Aleksandras Špilevojus - aktorius, režisierius, dramaturgas, teatro mokytojas, radijo laidų vedėjas. Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbo Lietuvos rusų dramos teatre. Šiuo metu vadovauja savo įkurtam teatrui-laboratorijai „Meno alchemija“ ir yra Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas. Pirmoji Špilevojaus pjesė „Neišmoktos pamokos“ 2017 m. laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuviškos dramaturgijos konkursą, o paties režisuotas spektaklis buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ kategorijoje „Teatras +“. 2018 m. Špilevojus pelnė Lietuvos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premiją, o 2019 m. - „Auksinį scenos kryžių“ už Šiaulių dramos teatre paties režisuoto spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgiją. Su Aleksandru kalbamės apie įvairiakryptę jo veiklą ir teatro viziją.
Šiuo metu Tavo veikla plėtojasi skirtingomis kryptimis: kuri pjeses, spektaklius, radijo laidas, užsiimi pedagogine veikla, meniniais tyrimais, o naujausias Tavo vaidmuo - teatro meno vadovo. Kaip šios veiklos papildo viena kitą, o gal kyla kokių prieštaravimų?
Iš esmės visos mano veiklos yra savęs ir ryšio su mane supančiu pasauliu paieškos. Taip jau susiklostė, kad mano kontaktas ir mano kalba yra būtent teatro kalba. Ir aš pajuntu didelę palaimą, beveik ekstazę, kai per teatrą man pavyksta bent akimirkai tą kontaktą užmegzti ir pajusti vienovę su Kūrėju ir kūrinija, kurioje esu. Atrodo, kad kuo daugiau pažįstu savo amatą ar meistrystę, tuo daugiau turiu galimybių atrasti. Bent trumpam. Todėl ir noriu pažinti ir patirti teatrą įvairiai - per aktorystę, režisūrą, dramaturgiją, pedagogiką, netgi radiją ir, žinoma, akademinius teatro tyrimus. Nors kartais ir reikia pasakyti sau „stop“, nes klaidžiodamas visur gali nenueiti niekur. Iš tiesų kartais pasiklystu ir bandau suprasti, ko kuriam laikui turiu atsisakyti. Nenorėčiau pažinti vienu metu visko po truputį. Kur kas įdomiau ramiai ir nuodugniai gilintis į kurį nors vieną teatro reiškinį. O tada jau pereiti prie kito, kad galėtum lyginti, gretinti, suvokti. Ypač sunku su bet kokia kita veikla derinti dramaturginį darbą. Esu tikras, kad idealiame pasaulyje rašydamas pjesę turėčiau nedaryti jokių kitų kūrybinių darbų. Deja, tokia prabanga įmanoma ne visada.
Profesinį kelią pradėjai kaip aktorius, nemažai vaidinai savo kurso vadovo režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose Rusų dramos teatre. Kodėl magėjo imtis režisūros ir kaip šios dvi profesijos Tavyje susisieja?
Režisuoti anksčiau net neplanavau. Man buvo labai gera dirbti aktoriumi stipriuose, mane augti verčiančiuose Jono Vaitkaus, Olgos Lapinos spektakliuose. Bet toli gražu ne visada tekdavo vaidinti tik pas tuos režisierius, su kuriais man būdavo pakeliui. Kai matydavau, kad turiu kurti teatrą, kuriuo pats netikiu, jausdavausi labai prastai. Ir mano vaizduotėje ėmė gimti idėjos ir fragmentai spektaklių, kuriuose aš norėčiau dirbti, kuriuos ir pats kaip žiūrovas su dideliu džiaugsmu aplankyčiau. Taip pamažu išdrįsau perkelti iš vaizduotės į teatro sceną „Neišmoktas pamokas“. O kadangi šio sumanyto spektaklio tekstą reikėjo kam nors parašyti ir surežisuoti, nutariau tai padaryti pats. Iki pat premjeros labai jaudinausi, ar tas mano vaizduotėje itin gerai atrodęs spektaklis tikrai bus toks geras ir realybėje. Ar jis paveiks žiūrovus taip pat, kaip vaizduotėje paveikė mane. Taip neplanuotai atėjau į dramaturgijos ir režisūros pasaulį.
Tavo režisūrinis debiutas - „Neišmoktos pamokos“ - buvo labai ryškus. Kokią svarbiausią pamoką išmokai kurdamas šį spektaklį?
