Agnė Taurinskaitė
Kas bendra tarp silikono ir teatro? Silikoną galima naudoti ir žymiai kūrybingiau nei statybvietėje ar gaminant firmos antspaudą. Tai įrodė Auksė Petrulienė, iš silikono sukūrusi mažytes lėles, kurios ne tik linksmina žiūrovą anekdotinėmis situacijomis, bet ir moko spręsti socialines problemas. Persmelkti ironijos ir burbuliuojančių cheminių reakcijų pasirodymai stebina, žavi savo unikalumu ir dar kartą įrodo, kad kuriančio žmogaus fantazijai ribų nėra.
„Psilikono teatras“ – vienintelis pasaulyje
Idėja įkurti „Psilikono teatrą“ grafikei Auksei Petrulienei kilo visai netikėtai. Priskirianti save vaizduojamųjų menų, o ne teatro pasauliui menininkė ryžosi grafikos procesą paversti teatralizuotu veiksmu. O veiksmą, kuris vyksta dirbtuvėse, perkelti į viešąją erdvę. Visas šis grafikos performansas yra pagrįstas šalutinio poveikio idėja, nes dirbant naudojamos sveikatai kenksmingos medžiagos. Kartu tai ir nešvara, nuodai bei triukšmas. Kita vertus, triukšmą galima traktuoti ir kaip savotišką muzikinį intarpą.
Teatro pavadinimas kilo iš svarbiausios jame naudojamos medžiagos – silikono. Tačiau silikonas nebuvo viskas, ką norėjosi pavadinimu pasakyti. Pasirodymas persmelktas paslaptingojo psichosilikono; silikonas ne tik naudojamas statybos darbuose plyšiams sandarinti, bet ir gali hermetizuoti žmogaus sąmonę, užglaistyti jos skyles bei įtrūkius. Dėl šios priežasties atsirado prierašas „PSI“.
 |
| Auksė Petrulienė |
Tokio tipo teatras, kuriame „vaidina“ silikoninės lėlytės, – kol kas vienintelis pasaulyje. Teatro personažai – ne kas kita kaip atspaudai. Jų gaminimo procesas toks pat, kaip ir atspaudo darymas: pirmiausia forma išgraviruojama gipso plokštelėje, paskui liejamas silikonas. Bet atsitiko taip, kad atspaudas, kaip objektas, pavyko kur kas geriau nei jo pėdsakas ant popieriaus. Silikoninis atspaudas turėjo ypatingų fizinių savybių: jis buvo lankstus, galėjo judėti ir patraukliai atrodė; taip jis tapo lėle.
Kad miniatiūrinių lėlių vaidinimas taptų matomas žiūrovui, buvo panaudotas konferencijose vaizdams rodyti naudojamas vaizdo magnetofonas (angl. video imager), kuris šiandien gana retai reikalingas. Virš plokštumos įmontuota kamera veiksmas filmuojamas ir projektuojamas į ekraną. Kad lėlės atrodytų judresnės, naudojami specialieji efektai. Kai užpilamas vanduo, jau savaime atrodo, kad silikoninių padarėlių galūnės juda. O kai sukuriama kunkuliuojanti cheminė reakcija, jie tampa tarsi gyvi. Siekiant išgauti daugiau efektų, pasitelkiamos pačios įvairiausios buitinės medžiagos: muilas, šampūnas nuo pleiskanų, putojantys nuskausminamieji, viskas, kas gali sukelti cheminę reakciją. A.Petrulienė net kreipėsi į chemikus, kad jie patartų, kokius rimtesnius reagentus naudoti, kad vyktų stipresnės reakcijos, tačiau pastarieji patarė šios minties atsisakyti ir tikrų chemikalų neimti.
Gali kilti klausimas, kodėl toks performansas vadinamas teatru, o ne daile ar grafika. Tačiau jis kuriamas visai kitaip nei vaizduojamųjų menų kūriniai ir kitaip pristatomas žiūrovui. Pirmą kartą „Psilikono teatras“ pasirodė per grafikos bienalę „Now Art Now Future“ 2005 metais Klaipėdoje. Palaipsniui performansą tapo vis sudėtingiau parodyti dailės ar grafikos parodose. „Psilikono teatrui“ teko peržengti ribą, skiriančią vaizduojamuosius ir scenos menus.
