„Kaip jums patinka: baleto solisto diplome užrašyta, kad jis yra aktorius-šokėjas", - sakė šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė, antri metai vadovaujanti Šokio ir judesio katedrai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „O mes atskyrėme tas dvi profesijas, ir dabar šokio studijas baigę studentai gaus šokėjų diplomus. Tai naujiena. Tai reforma. Mes pagaliau įgyvendiname normalią tarptautinę praktiką".
31 metų Ingrida Gerbutavičiūtė puikiai pažįsta tarptautinę praktiką, nes pati įgijo profesiją Berlyne. Dabar ji ne tik dėsto ir vedėjauja, bet ir įvairių profesijų žmones skatina domėtis šokio kritika (projektas „Šokis žodžiu - ne[w]kritika"), o esamus šokio kritikus ragina rūpintis šokio dramaturgija (Lietuvos šokio informacijos centro projektas „Kritikai vs choreografai").
Dalį laiko ji vis dar gyvena ir dirba Berlyne, dėsto viename universitetų . Ir dar Ingrida, atstovaujanti Lietuvos šokio informacijos centrui, kartu su Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabriele Žaidyte rengia lietuvių šiuolaikinio šokio festivalį „Litauen Tanzt Contemporary" Berlyne.
Tik neketinu nei žavėtis tokiu jaunos moters užimtumu, nei džiūgauti dėl teisingų diplomų šokėjams.
- Jūs didžiuojatės, kad rinksite pirmą „grynų" šokėjų kursą. O atsakomybė? Juk siūlote profesiją, iš kurios Lietuvoje sunku pragyventi - ir šokėjui, ir katedros vedėjui. Be to, ar akademija apsirūpinusi tinkamomis sąlygomis šokėjams ruošti?
- Šokėjų Lietuvoje trūksta. Choreografai neturi iš ko rinktis. Šokio projektuose sukasi vis tie patys žmonės.
O ką jaunam šokėjui gali pasiūlyti choreografas, Lietuvoje įsteigęs šokio teatrą? Klausimas atviras, ir atsakymas priklauso nuo kultūros politikos. Situacija galėtų smarkiai kisti į gerąją pusę, Lietuvoje įsteigus nacionalinę šiuolaikinio šokio trupę.
Taip, šokėjui dabar išgyventi sunku, tenka daug ko imtis, kad uždirbtum pragyvenimui. Taip, sukurti spektakliai mažai rodomi, po premjerų kūriniai išnyksta, nes spektaklių rodymui irgi trūksta pinigų.
Taip, akademijos auditorijose šalta, grindys neamortizuotos. Bet iki studijų pradžios pažadėta kapitaliai suremontuoti dvi auditorijas šokėjams. Ir dabar sąlygos nėra visiškai tragiškos, nors nelengvos. O jeigu nedėsi pastangų, nieko ir nebus.
-Kam suteikta garbė rinkti pirmą šokėjų kursą? Juk tai svarbiausia intriga.
-Kurso vadovas - absoliuti sovietinė atgyvena. Šiuolaikinis šokis yra lankstus, greit besikeičiantis menas. Naujoji studijų programa turėtų suteikti galimybę išmokti kuo daugiau šokio stilių, kad studentai neužsidarytų vienoje, tik kurso vadovo choreografijos kryptyje.
-Kaip atsirado šiuolaikinis šokis jūsų pačios gyvenime?
-Kol mane, vaiką, vedžiojo tik į Operos ir baleto teatrą, maniau, kad šokis scenoje yra tik baletas. Bet kai mokiausi vyresnėse klasėse, susipažinau su Vita Mozūraite, šviesios atminties šokio kritike (1960-2014). Vita pasakojo šiuolaikinio šokio istoriją, rodė įrašus, judesius. Taip kad mano paskutinieji metai mokykloje buvo pripildyti naujo man meno.
Vėliau savarankiškai domėjausi, bet Vita mane užvedė ant kelio, ir jai pačiai esu sakiusi: be jūsų nebūčiau tuo, kas esu. Tikrai. Kai baigiau magistrantūrą, šokio bendruomenė įsuko mane į darbus. Ir nauja šokio studijų programa parengta kartu su Vita, perėmus čia dėstančių pedagogų Algio Mažeikos, Airos Naginevičiūtės, Jolantos Vymerytės įdirbį. Lenkiu prieš visus galvą.
