Birutė Kapustinskaitė - teatro ir kino dramaturgė, 2018 m. pelniusi „Auksinį scenos kryžių“ už pjesę „Terapijos“ bei 2020 m. nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui už scenarijų filmui „Čia buvo Saša“ (rež. Ernestas Jankauskas, 2018) . Pagal dramaturgės darbus pastatyti tokie spektakliai kaip „Terapijos“ (rež. Kirilas Glušajevas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2017), „Signalai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB), 2018), „Niekada nežinai“ (rež. Monika Klimaitė, „Taško“ teatras, 2018), „Vietiniai“ (rež. Markevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018), „Ženklai“ (rež. Markevičius, MMLAB, 2020), „Detoksikacija“ (rež. Darius Gumauskas, OKT, 2021), „Šokis objektui ir vaikui“ (choreografė Greta Grinevičiūtė, MMLAB, 2021). Dramaturgės kūryba statoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
-----
Kada pajutote pašaukimą rašyti?
Jau pradinių klasių mokytoja buvo pastebėjusi ir persirašiusi keletą sakinių iš mano rašinių, nes jie kažkuo išsiskyrė iš kitų vaikų darbų. Didesnis potraukis rašyti atsirado paskutinėse klasėse. Pradėjau kurti trumpas istorijas, kurios buvo skirtos labiau man pačiai, tačiau teikė daug džiaugsmo.
Paskui įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Ten turėjome užduotį eiti į miestą ir piešti eskizus, fiksuoti judančius žmones. Eskizuodama pagavau save, kad kuriu istorijas apie žmones, kuriuos piešiu, jų gyvenimus ir kai kuriuos dalykus pasižymėdavau kitoje lapo pusėje. Kol supratau, kad rašyti istorijas man pasidarė įdomiau nei piešti. Tada pradėjau ieškoti programos, kurioje galėčiau realizuoti save rašydama, ir taip atsidūriau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) kino dramaturgijos kurse. Iš pradžių derinau abi specialybes, bet po metų nusprendžiau perstoti į LMTA.
Dramaturgija man įdomi tuo, kad yra taikomasis žanras. Tekstas tampa gyvas su aktorių ir žiūrovų pagalba. Tai nėra tik individuali patirtis - dramaturgija sujungia žmones. Mane žavi, kad pjesės autorius gali girdėti žiūrovų reakcijas. Dramaturgijoje atsiranda atgalinis ryšys. Scenarijuje ar pjesėje esama tarpdiscipliškumo ir intermedialumo, nes žodžiai yra tik vienas iš elementų ir nebūtinai pats pagrindinis.
Kuriate ir pjeses teatrui, ir filmų scenarijus, taip pat rašėte audioserialo „Šiaurės miestelis“ scenarijų. Kokių išbandymų kyla rašant teatrui?
Kuriant bet kokią istoriją kyla panašių iššūkių. Tačiau man atrodo, kad rašyti teatrui lengviau nei sukurti filmo scenarijų. Rašydama teatrui galvoju lokaliau, apsibrėžiu mažesnį žmonių kiekį. O filme nesinori veikėjų uždaryti vienoje erdvėje, ieškai būdų, kaip kalbėti vizualiai, kurti antrą, trečią planus. Žinoma, tą patį gali daryti ir teatre, tačiau manau, kad pjesėje lengviau atrakinti temą, ją suvaldyti, net kiek paprasčiau nuspėti žiūrovų reakcijas. Galų gale pjesė greičiau pasiekia žiūrovą ir gali patikrinti, kurie dalykai suveikė, o kurie liko neperskaityti.
Jūsų pjesė „Niekada nežinai“ statyta ir scenoje, ir radijo teatre. Kokios emocijos apima matant savo kūrinį teatre ir girdint jį per radiją?
Šį kūrinį rašiau „Dramokratijos“ festivaliui, tais metais užduotis buvo sukurti pjesę, pritaikytą kokiai nors erdvei. Išsirinkau „Bukowski“ kavinę ir įsivaizdavau, kad visas veiksmas vyksta būtent ten.
