Lietuvoje kalbėdami apie teatrą dažniausiai minime režisierių pavardes, bet spektakliuose matome visos komandos darbo rezultatą, o kartu subrandintas ir išrutuliotas idėjas scenoje perteikia aktoriai. Nors žinau, kad yra skirtingų vaidmens kūrimo metodų, technikų ir gudrybių, kaip kurti iliuziją scenoje, nors mačiau ne vieno spektaklio ir personažo gimimo procesą, iki šiol negaliu atsistebėti magija, kuri įvyksta aktoriui susitikus su žiūrovu. Magija, kuri keičia abu: ir tą, kuris publikos akyse kuria vaidmenį, ir tą, kuris stebi scenoje gimstantį personažą.
Bandydama geriau suprasti vaidybos meną, kalbinu vieną įdomiausių, ryškiausių ir įsimintiniausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos teatro aktorių Viktoriją Kuodytę. Savita scenine raiška, jautria trapumo ir stiprybės derme, žaisme ir atida bendram spektaklio pasakojimui ji išsiskyrė nuo pat pirmųjų vaidmenų Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. Ši aktorė, pasak teatrologės Rasos Vasinauskaitės, „peržengia galimybių ribas, atsiduodama vaidmeniui, įsikūnydama į personažą“. V. Kuodytės pagarba kitiems kūrėjams ir pačiam kūriniui juntama skirtingų kartų ir šalių režisierių spektakliuose, o atsidavimą profesijai liudija ne tik sukurti vaidmenys, bet ir apsisprendimas dalintis profesine patirtimi su būsimaisiais aktoriais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Kaip įsivaizdavote vaidybos meną prieš pasirinkdama aktorystės studijas? Ar samprata pakito, pradėjus dirbti teatre?
Stodama studijuoti visiškai neįsivaizdavau šio meno. Tuo metu tik muzika man buvo pažini kaip meninės veiklos sritis. Neklausiau savęs, ar man patinka vaidyba. Tiesiog stojau mokytis aktorystės, nes nieko kita nesugalvojau, bet nujaučiau, jog mano muzikinis išsilavinimas ir pomėgis skaityti, klausyti ir žiūrėti pasakas, istorijas šioms studijoms bus reikalingi. Nujaučiau, kad jos bus susijusios su fantazija, paistalais, kažkuo lyg ir ne visai rimtu. Matyt, norėjau žaisti gyvenimą. Studijos iš dalies pateisino šią nuojautą.
Vaizduotei ir idėjoms scenoje išreikšti reikėjo daug disciplinos. Ji manęs negąsdino, nes, kaip būsima pianistė, baigiau M. K. Čiurlionio gimnaziją. Studijuodama supratau, kad esu atsakinga už save. Kiek reikalausiu iš savęs, tiek ir turėsiu. Tai taip pat reiškia, kad studentas nepriklauso nei trupei, nei režisieriui, nei teatrui. Šie dalykai atsiranda vėliau, įsiliejus į statomų spektaklių kontekstą. Be to, studijų metu ne itin supratau, ką reiškia partneris ir partnerystė scenoje. Tada erzindavo ir tai, kad neužtenka laiko, skirto tik kūrybai, etiudų ir ištraukų repeticijoms. Atrodė, kad per daug teorinių ir ne vaidybos užsiėmimų ir kad jei būtų daugiau laiko, scenarijus sugalvotume įdomesnius, vaidintume geriau. Dabar taip nemanau.
Vaidybos meną suvokiau po truputį tik atsidūrusi teatre, bet kelerius pirmuosius metus profesionalioje scenoje dar vis žaidžiau teatrą, pavyzdžiui, E. Nekrošiaus režisuotose mažosiose A. Puškino tragedijose. Strikinėjau po sceną dainuodama, tačiau tas žaidimas jau buvo sunkus. Nemažai laiko turėjo praeiti, kol pajutau, kad vaidyba galgi bus mano vienintelė profesija.
Ar studijuodama ir vėliau dirbdama teatre suformulavote savo vaidmens kūrimo strategiją, atradote, ką ir kaip daryti naujo spektaklio repeticijose?
