Nuo 2004-ųjų gyvuojantis menininkų sambūris, pasivadinęs „Stalo teatru", savo aštuntą sezoną pradės muzikinio reginio „Mano miestas" premjera (scenarijaus autoriai - Saulė Degutytė, Snieguolė Dikčiūtė, Vilius Jokūbas Tūras, režisieriai - S. Degutytė ir V. J. Tūras). „Mano miestą" vilniečiai išvys rugsėjo 25 d. (ruošiant publikacją, reginiui dar ieškota erdvės), o Alytuje rengiamo lėlių teatro festivalio „Aitvaras" žiūrovai - spalio 22 dieną. Pokalbį, kuriame dalyvavo aktorė ir sambūrio idėjų generatorė SAULĖ DEGUTYTĖ, kompozitorė SNIEGUOLĖ DIKČIŪTĖ ir teatro kritikas RIDAS VISKAUSKAS, užrašė LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
R. Viskauskas. Ligi šiol žiūrovai „Stalo teatrą" žinojo kaip kūrybinę grupę, kuriančią kamerinius spektaklius vaikams. Dabar iš mažutės scenos erdvės keliatės į lauką.
S. Degutytė. Tai bus spektaklis-akcija. Manome, kad ateityje „Mano miestas" galėtų vykti prie apleistų pastatų, kuriuos reikia restauruoti, kuriems trūksta valdžios dėmesio ir lėšų. Planuojame šio spektaklio ir scenos variantą.
Pagrindiniai spektaklio herojai - penki šlavėjai. Metaforiškai kalbant, jie valo dulkes nuo miesto istorijos užmaršties. Kasdienybės triukšmas, buities rūpesčių erzelynė daugeliui žmonių užgožia istorinę atmintį. Banaliai skambės, bet kuriame spektaklį iš meilės Vilniui. Svarbiausia - pamatyti, koks šis miestas gražus ir savitas.
R. V. Prisiminkime: prieš dešimtmetį režisierius Aidas Giniotis ir Keistuolių teatras buvo sukūrę miuziklą „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama" (pagal Volkerio Ludwigo ir Birgerio Heymanno muzikinį reviu „Linija 1"). Jame į dabartinį Vilnių pažiūrėta iš provincijos atvykusios paauglės, kurią vaidino Joana Čižauskaitė, akimis. Mergaitė keliavo konkrečiu maršrutu, žiūrovai (vilniečiai) atpažindavo svarbiausias miesto socialines erdves ir ryškius, dažnai sutinkamus „personažus".
Jums, regis, svarbesnis bus ne draminis pasakojimas, atspindintis tikslius miesto istorinius įvykius ir žmones, o vaizdų keliamos užuominos į istorinius simbolius, asociacijos? Ir reginio emocinį poveikį formuos muzika?
S. Degutytė. Taip. Du šlavėjai - juos vaidinsime aš ir kolega Jokūbas Vilius Tūras - kurs spalvotų vaizdų projekcijas. Taigi spektakliui būtina tamsa; pridursiu, kad spektakliui taip pat talkina kostiumų dailininkė Ligita Skukauskaitė, šviesų dailininkas Tadas Juozapaitis. Kiti - Snieguolė Dikčiūtė, Valdas Narkevičius, Rasa Kulytė - muzikuos ir dainuos. Šlavėjas - simbolinis veikėjas, geriausiai žinantis gatves ir jų istoriją. Natūralu, spektaklį pradėsime legenda, kaip buvo įkurtas Vilnius...
S. Dikčiūtė. Šlavėjai tarsi nušluoja miestą puolusias negandas - gaisrus, marą, karus...
S. Degutytė. Tai bus mūsų antras spektaklis, kuriame pasitelksime grafoprojektorių (pirmas - „Avinėlio kelionė"); bet žadame daugiau juo nepiktnaudžiauti, nes mes „Stalo teatrą" suvokiame labiau kaip daiktų ir objektų teatrą.
S. Dikčiūtė. Standartiškai galvojant, spektaklio muzika turėtų remtis dvarų kultūra, liaudies muzika, turėtų skambėti „Žalieji Vilniaus stogai"... Šito nebus. Originali muzika, parašyta laisvojo džiazo stiliumi, skleis emocinę, dvasinę energiją. Elektroniniai instrumentai skambės greta senovinių. Naudosime meistro Jono Bugailiškio pagamintą Lietuvoje retoką instrumentą gigą.
S. Degutytė. Mums svarbu, kad žiūrovai vaizduotėje patys susikurtų savo Vilnių ir „patektų" į tą laiką, kai buvo statoma Gedimino pilis ar miestą puolė maras...
R. V. Kaip repetavote? Čia ne tas kelias, kai parengiamas muzikos įrašas, o vėliau kuriama vaizdų grandinė. Lauko reginį praktiškai tenka repetuoti patalpose. Juk vos kelis sykius galima repetuoti pasitelkus apšvietimą, natūralioje aplinkoje...
