Yvainas Juillardas - aukštojo nacionalinio scenos meno instituto INSAS Briuselyje dramos skyriaus absolventas, taip pat biofizikas, besispecializuojantis smegenų plastiškumo srityje, meno ir mokslo doktorantas. Jis sukūrė Liudviko XVI vaidmenį Joëlio Pommerat spektaklyje „Ça ira (1) Fin de Louis“ ir vaidino to paties pavadinimo „Canal+“ seriale. 2013 ir 2016 m. tapo C.N.E.S rašymo stipendijos laureatu (rezidencija Chartreuse de Villeneuve lez Avignon), o nuo 2018 m. dėsto INSAS kino skyriuje. Jo spektaklis „Cerebrum“ bus parodytas festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje.
Ką jums, kaip menininkui ir mokslininkui, reiškia smegenys?
Kaip mokslininkas manau, kad tai itin sudėtingas organas, apie kurį daug žinome, bet mažai jį pažįstame. Jis atlieka neįtikėtinus veiksmus, kuriuos mums vis dar sunku suvokti. Pavyzdžiui, nuolat kuria mūsų tikrovę: remiantis bendruoju suvokimu, tai logikai prieštaraujantis faktas. Be to, yra didelis atotrūkis tarp mūsų tiesioginio pasaulio vaizdinio ir to, ką mums leidžia suprasti mokslo pažanga. Ilgą laiką žmonės manė, kad Žemė yra plokščia, jie anaiptol neįsivaizdavo, kad ji apvali, ir mokslininkų rimtai nevertino. Šiandien taip pat visi manome, kad mūsų realybė, t. y. tai, ką matome, yra tikrasis pasaulis. Mums labai sunku suvokti, kad gyvename iliuzijoje, kad mūsų smegenys sukuria savą realybę ir kad jos tai daro itin gerai. Galbūt mūsų anūkus ar proanūkius prajuokins mūsų naivumas.
Meniniu požiūriu smegenys yra neįtikėtinos kūrėjos, suteikiančios mūsų tikrovei gyvybės, leidžiančios įsitraukti į kino ar teatro iliuzijas, susitapatinti su jų siūlomais pasauliais. Kaip aktorius, tyrinėju smegenų plastiškumą, remdamasis jų atminties galimybėmis. Apie šį organą pasakoju kaip apie atskirą objektą, bet kartu jis yra aš - mes nesame atskirti. Vis dėlto smegenys veikia nevalingai - kartais sukuria netikėtus vaizdinius, priverčia jais patikėti, o neretai ir apgauna. Esame dvilypiai, bet kartu vientisi. Šiuo atveju menas - tai įvairių tikrovių, kurias smegenys gali sukurti, vaizduoti, tyrinėjimas. Jis begalinis.
Dėl mokslo įtakos mūsų gyvenimui kyla klausimas - ar galėtume tapti nemirtinga rūšimi? Galbūt ši perspektyva yra viena iš mūsų šiandieninio nerimo priežasčių? Kaip į ją reaguoja žmogaus smegenys?
Spektaklyje kalbu apie nemirtingumą, norėdamas pasijuokti iš mūsų pretenzingumo ir lengvabūdiškumo. Pasakoju istoriją apie vaiką, kuris suvokia, kad vis dažniau nebesugebame prisitaikyti prie realaus pasaulio ir kad dėl to ilgainiui kyla grėsmė mūsų pačių egzistencijai. Tokią analizę šiandien atlieka Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija. Apie tai, kad tampame nemirtingi, daugiausia kalba žmonės, kurie nėra biologai ar neuromokslininkai ir kurie laikosi fantazijos, kad technologijos suteiks mums visokeriopą galią. Turime suprasti, kad smegenys neveikia kaip kompiuteris, todėl evoliucijos požiūriu kvaila būti nemirtingam. Manyti, kad mūsų sielą bus galima perkelti į silikoninę konstrukciją, reiškia ignoruoti tai, kad ji yra mūsų smegenų dalis. Jos sudaro visumą, net jei vartojame skirtingus terminus joms apibrėžti. Turime pripažinti, kad tai, ką žinome, tėra maža tikrovės struktūros dalis. Galime fantazuoti, įsivaizduoti, nes turime galingą gebėjimą kurti fiktyvius vaizdinius, bet kartu svarbu nepamiršti, kad realus pasaulis turi savo fizikinius dėsnius, savo paslaptingumą. Jis mums visada bus nepasiekiamas. Kita vertus, nemirtingumo jau esama, gyvybė egzistuoja 3,8 mlrd. metų ir neišnyksta. Ji nemirtinga, nes įgijo gebėjimą prisitaikyti prie visų įmanomų sąlygų. Kaip individai esame mirtingi, ir tai yra gerai, nes senstant mūsų smegenys po truputį praranda dalį plastiškumo ir tampa vis standesnės, vis prasčiau prisitaikančios prie aplinkos. Jei būtume nemirtingi, nebegebėtume prisitaikyti prie aplinkos, kuri ilgainiui sunaikintų mus kaip rūšį.
