksualumo tema išprovokuoja tiek skandalų ir diskusijų? Apskritai kokia Jūsų nuomonė apie eitynes „Už lygybę"?
Gintaras Varnas: Negalėčiau pasakyti, kad turiu tvirtą nuomonę apie eitynes, pats jose nedalyvavau, tuo metu buvau išvykęs. Kita vertus, net jei ir būčiau buvęs Vilniuje, nemanau, kad būčiau dalyvavęs.
Man atrodo, šių eitynių nereikia nei pervertinti, nei visai suniekinti. Jeigu ultrapatriotai turi teisę mitinguoti Gedimino prospekte, jei juo žygiuodama Lietuvos kariuomenė turi teisę išreikšti savo pasididžiavimą, jei gali rengti demonstracijas šunų mylėtojai ar bet kokia kita žmonių grupė, tai gėjai, manau, irgi turi tokią pačią teisę daryti eitynes Gedimino prospektu. Net jei būčiau ultrapatriotas ar šunų mylėtojas, jų eitynėse aš nedalyvaučiau, nes viešos demonstracijos - ne man. Kaip pasakytų anglai, it´s not my cup of tea. Tačiau sutinku, kad tokie renginiai gali vykti.
O homofobinius skandalus vertinu kaip vieną iš provincialios šalies, kuri dar labai atsilikusi nuo Vakarų Europos, bruožų. Panašiai kaip Lietuvoje turbūt mąstoma visoje Rytų Europoje. Žinoma, pas mus tokio pobūdžio skandalai yra sovietinio mentaliteto reliktas, kadangi mūsų (kalbu ne tik apie savo kartą) sąmonė perskelta pusiau: dalį laiko praleidome sovietinėje sistemoje, dalį - nepriklausomoje Lietuvoje. Visa postkomunistinė erdvė pritvinkusi netolerancijos, kai tik prabylama apie homoseksualumą, nuolat kyla skandalai.
Kita vertus, Latvijoje ir Estijoje tokių skandalų pasitaiko kur kas mažiau nei Lietuvoje, nors visas tris Baltijos šalis penkiasdešimt metų valdė tas pats sovietinis režimas. Net visa jų istorija praėjusiame šimtmetyje yra labai panaši. Vis dėlto Lietuvoje dėl seksualinių mažumų toleravimo kaunamasi aršiausiai.
Čia galėtume įžvelgti tokį skirtumą: estai ir latviai yra protestantai (daugiausia liuteronai), o lietuviai - katalikai. Ši takoskyra turbūt ir lemia lietuvių aršumą. Atrodo, panaši situacija klostosi Lenkijoje. Jei tolerancijos problemą analizuotume išsamiau, pamatytume, kad didžiausia netolerancija visada vyraudavo tarp religijų, tarp tų žmonių, kurie išpažįsta skirtingas religijas. Baisūs karai, žudynės, inkvizicijos laužai, raganų medžioklė, hugenotų istorijos Prancūzijoje, kryžiaus žygiai ir t. t. vyko dėl religijos!
Nesuprantu, kaip šiandien lietuvis ultrapatriotas, besididžiuojantis didinga savo šalies praeitimi, suderina tai su gilia katalikybe. Juk didžiųjų kunigaikščių laikais lietuviai buvo pagonys, aršiai kovoję su kryžiuočiais ir kalavijuočiais, siekusiais apkrikštyti mūsų kraštą. Legendos ir tautiniai mitai pasakoja apie pasipriešinimą kryžiui. Taigi matau prieštaravimą, kai lietuviai bando patriotiškumą suderinti su katalikybe.
Tai, ką pasakysiu, turbūt supykdys katalikus. Tačiau jų religijos istorija susijusi su didžiule netolerancija. Geras pavyzdys - katarų, krikščioniškos sektos, XII a. atsiradusios Pietų Prancūzijoje, tarp Monpeljė ir Tuluzos miestų, likimas.
Katarai, dar vadinami geraisiais žmonėmis, nepripažino Vatikano, popiežiaus, o katalikybę laikė sugadinta krikščionybe. Ši sekta neturėjo šventikų, tik pamokslininkus, jos nariai buvo vegetarai.
