Simona Biekšaitė - jauna scenografė, kūrusi scenografijas spektakliams „Juodvarnis" (rež. Jonas Vaitkus), „Kelionė į kambario vidų" (rež. Artūras Areima), „Arbūzų cukruje" (rež. Olga Generalova) bei keletui kitų. Šiuo metu ji studijuoja scenografiją Norvegijos teatro akademijoje, tad šis pokalbis - būtent apie tai.
Kodėl sugalvojai kažkur išvažiuoti studijuoti ir kodėl pasirinkai būtent Norvegiją?
Poreikis išvažiuoti atsirado dėl tam tikro nusivylimo, negatyvaus jausmo, gal netgi atsiradusio pasipiktinimo. Globalia prasme. Tuo metu čia, Lietuvoje, buvo darbų teatre, spektaklių. Bendraudavome su žmonėmis, tardavomės dėl idėjų, bet man visada trūko aiškios, motyvuotos žmonių pozicijos, tiek iš aktorių, tiek iš režisierių pusės. Trūko platesnių, ne lokalių ir ne asmeninių įžvalgų. Aš sau buvau suformulavusi tai, suvokiau, jog problemų yra ir jų pilna, tačiau apie jas tiesiog nediskutuojama. Jutau, kad žmonės kažką ignoruoja, bet ir pati nelabai supratau ką. Tuo metu pajutau, kad reikia išvykti ir pažiūrėti į visa tai iš šalies, tiesiog pastudijuoti kitur. Juolab kad padirbusi su Kristianu Smedsu ir Jūrate Paulėkaite supratau, kad teatras gali būti kuriamas gerokai kitaip nei mes esame išmokyti. Jutau, jog kartais net nesusišnekame su aktoriais, sunku surasti bendrą kontaktą, ryšį. O gal tiesiog nemokėjau ir nežinojau nuo ko pradėti. Tai pat ir su režisieriais.
Gana drąsiai išvykau į Norvegijos teatro akademiją - ieškoti ir profesinės, ir asmeninės patirties. Viena pagrindinių motyvacijų važiuoti būtent ten buvo tai, jog akademijoje dėsto čia ir dabar aktyviai kuriantys ir intensyviai po parodas bei festivalius migruojantys menininkai. Tai nėra dėstytojai, visą laiką sėdintys toje pačioje institucijoje. Jų paskaitos, dirbtuvės, seminarai yra apie tai, kas šiandien aktualu teatre ir šiuolaikiniame mene, kas vyksta instaliacijų, performanso, hepeningo srityse. Lietuvoje įprasta gilintis į tuos pačius dalykus keturis ar šešis metus, o ten praeina dvi savaitės - baigiasi vienas workshopas, atvažiuoja kitas dėstytojas, prasideda kažkas naujo.
Kartelė iškelta aukštai - visoje akademijoje esame tik 25 studentai, o scenografų - apskritai tik septyni, kursas renkamas kas dveji metai, todėl natūralu, jog kiekvienam studentui skiriamas daug didesnis dėmesys. Tarpusavyje niekas nekonkuruoja, į kiekvieną žiūrima kaip į atskirą asmenybę, augantį menininką. Ugdomi universalūs gebėjimai, nėra vieno ar kito menininko kulto. Dėstytojai dalinasi su mumis savo žiniomis, patirtimi - viskuo. Besimokydama Norvegijoje aš suprantu, jog gaunu būtent tai, ko man čia, Lietuvoje, visada trūko.
 |
| Andrejaus Bartenevo laboratorija „Skraidantys objektai” |
Ten viskas paremta labiau praktiniais principais?
Taip, akademinius procesus galima apibūdinti kaip beveik vien tik meninę praktiką. Pagrečiui mokomės, kaip rašyti paraiškas, yra paskaitos, kuriose mokoma stovėti ir kalbėti prieš auditoriją. Tai nėra tas pats, kaip save parduoti. Taip tiesiog moko pasitikėjimo. Moko nebūti nuskriaustu vargšu menininku, o būti žmogumi, kuris kuria meną, yra motyvuotas, žino ką ir dėl ko daro.
Mano žiniomis, daugelyje Europos teatro mokyklų remiamasi sistema, kai aktoriai ir scenografai studijuoja atskirai, o po to, pabaigę studijas, susitinka ir nebežino ką toliau daryti. Aktorių ir scenografų junginys, koks yra Norvegijos teatro akademijoje, atneša neįtikėtinų rezultatų. Atsiranda betarpiškas bendravimas. Aktorius mato ir supranta, ką tu darai, kaip komponuoji ir kas iš to išeina. Tada gali su juo diskutuoti, pavyzdžiui, apie kostiumą, ir jis diskutuoja ne tik sąvokomis „man patinka" ar „nepatinka". Mes galime kalbėtis apie idėją. Kartais netgi nereikia piešti eskizo. Jie moka suvokti koncepcijas.