Studijų metu vaidmeniui kurti panaudodavau daiktus, vietą, susigalvotą atmosferą, kuri dirgindavo vaizduotę. Ne temą, ne tekstą, ne idėją. Pradėjusi vaidinti teatre ilgą laiką turėjau labai aiškią strategiją. Aš žinodavau VISKĄ, ką darysiu scenoje. Dešimt pirmųjų metų vaidinau tik E. Nekrošiaus spektakliuose, o jis ne visada dalindavosi savo paslaptingomis mintimis, todėl nenorėdama sutrikti apgalvodavau ir susidėliodavau kiekvieną savo vaidmens centimetrą. Emocijos atsirasdavo neforsuojant, iš man pačiai patogių ir pojūčiais atpažįstamų sceninių sprendimų. Žinoma, jie nesikirsdavo su režisieriaus sumanymais. Bet tai nereiškia, kad vaidinant nelikdavo vietos gyvai sceninei akimirkai. Visada atsirasdavo spontaniškų veiksmų, emocijų, intonacijų, tačiau mano piešinys buvo svarbiausias ir geriausias partneris.
Užsiminėte apie gyvas scenines akimirkas. Ar vaidmuo kuriamas ir po premjeros?
Premjera yra atsiskaitymas žiūrovams ir teatrui, kuris suteikė galimybę spektakliui gimti. O savo tikrąjį gyvenimą vaidmuo pradeda tik po jos. Kai nuslūgsta vertinimo ar atsiskaitymo įtampa, priešpremjerinis nuovargis, tik tada jis pradeda skleistis. Keičiantis žiūrovams geriau suprantu sceninio vaidmens įtaigumo galimybes. Tekste pastebiu neatrastų prasmių, naujų intonacijų, kurios iki premjeros negalėjo pasirodyti, nes kitos buvo užfiksuotos kaip geriausiai skambėjusios repeticijų metu. Po premjeros tampu atidesnė scenos partneriui, kuris ir mano vaidmenį atgaivina. Labiau įsiklausau į visumą ir pamatau, kuo mano personažas tą visumą užpildo. Kartais tenka ir nemaloniai nustebti suvokus, kiek daug dalykų iki premjeros nepavyko atrasti.
Apie vaidybą kalbate kaip apie procesą, ne rezultatą. Kiek jame svarbus talentas, o kiek – amatas?
Kalbant apie vaidybą nelabai suprantu žodį „amatas“. Man ši profesija vis labiau rodosi efemeriška. Amatą keisčiau apsėdimu arba darbštumu, troškimu savo fantaziją paversti sceniniais paveikslais. O talentas – kas kita. Yra prigimtinai talentingų vaidybai žmonių ir daug kas jiems sekasi tiesiog lengviau. Į juos malonu žiūrėti, jie tarsi sklendžia per skirtingus vaidmenis ir istorijas iš naujo atsiskleisdami.
Kokios asmeninės savybės svarbiausios aktoriui?
Atsakomybė už savo veiksmus, mintis, žodžius. Valia, nes valingas žmogus lengviau ir noriau dorosis su daugybe iššūkių. Pozityvumas ar bent jau jo siekimas santykiuose su kitais ir aplinka. Sąmoningas impulsyvumas. Jis galėtų būti vadinamas aktorine prigimtimi, jo neišmoksi: arba turi, arba ne. Jis leidžia repeticijų metu arba vaidinant rasti ar bent jau užčiuopti naujų dalykų, kuriuos tuoj pat panaudoji sceninei raiškai. Žinoma, ir vaizduotė, fantazija. Šios savybės man svarbios. Be jų geriau nesirinkti vaidybos kelio. Dar viena asmeniškai labai svarbi aktoriaus savybė, kurią įvardijau po ne vienų aktyvaus kūrimo scenoje metų, yra polinkis į saviplaką. Daug dirbu su tuo ir po truputį išmokstu kontroliuoti. Per daug saviplakos naikina kūrybinį procesą, o saikinga gali ir padėti.
Yra aktorių, kurie, radę sėkmingą kryptį, jos ir laikosi. Jūs nuolat ką nors keičiate, imatės netikėtų iššūkių. Iš kur kyla toks poreikis? Kiek aktoriui apskritai svarbu atsisakyti saugumo, ieškoti naujovių?
Man atrodo, dažnai ne aktorius renkasi ir laikosi vienos ar kitos krypties, o režisieriai priskiria jam tam tikrą etiketę. Taip gali ilgam pasmerkti aktorių vienam amplua. Tai pajutusiam arba pradėjusiam suvokti geranorišką savęs išnaudojimą reikėtų bėgti. Lengva pasakyti, jei turi pasiūlymų dirbti su režisieriais, kurie padeda atsiskleisti kitaip. Bet jei tokių pasiūlymų nėra, būtų galima tiesiog atsisakyti dirbti su tais, kurie tave ir vėl matys tokį, koks esi sau iki gyvo kaulo atsibodęs. Labai baisu pavargti nuo sceninio savęs. Tada girdi savo balsą, intonacijas, kurių nemėgsti; neigi savo kūno judesius.
Aktoriui svarbūs nuolatiniai kūrybiniai bendradarbiai, būti trupės dalimi?
