Metų pradžia - geras laikas atsigręžti atgal ir peržvelgti praėjusius metus. Tokio pokalbio pakviečiau jaunosios kartos režisierę Eglę Švedkauskaitę. Matyt, abiem reikėjo progos ištrūkti iš namų ir pasvajoti apie kartu su gamta pamažu atgimsiantį teatrinį pasaulį, pasikalbėti apie Eglės patirtis dirbant su režisieriais Łukaszu Twarkowskiu ir Janu Fabre´u, pliusus bei minusus asistuojant ir asmenines režisūrines ambicijas.
Beveik lygiai prieš metus Jaunimo teatre įvyko Tavo režisuoto spektaklio „Žmogus iš žuvies“ premjera. Ar galėtum papasakoti, kokie Tau buvo ką tik pasibaigę metai, ką atradai, patyrei kaip režisierė ir kaip žmogus?
Man šie metai buvo labai intensyvūs, pilni didelį įspūdį paliekančių išgyvenimų. Metus pradėjau spektakliu „Žmogus iš žuvies“, kuris, prasidėjus pandemijai, toliau gyveno savo gyvenimą: pasirodė recenzijų, sukūriau dvi adaptacijas virtualiam formatui. Nors būta ir asmeninių, ir kūrybinių netekčių, sunkių akimirkų, metai vis dėlto buvo sėkmingi. Stiprus įspūdis liko iš pirmos režisūrinės patirties užsienyje bei projektų, kuriuose asistavau režisieriams. Ne mažiau įsiminė ir ryškūs pervargimo, perdegimo periodai, izoliacija, labai ilga, išgyvenimų kupina vasara. Iš tiesų jaučiuosi per šiuos metus labai paaugusi, įgavusi naujų patirčių ir turbūt pirmą kartą taip aiškiai suprantu, kad esu savame kelyje ir darau tai, ką turiu ir galiu daryti.
Ką turi mintyje?
Pradedu nebedvejoti ir suprasti, kokie matavimo vienetai man svarbūs. Aiškiai pajutau, kad ne per metus pastatytų spektaklių skaičius svarbiausias. Kūryba - gal ir banaliai pasakysiu - yra individualus užsiėmimas. Galima sukurti vieną, bet labai gerą spektaklį ir juo gyventi visus metus. Šiemet intensyviai ieškojau, kaip noriu dirbti, kokia mano strategija, ir pamažu suvokiau, jog man tinka, kaip aš dabar dirbu ir tai priimu. Neseniai dalyvavau Kristupo Saboliaus paskaitoje, jis kalbėjo apie kūrybingumą, apie atvirą ir uždarą mąstymą. Manau, pandeminė situacija, nekonkreti būsena, nežinomybė dėl ateities ir veda į tokį uždarą mąstymą, kai kiekviena kliūtis labai gąsdina ir kelia paniką. Juk visada bus problemų, tačiau jos išsprendžiamos. Net patį spektaklį galima pavadinti tam tikra „problema“, bet ir ji išsprendžiama. Mano siekiamybė - nepamesti to atviro mąstymo, net esant pandemijos situacijai prisiminti, kad teatras pats savaime yra atviro mąstymo laukas.
Ne tik režisuoji, bet ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) dirbi režisieriaus asistente. Ar šis darbas suteikia pranašumą, ar priešingai - įkalina?
Po Łukaszo Twarkowskio „Respublikos“ premjeros, įvykusios rudenį, ir mano pačios režisuoto spektaklio Lenkijoje supratau, kad tikrai galiu ir asistuoti, ir režisuoti. Asistavimas man suteikia daugiau pasitikėjimo pačiai režisuojant ir tai matau kaip pranašumą, kaip režisūros studijų tęsinį. Šios studijos tęsiasi jau pusantrų metų: juk mokausi iš kiekvieno projekto, iš kiekvieno režisieriaus, su kuriuo dirbu, kiekvienos spektaklio komandos. Dirbdama teatre supratau, kaip iš vidaus veikia teatras, kas kokias funkcijas atlieka. Ir kai režisuoju pati, o tai labai gerai pajutau Lenkijoje, galiu empatiškai žiūrėti į tuos, kurie dirba su manimi. Tai vienas svarbių dalykų, kurių išmokau iš Łukaszo - vertinti visą komandą, nuo aktoriaus iki žmogaus, siurbiančio salę prieš spektaklį. Asistentės darbas man vis dar teikia atradimų ir daug džiaugsmo. Yra buvę ir labai sudėtingų laikotarpių, sunkių projektų, bet matau tai kaip etapą, žingsnį.
Spaudoje skaičiau palyginimą, kad „Respublika“ beveik merdinčiame kultūriniame lauke buvo tarsi „puota maro metu“. Kaip Tau atrodo?