Katarams ėmus plisti miestuose, popiežius Inocentas III nutarė baigti su šiais eretikais. 1209 m. jis paskelbė kryžiaus žygį, beje, pirmąjį Europoje, ir nusiuntė didžiulę kariuomenę ten, kur gyveno katarai. Vieną iš miestelių, regis, Béziers, popiežiaus kareiviai apsupo, pralaužė įtvirtinimus, o gyventojams iškėlė sąlygą: „Jei išduosite mums katarus, miesto nenusiaubsime." Tačiau miestiečiai atsisakė. Tada kariuomenės vadas pasiteiravo vyskupo, vadovavusio šiam kryžiaus žygiui, kaip atskirti katarus nuo dorų katalikų. Vyskupas atsakė: „Žudyk visus, Dievas atskirs." Buvo išžudyta 20 tūkstančių žmonių - visas miestas. Tai istorinis faktas, puikiai iliustruojantis religinę neapykantą. Akivaizdu, kad prasidėjus religinei nesantaikai, atsirado ir netolerancija.
Ugnė Kačkauskaitė: O kas, Jūsų manymu, yra tolerancija? Kaip ją apibūdintumėte?
G. Varnas: Tolerancija yra pakantumas kitam - kitokios nuomonės, kitos tautybės, religijos, kitokių įsitikinimų, kitokios seksualinės orientacijos, kitokio temperamento žmogui. Tai, sakyčiau, yra pakantumas viskam, kas tau svetima, kas yra ne tavo. Žinoma, tai susiję su tradicijomis. Galbūt žmogus ir nėra netolerantiškas iš prigimties, gal netoleranciją lemia ideologinės klišės, tradicijos, auklėjimas, visuomenės nuomonė... Juk netoleranciją akivaizdžiai diegia aplinka: kiemas, mokykla, tėvai, televizija, spauda, radijas ir t. t. - viskas, kas vyksta aplinkui. Tai ypač jaučiama posovietinėje erdvėje. Kodėl, pavyzdžiui, Olandija yra vadinama tolerantiškiausia valstybe? Dėl tradicijų. Ji - pirmoji Europos valstybė, kurioje dar XVI a. buvo priimti įstatymai, reikalaujantys pakantumo kitai religijai.
U. Kačkauskaitė: Pernai Briuselis atsisakė kalėdinės eglutės pagrindinėje miesto aikštėje, kad nebūtų įžeisti šalyje gyvenantys musulmonai. Šis pavyzdys aiškiai rodo: siekiant tolerancijos, tenka apriboti savo religinę raišką, tautines tradicijas ar pan. Kaip manote, ar šis Briuselio pavyzdys yra sektinas? Kiek tolerancija apriboja žmogų ir kaip apibrėžti pačios tolerancijos ribas?
G. Varnas: Sakykime, man nepatinka kokia nors religija, sekta ar žmonių grupė, pavyzdžiui, ultraradikalai skustagalviai nacionalistai. Bet jeigu juos užpulčiau, toks mano poelgis būtų akivaizdžiai netolerantiškas. Žinoma, aš galiu turėti savo nuomonę ir galiu diskutuoti netgi su tais, kurie man nepatinka, nors draugų tarp jų turbūt nerasiu. Tačiau negalima prieš tuos, kurių nemėgstame, kilti į kryžiaus žygį. Tokios, mano manymu, turėtų būti tolerancijos ribos.
Nemanau, kad reikėjo atsisakyti kalėdinės eglutės Briuselio miesto aikštėje. Lazda buvo perlenkta. Tiesa, pastebiu, kad musulmonai darosi agresyvesni. Krikščionys, palyginti su Viduramžiais, aprimo. Tačiau aš asmeniškai nesu nusiteikęs prieš musulmonus, man tik nepriimtina jų neapykanta kitoms religijoms.
Kuo daugiau tautų, kuo daugiau religijų vienoje šalyje, tuo ji įdomesnė visais atžvilgiais. Galėtume vėl prisiminti Lietuvos istoriją. 1323-1324 m. Gediminas siuntė laiškus į Europą. Ką jis padarė? Parodė pavyzdį visiems visų laikų lietuviams. Juk į šitą užkampį (tuo metu Lietuva tikrai buvo tamsus užkampis) jis sukvietė amatininkus, meistrus, menininkus, prekeivius iš Europos, suteikė jiems įvairių privilegijų. Vilnius tapo daugiataučiu miestu.
