Paulius Tamolė ilgą laiką buvo žinomas kaip dramos aktorius arba kaip šokantis aktorius. O 2016 m. nustebino pastatęs spektaklį vaikams „Raudonkepurė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Po metų tame pačiame teatre sukūrė švietimo bendruomenei skirtą „#beskambucio“, o 2018 m. pradžioje Klaipėdos dramos teatre pristatė dar vieną spektaklį vaikams „Pūkuotuko pasaulis“. Šiuos tris spektaklius jungia ne tik tai, kad kreipiamasi ne į suaugusiųjų publiką, bet ir kvietimas žiūrovams tapti spektaklio dalimi: piešti scenoje, bendrauti tarpusavyje ir su aktoriais, judėti teatre, pasakoti apie save. Apie įtraukiantį teatrą ir apsisprendimą pakviesti spektakliuose dalyvauti vaikus - pokalbis su aktoriumi, režisieriumi, edukatoriumi Pauliumi Tamole.
Jau pirmame savo darbe vaikams žiūrovus įtraukei į veiksmą. Įdomu, kaip sugalvojai, kad spektaklis vaikams turi būti atviras jų dalyvavimui?
Statydamas spektaklį norėjau pasitarti su auditorija. Pasikviečiau žiūrovus ir paklausiau, kodėl jiems reikia spektaklio vaikams. Taip pat buvo svarbu sužinoti, kokios gerosios patirties turi žiūrovai ir kokie jų lūkesčiai einant į teatrą. Kol taip rimtai kalbėjomės su tėvais, vaikai piešė. Tuo metu turbūt ir gimė mintis: o kodėl jie negalėtų piešti ir spektaklio metu?
Ar buvai iš karto apsisprendęs kūrybinio proceso metu bendrauti su žiūrovais, ar toks poreikis kilo pradėjus repetuoti?
Iš karto žinojau, kad noriu kalbėtis su žiūrovais. Mes gyvename XXI amžiuje, dabar informacijos begalės, pasaulis - sumažėjęs, beveik nebėra ribų. Taip pat ir teatre: ketvirtos sienos tarp scenos ir žiūrovų seniai nebelikę. Nebelikę ir atstumų tarp Vilniaus ir Londono, iki Berlyno nukeliaujame greičiau negu iki Mažeikių. Tokioje aplinkoje kyla klausimas apie teatro kūrėjų pranašumą. Juk gali būti, kad salėje sėdintis žiūrovas yra aplankęs pačius novatoriškiausius teatrus Berlyne, Varšuvoje ar Niujorke. Anksčiau buvo kitaip. Sovietmečiu režisieriai galėjo keliauti daugiau nei dauguma, kuriai dažnai net nebuvo galima išvažiuoti. Iš tų kelionių jie parsiveždavo idėjų, arba jos gimdavo iš begalės draudimų. O dabar viskas atvira. Visi viską žino. Dėl to kyla nesaugumo jausmas: ar aš tikrai galiu kalbėti žmonėms, susirinkusiems į spektaklį? Tiek vaikams, tiek jų tėvams. Be to spektaklių žiūrėti ateina viską žinantys kritikai, visko matę kolegos. Todėl man nesinori įrodinėti, kas aš žinau, kaip turi būti. Geriau kviesti pokalbio, bendradarbiauti, bendrauti.
Bet pasirinkęs kurti žiūrovų dalyvavimui atvirus spektaklius vis dėlto turi pademonstruoti tam tikrą žinojimą, kurį nebūtinai turi publika: juk reikia suvaldyti žiūrovų dėmesį, veiksmus, kad spektaklį pavyktų parodyti iki galo ir atsiskleistų jo tema.
Taip. Čia reikalinga psichologija, darbas su priemonėmis, teatro suteikiamomis galimybėmis. Statydamas „Raudonkepurę“ į pagalbą pasikviečiau draugą - šeimų psichologą. Daviau jam perskaityti pjesę, jis pasidalijo savo įžvalgomis, papasakojo apie vaikų ir tėvų psichologiją. Į kai kuriuos dalykus atkreipė mūsų dėmesį, parodė, ko reikėtų nepamiršti. Teatre mes kartais dirbame intuityviai ir pataikome: dažniausiai pavyksta, nes čia žmonės pasakoja apie žmones. Bet profesionalo įžvalgos mums padėjo į kūrybinį procesą leistis sąmoningiau.
Taip dirbote su „Raudonkepure“ skirta vaikams. O kaip vyko kūrybinis „#beskambucio“, skirto vyresnei auditorijai, procesas?
Visų pirma, aš mačiau poreikį kalbėti apie mokyklos iššūkius. Turiu pakankamai daug praktikos, drąsos ir kompetencijos apie tai kalbėti: nuo tada, kai pats baigiau mokyklą, nuolat turiu su šia institucija sąlyčio taškų. Pavyzdžiui, dalyvavau projekte „Kūrybinės partnerystės“. Jo metu aplankiau daug pačių skirtingiausių mokyklų įvairiuose regionuose, miestuose. Per šią ir įvairias kitas patirtis sukaupiau ganėtinai didelį bagažą žinių apie mokyklą ir norėjau tomis žiniomis pasidalyti su pačiomis mokyklomis, pakviesti refleksijai.