„Respublika“ suteikė labai stiprių pojūčių ne tik kūrybinei komandai, bet ir daugeliui spektaklyje apsilankiusių žmonių. Net nesvarbu, ar įspūdžiai buvo pozityvūs, ar negatyvūs. Vienintelė nuomonė, su kuria nesutikčiau, kad spektaklis tėra šešių valandų vakarėlis. Spektaklio forma pripildyta stiprių išgyvenimų, santykių analizės. Vienas kolega, kurio požiūriui pritariu, pasakė, kad teatras turi privilegiją kalbėti apie dalykus, nebūtinai mirtinai svarbius visai visuomenei, galbūt jie svarbūs tik mažai jos daliai. Ir „Respublika“ tam tikra prasme yra kaip tokia niša, pabėgimo vieta, kita realybė. To pabėgimo dabar negalime sau leisti, nes turime rūpintis sveikata, artimaisiais, kasdienybe, kaip išgyventi ir kaip kovoti su visu šiuo emociniu fonu. Toks įvykis kaip „Respublika“ yra stiprus kito gyvenimo smūgis, trumpa galimybė leisti sau pasijusti kitaip. Labai džiaugiuosi, kad šis projektas įvyko.
Paskui išvykai į Lenkiją, į „Nowy Teatr“, kuriame įvyko Tavo režisuoto spektaklio „Varšuvos grupė“ („Grupa Warszawska“) premjera. Ar galėtum papasakoti plačiau, kaip sekėsi dirbti ir susikalbėti su aktoriais svetur?
Viskas prasidėjo nuo 2019 m. „Nowy Teatr“ organizuojamos vasaros stovyklos. Pasibaigus dvi savaites trukusioms kūrybinėms dirbtuvėms man pasiūlė teatre sukurti edukacinį spektaklį paaugliams apie klimato kaitą. Kvietimas mane be galo pradžiugino, nes nuo studijų pradžios domėjausi, kas vyksta šiame teatre. Gavusi pasiūlymą nusprendžiau, kad paaugliams apie klimato kaitą turi kalbėti kiti paaugliai. Repetuoti spektaklį su penkiais moksleiviais, dramaturgu ir dirbtuvėse sutikta videomenininke pradėjome paskutinėmis vasario dienomis, tačiau repeticijas nutraukė pandemija. Pirmą kartą dirbau su mėgėjais, pirmą kartą kolektyviai kūrėme dramaturgiją ir man tai buvo visiškai nauja patirtis, nepažinta žemė. Pirmas kūrybos etapas buvo nelengvas, pilnas naujų sąlygų ir taisyklių. Rugsėjį grįžau baigti spektaklio ir kiekvieną dieną galėjau vis daugiau pasakyti lenkiškai. Tapo labai svarbu kalbėti paprastai, bet aktorių gimtąja kalba, su jų priežodžiais, ta jiems atpažįstama energija. Per mažiau nei mėnesį spektaklį sukūrėme iš naujo: praėjus tiek laiko nuo pavasario natūraliai norėjosi į temą pažvelgti kitaip, atsirado pandemijos situacija, kurią irgi reikėjo reflektuoti, ir vaikai per pusmetį pasikeitė, ypač tokiomis sąlygomis, ir aš. Spektaklio premjera įvyko labai nedidelėje, bet labai charakteringoje, bunkerį primenančioje erdvėje. Ši aplinka labai tiko spektakliui, tai postkatastrofos atmosferai, bet apribojo mūsų galimybę jį rodyti. Labai laukiu dienos, kai atsidarys sienos, vėl pradės dirbti teatrai ir galėsime šį spektaklį atgaivinti.
Ar Tau svarbi tarptautinė karjera ir pripažinimas?
Labai tikiuosi, kad tai nėra paskutinis mano darbas užsienyje. Daugiausia galiu pasakyti apie vietą, kurioje gimiau, užaugau ir gyvenu, tad Lietuvą matau kaip svarbiausią savo veiklos šalį. Bet man taip pat svarbu ir smagu kurti bei gastroliuoti kitose šalyse. Būdama jauna režisierė savo darbą suvokiu kaip tarptautinę, sienoms nepavaldžią veiklą. Žinoma, teatras gali būti ir labai lokalus, bet kartu jis peržengia šalių ribas. Mano nuomone, jauniems režisieriams pabandyti kurti kitur ypač svarbu.
Kokios patirties ar suvokimo įgijai dirbdama su prieštaringai Vakarų Europoje vertinamu ir Lietuvoje sutiktu belgų menininku Janu Fabre´u, kuris Vilniuje pristatė spektaklio „Nakties rašytojas“ eskizą? Kaip, praėjus keleriems metams po #MeToo skandalų, kito Tavo asmeniniai įsitikinimai šia tema?