Dabartinė Lietuvos sostinė apskritai niekada nebuvo vienalytė tautiniu atžvilgiu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje buvo apie 2 proc. lietuvių, apie 40 proc. žydų, tiek pat lenkų, nemažai vokiečių, baltarusių, rusų, kitų tautybių žmonių. Tad nuo Gedimino laikų Lietuva buvo internacionali, ypač Vilnius. Kai XVI a. iš Prahos buvo išguiti žydai, Lietuva juos priėmė ir suteikė tam tikras privilegijas, atleido net nuo kai kurių mokesčių. Ginami įstatymo, jie ilgus amžius galėjo čia palyginti ramiai jaustis. Taigi senoji Lietuvos valstybė turėjo tvirtą tolerancijos tradiciją. Čia niekada nevyko jokios religinės kovos, nors buvo net keletas konfesijų: katalikai, judėjai, stačiatikiai, protestantai ir pan. Visi čia sugyveno, visi išsiteko. Deja, vėlesni Lietuvos istorijos šimtmečiai šią tradiciją sunaikino.
Kodėl mes tokie netolerantiški? Atrodo, lietuviai visada užima kažkokią gynybinę poziciją ir labai bijo to, kas jiems atrodo svetima, nes anksčiau to nebuvo. Manau, tai atsirado po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjungos su Lenkija, sutvirtėjo ilgiau kaip du šimtmečius dūstant po Rusijos imperijos padu, o ypač sovietinės okupacijos metais, kai buvo ištremta, išžudyta beveik visa lietuvių inteligentija. Visa tai sudėjus, reikėtų daryti išvadą, kad tolerancijos stygius Lietuvoje yra labai sunkios istorinės patirties padarinys.
U. Kačkauskaitė: Kaip manote, ar teisinga, kad toleranciją siekiama užtikrinti pirmiau teisiniame, politiniame lygmenyje?
G. Varnas: Tolerancijos poreikis, manau, atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Tai buvo žiauriausias netolerancijos smūgis. Šis karas sujaukė visą Europą, užnuodijo jos žmonių protus ir širdis, todėl reikėjo kažką radikaliai keisti, kad daugiau nebepasikartotų tai, kas atsitiko Vokietijoje ir jos okupuotose šalyse. Įvykiai buvo tokie kraupūs, kad pakeitė žmonių sąmonę, tad po karo tolerancijos direktyva tapo neišvengiama. Juk pakantumas iš tikrųjų yra mokslas sugyventi tarpusavyje. Manau, dabartinė tolerancijos kryptis yra teisinga, nors pasirenkami jos sklaidos būdai kartais nueina galbūt pernelyg toli.
M. Meilutytė: Prieš penketą metų spauda skelbė, kad Lietuva pateko į tolerantiškiausių pasaulio šalių sąrašą, užėmusi 23 vietą (tada buvo lyginamos vyrų ir moterų teisės šalyje).2 Jūs, statydamas „Tiksinčią bombą", spektaklį apie homoseksualų problemas, teigėte, kad Lietuvos visuomenė toleruoja homoseksualus panašiai kaip Viduramžiais. Kodėl būtent seksualinės mažumos, siekiančios įgyti tokias pačias teises, kokias turi heteroseksualai, užsitraukia didžiausią neapykantą? Ir kokios, Jūsų manymu, tolerancijos Lietuvoje perspektyvos?
G. Varnas: Į tą klausimą iš dalies jau atsakiau - netoleranciją Lietuvoje lemia susiklosčiusios istorinės aplinkybės. Kita vertus, apklausos rodo, kad lietuviai netolerantiškiausi čigonams ir seksualinėms mažumoms. Kodėl čigonams? Todėl, kad jų Lietuvoje yra palyginti daug. Įsivaizduokime, kas būtų, jei Lietuvą užplūsta kinai. Nežinau, ar lietuviai reaguotų labai palankiai. Manau, netolerancija kinams smarkiai šoktelėtų aukštyn. Nors kol tai įvyks, pasikeis kartos, todėl viskas bus kitaip.