Šiais mokslo metais dar nedarėme maketo. Lietuvoje per semestrą padarydavome bent tris, dar po pusmetį trukdavo kostiumo ir lėlių teatro kursai. Viskas. Dar mokėmės aliejinės tapybos, akademinio piešimo ir panašių klasikinės dailės dalykų, tačiau šiuolaikinėje scenografijoje tokios priemonės nebenaudojamos jau gerus 20 metų! Braižoma kompiuteriu, o kartais brėžinių apskritai nereikia.
Bet Lietuvoje sąvoka workshopas ne visada suvokiama kaip akademinė veikla? Galbūt labiau kaip kažkokia popamokinė veikla, susijusi su studijomis?
Tikrai taip. Mūsiška akademinė veikla yra sausoka ir praktiniame gyvenime sunkiai pritaikoma. Laboratorijos, workshopo esmė - praktinė kūryba, žinios, patarimai ir vertinimai, čia pat gaunami iš dėstytojų ir kolegų. Klasikiniame teatre kartais reikalingas maketas, tačiau net ir čia tam tikrais atvejais, grubiai sakant, viskas tiesiog atitempiama į sceną. Bet tokiu atveju turi žinoti, ką, kodėl ir kam tempi.
Trumpai tariant, sistema ir metodai yra kardinaliai skirtingi nei lietuviškos scenografijos mokyklos.
 |
| Johanneso Deimlingo laboratorija. Instaliacija buto šokiui |
O kodėl pasirinkai būtent šią teatrinę mokyklą ir kaip ten patekai?
Toje pačioje Norvegijoje yra ir kitų teatro mokyklų. Tiesiog rinkausi ne šalį, o galimybes. Mokyklos, kurioje galėčiau studijuoti po lietuviško bakalauro, ieškojau gana seniai. Jūratė Paulėkaitė užsiminė apie šią mokyklą. Pasidomėjusi supratau, jog tai kažkas keisto ir įdomaus - gal būtent tai, ko ieškau. Pirmajam stojamųjų egzaminų turui sukūriau trijų minučių filmuką, pusiau dokumentinį, pusiau pristatantį mano ankstesnius darbus. Dar parengiau portfolio, užpildžiau reikiamus dokumentus. Viskas buvo padaryta per dvi dienas, išsiųsta iki termino likus porai minučių, vidurnaktį. Didelei nuostabai, perėjau pirmą turą ir gavau kvietimą atvažiuoti. Tris dienas vyko įvairūs stojamieji egzaminai. Paskutinę dieną turėjome daryti maketą Dostojevskio apsakymui „Nuolankioji". Medžiagą gavome vėlai išvakarėse, reikejo perskaityti per naktį, o kitą dieną per penkias valandas pagaminti maketą. Stojančiųjų į scenografiją antram ture buvo apie trisdešimt. Po stojamųjų egzaminų grįžau atgal į Lietuvą ir po poros savaičių gavau kvietimą atvykti studijuoti. Jau patys stojamieji egzaminai buvo nebloga patirtis.
Kalbėdama apie savo pasirinkimą, tikrai nenoriu sumenkinti lietuviškos scenografijos mokyklos, kuri tikrai išugdo tam tikrus būtinus dalykus. Galbūt be čia įgytų sugebėjimų aš net nebūčiau įstojusi į Norvegijos teatro akademiją, nes ten priimami žmonės, kurie yra jau kažką nuveikę. Tai buvo tiesiog natūrali pakopa aukštyn. Atrodė, jog Lietuvoje tos pakopos jau nebebuvo. Jaučiau, jog pasiekiau kažkokias lubas ir tada prasidėjo blaškymasis. Tarsi nori kažką daryti, kalbi su žmonėmis, tačiau nėra atgarsio.
Menininkams čia, Lietuvoje, apskritai buvo ir yra sunku išgyventi. Baigęs akademiją pradedi daugiau galvoti apie gyvenimą nei apie meną. Apie išgyvenimą. O ten mes turime prabangą kurti ir nemąstyti apie pašalinius dalykus. Tai suteikia pasitikėjimo ir žinių, padėsiančių ir toliau gyventi menu. Egzistuoja jungtis tarp gyvenimo ir kūrybos. Nuolatos stebi, fiksuoji gyvenimą ir per tai vėl grįžti į teatrą. Man atrodo, jog tokie dalykai yra labai svarbūs. Tada kažkaip išsitrina sąvoka „išgyventi". Tiesiog gyveni ir kalbi apie dalykus, kurie tave iš tikrųjų jaudina. Tai yra didelė laisvė.
Kūrybai už akademijos ribų turbūt nelieka laiko? O gal tiesiog netgi nėra poreikio tam?Juk, iš esmės, visos studijos yra praktinė veikla.
Studijos yra išsiplėtusios milžiniškais geografiniais masteliais. Taip, kartais mes sėdime viename pastate, beveik ofisuose, tačiau dalis mūsų projektų vyksta užsienyje. Aišku, tai gali sau leisti tik turtinga valstybė.