Įsitikinau, kad jei turi idėją, kuria tiki pats, tavo komanda ir dar bent keli žmonės, kurių nuomone ir skoniu tu pasitiki, reikia veikti. Tuo metu neturėjome daug patirties, finansų, galimybių. Pavyzdžiui, teko patiems iš nieko gamintis scenografiją: mokyklinius suolus ir kėdes skolinomės iš kelių miesto mokyklų, vežėme visa tai į teatrą ir atgal dešimčia reisų mano maža mašinyte. Repetavome dienomis ir naktimis, kartais labai keistomis, ne itin patogiomis sąlygomis. Aišku, man labai pasisekė, kad mane jau tuo metu supo nepaprastai įdomūs, gilūs ir talentingi žmonės - aktoriai, muzikantai, dailininkai, teatro vadybininkai. O dar aiškiai supratau, kad vaidinti savo režisuojamuose spektakliuose nepaprastai sudėtinga, tad ateityje nutariau tokio tipo pastatymuose to nedaryti. Dabar eičiau į savo spektaklio sceną tik storytelling´e ar tokiuose darbuose, kai ypatingą reikšmę turi būtent paties autoriaus atsiradimas scenoje. Bet šiaip jau - reikia arba vaidinti, arba rašyti ir režisuoti.
Pakviestas dirbti Šiauliuose su vyresniais aktoriais pasukai kitokios problematikos link. Kas Tau svarbiausia režisuojant - tema, estetika, darbas su aktoriais?
Visi šie tavo išvardyti dalykai labai susiję. Norėčiau sakyti, kad tema pati padiktuoja estetiką, formą, kūrybinio darbo metodus, bet, ko gero, taip būna ne visada. Kartais estetika arba pasirinkta darbo proceso forma (pvz., tam tikras tyrimas) pati inspiruoja temą. Vis dėlto manau, kad net ne aš pasirenku temą ir estetiką, bet būtent vienokia ar kitokia tema pasirenka mane, o į komandą „pasiima“ dar ir estetiką bei kūrimo principus, kurie tiks tiek jai, tiek man. Yra dalykai, kurie man brangūs. Per juos tema ir susijungia su manimi. Man brangus kontaktas, todėl tema pasiūlo tokį kūrimo principą, kuris leis tam kontaktui su aktoriais atsirasti. Man brangus muzikos pasaulis, todėl tema randa reikšmingos vietos mano kūryboje ir jai. Iš esmės yra tam tikra visatos muzikinė Tema, kuri skamba tol, kol egzistuoja pasaulis, o aš savo teatrine kūryba tik prisijungiu prie tos Temos, stengdamasis atrasti formą ir būdą skambėti harmoningai su ja, kad nebūčiau išmestas iš visatos orkestro. Aš tarsi tęsiu tai, ką pradeda ji. Jos temą ir turinį, jos estetiką ir formą, kuri tą turinį atveria.
Trečiasis režisūrinis darbas profesionalioje scenoje - Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pastatytas spektaklis „12 gramų į šiaurę“ - liudija Tavo ieškojimų kryptingumą. Kokią mįslę bandai įminti?
Gimimo mįslę. Dėl mirties ir išėjimo man viskas kiek aiškiau. Bet gimimas ir atėjimas į šį labai keistą pasaulį mane ir žavi, ir gąsdina, ir kelia labai daug klausimų.
Esi turbūt vienintelis režisierius Lietuvoje, statantis daugiausia tik savo pjeses. Kodėl nesirenki kitų autorių tekstų? Ar galime tikėtis kada nors išvysti Tavo pastatytą „Žuvėdrą“ arba „Hamletą“?
Iš tiesų statau ne tik savo pjeses, tiesiog dažniausiai teatrai, kviesdami mane statyti naują spektaklį, nori, kad tai būtų mano naujos pjesės pastatymas. Ir nemeluosiu - man toks iššūkis patinka. Esu pastatęs spektaklį „Urodas“ pagal Mariuso von Mayenburgo pjesę Lietuvos rusų dramos teatre. Taip pat su studentais Kaune stačiau savo mėgstamo dramaturgo Martino McDonagh pjesę „Vienišieji vakarai“. O kaip tik dabar Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre statau savo didžiausio dramaturgijos ir apskritai teatro Mokytojo pjesę „Irano konferencija“. Kalbu apie dramaturgą ir režisierių Ivaną Vyrypajevą. Tai neįtikėtina asmenybė. Nepaprastai geros ir jo pjesės. Ilgą laiką stengiausi jo pjeses apeiti, kad ir kaip man jos patiko, nes dažnai išgirsdavau, kad mane lygina su Vyrypajevu. Šiek tiek to bijojau. Bet dabar atėjo tvirtesnis savęs pajautimas ir suvokimas, kad tie lyginimai ir samprotavimai - ne mano rūpestis. Noriu daryti tai, kas man iš tikrųjų patinka. O dirbti su galingais šio dramaturgo tekstais yra nepaprastas malonumas. Juolab kad palaikau su juo artimą asmeninį ryšį ir galiu gyvai kalbėtis apie jo pjeses, apie savo pastatymą, apie teatrą ir mus supantį pasaulį, atrandantį vietą mūsų kūryboje.
Per doktorantūros studijas tyrinėji istorijų pasakojimo teatre būdus. Kodėl žmonėms reikia istorijų ir ar žinai receptą, kaip sukurti gerą istoriją?