Lietuvos jaunimas tikrai nėra netolerantiškas. Visiškai nematau skirtumo tarp jauno lietuvio čia ir jauno lietuvio Briuselyje ar Londone. Emigrantai grįžta irgi pasikeitę, tolerantiškesni. Tiesa, kaimų publika yra visiškai kitokia. Provincijoje kur kas didesnė tėvų įtaka, siauresnė aplinka, todėl situacija beveik nesikeičia. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad kartų kaita atvers šviesesnę tolerancijos perspektyvą, nes mažės sovietinio mentaliteto liekanų.
U. Kačkauskaitė: O kokius žmones vadintumėte homofobais? Ar tas, kuriam nepatinka homoseksualai, jau yra homofobas?
G. Varnas: Fobija - tai baimė. Pavyzdžiui, Valdo Gedgaudo straipsnis yra tipiškai homofobiškas rašinys. O didysis to variklis - siaubas ir baimė. Perskaitęs minėtą straipsnį, labai nustebau. Mano reakcija buvo gailestis straipsnio autoriui. Atrodė, kad jis rašo visai ne apie mano spektaklį. Tokio teksto niekaip negalėčiau pavadinti recenzija, tai veikiau esė homoseksualumo tema. Manau, ten buvo sukaupta viskas, ko daugelis turbūt nedrįsta pasakyti. Galbūt tai „masių" nuomonė, kurią Gedgaudas tiesiog išliejo popieriuje. Tas rašinys buvo fobiškas ir brutalus. Labai nustebau, kad išsilavinęs žmogus gali taip galvoti. Gedgaudo tekstas įžeidė ne tiek spektaklio kūrėjus, kiek pačią gėjų bendruomenę. Lietuvos teatro kritikai šis straipsnis irgi nedaro garbės.
Homofobais vadinčiau tuos, kurie rašo straipsnius, panašius į minėtąjį, ir tuos, kurie ateina priešiškai nusiteikę į „Baltic Pride" eitynes, kad apmėtytų dalyvius supuvusiais kiaušiniais. Juk tam reikia skirti laiko - kurti plakatų užrašus, pirkti ir pūdyti kiaušinius ar pan. Žmogus sąmoningai tam rengiasi. Homofobu nevadinčiau praeivio, kuris, paklaustas, ką mano apie homoseksualus, atsakytų, kad šie jam nepatinka. Gali ir nepatikti. Bet jei žmogus gaišta laiką, stengdamasis supurvinti, suniekinti homoseksualus, skleidžia apie juos melagingą informaciją, - tai jau homofobiška veikla.
M. Meilutytė: Spektaklyje „Tiksinti bomba" kalbate apie AIDS grėsmę, tačiau spektaklio programėlėje pateikiate ir kitokią nuomonę, esą ši liga tėra vienas iš mitų. Apskritai Jūsų kūrybos viena iš svarbesnių temų yra tikrovės ir iliuzijų priešprieša. Kaip Jūs pats kovojate su mitais ir kaip patartumėte ieškoti tiesos?
G. Varnas: Manau, pirmiausia reikia viskuo domėtis ir bendrauti su žmonėmis. Jeigu man kas nors neaišku, aš daug skaitau, kad susidaryčiau kuo tikslesnį vaizdą, ir tik po to darau išvadas.
Po eitynių „Už lygybę" pasireiškė nemažai gana mąslių žurnalistų, kurių straipsniai iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti analitiniai, tačiau iš tikrųjų tai buvo tik „mano nuomonė apie homoseksualus". Kai kurie iš jų mane labai nustebino. Pavyzdžiui, viena dama savo straipsnyje rašė: kokia čia gali būti gėjų lygybė? Juk, pasak jos, tai aiškių aiškiausias iškrypimas!3 Na, psichiatrai jau labai seniai ištyrė, kad homoseksualumas nėra iškrypimas, ir išbraukė jį iš ligų sąrašo. Kam vėl grįžti į XX a. pradžią?