Didžiausias mokyklų trūkumas, mano akimis, yra atvirumo stoka. Mes - lietuviai - esame per mažai atviri ir sau, ir vieni kitiems. Iš to kyla daugybė iššūkių: tėvai nemato vaikų, vaikai geria, kyla konfliktai su mokytojais, patys mokytojai turi problemų, kurias nutyli. Bet man neatrodė sąžininga pirštu parodyti į mokyklą ir pasakyti: „Jūs stokojate atvirumo“. Todėl pasikviečiau aktorius tam, kad parodytume, kaip mes galime būti atviri: norėjosi ne tik parodyti trūkumus, bet ir padrąsinti, įkvėpti. Taip ir atsirado spektaklis mokyklai apie mokyklą, beveik nė karto nepasakant žodžio „mokykla“.
O pats kūrybinis procesas prasidėjo nuo to, kad kolegas aktorius ir spektaklio dramaturgą Augustą Sireikį pakviečiau važiuoti į mokyklas, pamatyti, kokios jos yra skirtingos. Apie mokyklą juk negalima kalbėti kaip apie vienį: jų Lietuvoje yra 1200. Nors dabar jų po truputį mažėja, vis tiek yra labai daug ir pačių įvairiausių: nuo socializacijos centro mokyklos iki elitinės gimnazijos Vilniaus mieste. Taip pat lankėmės „Vaikų linijoje“, klausėme darbuotojų, dėl kokių problemų jiems skambina vaikai, paaugliai. Ir tada ieškojome, kokių panašumų galime rasti tarp mokyklos ir paauglių gyvenimo bei teatro, teatro bendruomenės gyvenimo. Taip sukūrėme to, kas vyksta ir mokykloje, išgyvenimą; antroje ir trečioje spektaklio dalyse žiūrovus kviečiame dalyvauti.
Kurdamas trečią savo spektaklį „Pūkuotuko pasaulis“ grįžai prie įprastesnės teatro formos. Tačiau spektaklis, nors ir vyksta Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje, vis dėlto nėra tradicinis. Žiūrovai sėdi ant minkštasuolių, o aktoriai veikia nedidelėse vaidybos aikštelėse išdėstytose aplink publiką. Šiame spektaklyje iš žiūrovų atimi teatro salės tamsos teikiamą saugumą, bet jį atėmęs nereikalauji aktyvaus dalyvavimo, neprovokuoji.
Man nepatinka šokas, stresas. Kai bandai šokiruoti, tai žiūrovus gąsdina, dėl to žmonės „užsiblokuoja“: už baimę ir išgyvenimą atsakinga žmogaus smegenų dalis pavojaus akivaizdoje arba paralyžiuoja, arba skatina gintis, arba verčia bėgti. Taip galima nesunkiai pasiekti efektą, bet iki širdies neprisibelsi.
Kai pats eini žiūrėti spektaklių, ar Tau patinka būti pakviestam juose dalyvauti?
Žinoma, ne. Nors man patinka įtraukiantys spektakliai, pavyzdžiui, „Rimini Protokoll“ darbas „Remote Vilnius“, kuriame žiūrovai yra dalyviai, atlieka užduotis. Bet neretai tokiuose spektakliuose pritrūksta saugumo. Lietuvoje kolegos, atrodo, dažnai daro sprendimus nepagalvodami apie žiūrovus. Tada vestuvių žaidimas, į kurį esi traukiamas už parankės, ir spektaklis tampa vienodo lygio. Nelieka paslapties, dvasinio aristokratiškumo.
Iš kitos pusės, veikia ir tai, kad esame lietuviai - tauta, kuriai nepatinka interaktyvumas, viešai ką nors daryti. Dar nesame pakankamai socialiai drąsūs dalyvauti, iš savęs juoktis. Mums reikia laiko ir patirties. Taip pat ir man - aš lygiai taip pat nejaukiai jaučiuosi. Todėl kurdamas interakcijas daug galvoju apie tai, kaip aš jausčiausi, man patiktų ar ne.
Kaip manai, ar yra kokie nors esminiai skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų publikos įtraukimo į spektaklį?
Tikrai yra. Vaikus reikia suvaldyti, jie nuolat tikrinasi ribas - kiekviena nauja patirtis jiems yra patyrimo mokykla. Su suaugusiais gali daryti daug daugiau, nes jie iš mandagumo ir patylės, ir pakentės: suaugę žmonės jau žino, kaip elgtis viešoje vietoje. Todėl įtraukimo taisyklės tikrai skiriasi.
Ar kurdamas Tu pats turi taisykles, ką spektaklio metu bendraujant su publika privaloma daryti, o ko - jokiu būdu ne, kad kūrinys būtų suprastas?
Tikrai turiu. Viena pagrindinių - reikia gerbti savo žiūrovą. Ir, gink Dieve, iš jo nesityčioti. Galima juoktis, pokštauti, net ir pašiepti, jei tai darai su meile. Ir į sceną vestis žiūrovus, jei jau vediesi, reikia su meile - globoti, kad žmogus nepasirodytų blogai, netaptų pajuokų objektu.