Tikros istorijos ant stiklo
„Psilikono teatro“ komandą sudaro ne tik būrys silikoninių būtybių ir juos „tikram“ gyvenimui prikėlusi grafikė, bet ir jos vyras Darius, kuris filmuoja visą procesą. Nuo pat pradžių komandoje – ir Tomas Genevičius, sukūręs muziką pirmajam spektakliui iš triukšmingų spaustuvės, kurioje tuo metu dirbo, garsų. Dabar jis sėkmingai kuria ypatingą „silikoninę“ elektroninę muziką pasirodymams. Kriminalines istorijas daugiabučių kiemuose gyvai įgarsina specialiai suburtas smagus džiazo trio. Kiekvienas spektaklis turi vis kitokį muzikinį sprendimą: nuo Vaidotės Benaitienės klasikinės gitaros solo iki Kauno muzikinio teatro pučiamųjų kvinteto. Muzika – visą laiką tik gyva, nes spektaklio veiksmas nenuspėjamas, neaišku, kaip jis rutuliosis, kiek laiko užtruks vienas ar kitas epizodas. Muzikantai ne tik kuria spektaklio muziką, bet ir daro įtaką siužeto vingiams. Iš gyvo bendravimo ir iš nesuklastoto gyvenimo gimsta ironiškos istorijos.
 |
| Blizgė iš spektaklio „Stumbras ant taburetės“ |
Visa darbo eiga, spektaklio pastatymas matomas žiūrovui. Vaidinimui paruoštas scenas grafikė pagal eilę sluoksniais išdėlioja ant stiklų. Tada jas iš eilės ima ir filmuoja. Taip pat prideda tekstų, pila spalvotus skysčius iš paslaptingų burbuliuojančių mėgintuvėlių. Panaudotas scenas meta į krūvą. Dažnai sunkiai padaromus personažus reikia surasti toje krūvoje vykstant spektakliui, kad jie vėl galėtų pasirodyti vaidinime. Viskas vyksta gyvai, žiūrovai gali stebėti ne tik ekrane besirutuliojančią istoriją, bet ir patį darbo procesą, tikrą Auksės jaudulį. Grafikė nusijuokia sakydama, kad „jei viskas būtų suruošta sekundės tikslumu, man pačiai neliktų jokio įdomumo. O jei man būtų neįdomu, tai neįdomu būtų ir žiūrovui.“ Spektakliui pasibaigus ir žiūrovams išsiskirsčius, dar laukia ilgas darbas. Dvi dienas trunka išplauti, sutvarkyti ir vėl tvarkingai susidėlioti scenas. „Ruoša kaip po didelio baliaus“, – atsidūsta menininkė.
Nobelio premijos laureatas – irgi aktorius
Visi teatre pasakojami siužetai persmelkti ironijos. Kodėl? „Todėl, kad gyvenimas – ironiškas,“ – nusijuokia A. Petrulienė. Meną nuo gyvenimo skiria labai plona, kartais tiesiog permatoma riba. Net neaišku, kas per šią sieną perfiltruojama, kas patenka iš vieno pasaulio į kitą. Iš pradžių sukuriamas spektaklio siužetas ir tik vėliau jam parenkami personažai. Socialines temas savotiškai lemia figūrėlės: jos yra lanksčios, niekaip nesunaikinamos, atsparios cheminėms reakcijoms. Jos patvarios, o jei netyčia ir sugadinamos, iškart gali būti pakeičiamos naujomis. Lėlės – tikros superherojės.
Iš pradžių spektakliuose „vaidino“ tik zuikis ir meška, tačiau laikui bėgant teatras prisipildė daugybės skirtingų realių ir išgalvotų personažų. Taip į trupę buvo priimtas austrų fizikas Ervinas Šriodingeris, 1933 m. gavęs Nobelio premiją už pasiekimus kvantinės fizikos srityje. Jis tapo pirmuoju istoriniu „Psilikono teatro“ personažu – 2006 m. Ukrainoje, Černobylio katastrofos dvidešimtmečiui skirto performanso metu silikoninis Šriodingeris pakartojo savo garsųjį eksperimentą su katinu. Dabar Šriodingeris vaidina tuose spektakliukuose, kuriuose reikia personažo tvarkingu kostiumu – kartais jis tampa gydytoju, kartais – žurnalistu. Iš realių personažų dažnai spektakliuose šmėžuoja Yoko Ono ir Jurgis Mačiūnas, o viena ryškiausių iš sukurtų fantastinių personažų – ežiukė alkoholikė. Tiesa, ji taip pat turi savo realų prototipą – grafikės sodybos kaimynę, kuri dėvi marškinėlius su užrašu „Happy days“ ir mėgsta išgerti alaus. Smagi bei įdomi personažų migracija iš vienų spektakliukų į kitus. „Psilikono teatre“ net ir kunigaikštis Gediminas pavirto aktoriumi, tačiau jis dirba tik kaip Gediminas ir yra itin gerbiamas. A. Petrulienei smagiausia kurti personažus, o pats vyksmas scenoje menininkei kelia nemenką stresą.