S. Degutytė. Per tiek metų bendro darbo išmokome susikalbėti. Aš pasakau: „Šlavėjų scenai reikia šuk šuk", ir Snieguolė su Valdu parašo. Iš tikrųjų dalijamės idėjomis kartu, daug improvizuojame. O repetuojame nuomojamoje dailininkės dirbtuvėje Rudens gatvėje. Didelė problema - vietos stygius, daug ką tenka įsivaizduoti. Sunkiausios techniškai - kelios generalinės repeticijos.
iliustracija
Spektaklio „Mano miestas" scena
Nuotrauka iš „Stalo teatro" archyvo
R. V. Šviesaus atminimo Vega Vaičiūnaitė yra sakiusi, kad vienam „Miraklio" pasirodymui reikia sukaupti bemaž 10 000 litų (to meto kainomis!): techninės aparatūros nuoma, garso, šviesos, pirotechnikos efektų specialistų samdymas. Taigi muzikiniai reginiai galėdavę vykti tik tam tikromis progomis, gavus finansavimą (per miestų šventes, tarkim, kai remdavo savivaldybės).
S. Dikčiūtė. „Mano miestas" - kameriškesnis, nereikalauja tiek daug dalyvių ir sąnaudų. Mūsų komandos žmonės - universalūs. Tarkim, Saulė - režisierė, aktorė, dailininkė; Valdas - muzikantas, garso režisierius... Penkiese padarome turbūt penkiolikos žmonių darbą. Be to, „Stalo teatro" veikla paremta idėja, o ne finansinės naudos siekiu. Dirbame todėl, kad mums norisi kurti. Ir matome prasmę.
R. V. O kaip išgyvenate?
S. Degutytė. Aš dirbu darželyje „Žolynėlis" su sveikais ir neįgaliais vaikais. Per pratybas su jais pasitikrinu kai kurias idėjas spektakliams, sužinau, ar jos paveikios.
S. Dikčiūtė. Aš koordinuoju projektus Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje.
R. V. Šiemet jūs daug vaidinote ne vien Vilniuje. Būsite dalyvavę penkiuose lėlių teatrų festivaliuose Lietuvoje (Klaipėdoje, Kaune, Utenoje, Panevėžyje, Alytuje), taip pat - Rusijoje, Vengrijoje; vaidinote Liuksemburge lietuvių vaikams. O dar socialinė veikla: pats mačiau, kaip vieną rugpjūčio dieną Nemunaičiuose (Alytaus r.) asociacijos „Dzūkijos vaikai" surengtos vasaros stovyklos „Dzyvų pabrikucis" metu jūsų spektaklį „Eglė žalčių karalienė" šiltai sutiko Alytaus vaikų globos namų auklėtiniai. O lapkričio 22 d. „Gandro dovaną" vaidinsite Rygoje vyksiančiame Baltijos teatrų festivalyje (spaudai išplatintame pranešime minimas tik Klaipėdos dramos teatro dalyvavimas šiame festivalyje...). Intensyvios gastrolės gali sutrikdyti repeticijų procesą, naujų spektalių vaikams gimimą.
S. Dikčiūtė. Mes nesame teatras vaikams. Save suvokiame kaip teatrą šeimai. Kai kurie daugiasluoksniai spektakliai (tarkime, reikalaujantys mitologijos žinių ar užsimenantys apie suaugusių žmonių santykius) veikia emociškai ir tėvus, ne vien mažuosius žiūrovus. Pastariesiems svarbu, kad spektakliai būtų žaidybiški, žadintų vaizduotę. O mes naudojame labai paprastas priemones.
S. Degutytė. Kažkodėl pas mus teatras vaikams kartais įgauna neigiamą prasmę. Pamėgink 12-14 metų paauglį nusivesti į 12-tos valandos spektaklį - neis, sakys: „Aš - ne mažas vaikas!"
R. V. Kadaise Minske teko matyti keletą Baltarusijos valstybinio lėlių teatro vakarinių spektaklių, skirtų brandesnei publikai. Buvau šokiruotas - į spektaklius savarankiškai ateina paauglių porelės - be tėvų ir senelių!
Vilniuje vaidinate Menų spaustuvėje. Prisipažinsiu, iš pradžių netikėjau, kad ši erdvė bus patraukli vaikų publikai: aplinka atrodė vienspalvė, šalta - iš betono ir stiklo, be gyvasties.
S. Degutytė. Mes vietoj bufeto (jo čia ir nėra) prieš spektaklį ir po jo vaikams siūlome kūrybines dirbtuvėles, kurias veda Lietuvos edukologijos universiteto Teatro edukologijos studentai, mūsų pačių vaikai. Mažieji žiūrovai piešdami, lipdydami, karpydami „jaukinasi" spektaklio, kurį žiūrės, temą, herojus.
S. Dikčiūtė. Menų spaustuvė mums dabar kaip antri namai, darbuotojai - draugiški, suinteresuoti teatrų pasirodymo sėkme, visada padeda. Be to, Menų spaustuvė - viena iš kultūros erdvių, kuri pritaikyta didesniam neįgalių žmonių skaičiui.
R. V. Ką gi - sėkmingo naujo sezono. Lauksime ir „Mano miesto", ir gruodį numatomos premjeros, kurios pavadinimo dar neskelbiate.
