Su šiuolaikinio šokio šokėju ir pradedančiuoju choreografu Luku Karveliu keturiskart koreguojame susitikimo laiką: planą susitikti Vilniuje kavos galiausiai pakeičia vaizdo skambutis Vilnius-Kopenhaga. Pasakoju tai neatsitiktinai: pažvelgus į šio menininko kūrybinę geografiją, lokacijų dinamika išties atrodo esminis raktažodis, apibūdinantis Luko prigimtį. Kai pokalbio metu Lukas prasitaria, kad „realiausias Lukas, kokį galima pamatyti, yra šokantis Lukas“, kyla mintis, kad turbūt tam tikra prasme lukiška kvintesencija susitelkia pačiame judėjime: keliavimu per sceną, miesto gatvėmis ir pasaulio žemėlapyje. Su šokėju, pradėjusiu nuo „nieko nespėju, bet viskas gerai“, leidžiamės į mėginimą suvokti savą tapatybę, kuri, kad ir kaip bežiūrėtum, visais galais atsimuša į šokį.
Kaip tu įsivietini naujoje vietoje, naujame mieste? Kada tau miestas tampa savas?
Kadangi per pastaruosius metus kelionių buvo nemažai, jaučiuosi labai išsitaškęs, išsibarstęs, išsimėtęs. Vis galvoju, kaip save susirinkti. Dabar visąlaik su savimi vežiojuosi jogos kilimėlį, vieną puodelį ir jogos blokelį, kuriuos pasitiesiu kiekvienoje naujoje vietoje. Man jie primena namus, saugią vietą, saugų buvimą.
Tai gal su savo kilimėliu visur esi savo vietoje? Gal ne tavo vietos net nėra?
Gali būti. Bet šis jausmas mane apima bangomis: iš pradžių keliauti buvo labai faina. Ilgainiui pasidarė labai vieniša, norėjosi stabilumo, vietos, kurią galėčiau vadinti namais. O dabar lyg atėjo antras kvėpavimas: mėnesį kažkur pabūnu ir galvoju - gal jau reikia krautis ir važiuoti.
Dabar, kai Lietuvoje kroviausi daiktus į Kopenhagą, supratau, kad daiktų krovimasis ir vietos palikimas man yra didelė savirefleksija. Tam skiriu pakankamai daug laiko. Kiekvieno rūbo, daikto dėjimas - tai drauge ir apgalvojimas, ar jo reikės tolesnei kelionei, ir toje vietoje išbūto laiko refleksija. Pergalvoju visus sutiktus žmones, įvykusius pokalbius, atsimenu visas emocijas. Tas emocijas į lagaminą ir susikraunu. Tada tuos namus, kuriuose jau buvo susikūrusi tavo energija, palieki švarius, išvalytus. Skrendi į kitą vietą, atsidarai lagaminą, išsikrauni, ir pradedi viską iš naujo.
O patys miestai dažnai taip ir lieka nepamatyti. Daugiausia laiko praleidžiu teatre, bendrauju dažniausiai tik su kolegomis, ypač karantino laikais. Tad paties miesto svorio ir nepajaučiu, bet pajaučiu menininkų burbulą, kuris visur yra labai panašus.
Kas tau yra miestas? Kai stebi tave iš šalies, atrodo, kad miestas ir tu egzistuojate paraleliai.
Dabar mintimis net perėjau per darbus - atrodo, kad juose išties vyrauja kažkoks miestiškumas. Miestai man patinka. Bet nekenčiu didmiesčių: Londono, Niujorko. Ten būnu pasimetęs, išsiblaškęs, per daug visko. Nepatinka ir kaimai. Mėgstu miestus, telpančius tarp šių kraštutinumų.
Miestas man susijęs su kultūra, menu, architektūra, istorija. Tyrinėju, kaip tuose dariniuose matau save, kaip ten jaučiuosi, ką mąstau. Man, pavyzdžiui, labai patinka stebėti, kaip skirtingose kultūrose, skirtinguose miestuose skiriasi žmonių žvilgsniai gatvėje. Vienuose miestuose nežiūrima į akis, nors jaučiasi iš energijos, kad žmonės to nori; kituose kaip tik į akis žiūrima labai agresyviai. Mėgstu stebėti, kaip miestuose veikia žmonių kūnai, kaip jie vaikšto, būna, bendrauja, kaip priima tave, ne šito miesto gyventoją, atvykėlį.
Visada nuostabu iš miesto išvažiuoti į gamtą. Bet gamtos man norisi visiškai laukinės. Vienkiemio prie ežero Lietuvoje. Čia keliauju ilsėtis. Miestai man asocijuojasi su darbu.
Sakai, kad stebi žmones gatvėje, savotišką miesto choreografiją. Ar iš to pasisemi medžiagos savo darbams? Ar į kūrybą keli miestus, ar labiau save patį?