Taip ir kilo idėja, kad spektaklis galėtų vykti tikrame bare, su jame veikiančiais aktoriais ir tai taptų žiūrovams puikia pramoga. Kiek vėliau į mane pradėjo kreiptis įvairūs studentai su dėstytojais, norėdami statyti šią pjesę, nes ji ir skirta jauniems žmonėms.
Vieni studentai kartu su kurso vadove Monika Klimaite spektaklį kūrė „Raketos“ kavinėje, vėliau Aldona Vilutytė su savo studentais nusprendė spektaklį kurti audioformatu. Buvo labai įdomu stebėti skirtingus kiekvienos pasirinktos medijos niuansus ir iššūkius.
Kuo skiriasi darbas teatre ir tokioje erdvėje kaip Meno ir mokslo laboratorija?
Nesinori apibendrinti, tačiau teatre dažniau ieškoma klasikinės teksto interpretacijos. Ar bent pati apie tai galvoju kurdama pjesę. O MMLAB dažnai susirenkame kaip bendraminčiai, norintys realizuoti tam tikrą temą, ir pats procesas tampa labai dinamiškas. Mąstymas ir galvojimas yra komandinis, o teatre dažniausiai parašai pjesę, apie kurią kitame etape jau galvoja režisierius su aktoriais. Pavyzdžiui, MMLAB Greta Grinevičiūtė atėjo su konkrečia spektaklio „Šokis objektui ir vaikui“ idėja, norėdama, kad visi kūrėjai būtų scenoje. Per repeticijas daug improvizavome, ieškojome, laisvai žiūrėjome į temos traktuotę.
Ir vienas, ir kitas būdas savaip įdomus. Tokiose erdvėse kaip MMLAB leidi sau daugiau paieškoti, pagalvoti apie kitokias kūrybines strategijas, ko esant įprastam procesui kaip pjesės autorius galbūt sau neleistum.
Spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“ jūs esate scenoje, nors dramaturgas dažniausiai būna nematomas. Kokia tai patirtis?
Tai buvo labai didelis iššūkis, tačiau mane vedė ir didelis smalsumas. Jaučiau visos komandos, ypač aktorių, palaikymą. Iš pradžių buvo baisu, bet Paulius Markevičius patarė, jeigu stovėdama scenoje visiškai viską pamiršiu, paprasčiausiai žiūrovams pasakyti: „Paulius man sakė, kad nieko baisaus, jei pamiršiu tekstą.“ Kai priėmiau šį faktą, niekada teksto ir nepamiršau.
Man sudėtingiausia pati spektaklio pradžia, pirmiausia dėl to, kad kartu su kompozitore Agne Matulevičiūte turime jį pradėti. Reikia aptarinėti žmones ir nuspręsti, kodėl jie tiktų būti kandidatais tam, ko mes ieškome. Tačiau tai turime daryti traukdamos juos per dantį. Man sunkiausia, pirmą kartą matant žmogų, rasti savybę ar bruožą, dėl kurio jį galėtum pašiepti, ir neturint asmeninio kontakto su žmogumi labai nesinori jo užgauti ar peržengti ribos.
Vėliau spektaklyje turiu sakyti ilgą monologą, bet jaučiuosi ramiau. Dramaturgams dažnai tenka važiuoti į konferencijas pristatyti savo darbų ir idėjų, todėl monologo sakymą priėmiau kaip galimybę papasakoti istoriją, o tokios patirties juk turiu.
Su Markevičiumi taip pat sukūrėte atmosferines dangaus stebėjimo patirtis „Signalai“ ir „Ženklai“. Kaip kilo tokio tipo spektaklių po atviru dangumi idėja? Kodėl prireikė net dviejų kūrinių?
Prodiuserė Rusnė Kregždaitė pasiūlė idėją sujungti edukaciją apie dangaus kūnus ir istorijas. Ji norėjo, kad sukurtume žvaigždžių stebėjimo patirtį, įtraukdami mitus, pasakojimus ir mokslinius faktus apie dangaus kūnus. „Signaluose“ susitelkiama į bendrą žvaigždžių žemėlapį, įtraukiant mokslinius faktus, o „Ženkluose“ žvaigždės atskleidžiamos per baltų kultūros prizmę. Dėl šių priežasčių atsirado du spektakliai.