Jei trupę sudaro trisdešimt žmonių, bus nelengva sukurti artimą ryšį su visais, bet ieškosi kūrybinės bendrystės. Jei šimtas, stengsiesi žinoti visų vardus ir pažinti iš veido, pasisveikinti, nes kiekvienas, jei ir netiesiogiai, kūrybinėje veikloje dalyvauja kartu su tavimi. Jei trupę sudaro trys žmonės, pavyzdžiui, tu, režisierius ir šviesų dailininkas, privalai jais maksimaliai pasitikėti, nes daugiau neturi kuo, nematai savęs ir visumos iš šono. Jei trupę sudaro du žmonės – tu ir partneris – tai jau intymi sąjunga. Kelionė į kitą žmogų ir vėl nauja pažintis su savimi. Prisipažinsiu: didžiausias kolegos komplimentas teatro virtuvėje – kad aš esu gera partnerė.
Kokias svarbiausias pamokas išmokote vaidindama, mokydamasi ir mokydama aktorystės?
Tiek mokydamasi vaidybos, tiek jau dirbdama teatre ir kine pamokas geriausiai išmokau susidūrusi su skirtinga dramaturgija, režisieriais ir scenos partneriais. Baigusi studijas ir pradėjusi kurti vaidmenis E. Nekrošiaus spektakliuose, jaučiausi visiškai nieko nemokanti, nesuprantanti, beviltiška. Nė vienos akademijoje išmoktos pamokos man nepavyko pritaikyti, kai bandžiau suprasti, ko nori režisierius. Todėl vadovavausi intuicija. Pasitikėti ja, o logiką ir protą palikti nuošalyje ir buvo pirma išmokta pamoka dirbant pas šį maestro. Negalvojau apie priežasties ir pasekmės santykį, negalvojau, ką, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis daro mano veikėjas. Neanalizavau tekstų, nes užstalės repeticijų nelabai ir buvo. Todėl mokiausi kuo labiau atpalaiduoti vaizduotę, kad žmogų scenoje kurtų kūnas ir jausmai, o ne protas. Kūryba su Gintaru Varnu buvo visai kitokia, gavau darbo su tekstu pamokų. Kiti vaidmenys su įvairiais režisieriais buvo taikymasis prie jų darbo stiliaus, turint jau išbandytus įrankius: kūną, tekstą, mintis žadinančias emocijas.
Mokydama aktorystės mokausi ir pati. Matau, kad kai kurie teoriniai dalykai, kuriuos reikia perteikti studentams, neveikia. Neveikia man ir, jaučiu, neveikia jiems. Lyg negyvas tekstas, lyg vien protingi akademiški sakiniai, už kurių – tik dar daugiau sakinių. Siūlau jiems to klausytis, bet netikėti šimtu procentų; patiems atrasti, kas jiems tinka, ir aklai, besąlygiškai netikėti nei dėstytoju, nei režisieriumi. Turėti savo požiūrį. Patinka kurti praktines užduotis, kad studentai išbandytų kuo daugiau. Ir labai mėgstu žiūrėti jų etiudus.
Visiškai kitaip ėmiau suprasti teatrą, kai tapau spektaklių bendrakūrėja. Daug labiau vertinu procesą ir supratingiau žiūriu į rezultatą. Kaip jūs pati žiūrite spektaklius?
Žiūrėti spektaklių visada einu vedama malonaus jaudulio. Malonaus, nes nereikės pačiai būti scenoje, o jaudulys apima, nes, noriu ar nenoriu, vis tiek susitapatinu su kolegomis. Šie jausmai dingsta, jei kūrinys pasisekęs: tuomet galiu atsipalaiduoti ir pasinerti į istoriją. Matau nebe pažįstamas asmenybes, o savo gyvenimus gyvenančius personažus. Žiūrėti labai sunku, kai darbas nepavykęs, kai gėda dėl kolegų arba jaučiu jų sutrikimą.
Kodėl žiūrovai šiais laikais eina į teatrą? Kuo jis vertingas šiuolaikiniam žmogui?
Kartais girdžiu sakant: „Taip noriu į teatrą, bet vis nepataikau į gerą spektaklį.“ Nenoriu atverti opaus „gero spektaklio“ klausimo, svarbesnė šiuo atveju pirma tos minties dalis. Kodėl žmonėms reikia teatro? Spėju… nori būti švelniai, įtaigiai, įspūdingai, prasmingai ir kitaip apgauti. Nori pamatyti ir patirti gyvenimą tą pačią akimirką, kaip ir aktorius, bet saugiai, žiūrovo kėdėje. Nori atsidurti meninės išmonės gyvenimo versijoje.