Sakyčiau, kad keliu save. Bet tikriausiai kasdienis nesąmoningas stebėjimas tam tikra prasme, pereidamas per mane, irgi keliauja į sceną. Ta kolektyvinė minčių ir kūnų sąveika vis tiek veikia mano būtį. Labai skiriasi, kaip aš jaučiuosi miestuose, kuriuose išgyvenau skirtingus gyvenimo periodus: sakykime, mieste, kuriame studijavau, ir mieste, kuriame mokiausi vidurinėje mokykloje. Lietuvoje, ypač Čiurliono menų mokyklos apylinkėse, dažnai apima jausmas, kad grįžau į save šešiolikmetį, į to laiko jausmą. Man labai patiko mintis, kad mūsų smegenys dažniausiai neprisimena trauminių įvykių kaip naratyvo: prisimena labiau kvapais, vaizdais, garsais. Būdamas vietoje, kur buvo kažkokia istorija, atrodo, iškart įkrentu į to praeities jausmo kūnišką patyrimą.
Kaip manai, ar Lukas Vilniuje ir Lukas Kopenhagoje mąsto taip pat? Ar nebūna taip, kad norėdamas kažką sukurti, nuvyksti į vietą, kuri katalizuoja tam tikrus jausmus?
Man atrodo, kad mąstau taip pat, tik apie skirtingus dalykus. Juk mąstome tai, apie ką kalbamės su aplinka, o aplinkos, žmonių ratai visur skiriasi. Žinoma, kiekviena aplinka pakeičia ir kūrybą. Baisiausia pasirodyti Lietuvoje - čia vis dar gali sulaukti komentarų, pavyzdžiui, apie vyrą, užsidėjusį peruką. Jei palyginame tai su pasirodymu Berlyne, kur niekas apie tokius dalykus seniai nebediskutuoja, jausmas šokti - kardinaliai kitoks.
Nesakyčiau, kad važiuoju į kokią nors vietą tam, kad kažką sukurčiau; bet naudotis energija, kuri yra aplink tave, būnant toje vietoje ir kuriant darbą, yra vertinga ir prasminga.
Kiek tau svarbu savo šokiu padovanoti reginį Berlyno, Kopenhagos ar Vilniaus žmogui, ir kiek - tiesiog išreikšti save, užsiimti savotiška terapija?
Kodėl aš pradėjau šokti? Dėl to, kad šokti man, vaikui, buvo tiesiog labai gera. Paauglystėje man tai buvo būdas išsikrauti. Vadinu šokį savo pirmąja priklausomybe. Jeigu savaitę nepašoku, jaučiu, kad man tiek psichologiškai, tiek fiziškai sunku būti, kyla nerimas. Todėl šokis šimtu procentų yra terapija, man jo reikia kiekvieną mielą dieną.
Manau, kad visi žmonės, kurie sako „nesuprantu šokio“ arba „nemoku šokti“, daro tai iš nežinojimo. Mes esame gyvūnai, ir mums natūralu įsiklausyti į kūną. Kiek daug kūnas iš tiesų gali kas dieną pasakyti! Kaip elgtis, kaip būti... Viską galime pajausti. Vadinamasis body-mind connection man labai svarbus, stengiuosi šią idėją skleisti visiems.
Bet daug galvoju ir apie žiūrovą. Jeigu jis man nebūtų svarbus, šokčiau vienas kambary, pats sau. Stengiuosi niekada nepilti savo istorijos ar išgyvenimo. Nemanau, kad esu kažkoks ypatingas, visi mes susiduriame su panašiais išgyvenimais, patiriame panašias emocijas. Bet man atrodo, kad turiu kuo pasidalinti, ir tai yra svarbu. Stengiuosi žiūrėti į visą visuomenę, kalbėtis, kelti diskusijas - tiek savo galvoje, tiek aplinkoje.
Savo darbą „Theo“ atlieki gatvėje. Kiek tu galvoji apie tą auditoriją, kuri gatvės šokio atveju dažnai būna atsitiktinė? Ar taikaisi į atsitiktinį praeivį?
Iš tikrųjų „Theo“ gimė kaip didelis eksperimentas: per daug neapgalvojau, tiesiog klausiausi savo gut-feeling. Kur? Stotelėje. Kodėl? Gal todėl. Bet iki galo nežinau. Let´s see. Tik po to supratau, kad iš tikrųjų visas performansas yra ne apie mane, o būtent apie tą praeivį, kuris praeina, apie žmones, kurie pravažiuoja. Žmonių reakcijos, emocijos maitina visą „Theo“ personažą. Jų mimikos, komentarai įsėda į kūno vidų ir eina out. Vyksta savotiška fotosintezė.
Beje, yra nemažai žmonių, kurie sako „man menas neįdomu“. O mano „Theo“, net jei tu ir nenori matyti meno, bus tau in-your-face.
Kaip atrodo vietos, kurią pasirenki šiam darbui, jaukinimasis? Kiek laiko ten praleidi?