Esu sutikęs šimtamečių, kurie nebijojo artėjančios mirties, o suvokė ją kaip išsigelbėjimą. Nemirtingumo naratyvas yra paremtas religiniu pasakojimu, egzistuoja daugybė tokio pobūdžio istorijų. Be to, norėtume tikėti, kad naudojame tik dešimt procentų savo smegenų pajėgumo, kad mašinos gali mus papildyti. Deja, mūsų smegenys veikia šimtu procentų ir nuolat tobulėja dėl per gyvenimą sukauptos patirties. Nėra nieko už jas galingesnio.
Kodėl šių laikų žmonėms svarbus nemirtingumas? Ar jis susijęs su noru išplėsti realybę?
Manau, kad žmonės visada turėjo šią fantaziją, ji nėra nauja. Ją pastebime mitologiniuose ir religiniuose pasakojimuose, paplitusiuose visose žmonijos kultūrose. Tarkim, filmuose apie superherojus yra daug užuominų į graikų mitologijos dievus - Toras, Supermenas, Nuostabioji moteris (Wonder Woman). Kiek tik egzistuoja, žmogus bando peržengti savo galimybių ribas. Teleskopais norime matyti toliau, mikroskopais tyrinėti be galo mažus dalykus. Mes išplėtėme savo pasaulio viziją, galbūt nesuvokdami atsakomybės, kurią prisiimame kartu su šiomis žiniomis. Kompanijos verčia mus kompulsyviai vartoti. Taip pat vyksta naratyvų karas: nemirtingumas, transhumanizmas, išplėsta realybė (tiksliau būtų sakyti - sumažinta) - tai pasakojimai, duodantys didelę ekonominę naudą. Jų tikslas - priversti žiūrovus patikėti, kad tam tikri reiškiniai įmanomi, net jei mokslininkai ir neurologai tokius pasakojimus vertina kaip visišką pramaną. Galiausiai išplėsta realybė, palyginti su sudėtingu tikruoju pasauliu, yra menkesnė. Kai matome žmogų, turime prieigą ne prie jo gyvenimo aprašymo, o prie daugybės itin subtilios informacijos, kurią mūsų smegenys analizuoja nesąmoningai: emocinė pašnekovo būsena, vieta, iš kurios jis kilęs, jo istorija... Viso to susiaurinimas iki konkrečių gebėjimų aprašymo yra paviršutiniškas veiksmas.
Ar jus gąsdina nemirtingumo idėja ir galimybė, kad vieną dieną technologijos bus tokio pat pajėgumo kaip žmogaus smegenys?
Ne, nes tuo netikiu. Žinome, kad smegenys veikia ne kaip kompiuteriai, jos daug už juos ekonomiškesnės ir geriau prisitaikiusios prie realaus pasaulio. Realiame pasaulyje kompiuteris be mūsų įsikišimo neišgyventų. Kol kas mūsų kultūra trukdo mums suprasti smegenų galimybes. Pirmiausia turime vystytis kultūriškai ir tapti nuolankesni, kad geriau jas suprastume. Reikia mokytis iš gyvųjų, iš kitų žmonių kultūrų, iš jų patirties.
Mūsų technologijos mus įkalina pasakojimuose apie pažangą, bet kartu ir apie jos trūkumus. Gyvename vis individualistiškesnėje visuomenėje, esame izoliuoti vieni nuo kitų, todėl mus kur kas stipriau veikia ekranuose rodoma informacija. Daugelis dėmesio sutrikimų ir dėl to kylančių sunkumų mokymosi aplinkoje yra išprovokuoti per didelio televizijos poveikio. Teatras, priešingai, yra vieta, kur žmonės gali susiburti ir dalytis bendra gyvenimo patirtimi.
Kodėl kalbėti šiomis temomis pasirinkote teatro erdvę? Kaip scena ir spektaklio forma padeda jums perteikti mintį, kurią norite išreikšti?
Teatras - tai susibūrimo ir džiaugsmo vieta, kurioje galima dalytis bendra patirtimi. Jis neturi atitikmens. Tai natūrali erdvė kalbėti apie realybės ir smegenų kūrybinę prigimtį, nes būtent čia gimsta pasakojimai, nuo seno kuriamos fikcijos. Be smegenų veiklos spektakliai, kaip ir tikrovė, nėra įmanomi.
