Pastaruosius sezonus kai kurie Lietuvos teatrai atsigręžė į socialines problemas. Pasirodę spektakliai kėlė publikos susidomėjimą, kai kurie - politikų pasipiktinimus. Kartais - dar gerokai iki spektaklio. Koks vis dėlto yra mūsų socialinis teatras? Ar visgi į jį nuėję mes netampame panašūs į save prieš 20 metų, kai rituališkai apsilankydami laikėme špygas kišenėje? O gal čia kalta mūsų teatrų rinkodara ir reklaminiai mechanizmai - jei tokia rinkodara egzistuoja apskritai (nes galbūt ji yra netyčinė)? Apie tai paskutiniame šį sezoną klube „Prie arbatos" Menų spaustuvėje gegužės 20 d. buvo pakviesti pasidalinti mintimis teatrologas, VDU MF Teatrologijos katedros docentas Edgaras Klivis ir režisierius bei pedagogas Rolandas Atkočiūnas. Diskusiją vedė teatro kritikas Vaidas Jauniškis.
Edgaras Klivis: „Neįmanoma apie turinį kalbėti atskirai nuo formos. Tie keli spektakliai, kurie tapo labai matomi, visgi, mano požiūriu, naudoja dar labai senovišką teatrinės reprezentacijos aparatą, kuris šiuolaikinėje visuomenėje nebegali būti veiksnus".
Rolandas Atkočiūnas: „Reikia įtikinti aktorių nedaryti to, ką iki šiol darė ir prie ko yra pripratęs. Jam trūksta kažkokio romantinio potėpio. O tu atimi iš jo tuos ginklus, kuriais jis buvo įpratęs sėkmingai naudotis. Ir jis prašo - sugalvok man ką nors".
Diskusijos įrašas:
Menų faktūros inf.