Gaila, bet gėjų bendruomenė neturi gerai rašančių žmonių, kurie galėtų išsklaidyti tokius mitus. Juk dabar mūsų spaudoje dominuoja Katalikų bažnyčios požiūris. Ypač neigiamą nuomonę apie homoseksualus savo straipsniuose dėsto ir eitynėms priešinasi ultrakrikščionys. Kitiems tai nėra labai įdomu. Jie į visa tai nesivelia, o tik ramiai stebi. Būti homoseksualiam ne nuodėmė, bet konkretus veiksmas jau yra nuodėmė, - tokią demagogiją skleidžia religingieji. Vis dėlto naujasis popiežius teikia vilčių. Jis pasakė: kas aš toks, kad smerkčiau gėjus?
M. Meilutytė: Ankstesniuose Jūsų spektakliuose pagrindinis herojus dėl vienokių ar kitokių priežasčių dažnai nepritapdavo prie savo aplinkos, buvo tiesiog kitoks. Galėtume prisiminti Hedą Gabler, Raskolnikovą, Portiją Koglen... Kas apskritai yra kitoniškumas? Ar sutiktumėte su teiginiu, kad homoseksualai yra kitokie?
G. Varnas: Ne kiekvienas gėjus yra kitoks. Kaip ir kitoks nebūtinai yra gėjus. Man kitoks - tai asmenybė. O juk ne kiekvienas homoseksualas yra asmenybė. Kitoks nepaklūsta miesčioniškoms normoms, nes tiesiog neišsitenka jokiuose rėmuose. Nors, blaiviai mąstant, miesčioniškos normos nėra blogis. Jos - vidutiniam žmogui sukurtas taisyklių rinkinys, kuris apibrėžia, kokia laikysena yra padori, mandagi, tolerantiška ir pan. O Heda Gabler arba Raskolnikovas nepaklūsta šioms taisyklėms, nes jos sukurtos ne jiems.
U. Kačkauskaitė: Kaip manote, kodėl Lietuvoje kitoniškumas neretai nuspalvinamas negatyviomis spalvomis?
G. Varnas: Greičiausiai todėl, kad toliau nuo Vilniaus, gūdžioje provincijoje, viskas yra labai reglamentuota ir bet ką, kas svetima, žmonės vertina kaip blogį savaime. Nesvarbu, ar kalbėsime apie gėjus, pankus ar juodaodžius. Tačiau nereikėtų pamiršti vieno dalyko: jaunoji karta daug keliauja, o iki Sovietų Sąjungos žlugimo keliauti po pasaulį galėdavo labai nedaug žmonių. Kitiems leista pasižvalgyti nebent po Sovietų Sąjungą, kurios didžiuliuose plotuose gyveno per prievartą suvienodinti žmonės. Nesvarbu, kad jų tautybės skyrėsi, tačiau nesiskyrė nei manieros, nei apranga. Visi buvo prislėgti tos pačios sistemos, kuri neleido kišti nosies anapus geležinės uždangos. Todėl SSRS piliečiams atrodė, kad pasaulis - tai jų kiemas, jų kaimas ar miestelis. Ši vienspalvė bendruomenė buvo vienintelis papročių rodiklis ir staiga į šią uniformuotą idilę įsibrauna kažkas nauja, svetima. Ilgus dešimtmečius Sovietijos žmonėms buvo kalama į galvas, kad visas blogis slypi „supuvusiuose" Vakaruose. To pasekmes matome iki šiol.
O juk XX a. 6-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje prasidėjo masinis turizmas. Kai žmonės pradeda keliauti, natūralu, kad jų pasaulis prasiplečia. Tiems, kurie pamato įvairias šalis, prisiliečia prie jų kultūros, kitoniškumas tampa kur kas priimtinesnis. O į ką įdomiau žiūrėti: į vienodą tautiečių masę ar į būrį žmonių, kurių tautybė, religija, odos spalva, seksualinė orientacija skiriasi?
M. Meilutytė: Kokie, Jūsų manymu, svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos derėtų vertinti žmones?
G. Varnas: Asmenybės bruožai. Nemanau, kad reikėtų vertinti žmones kaip „masę". Juk, pavyzdžiui, tarp katalikų kunigų esama ir labai puikių žmonių, ir visiškų veidmainių. Man asmeniškai patraukliausi ir įdomiausi yra kitokie, t. y. tie, kurie ne visada paklusnūs, kurie neišsitenka Prokrusto lovoje, o gal net patys savyje, kuriems negalioja visuotinai priimtos normos.