Su MO muziejaus stotele Vilniuje buvo taip: pasivaikščiojau, pasėdėjau, pažiūrėjau rūkydamas į tą stotelę. Stebėjau, ką žmonės ten veikia, kaip keliauja. Ruošdamasis šių metų „Naujajam Baltijos šokiui“, kuriame šį performansą rodysiu skirtinguose Vilniaus rajonuose, į kiekvieną stotelę dieną prieš tikrai atvyksiu pabūti, apsižiūrėti kampus. Šiame darbe daug intuityvaus buvimo, jausmo let´s just go, bet yra ir techninių dalykų. Pavyzdžiui, reikia apgalvoti, kur galima pasislėpti. Visą laiką prisigalvoji visokių fyškių.
Kiek stotelių nuvažiuoji troleibusu, į kurį įsėdi pasirodymo gale?
Vieną.
Ir tada lėtai pareidinėji atgal?
Taip. Čia irgi būna įdomi dalis, norėčiau net nufilmuoti, kaip reaguoja žmonės, sėdintys autobuse. Juk būnu be kaukės ir be talonėlio, su odinėmis kelnėmis ir peruku... Grįžimas atgal yra dar viena patirtis: įdomu tiesiog stebėti žmones, jie sėdi kavinėse, kažką valgo; ką jie galvoja? Iš kur, į kur eina šitas žmogus?
Kiek Luko yra Theo personaže?
Man atrodo, kad visi mano kuriami personažai tam tikra prasme yra mano sudedamosios dalys. Theo matau labai atsainų. Jame telpa labai daug douchebag (arogantiško nenaudėlio). Jis - iš auksinio jaunimėlio, visiškai save pametęs, nelabai susigaudantis pasauly. Jis nežino, kas vyksta, ir ko išvis iš to pasaulio norėti. Svarbiausia Theo atrodyti cool, būti cool, daryti viską be apgalvojimo, logikos ir mąstymo. Taip ir ridenasi per pasaulį.
Bet drauge Theo visko daug matantis, į save viską geriantis, labai pažeidžiamas. Tik nemokantis išsisakyti, gebantis save tik barstyti ir drabstyti kitiems. O tas vienintelis tyras, jautrus momentas ateina tik užsidarius vienam, kai vakarėlis jau pasibaigęs ir ateina ramybė, tikrumas.
Aš visada labai jaučiu personažą, bet įvardinti jį sudėtinga. Žodžiai viską įstato į rėmus, o tikrieji rėmai yra žymiai platesni negu žodžiai.
„Theo“ aprašyme performansą apibūdini kaip „ant bėgimo nuo realybės pastatytos visuomenės kraštogarsį.“ Ar šokis tau yra bėgimas nuo realybės?
Kaip pažiūrėsi. Taip, šokis man yra pabėgimas nuo kasdienos ir buities. Man šokis - kaip religija, sakralus dalykas. Šia prasme tai - tikrai bėgimas nuo realybės gerąja šio žodžio prasme, ėjimas į aukštesnę dimensiją. Kita vertus, gal šokis yra tai, kur aš tikrai esu šimtu procentų savimi. Realiausias Lukas, kokį galima pamatyti, yra šokantis Lukas. O visa kita tėra personažai, kuriuos susigalvoji, kad būtum pasaulyje. Tikriausiai jaučiuosi, kai judu.
Tavo šokis profesionalų įvardijamas kaip platus, neturintis ribų. Bet galbūt tikras Lukas su visomis žmogiškomis savybėmis fiksuoja savo profesines ribas, baimes? Ar kažkas scenoje tave gąsdina?
Kai aš šoku, man niekas nebaisu. Tuomet jaučiuosi kaip stipriausias pasaulio žmogus, neturintis jokių baimių. Žinoma, jeigu yra kažkokie sudėtingi techniniai pakėlimai... Nors irgi ne, visada jaučiuosi užtikrintas, žinau, ką darau. Labai gerai jaučiu ir kūną to, su kuriuo šoku, ir savo kūną.
Per šį pokalbį girdėjau tik vieną tau baisų dalyką: minėjai, kad baisu suprasti, jog kažkur jau esi netrumpą laiką. Ką tau reiškia užsibūti, įstrigti vienoje vietoje? Kuo blogas šis jausmas? Esi klajūnas?
Nežinau, ar pasakyčiau, kad esu klajūnas. Bet tikriausiai. Užsibuvimas vienoje vietoje man asocijuojasi su netobulėjimu. Su stagnacija labai įvairiomis prasmėmis. Norisi susilyginti su gamta, apie kurią labai gražiai sako rytų filosofai: esą žmogui reikia eiti pamiegoti, kad atgautų jėgas ir galėtų toliau gyventi ir būti. O gamta niekada nesustoja, nesiilsi: kai teka upė, ji visą laiką teka, kai auga medžiai, jie visą laiką auga. Nėra pauzės ir pabaigos. Aš savo gyvenimą irgi matau tokį: nesakau, kad nereikia ilsėtis, bet turi vykti nuolatinis tekėjimas, kuris man yra susijęs su augimu ir keliavimu, savęs pažinimu... Manau, kad pajausiu, kai ateis tas momentas: lieku čia, viskas, užtenka.
Gera buvo pasikalbėti!
- -
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