Savo receptą žinau, bet jo neišduosiu, jis firminis! O jei rimtai, pasaulyje prikurta ir prirašyta daug receptų, kaip sukurti gerą istoriją. Yra ir Aristotelio „Poetika“, ir daug daug visko sukurta po jos. Visi tie receptai yra panašūs ir iš esmės veiksmingi bei teisingi. Bet svarbiausia, kokių ingredientų turi konkretus istorijos kūrėjas ir pasakotojas - kokie yra jo asmeniniai išgyvenimai, patirtys, atradimai ir praradimai. Žinoma, reikalinga ir technika bei įgūdžiai, ateinantys skyrus labai daug laiko ir sunkaus darbo.
Bet šiaip jau kiekvieną akimirką yra kuriama ir pasakojama didžioji mūsų visatos istorija. Ir visi mes esame jos fragmentai - protagonistai, antagonistai, charakteriniai herojai. Ir, beje, niekas iš mūsų nėra kaltas, kad yra šitos visatos istorijos gerasis ar blogasis veikėjas, žudikas ar šventikas, - tai tik didžiojo Pasakotojo sumanymas ir valia. Gal jis net nepasakoja nieko labai rimto? Gal linksminasi, žaidžia, o mes tesame smagus jo anekdotas? Beje, įdomu, kad genai yra kaip tik žymimi tam tikromis raidėmis. Tad žmonės ir visa, kas gyva, sudaryti iš genų rinkinių, o tai reiškia, kad iš esmės visi mes ir esame tam tikri didžiojo Pasakojimo raidžių rinkiniai, arba tiesiog žodžiai. Iš tikrųjų tai ir yra mano geros istorijos receptas, kurį netyčia išdaviau. Reikia pamatyti, kaip yra kuriamas visatos naratyvas su visais jo tragiškais ir komiškais posūkiais, su herojiškais ir bjauriais herojais. Aš semiuosi būtent iš jo ir stengiuosi dalintis su žiūrovais šiame didžiajame naratyve atrandama savo istorija. Tik sukurti (atrasti istoriją) dar nėra viskas. Reikia rasti tinkamą būdą papasakoti tą istoriją taip, kad klausytojai trokštų jos klausytis. O tai jau tikras amatas, kurį aš ir tyrinėju, bandau pažinti, suvokti, išjausti ir taikyti savo kūryboje. Tam reikia pažinti ir save, ir savo istoriją, ir savo istorijos klausytojus.
Šiemet tapai Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovu. Kokią turi šio teatro viziją?
Teatrą matau kaip kūrėjų ir žiūrovų susitikimą bendrai patirčiai, tam tikra prasme - ritualinei patirčiai. Todėl ir Juozo Miltinio dramos teatre noriu matyti žmones, trokštančius dalyvauti toje bendroje kūrybinėje patirtyje. O tam reikia, kad teatras žengtų žingsnį, gal ir ne vieną, publikos link. Turiu omenyje ne pataikavimą daugumos įnoriams, bet tikrą visuomenės pažinimą ir bendravimą su ja profesionalia teatro kalba. Todėl didelę reikšmę teiksiu meninei edukacijai - vaikų, paauglių, suaugusiųjų, senjorų. Tikiu, kad reikia ne nurašyti žmones, kurie nesupranta vienokio ar kitokio meno, bet parodyti jiems, koks įvairus ir įdomus gali būti teatro pasaulis, įsikūnijęs skirtingomis išraiškos formomis. Ir vis dėlto noriu, kad būtų formuojamas toks repertuaras, kuris būtų skirtas skirtingiems žiūrovams. Reikia ieškoti tokios teatrinės kalbos, kuri bus suvokiama, priimtina senjorams ir jaunimui bei vaikams, žmonėms, įgijusiems aukštąjį išsilavinimą ir jokio išsilavinimo neturintiems, teatro gurmanams, trokštantiems šiuolaikinio teatro, ir tiems, kurie užsuka į teatrą tik gavę bilietus dovanų per didžiąsias metų šventes. Suprantama, kad nėra tokios stebuklingos teatro formos, nėra tokio žanro, tokios estetikos, kuri būtų priimtina visiems. Todėl noriu, kad ir teatras nebūtų užsispyręs, bandydamas skirtingų poreikių žmonėms per prievartą grūsti tik vieno skonio produktą. Teatras turi būti itin atviras ir empatiškas aplinkai, kad sugebėtų pastebėti, ko reikia žmonėms, kas jiems rūpi, kas jiems skauda. O kadangi teatre yra ir antroji pusė - kūrėjai, noriu, kad spektakliai uždegtų noru kurti. Labai norėčiau, kad teatro darbuotojai nuolat augtų, norėtų pažinti save, pasaulį ir teatrą. Kad tai vyktų ne stresą keliančioje aplinkoje. Ir čia grįžtu prie edukacijos. Sieksiu pritraukti tiek menininkus, tiek teatro pedagogus, vesiančius teatro trupę ir auginsiančius ją.
Dėkoju už pokalbį, linkiu įdomių istorijų ir praturtinančių, auginančių kūrybinių ryšių.