Taip pat labai svarbu aiškiai žinoti, kodėl įtrauki publiką. Turi būti aiškus tikslas, kad tai neliktų tik fokusas. Taip pat svarbu, kad priemonės būtų susijusios su mūsų plėtojama tema.
O kaip pasirenki žiūrovų įtraukimo būdą?
Svarbu ir žiūrovų amžius, ir tema, ir kaip klostosi kūrybinis procesas, ir vadovavimasis sveiku protu. Daug kas dažnai dar klaidingai supranta, kad interaktyvumas - tai tampymas žiūrovui už skverno. Bet jei gerbiame vieni kitus, tai sukuriame saugią erdvę, kur žiūrovams galima pasirinkti - dalyvauti ar likti stebėtoju.
Ar pasitelki kokias nors technikas, siekdamas bendrauti su žiūrovu, užmegzti bendradarbiavimą? Ar viską atrandi kūrybinio proceso metu?
Remiamės tuo, ką diktuoja tema ir veiksmas scenoje. Pavyzdžiui, „Raudonkepurėje“ Raudonkepurė kepa pyragą. Galėtume nueiti į užkulisius, atsinešti pyragą ir jis būtų iškeptas. Bet geriau apsidairykime, kas dabar yra įvykę scenoje, ką turime. Šiame spektaklyje primėtyta daug flomasterių. Tai gal galime kaip nors iš flomasterių „iškepti“ pyragą? Kažkas pasiūlo, kad galima flomasterius sudėti į vieną indą. O gal galime ne mes patys sudėti, bet tai padaryti kartu su vaikais? Gal jie gali mums sudėti flomasterius ir taip iškepti pyragą? Dailininkė Lauryna Liepaitė padaro pyrago formos indą flomasteriams sudėti ir jų sudėjimas tampa pyrago ingredientais.
Tokių dalykų iš anksto nepasirašysi. Tai gimsta kūrybinio proceso metu. Todėl turi būti nuolat jautrus, budrus, stebėti, kas vyksta ir mokėti tuo pasinaudoti.
Dirbant su vaikais pavojingi du kraštutinumai: nuobodulys ir per didelis stimuliacijų kiekis. Kaip manai, ar yra koks nors metodas, kaip dirbant su vaikų auditorija išlaikyti pusiausvyrą?
Visos priemonės turi būti naudojamos prasmingai: siužeto vingiui pakreipti, pailsėti. Ir naudojamos tik tiek, kiek reikia, o naujos priemonės atsinešamos tik jei visiškai neįmanoma toliau pasakoti su jau turimomis. Atsineši priemonę į sceną ir naudoji ją tol, kol prireikia keisti siužetą, žiūrovams atsibosta arba aktoriai pradeda su ja blogai jaustis. Tada atsiranda antra priemonė. Dabar jau turime dvi ir sprendžiame kaip jas derinti. Čia kaip maisto gaminime: ragauji - repetuoji. Ar reikia dar druskos? Druskos gal jau užtenka, bet dar kažko norisi. Tada dedame pipirų. Bet gal galime apsieiti ir be jų?
Ar konkrečius sprendimus priimi pats, ar tariesi su komanda?
Tariuosi su kolegomis, nes man svarbu, kad ir jie gerai jaustųsi. Kai kurie aktoriai gali labai daug - pavyzdžiui, Marius Repšys „Išvaryme“. Kiti negali tiek daug, nes turi patirčių, kurios neleidžia elgtis taip, kaip norėtų režisierius ar žiūrovas. Todėl aš betarpiškai tariuosi su kolegomis. Vyresniems aktoriams būna sunkiau, nes jiems svarbiau, kaip į juos žiūrės, kyla klausimas, ar aš vis dar aktorius. Atsakydamas į šitą klausimą naudoju iš Didžiosios Britanijos parsivežtą analogiją: scenoje jūs esate labiau dainininkai nei aktoriai. Dainininkas dainuodamas yra ir jis pats, ir aktorius, derina skirtingus buvimo scenoje būdus.
Aktoriai - labai svarbi tavo kūrybinės komandos dalis. Gal turi kokius nors ypatingus reikalavimus savo spektaklių komandai?
Man svarbus jų noras, tikėjimas, pasitikėjimas. Būtų mano valia - nedaryčiau aktorių atrankų. Norėčiau, kad mane rinktųsi tie, kurie nori kartu dirbti, kuriems svarbi spektaklio tema. Apskritai, man svarbiausia - tema, nes ji mus veda. Ji yra aukščiau režisieriaus, scenografijos, projekcijų, tekstų ir aktorių. Todėl turint temą tiesiog norėtųsi ieškoti bendrakeleivių, kuriems įdomu, nori kartu eiti, kurie galvoja panašiai. O kaip aktoriai vaidins, kokius fizinius duomenis turės - man mažiau svarbu. Svarbiausia - tema. Ir ar mums pakeliui.
Dėkoju už pokalbį!