Pavyzdžiui, Albert´o Camus Kaligula. Vertinant pagal visuomenės aprobuotas taisykles, jis - baisus žmogus. Kita vertus, jis turi kažką, kas tą baisumą nustelbia. Tai asmenybės švytėjimas. Kaligula yra visai kitoks, tarsi būtų ne šios žemės kūdikis, - tai apdovanotas, išskirtinis žmogus. Deja, dažniausiai kitokiems žmonėms blogai baigiasi, plačiosios „masės" tikrų asmenybių nesupranta, žiūri į jas kaip į bepročius. Kas buvo Einsteinas? Beprotiškai talentingas „beprotis".
Tiesa, kultūringi žmonės vertina asmenybes. Pavyzdžiui, teatro publika. Viena vertus, ji irgi priklauso „masėms", antra vertus, slapčia svajoja apie kitoniškumą, žiūrovai gal net patys norėtų būti kitokie. Todėl ir eina į teatrą.
U. Kačkauskaitė: Jūsų teatre ryškus politiškumo atspalvis. Anksčiau į savo spektaklius subtiliai įpindavote homoseksualumo, transseksualumo ir apskritai lyties tapatumo temą (nors anais laikais niekas apie tai nekalbėjo). Dabar politiškumas dar aiškiau apčiuopiamas - kritikuojate visuomenės laikyseną, reflektuojate aktualias problemas („Teiresijo krūtys", „Tiksinti bomba", „Bakchantės"). Kaip Jūs pats apibūdintumėte dabartinį savo teatrą?
G. Varnas: Pirmiausia reikėtų prisiminti 1989-1991 m., kai rodėme „Šėpos"spektaklius. Šis teatras buvo labai politiškas ir tuo metu vienintelis toks Lietuvoje. Mes juokėmės iš visų. Tai buvo labai įžūlu.
Štai vienas pavyzdys: 1990 m. gruodžio mėnesį Michailas Gorbačiovas gavo Nobelio taikos premiją už tai, kad nutraukė Šaltąjį karą, o 1991 m. nepajudino nė piršto, kad sustabdytų kruvinus Sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Vasario mėnesį „Šėpos" teatras viešėjo Osle - du spektaklius parodėme Nacionaliniame teatre, o Universiteto salėje, kur pernai buvo įteikta minėtoji Nobelio taikos premija, turėjome prisistatyti su trumpu pasirodymu. Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga susirinko visas diplomatinis korpusas. Po iškilmingų kalbų, ambasadorius pranešė, kad scenoje pasirodys „Šėpos" teatras. Mes pasirodėme ir parodėme štai ką: Michailo Gorbačiovo lėlei Nobelio taikos premiją įteikė Saddamo Husseino lėlė (Husseinas tuo metu buvo pačiame jėgų žydėjime, vyko Irako invazija į Kuveitą). Vos tai pamatę, diplomatai atsistojo ir pasuko durų link. Gorbačiovo lėlė jiems pavymui bandė aiškinti, kad „nors ir taika, žudyti vis tiek galima". Po mūsų pasirodymo Oslo laikraščiai rašė apie neįtikėtiną lietuvių įžūlumą.
Kai uždarėme „Šėpą", kitas spektaklis, kurį stačiau - Federico García Lorcos „Jei praeitų penkeri metai", - buvo visiškai nesusijęs su to meto aktualijomis. Mėgstu nuo vieno kraštutinumo peršokti prie kito. Mano kūryba banguoja: kartais pabosta lindėti iliuziniame pasaulyje, norisi realybės skonio, kai atsibosta realybė - neriu į „meną menui", paskui vėl grįžtu prie „meno liaudžiai".