Dalis studentų buvo išvykę į Vokietiją, kur dirbo kartu su istorijos ir meno istorijos studentais - kūrė memorialą Volfenbiutelio kalėjime, kuris yra funkcionuojantis XIX amžiaus represinės architektūros paminklas. Buvo surengtos ekskursijos po buvusias hitlerjugendo mokyklas. Viso to tikslas - surinkti autentišką patirtį. Edit Kaldor laboratorija vadinosi „20 minučių prieš mirtį", tuomet vieną dieną praleidome krematoriume, stebėdami laidojimo procesą. Po to Osle vyko videomeno laboratorija, kurios tema - pomirtinis gyvenimas. Po tokių patirčių pradedi keistis.
Akademija suteikia galimybę studijuoti žmogų. Tiek kitus, tiek reflektuoti patį save. Nesvarbu, ar sergi, ar nori išvažiuoti - maksimalus dienų skaičius, kiek galima ten nesirodyti, yra trys. Tokia izoliacija veikia. Kartais net pradedi abejoti, ar sugebėsi išgyventi kitokiose sąlygose ir, baigęs studijas, visa tai, ką gavai, panaudoti ir atskleisti.
 |
| Hanso Olafo Granatho laboratorija. Fredrikstado fortas. Simonos Biekšaitės nuotraukos |
Ar jauti kardinaliai kitokią visuomenę?
Galima taip teigti, tačiau tarp norvegų taip pat yra temperamentingų žmonių. Prieš vykdama girdėjau stereotipinių nuomonių, jog šiauriečiai - uždari žmonės, tačiau stereotipais netikiu. Juk viskas priklauso nuo konkrečių asmenybių, tad apibrėžti taip globaliai yra gana sudėtinga. Ten yra visiškai kitokia bendravimo kultūra - kitam žmogui paliekama erdvės, taip pat pagarbos, tolerancijos. Ten niekas nieko šiaip sau nekritikuoja. Žmonės nereiškia neigiamų nuostatų be reikalo, stengiasi viską nukreipti į pozityviąją pusę. Bet mano žinios apie norvegų visuomenę yra gana skurdžios, kadangi mūsų kursas itin tarptautinis. Tai įdomu, kadangi kiekvienas atvažiavęs suvokia save kaip savo šalies ir kultūros atstovą. Kai viename kurse yra ir danas, ir švedas, ir italas, skirtumai labai išryškėja. Tiesa, vėliau visa tai susilydo į vieną bendražmogišką katilą ir tada pradedi galvoti visiškai kitomis kategorijomis.
Visi šie žmonės tampa tavo šeima ir komuna: su jais gyveni, valgai, mokaisi, dirbi, analizuoji tam tikras problemas. Taip kasiesi į kitą žmogų ir jauti, jog į tave taip pat kasasi. Pažįsti kompleksus, nes nebėra kur jų slėpti. Išmoksti juos gydyti. Teatrui tai labai svarbu, nes to neperskaitysi jokiose knygose ir jokie dėstytojai to nepaaiškins. Tai gali patirti tik savo kailiu ir tada, sukaupęs tas žinias, kažkur jas panaudoti. Aš manau, jog tai yra neįkainojama. Gyvenimas tokiam izoliatoriuje tampa antra, nematoma mokykla greta visų akademinių žinių ir laboratorijų.
Savotiškas teatrinis vienuolynas?
Sakyčiau - nesibaigianti teatro ir gyvenimo laboratorija. Kartais mes galvojame apie savo akademiją kaip apie mažą visuomenės modelį. Tai atrodo kaip mažas pasaulio maketas. Visi turi atrasti bendrą ir savo gyvenimo ašį. Kažkokios sistemos tam nėra - turi tai tiesiog pajausti. Visų pirma, tai yra mokykla žmogaus ir menininko asmenybei. Mokomės ir kurti teatrą, ir gyventi.
Išgyventi negalvojant apie išgyvenimą?
Taip. Kaip sake Albertas Einsteinas - gyvenimas yra iliuzija, tik labai užsispyrusi. Mus galbūt moko patikėti iliuzija ir utopija. Patikėti, kad ta utopija visgi yra ir yra čia pat. Galbūt skiriasi tik žodžiai, o praktiškai yra vienas ir tas pats. Man utopija yra menas ir kūryba, bet aš tik būdama ten, Norvegijoje, tai supratau. Norisi, kad žmonės utopija tikėtų.
Ką planuoji veikti pabaigus studijas?
Iš tiesų norėčiau bent kuriam laikui grįžti į Lietuvą. Vėl pabandyti susitikti su žmonėmis ir pažiūrėti, kaip pasikeitė mano pačios požiūris, ar mes susikalbame. Čia juk taip pat bus viskas pasikeitę. Visa karta, baigusi studijas kartu su manimi, jau bus užaugusi. Įgavus žinių, atsiranda kita motyvacija - išbandyti, kaip visa tai veikia čia. Norvegijoje tai veikia puikiai, tačiau Lietuvoje viskas kitaip. Menas atsiranda iš kitų, radikalesnių sėklų. Iš tikrųjų, būtų įdomu patikrinti tą utopiją. Noriu grįžti.
