Jūratė Urbšienė
 |
| Aktorius Enrikas Kačinskas. Algimanto Aleksandravičiaus fotoportretas |
Aktorių jubiliejai – apmąstymų ir atsivėrimų akimirkos. Tai puiki proga peržvelgti aktoriaus nueitą kelią ir ...pasibelsti į jo vidų.
Enrikas Kačinskas priklauso tai kartai aktorių, kurie mūsų teatre vadinami „miltinukais“. Gimė 1948 m. birželio 9 d., mokėsi Naujamiestyje, čia sukūrė savo pirmą popierinių lėlių teatrą. Sulaukęs šešiolikos, nutarė traukti į Panevėžį, ieškoti „rimto“ teatro. Turbūt ir pats nustebo, kad iš karto buvo priimtas į režisieriaus Juozo Miltinio dramos studiją. Nuo 1965 m. Enrikas Kačinskas neatsiejamas nuo Panevėžio dramos teatro.
Per 40 kūrybos metų sukurta įvairiaplanių vaidmenų. Paminėsime keletą: Korbačio – Beno Jonsono „Volponėje“, rež. J. Miltinis; Pijus – J. Grušo „Pijus nebuvo protingas“, rež. J. Miltinis; Kankalis – K. Sajos „Devynbėdžiuose“, rež. V. Blėdis; Francas – F. Kafkos „Procese“, rež. S. Varnas; Mažasis sudužėlis – S. Mrożeko „Atviroje jūroje“, rež. R. Teresas; Kapitonas Simonas – A. Kristi „Trijuose šūviuose“, rež. N. Miteva; Antonijus – Beaumarchais „Figaro vedybose“, rež. A. Pociūnas ir kiti.
Daug širdies aktorius atiduoda vaikams, jam smagu, kai gatvėje jį atpažįsta ir pavadina Pifu, Nulėpausiu, Krizu ar kitu pasakų herojumi.
E. Kačinskas – ypatingo optimizmo ir humoro palytėtas, jis visiems skaidrina kasdienybę, nes tvirtina, kad „gyvenimas nevertas to, jog aš liūdėčiau“. Be jo mūsų teatre būtų kitaip... Tik mūsų teatre galite sužinoti horoskopus, išsiaiškinti sapnus ar išsiburti kortomis, nes tai Enrikė (taip jis vadinamas teatre) sugebės paaiškinti profesionaliai, o jei tuo ir neįtikėsite, gausite dozę geros nuotaikos. Jis iš ryto aplekia visus, žino, ką jiems pasakyti, kad diena būtų linksmesnė. Laisvu laiku skuba į turgų, nes padeda sesei prekiauti. Jam patinka kalbinti žmones, kurie negali atsistebėti, kad mato „tikrą“ aktorių... O Enrikei smagu. Aktoriaus harmonija su gamta – išskirtinė. Anksti pavasarį lekia į sodą. Pats sėja, augina, grožisi, paskui išdalija visiems, nes jam smagu. Ko Enrikė nemoka daryti?... Jis mezga, siuva, siuvinėja, drožia, piešia... Visą tai daro su meile ir humoru. Jei koks liūdesys ir ateina, greitai išvaro, mindamas dviratį. Juk tik Enrikei nieko nereiškia numinti pas gimines į Kėdainius ir grįžti. Bendraudamas su aktoriumi supranti, kad jis yra įminęs gyvenimo prasmės ir teatrinio stebuklo mįslę. Ir visą tai – kiekvieną dieną, nesidairant į praeitį ir nesibodint ateities. „Aš Dievo nebijau, džiaugiuosi tuo, ką jis man duoda kiekvieną dieną“, – toks aktoriaus gyvenimo moto...
Paprašytas pakalbėti apie save, metus ir kūrybą, aktorius ilgai delsė. Keletą kartų nepavyko, nes rimti klausimai virsdavo šmaikščiais atsakymais, o mano rimtumas nueidavo į lankas. Supratęs, kad ramybės negaus, Enrikas sutiko paatvirauti, bet tik skaitytojui palieku teisę susigaudyti, kur čia teisybė, o kur pašmaikštavimai...