Nuo pat pradžių man atrodė teisinga ir reikalinga apie tai kalbėti, labai džiaugiuosi #MeToo proveržiu, Lietuvoje įvykusiu 2018-ųjų pradžioje. Deja, laikui bėgant žmonės ir žiniasklaida pradėjo spekuliuoti jausmais, informacija ir nuoskaudomis. Tačiau mano pozicija tik tvirtėjo. Nesu linkusi iš karto nuteisti žmogaus, nežinodama konteksto ar poelgių masto, bet tokio elgesio nepateisinu ir savo kūryboje nematau vietos bendram darbui su smurtaujančiais menininkais. Darbas su Janu Fabre´u man buvo tarsi mokyklos dalis, patirtis. Buvo nuoširdžiai įdomu, kas ir koks jis. Kuriant spektaklį supratau, kad mūsų požiūris, teatrinis stilius ir skonis labai skiriasi, bet kaip asistentė priimu tai ir mano pareiga yra padėti aktoriui tiek, kiek leidžia jis pats ir režisierius.
Kokiais kūrybos principais vadovaujiesi pati? Kaip atsirenki „bendrakeleivius“?
Mano didžiausias tikslas dabartiniame gyvenimo etape, ne tik teatre, bet ir gyvenime, yra kuo daugiau patirti ir išbandyti: ne sužinoti teoriškai, ne spekuliuoti, o suprasti ir išgyventi pačiai. Taip pat svarbu, kad žmonėms, kurie su manimi dirba, būtų nuoširdžiai įdomu tai, ką darome. Nemanau, kad turiu pasirinkta tema papirkti ar suvilioti kitą kūrėją: sudominti - taip, bet toliau tikiuosi ir jo asmeninio įsitraukimo. Man svarbu, kad žmogus jaustų estetinį skonį, kuris nebūtinai turi sutapti su manuoju, tiesiog norėčiau matyti, kad pataikome į tą pačią estetinę kategoriją. Kiekvienam spektakliui aktorius renkuosi vadovaudamasi intuicija: perskaitau pjesę ir pamatau, su kuo norėčiau dirbti, kas tą vaidmenį galėtų atlikti, ir tai dažnai būna žmonės, su kuriais nesu dirbusi. Kalbant apie kūrybinę komandą man svarbus bendras skonio pajautimas, susidomėjimas ir panaši vertybių sistema. Taip pat visada įdomu dirbti su ne teatro žmogumi, pavyzdžiui, scenografiją spektakliui „Žmogus iš žuvies“ kūrė skulptorė Ona Juciūtė. Būsimuose spektakliuose taip pat žadu dirbti su menininkais, kurie nebūtinai itin gerai žino teatro pasaulį, nes taip gimsta netikėtos teatrui idėjos. Mane labai augina, kai komandoje būna bent vienas diskutuoti ir provokuoti mėgstantis narys, - visuose darbuose toks žmogus buvo, ir jaučiu, kad tai atsitiko nesąmoningai, bet tai svarbu.
Ką laikai autoritetu ir kieno nuomonė Tau svarbiausia?
Man šis klausimas susieja ir profesinį, ir asmeninį gyvenimą. Studijuojant autoritetas lyg ir svarbus, bet gali pridaryti ir daug žalos. Turi išlikti sąmoningas, kad laiku suprastum, kada autoritetas ima tave užgožti, kada tu jį „išaugi“. Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kartais neadekvačiai vertinau situaciją ar bandžiau įtikti vieno ar kito dėstytojo nuomonei ir tai turbūt visai natūralu. Bet pamažu pradėjau į autoritetus žiūrėti įtariai. Nenoriu, kad kažkieno nuomonė man būtų svarbiausia, kad ji mane formuotų ir įkalintų. Man svarbu, ką apie spektaklį mano kūrybinė grupė, aktoriai, šeima ir artimiausi draugai, bet nemanau, kad nuomonėmis iš esmės turėtų būti varomas mano kūrybinės veiklos variklis.
Kaip motyvuoji save nesustoti net per karantiną, kai sustabdytos repeticijos, nerodomi spektakliai? Kaip išnaudoji šį laiką?
Stengiuosi laikytis rutinos, kurti, rašyti, skaityti, sportuoti, intensyviai ruošiuosi būsimiems spektakliams. Turiu plėsti akiratį ir manau, kad tai yra menininko darbas ne tik pandemijos laikotarpiu: visada reikia atrasti laiko kitam menui sugerti. O motyvacija tikrai nėra pastovi, bet atėjus naujiems metams hipotetiškai ima artėti ir nauji projektai, tad laukti lieka vis mažiau.
O kas toliau - kokie naujų metų planai, ambicijos?
Šiais metais planuoju režisuoti du spektaklius LNDT, ten ir toliau dirbsiu režisieriaus asistente. Labai laukiu, kada galėsiu grįžti į Varšuvą ir prikelti savo spektaklį paaugliams, taip pat pasiilgau „Žmogaus iš žuvies“. Tad jau sukurti spektakliai, nauji darbai ir dar neįgyvendintos idėjos žada intensyvius metus. Labai noriu, kad šie darbai galėtų įvykti ir kad iš jų išaugtų tolimesni planai bei patirtys. Per karantiną supratau labai pasiilgusi ir kūrybinės cirkuliacijos, bendro jausmo, kad esi teatro, vyksmo, bendruomenės dalis.
Ačiū už pokalbį!