U. Kačkauskaitė: Kai kurie teatro kritikai, rašydami apie „Tiksinčią bombą", prisiminė daugiau nei prieš dešimtmetį Jūsų pastatytą „Tolimą šalį" - šiame spektaklyje subtiliai, poetiškai kalbėjote apie homoseksualus. „Tiksinčios bombos" istorija pasakojama gana atvirai, deklaratyviai. Panašų poslinkį Jūsų teatre galima įžvelgti ir lyginant „Teiresijo krūtis" su „Bakchantėmis". Pirmasis spektaklis pažeria daugybę klausimų, bet nepateikia atsakymų, o antrasis atvirkščiai - pateikia tik atsakymus, klausimams, atrodo, nebelieka vietos... Kodėl taip radikaliai pasikeitė Jūsų santykis su žiūrovais?
G. Varnas: Nesakyčiau, kad mano santykis su publika pasidarė kitoks. Suprantu, kad finalinė „Teiresijo krūtų" scena su ministrų kabinetu galėjo ką nors papiktinti. Bet tuo metu buvau labai įniršęs ant Andriaus Kubiliaus vyriausybės - naktinė reforma padarė daug žalos, ypač kultūrai. Finalinėje scenoje parodžiau, ką aš apie juos galvoju. Dabar spektaklyje buvusių ministrų veidų neberodome, o dabartinė vyriausybė dar nėra tiek prisidirbusi, kad pabaigoje norėtųsi išvysti jos veidus.
„Bakchantes" laikau vienu geriausių savo spektaklių. Kai prasidėjo neigiamos kritikos lavina, pagalvojau: ar man kažkas negerai, ar kritikams? Bet mano galva juk nepasikeitė...
Euripido pjesė „Bakchantės" labai pikta - Dionisas žiaurai atkeršija žmonijai (Pentėjas yra tik be kaltės kaltas atpirkimo ožys). Žinojau: jeigu jau renkuosi šį veikalą, privalau turėti ką pasakyti. Jei ne, tada geriau išvis jo atsisakyti ir imtis kokios nors mielos, šiltos ar melancholiškos dramos.
„Bakchantės" - paskutinė Euripido pjesė, parašyta gyvenimo pabaigoje. Jau seniai ginčijamasi, ką jos autorius norėjęs pasakyti. Esama įvairių spėlionių, bet aš visiškai sutinku su Janu Kottu, kuris teigė, kad tai pabaigos, dekadanso drama. Versti šią dramą kitokia, negu ji yra, daryti iš jos kokią nors drungną istoriją nemačiau jokios prasmės.
Kadangi turiu labai rimtų sąskaitų su žmonija, sekiau Euripidu. Juk žmonės baigia viską sunaikinti. Žinau, kad „žaliųjų" idėjos skamba ne itin originaliai, bet mačiau ir matau prasmę jas priminti teatre. Sutinku, kad spektaklis piktas, bet aš ir norėjau tokį sukurti. O kad likau nesuprastas, nieko nepadarysi, - būna ir taip.
M. Meilutytė: Ar ketinate ateityje savo kūryba vėl grįžti prie homoseksualumo, tolerancijos problemų? Kokios temos Jus labiausiai domina?
G. Varnas: Šiuo metu man labiausiai rūpi nauji mokslo metai, nes vadovauju dviem kursams - režisierių ir aktorių. O teatre, manau, neišvengiamai grįšiu ne tiek prie tolerancijos, kiek prie kitoniškumo temos. Pavyzdžiui, ketinu statyti Thomo Manno „Daktarą Faustą". Pagrindinis šio romano veikėjas - genialus kompozitorius Adrianas Leverkiunas yra vienas iš tų kitokių. Tai menininko ir kainos, kurią šis sumoka už savo meną, tema.
Dėkojame už pokalbį.
1 V. Gedgaudas, Aš esu pyderas mama! Ir tuo didžiuojuosi!, Literatūra ir menas, 2012, nr. 3402. Prieiga per internetą: >>>>
2 Lietuva tolerantiškiausių šalių sąraše - 23, alfa.lt, 2008-11-12. Prieiga per internetą: >>>>
3 Kalbama apie straipsnį: L. Pociūnienė, Naivumas ar gudravimas? Atsiliepimas į Kęstučio Skrupskelio straipsnį „Santuoka ar partnerystė", Kultūros barai, 2013, nr. 7/8, p. 26-31.
KULTŪROS BARAI