Ar vaikystėje žaidei teatrą? Papasakok apie savo vaikystės lėlių teatrą.
Teatras vaikystėje nerūpėjo, man įdomesnis buvo gyvenimas. Būdamas vaikas, gyvenau tik savo susikurtame pasaulyje. Net draugai nerūpėjo, visada troškau būti vienas su savo pasauliu. Šokinėjau pievose, stebėjau vabaliukus, ir man buvo smagu. Ne, neieškojau teatro, kažkas mane į jį nuvedė. Netikiu žmonėmis, kurie sako, jog siekė kokio nors tikslo. Manau, tai tikslas susiranda mus. O teatras susirado mane.
Vaikystėje daug laiko praleisdavau ligoninėse, tad turėjau laiko domėtis savimi. Taip į mano gyvenimą atėjo joga, vėliau – filosofija... Jau tada žinojau, kad gyventi ir džiaugtis reikia kiekviena diena. Nesukti galvos atgal, visada tik į priekį. Mano gyvenimo filosofija tokia – ar verta įtikti, jei negali patikti...
Mano vaikystės lėlių teatras, matyt, tik viena išraiškos forma. Pats surinkau vaikus, rašiau pjeses, vaidinau ir kūriau dekoracijas.
Būdamas 16 metų įstojai į Juozo Miltinio dramos studiją? Ko ten išmokai, kas tavo mokytojai? Kokią įtaką padarė studija? Kokie prisiminimai iš šio laikotarpio?
Augau tolerantiškoje aplinkoje, tėvai neprieštaravo, kad 16 metų palikčiau namus ir stočiau į teatrą. Teatre užsiėmimai vykdavo dieną, teko mokslus tęsti suaugusiųjų vakarinėje mokykloje. Buvau vaikas ir daugybės dalykų, kurie vyko teatre, nesupratau. Tada gal daug ko ir neišsiaiškinau, bet jutau didžiulę tiesos ir tikrumo jėgą. Mes kiekvieną teatrinį žodį priimdavome jausmu. Kalbą mums dėstė Eugenija Šulgaitė, teatro istoriją – V. Zabarauskas, filosofiją ir teatrines subtilybes – J. Miltinis. Net negaliu pasakyti, kaip mus mokė... Gal savo buvimu?.. Mokydavomės dirbdami. Mes labai stengdavomės iš pagarbos J. Miltiniui. Kas yra J. Miltinio mokykla? Jis sakydavo, kad jo mokykla yra mokyklos nebuvimas. Negaliu to net nusakyti, tą reikia patirti. Miltinio mokiniai – skirtingi, bet mus visus jungia gyvybė, nervas... Manau, kad jis iš mūsų „išmušė“, kas nereikalinga, o kas reikalinga turėjome surasti patys. Skatino ieškoti. Ieškoti savyje. Pats nustebdavai suradęs... Mus mokė personažą sukurti, o ne jį suvaidinti.
Studija visiems buvo tarsi šeima, čia gyvenome, čia mezgėsi giminystės ryšiai. Ir pykdavomės, ir džiaugdavomės kartu, kaip šeima.
O gal ir nemokė, mes patys mokėmės?.. Mokytojai – visi vyresni aktoriai. Prisimenu, kaip jie mus globojo. Ganė kaip viščiukus. Visi alsavome vienu – teatru.
Vaidmenų sukūrei daug. Jų nei pats skaičiuoji, nei kitiems patari tai daryti. Ar tau priimtini visi personažai, kuriuos vaidini?