-Manyčiau, daug „newkritikiečių" gali lenkti galvą ir prieš jus, perėmusią Vitos Mozūraitės misiją - atvesti į šokį ir į šokio kritiką naujus žmones.
-Nuo 2011 metų stengėmės atrasti naujų žmonių, rašančių apie šokį. „Naujojo Baltijos šokio" metu susirinkusius į „ne[w]kritiką" mokėme šokio istorijos, šokio analizavimo. Namų darbų su Vita sugalvodavome, kad žmonės lavintų ir vaizduotę, ir mąstyseną.
Jie žiūrėdavo festivalio spektaklius, įsipareigoję parašyti tam tikrą kiekį recenzijų. Radome įdomių autorių, kai kurie rašo ir po festivalių.
Mes visų rašymus keliame į dance.lt svetainę. Ir dabar turiu kuklutį norą, kad jie patys dažniau sakytų: Ingrida, aš parašysiu! Nes kartais užsakydama šokio recenziją, jaučiuos lyg prašanti išmaldos.
-Kritikai tampa choreografų dramaturgais, ir šitaip sukurta jau keletas spektaklių, iš kurių bene labiausiai išgarsėjo autoironiškasis „Contemporary?". Lietuvoje kritikų dramaturginė pagalba choreografui - naujas dalykas, o pasaulyje - įprasta praktika?
-Pasaulyje įprasta, kad choreografai turi pakankamai sąmoningumo bendradarbiauti su profesionalu, galinčiu sutvarkyti spektaklio dramaturginį stuburą.
Choreografui reikia bendradarbio, kuris padėtų aiškiai suformuluoti spektaklio mintį, matytų procesą, profesionaliai komentuotų ar viso labo išklausytų choreografą. Kai repeticijų metu iškyla abejonės, lietuvių choreografai paprastai kviečiasi draugus, pažįstamus, artimuosius.
Tai irgi yra gerai! Bet neblogai ir žmogus, įsipareigojęs spektakliui. Buvau pakviesta būti šito proceso kuratore. Po trejų metų tokio darbo choreografai jau patys klausinėja, kurį dramaturgą siūlytume. Šiemet tokio projekto nedarome. Parodėme pavyzdį, choreografai tai įvertino ir dabar yra laisvi kviestis dramaturgus savarankiškai.
-Ką jums reiškia lietuvių šokio festivalio Berlyne rengimas? Ar tenka per jėgą grūsti berlyniečiams tokį renginį ir liūdnai žiūrėti į tuščias žiūrovų kėdes lietuviško spektaklio vakarą?
-Visaip būna. 2014 metų gruodžio vakarai tikrai buvo sėkmingi, lyginant su pirmais dvejais metais: pagrindinė festivalio programa vyko keturias dienas - po du spektaklius per vakarą, ji sudomino nemažai Vokietijos šokio kritikų.
O dar prieš festivalį teatre vaikams „Theater an der Parkaue" tris dienas buvo rodomas šokio spektaklis „Baltoji lopšinė", Agnijos Šeiko sukurtas su Klaipėdos trupe „Padi Dapi Fish". Prieš metus mes susidraugavome su „Theater an der Parkaue", tada su didžiule sėkme parodėme Birutės Banevičiūtės „Mozaiką" kūdikiams, o tame teatre jie visai neturi šokio spektaklių vaikams. Jie nekantraudami laukia mūsų ir šių metų pabaigoje.
Lankomumas? Per 2014 metų festivalį „Litauen Tanzt Contemporary" buvo vakarų, kur galėjome svajoti, kad publikos būtų daugėliau. Bet reikia ir turėti omeny, kad Berlyne kasdien vyksta apie porą tūkstančių oficialių renginių, neskaitant paribinių. O savaitgaliais - dar daugiau.
Sukviesti publiką į lietuvių šokį tokiame mieste - tikrai milžiniškas darbas. Ištisus metus rūpiniesi dėl tų keturių vakarų, o atlyginimą gauni už vieną mėnesį. O ką daryti. Mesti šokį? Tokia rizika visada čia pat.
-Tada klausčiau, kokia prasmė nemesti ir dar kitus kviesti?
- Prasmė? Bendrauti, veikti. Žinoma, bijau perdegti, nepakeldama visų darbų naštos. Nemažai žmonių yra perdegę, palikę šokį. Suprantama. Bet kartu ir matau, kad rezultatai yra, o tai traukia stengtis toliau.
