Audronė JABLONSKIENĖ
63-iąjj sezoną Lietuvos rusų dramos teatras pasitinka esminėmis permainomis. Prieš metus teatro meno vadovė Tatjana Rinkevičienė intensyviai ieškojo žmogaus užimti teatro vadovo (direktoriaus) postą, o šiandien naujasis teatro vadovas Jonas Vaitkus ieško... vyriausiojo režisieriaus. Situacija atrodo paradoksali, todėl paaiškinimo kreipsimės iš pirmųjų lūpų.
– Taigi kam jums, pripažintam, visais įmanomais laurais vainikuotam režisieriui praktikui, reikalingas pašonėje dar ir vyriausiasis režisierius? Nejau sau paliksite tik administracinius reikalus?
– Visai ne. Galiu būti konsultantas, patarėjas. Galiu per sezoną pastatyti vieną kitą spektaklį.
– Gal norite pasilikti laisvas rankas profesinei veiklai užsienyje? Ar ne tuo tikslu šią savaitę išvykstate į Sankt Peterburgą?
– Prisiimant teatro vadovo pareigas apie laisvas rankas negali būti nė kalbos. 0 į Sankt Peterburgą vykstu bendradarbiavimo reikalais. Norėtume toliau plėtoti Baltijos namų idėją.
– Prieš metus Rinkevičienė džiaugėsi į teatrą grįžtančiais žiūrovais – tiek rusais, tiek lietuviais. Kalbėjo apie dvigubai padidėjusį lankomumą, 70 procentų užpildomą salę...
– Dabar daug kas gražiai kalba, bet kai pasidomėjau repertuaru... Ryškiai dominuoja populistinės, primityvios pramogos tendencija. Iškart teks nurašyti 11 menkaverčių spektaklių. Deja, vienu kartu viso repertuaro nepakeisi.
– Prisimenate „Mironaitės epochą“ Rusų dramos teatre, kai į jį ėmė plūsti lietuviška publika?
– Nuo to laiko daug vandens nutekėjo – pasikeitė kartos, politinė situacija, galų gale pati publika. Teatras jau seniai praradęs tikruosius savo vertintojus. Šiandien daug kas ateina į spektaklį nusiteikęs maloniai pramogai ir geram bufetui.
– Su nuostata: palinksminkite mus...
– Štai tokio teatro santykio su žiūrovu mažiausiai norėčiau. Pritraukti kitokią publiką, galų gale ugdyti tą pačią – tam per sezoną reikia mažiausiai 6-7 gerų premjerų.
– Kuo papildysite repertuarą jūs pats?
– Jau ėmiausi Gribojedovo pjesės „Vargas dėl proto“. Kol kas dar tik skaitome tekstą, įsižiūriu, įsiklausau į aktorius, bandau vertinti jų potencialą. Galvoju apie „Eugenijų Oneginą“. Tai turėtų būti sudėtingos struktūros muzikinis spektaklis, jungiantis dramą, operą ir baletą. Atsižvelgiant į puikią salės akustiką, muzikiniai spektakliai mūsų repertuare turėtų užimti gana ženklią vietą.
– Esate prasitaręs, kad nevengsite statyti ir lietuviškų spektaklių. Susidursite su kalbos, akcento barjeru.
– Galvojau apie tai. Manau, kad pats paprasčiausias sprendimas – aktoriams kalbėti savo gimtąja kalba. Gali būti, kad scenoje šalia rusiško žodžio išgirsime lietuvišką, lenkišką. Žiūrovai tas kalbas supranta ir greitai apsipras.
– Pažįstate visus Lietuvos (ir ne tik) teatrus, kolektyvus. Kviesitės aktorių iš pašalies?
– Be abejo. Iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos... Keletas gabių aktorių iš užsienio jau dabar siūlosi dėl nuolatinio darbo. Bet kur juos apgyvendinti? Neturime nei bendrabučio, nei viešbutuko. Tik vienas nedidelis butukas, kuriame laikinai apsistoja kviestiniai režisieriai, scenografai. Beje, 2013-aisiais mūsų teatras minės savo 100-mečio sukaktį. Ta proga numatoma kapitalinė pastato renovacija. Jau kitąmet bus skirtos lėšos jos projektui. Gal jame bus atsižvelgta ir į minimalias buitines reikmes...
– Iš kai kurių aktorių esu patyrusi, kad Rinkevičienės vienvaldystės laikais buvo pavojingai supriešintas kolektyvas, pasidalijęs į favoritus ir atstumtuosius. Vaidmenys dalijami ne pagal kūrybinę potenciją, o mokėjimą įsiteikti...
– Specialiai tais dalykais nesidomėjau, bet gan greit pajutau. Į mano kabinetą ateidavo žmonės su įsiskaudėjusiom bėdom, įsisenėjusiom problemom. Pazonduoti naujos situacijos. Kartais kuo nors konkrečiai pasiskųsti. Tokiais atvejais reikalauju, kad dalyvautų abi pusės. Taip tikiuosi išvengti naujų intrigų, išsaugoti objektyvumą. Išvis nelabai noriu gilintis į tai, kas buvo, nes reikia eiti j priekį. Niekam nesiekiu įsiteikti pats ir niekas neprivalo pataikauti man.
Suprantu, kad idealus aktorių kolektyvas neįmanomas. Bet įmanoma kai kuriuos patempti, pakylėti, orientuojant į tuos, kurie stipresni. Tai gyvas ir gana skausmingas procesas, nes giliai viduje suvoki, kad idealo vis tiek nepasieksi.
– O kaip vertinate meno, pramogų verslo žmonių ėjimą į politiką, partijas?
– Kaip įtartiną ar net labai pavojingą infantilumą. Įsitikinimas, kad dabar šalies Parlamente nereikia išsimokslinimo, žinių, konkrečių sistemų veiklos išmanymo, gali suvešėti netikėčiausiais rezultatais.
– Na, pasiklauso kai kurių politikų postringavimų ir galvoja: šitaip tai ir aš galiu. Ir iš tikrųjų – šitaip! – gali.
– Toks fenomenas ir anksčiau buvo. Suvaidina aktorius gerai partinės organizacijos sekretorių ir jau visi įsitikinę: štai šitas tai padarytų tvarką! Mūsų šoumenų neišprusimas šia prasme unikalus – kaip, beje, ir naivus tautos patiklumas. O staiga ims ir išrinks. TOKĮ! Ir ateis TOKS vadovauti kultūrai. Ant mūsų visų galvos. Gyvename laikais, kai žmonės nebeturi vertybių sistemos, objektyvaus požiūrio į save. Jau nekalbu apie pilietinę brandą, padorumą, sąžinę. Profesija, žinios, išsilavinimas nebeturi jokios vertės, diplomą galima nusipirkti. Baugu net pagalvoti, kaip gyvensime, jei politinė prostitucija persimes į kitas mūsų gyvenimo sritis - medicinos, švietimo sistemą, vandens nuotekų valymą, šiukšlių tvarkymą - elementarius kasdienius dalykus. Vieną dieną tai gali virsti katastrofa, kurios padarinių nebebus kam likviduoti.