Ne, neskaičiuoju, nes nėra prasmės. Tai ne pinigai, kad skaičiuočiau. Spektaklis miršta tada, kai nustoji jį vaidinti. Tad kam tąsyti tą pavadinimą, jei jo nevaidini?.. Vaidmenys – mano gyvenimas. Manau, kad čia jogos filosofija man smegenis praplovė. Stengiuosi prie nieko neprisirišti. Prie vaidmenų – taip pat. Neturiu nei nuotraukų, nei programėlių, nei iškarpėlių... Neturiu tokios dėžutės, kurią reikia tąsytis, o paskui gaila išmesti. Neleidžiu sau tų pačių durų atidarinėti kelis kartus...
Mes į teatrą atėjome vaidinti, o ne rinktis ar pasirinkti. Čia juk ne pageidavimų koncertas. Neturiu leisti sau negalėti ar nenorėti vaidinti. Mus renkasi, o ne mes renkamės. Su režisieriais nediskutuoju, nes neturiu laiko, tuo metu mąstau tik apie man skirtą personažą. Tenka save laužyti ir iš naujo sudėlioti. Mes kaip feniksai – deginame save ir keliamės su naujomis plunksnomis. Toks mūsų darbas. Pastebėjau, kad dažnai pavyksta sukurti įdomų tą personažą, kuris tau pačiam nepriimtinas.
Esi vienas iš tų aktorių, kuris sugeba atskirti teatrą nuo gyvenimo už jo. Kaip tai pavyksta? Ar klysta tie, kurie sako, kad aktorius neturi kito gyvenimo?
Nesuprantu aktorių, kurie išeina iš scenos, eina gatve ir dar vaidina. Net namie vaidina artistą. Vaidinti reikia tik scenoje, tik čia tu vaidini kito personažo gyvenimą. Kam tada likusį gyvenimą atimti iš savo paties gyvenimo?.. Savo ir personažo gyvenimus būtina atskirti. Aktorius privalo pripildyti savo gyvenimą dvasios, nes kitaip išsisemsi ir liksi vienodas. Tapsi reikšmingas ir įdomus tik pats sau. Reikšmių ir taip per daug. Žavėkimės gyvybe, tikrais reiškiniais – vaivorykšte, saule, lietumi... Kam save sureikšminti?.. Tada prarandi laisvę... Manęs niekas nežemina, nes niekur savęs nekeliu.
Tavo santykis su vaikais – išskirtinis. Sukūrei puikius vaikiškus personažus – Pifą, Bebriuką, Krizą...
Jei nori išlikti nuoširdus, būtina bendrauti su vaikais. Tiek gaunu energijos iš vaikų... Aktorius be žaidimų – tragikas gyvenime. Gyvybė eina iš vaikų. Man didžiulė garbė vaidinti vaikams.
Kas tau padeda išlaikyti optimizmą? Iš šalies atrodo, kad neturi jokių problemų... Koks tavo laisvalaikis? Iš kur ta meilė žmonėms ir aplinkai, gamtai? Horoskopai, sapnų aiškinimas, būrimas kortomis...
Už tai esu dėkingas Mamai, kad pagimdė mane pirmą vasaros mėnesį saulei patekėjus... Ir niekas iš manęs neišmuš tos saulės. Neturiu teisės liūdėti. Kai mažai nori, daug gauni...
Savyje saugau daug religijų, daug filosofijų. Nieko neatmetu, viską traukiu. Neturiu žodžių nupasakoti pasaulio, bet jėgų gyventi pakanka. Gyvybės semiuosi iš gamtos, iš žmonių... Sveikinu kiekvieną dieną.
Horoskopai – tai mano kliedesio dalis, matyt, kas nors iš aukščiau mane okupavo, kad tai užrašyčiau. Kortas metu todėl, kad mane priverčia kažkas... laužiu filosofiją iš piršto, bet smagu. Nežinau, kodėl tą darau.
Esi pats sau ponas. Gyveni vienas, o ar niekada netrūko ponui tarno?
Manau, kad geriau būti vienam ir nežinoti, kad yra džiaugsmas, negu būti dviese ir žinoti, kad yra skausmas. Tokia mano lemtis. Juk pavasarį žydi visos obelys, bet nebūtinai visi žiedai duoda vaisius...