Teatro scena - tai erdvė, kurią mėgstu. Man teko laimė pasirodyti daugelyje pasaulio šalių. Nuostabu taip susipažinti su skirtingų kultūrų žmonėmis. Mokslas teatre sužadina itin retą emociją. Tai iššūkis, kurį norėjau mesti pats sau - kvestionuoti teatro kalbą, pasitelkdamas mokslą. Kai Paryžiuje du mėnesius kiekvieną vakarą rodžiau spektaklį „Cerebrum“, žiūrovai kaskart dalijosi sumišimu ir džiaugsmu, kurį jautė jį žiūrėdami. Ši emocija, kurią vadinu metakognityvine, kyla tada, kai suvokiame, kad tai, ką patiriame, t. y. spektaklį, kurį stebime, nesąmoningai kuria nematomas organas, esantis mumyse. Žinome, kad nesame vieninteliai jo valdytojai, ir tai mus trikdo. Tuo pat metu, kai tai įsisąmoniname, nusiraminame, nes mūsų nebeklaidina šis automatizmas, lemiantis daugelį mūsų gyvenimo įvykių.
Man atrodo, kad paskaitos forma yra pati tinkamiausia, nes ji žiūrovų akyse dekonstruoja spektaklio temą ir leidžia jiems išeiti iš savo suvokimo ribų. Pavyzdžiui, rašymas ant sienų, piešimas ant grindų, projekcijos dideliame ekrane, salės apšvietimas, kontaktas su auditorija - ši laisvė leidžia mums atitrūkti nuo konferencijos rimtumo, praleisti džiaugsmingą akimirką kartu ir tuo pat metu mąstyti kitaip.
Jūsų paskaita-spektaklis - tai mokslo ir teatro mišinys. Ar sujungus šias dvi sritis jos tampa paveikesnės dabartinės auditorijos atžvilgiu?
Teatras suteikia nepakartojamo artumo ir intymumo su salėje esančiais žmonėmis. Tai dabartis, buvimas čia ir dabar, suteikiantis galingą kolektyvinę patirtį. Žengimas į smegenų suvokimo vingius gali būti trikdantis, todėl kartu patirti šiuos neįprastus procesus, kalbėtis apie juos, išgirsti kitų žiūrovų reakcijas yra maloniau. Per spektaklį siūlau salėje esantiems žmonėms dalyvauti kuriant iliuzijas ir pamažu patekti į nematomą - tikrąjį pasaulį. Tai mane domina. Šis spektaklis - tarsi kelionė į tikrovę.
Spektaklyje pasitelkiate tuščiavidurį kubą. Ar galima teigti, kad mūsų pasaulis, planeta mums tapo tuščiaviduriu kubu - tikrovės iliuzija?
Taip, tai puiki metafora. Komunikacijos priemonių kiekio ir kompiuterių galios didėjimas verčia mūsų smegenis reaguoti labai greitai, automatizuotai, pagal išankstinius nusistatymus. Šokinėjame nuo vieno serialo prie kito, naršome socialiniuose tinkluose, mūsų dėmesį užkariauja vis nauji signalai. Todėl šiame kontekste negali vystytis mūsų reflektyvus mąstymas, būdingas žmonėms.
Jūsų spektaklyje taip pat kalbama žmogaus užtikrintumo ir neužtikrintumo tema. Ar užtikrintumas yra mūsų tikrovės ir dabartinės mokslinės tikrovės dalis?
Mokslas atsisakė tiesos sąvokos, todėl dažniausiai vartojamas teorijos terminas. Yra galingesnių ar mažiau galingų teorijų. Mokslas suteikia faktų, kuriais mes pasitikime, tačiau visada yra abejonių, kurias turime priimti, nes jis vis dar vystosi. Tuo pat metu jis suteikia mums aktualiausios ir patikimiausios informacijos.
Ar gyvename tikrovėje, ar jos interpretacijoje?
Tai sinonimai - tikrovė yra iliuzija, gyvename iliuzijoje. Vis dėlto ji ne bet kokia, o leidžianti mums pasiekti tikrąjį pasaulį. Reikia laiko, kad tai priimtume ir atpažintume. Šis supratimas leidžia daug konstruktyviau plėtoti santykius. Kiekvienas iš mūsų gyvena savo realybėje, savo iliuzijoje, savo tiesoje, bet tai nėra absoliuti tiesa. Bandymas pasirinkti teisingą veiksmą yra meno tikslas.
Dėkoju už pokalbį.