Nors iš pradžių pasakojamų istorijų pagrindas buvo anekdotinės situacijos, bet, atsiradus naujam herojui – kiškiui, svarbesnė vaidinimuose tapo socialinė tematika. Tuomet buvo pradėta ieškoti neįprastų vietų, kur būtų galima rengti pasirodymus. Trupė ieškojo netradicinio žiūrovo. Su tokiu žiūrovu, pasak grafikės, galima išsiaiškinti, ko visuomenė nori iš šiuolaikinio meno. Todėl spektakliai buvo rodomi netradicinėse erdvėse – daugiabučių kiemuose, baseinuose, viešosiose erdvėse, kurios jau savaime padeda atrasti žiūrovą, niekada neateinantį į teatrą. Meninio veiksmo netikėtai užklupti miesto gyventojai visada tampa dėmesingais ir smalsiais žiūrovais, noriai bendrauja ir laukia sugrįžtant. Deja, „Psilikono teatrui“ ieškoti netradicinio žiūrovo tampa vis sunkiau – sugriežtintos renginių viešose erdvėse taisyklės leidžia juos rengti tik iki 18 valandos, o „Psilikono teatro“ vaidinimui reikalinga tamsa, kad būtų matoma vaizdo projekcija. Netgi per kultūros renginį Vilniuje „Tebūnie naktis“ grupei nepavyko gauti leidimo spektakliui „miegamajame rajone“. Valdžios reikalavimas surinkti visų devynaukščiuose įsikūriusių gyventojų sutikimus – paprasčiausiai neįveikiamas. Todėl teatro pasirodymai tampa vis legalesni, dažniausiai demonstruojami tradicinėse erdvėse.
 |
| Stumbro lėlė iš spektaklio „Stumbras ant stiklo“. Menų spaustuvės archyvo nuotraukos |
Originalaus teatro ateity – rimti projektai
Jau sukurti 5 spektakliai: pats pirmasis – „Manęs neužkrušit“, – pasakė ištvermingas zuikis“, vėliau „Išdurtas ir apiplėštas“, „Stumbras ant taburetės“, „Švytėk“, fluxus nuotykis baseine „Žiobtai“. Dažniausiai rodoma kriminalinė istorija „Išdurtas ir apiplėštas“. Na, o „Stumbras ant taburetės“ – rimčiausias ir ilgiausias. Spektaklis paremtas tikra istorija, atsitikusia 2007 m. Lepšių miške (Kėdainių girininkijoje). Ten norvegų medžiotojas nušovė stumbro patelę, tuo sukeldamas didžiulį Lietuvos piliečių pasipiktinimą. Taip gimė istorija apie našlį stumbrą, kuris liko vienišas ir nusprendė pasikarti. Kurdami istoriją ir vis galvodami apie naujus stumbro išsigelbėjimo kelius menininkai net konsultavosi su psichologais, kad tik pasirodymas nesukeltų neigiamo poveikio.
Auditorijos į vaikus ir suaugusiuosius menininkai neskirsto. Pasirodymai dažniausiai būna N–14, nes vien psilikoninis pavadinimas sukelia įvairių minčių. Kiekvienas nusiviltų, jei pasirodymuose nedalyvautų personažai su didelėmis krūtinėmis, todėl be erotikos elementų neapsieinama. Vaikams yra paruošta speciali video laboratorija, kurioje jie gali susikurti savo personažus, tik ne iš silikono, o iš popieriaus. Taip gimsta gyvos ir tikros vaikų istorijos.
Artimiausioje ateityje menininkai planuoja imtis naujo pastatymo. Anksčiau vyravo anekdotinės situacijos ir dokumentiniai siužetai, paimti iš laikraščių ir žurnalų. Dabar ieškoma kitos prigimties tekstų. Kol kas tai paslaptis. Daug dar neatsakytų klausimų ir apie „Psilikono teatro“ vystymosi ateitį. Kaip sako pati teatro įkūrėja, „visos techninės galimybės – baigtinės. Dabar reikia gilintis į konceptualius dalykus. Tai, kad teatras yra originalus, žinoma, pliusas, bet tai negali būti vienintelis privalumas.“
* * *
1. Tokio tipo teatras, kuriame „vaidina“ silikoninės lėlytės, – kol kas vienintelis pasaulyje.
2. Kuriant spektaklį, dalyvauja visi kūrybinės grupės nariai, taip iš gyvo bendravimo ir iš nesuklastoto gyvenimo gimsta ironiškos istorijos.
3. Viskas vyksta gyvai, žiūrovai ne tik stebi besirutuliojančią istoriją, bet ir mato tikrą Auksės jaudulį.
4. Šiais laikais meną nuo gyvenimo skiria labai plonytė, kartais tiesiog permatoma riba. Net neaišku, kas per šią sieną perfiltruojama ir kas patenka iš vieno pasaulio į kitą.