Tai buvo įdomus uždavinys, nes žinojau, kad formatas bus audio, o per spektaklį žiūrovas iš tikrųjų stebės žvaigždes. Didysis iššūkis buvo derinti mokslinius faktus ir mitus, jungiant juos su draminėmis istorijomis.
Pjesė „Terapijos“ gimė iš asmeninių patirčių. Kiek jūsų kūryboje yra fikcijos, autofikcijos ir biografiškumo?
Manau, daug, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad konkretus įvykis ar konkretus žmogus tiesiogiai atsiskleis kūrinyje. Tam tikros patirtys ir elementai transformuojami. Draugai ir artimieji kartais sako galintys atsekti, iš kur tam tikri pasakymai ir tipažai paimti. Patiems artimiausiems žmonėms kartais net nereikia savęs ieškoti - jie „ištransliuojami“ gana tiesiogiai. Tačiau asmuo, kuris tave pažįsta kiek mažiau, niekada nesusies detalių, nes visos patirtys pereina tam tikrą transformacijos etapą. Situacijos ar charakterio grūdas dažnai apauginamas nauja informacija ir naujais elementais. Kartais įvairios detalės įpinamos nesąmoningai. Kartais net nežinai, kur kūryba gali tave nuvesti. Sakoma, kad tapytojai visada tapo savo pačių portretus, ir išties nesunku pamatyti tą patį braižą. Taip pat yra ir su rašymu.
„Terapijos“ buvo statomos ir Pietų Korėjoje. Kaip nutiko, kad pjesė nuėjo tokį ilgą kelią, atgimė visai kitame pasaulio krašte ir kontekste?
Viena aktorė ir prodiuserė buvo atvykusi į festivalį „Sirenos“, kuriame rodytos „Terapijos“. Pamačiusi spektaklį ji buvo labai sujaudinta ir kitą dieną kreipėsi į mane. Sakė norinti pastatyti spektaklį Pietų Korėjoje. Tada išvertė tekstą ir atsiuntė man. Buvo įdomu matyti savo pačios kūrinį, užrašytą visai kitais rašmenimis, korėjiečių kalba. Skridau į premjerą Pietų Korėjoje ir mane labai nustebino, kad žmonės identiškai reaguoja į tuos pačius momentus kaip ir Lietuvoje. „Terapijų“ režisierei šis spektaklis tapo jos karjeros lūžiu, o aktorės buvo nominuotos įvairiems apdovanojimams ir po spektaklio nuvilnijo banga teigiamų atsiliepimų. Šiuo metu su ta pačia trupe dirbame prie naujo kūrinio, o kitas kolektyvas Pietų Korėjoje taip pat rengia „Terapijų“ skaitymus.
Tema vietiniams gyventojams pasirodė tokia artima, kad kai kurie negalėjo patikėti, jog pjesė rašyta ne korėjiečių autoriaus. Tam tikros patirtys yra tokios universalios, kad atpažįstamos visiems. Nesvarbu kur - visi žmonės myli, liūdi, jaučiasi taip pat sutrikę. Egzistencinis nerimas, meilės paieškos, baimė ir tikėjimas visur tokie patys. Džiaugiuosi, kad taip pat, kaip veikėjai gyvena savo gyvenimus pjesėse, pjesės gyvena savo gyvenimus teatruose, kitose šalyse ir kultūrose.
Ką jums reiškia teatras?
Teatras - erdvė, kurioje žmonės gali išgirsti vieni kitus, nesikalbėdami tiesiogiai. Ten girdi tai, ką norėjai kažkam pasakyti arba kas nors tau norėjo tai pasakyti. Tuo metu būdamas žiūrovu esi priverstas klausytis. Išeidamas iš spektaklio išsineši tai, ką išgirdai, ir renkiesi, ką su tais dalykais daryti. Teatras - galimybė kažką atrakinti viduje.
Ačiū už pokalbį.
