Milda Brukštutė
Nuotaika: režisierius ir aktorius B.Šarka neįprastais scenos kūriniais žiūrovus palydi į poetinę kelionę.
Klaipėdietis Benas Šarka sostinėje pristatė naują spektaklį japonišku pavadinimu „Vabi sabi vasabi". „Panašiai kalbėjo ir mano močiutė, ji klausdavo: „Kas tu esi per asaba?" - sakė aktorius ir režisierius. „Menų spaustuvėje" judesio spektaklį „Vabi sabi vasabi" parodžiusiam B.Šarkai visos kalbos yra panašios.
„Yra daugybė kalbų. Tikrai nepasakyčiau, kad japonų man yra kuo nors artimesnė. Lygiai tokie patys gali būti ir žemaitiški žodžiai", - šypsojosi B.Šarka. Šis 47 metų kūrėjas tituluojamas avangardinio teatro filosofu, kurio traktatas - spektaklis.
„Vabi sabi vasabi" - bežodis judesio spektaklis. Tai savotiška provokacija išsišluoti mintis, pamiršti tai, ko prikimšo į galvas kultūra, ir atsidėti savęs paieškai.
- Spektaklyje yra labai daug simbolių. Kaip jie atsiranda? - paklausiau naująjį spektaklį režisavusio ir jame vaidinusio B.Šarkos.
- Man atrodo, kad nereikėtų galvoti apie simbolius. Manau, kad tai yra kalba, tinkanti ir tiems, kurie jos nesupranta.
Spektaklyje teksto nėra, tiktai ženklai. Tie ženklai tave veda, paklaidina, vėliau vėl sugrąžina. Einama tam tikros poezijos link. Man poezija yra ne tik tai, kas užrašyta. Ji egzistuoja savaime, be mūsų. Aš paprasčiausiai šnekuosi. Susirinkus žiūrovams pašnekesys gali vykti ir be žodžių.
- Tačiau kartais jūsų spektakliuose būna ir žodžių.
- Kaip ir gyvenime. Kai norisi tylėti - tyli, kai norisi kalbėti - kalbi.
- Dažnai vaidinate atvirose erdvėse. Kuo tai skiriasi nuo vaidinimo uždaroje patalpoje?
- Lauke dirbti sunkiau. Kartais stogas reikalingas. Net galima klausti, ar teatras gali būti be stogo? Stogas ir sienos - savotiškas apsidraudimas, juodos spalvos sienos veikia kaip maskuotė. Be to, kai yra stogas, į vidų nepatenka triukšmas, sniegas arba lietus.
- Kodėl dažniausiai kuriate monospektaklius?
- Todėl, kad samdyti aktorius - labai brangu. Ypač pastaruoju metu, kai visus prispaudė panašūs nepritekliai. Gal vėl samdysiuosi aktorius, kai prisigrybausiu pinigų, kurių juk pilna...
Panašiai galima klausti, kodėl „Žalgiryje" žaidžia juodaodžiai? Juk todėl, kad klubas turi pinigų jų nusipirkti. Menas ir sportas - labai panašūs. Jei trupė turi pinigų, ji gali pasisamdyti aktorių.
- Žiūrint jūsų spektaklius atrodo, kad daiktai - tarsi jūsų partneriai. Koks jūsų santykis su jais?
- Daiktas yra ženklas. Baltame lape susidaro kažkokia ženklų konfigūracija. Gali laišką parašyti net nesuprantama brūkšniukų kalba, tai bus tas pat. Kitaip tariant, stengiuosi iš bet ko kurti kokį nors pasaulį. Nors aš netyrinėju, kaip ateina idėja - ji ateina, ir viskas.
Lygiai taip pat jau negaliu mesti kurti spektaklių, nors racionaliai mąstant ši veikla - jau nebe darbas. Šiais laikais užsiimti vadinamuoju menu - labai didelė prabanga.
- Spektaklyje „Kiaurai" naudojate pjūklą, šiame - peilius. Kodėl renkatės tokius aštrius daiktus?
- Tai toks teatrinis žaidimas. Man labai patinka skylės. Jeigu yra skylė, vadinasi, į ją galima ką nors įkišti. Peilis spektaklyje juk tampa viskuo. Vienu metu jis yra peilis, o paskui - jau nebe. Būna bukas, būna ir aštrus. Juk ir mes kartais būname lyg peilis. Net yra posakis „nuo visko atbukau". Kita vertus, kai esi „aštrus", juk nesigiri: „Aš dabar toks aštrus, kad visi nuo manęs net laksto į šonus."
Tačiau į klausimą, kodėl aš tuo užsiimu, net sau negaliu atsakyti iki galo. Gal, kaip ir poetai pasakytų, esu tik tam tikras transliuotojas. Juk daug kam gali pasirodyti, kad šiame mano spektaklyje tik kažkoks prietranka šokinėja, kažką transliuoja, ir tiek. Kai nebetransliuos, gal jau nebebus trenktas. Svarbiausia, kad ateitų žiūrovų ir pirktų bilietus.
- Kaip įsivaizduojate savo žiūrovus?
- Galiu įsivaizduoti tiktai tuos žiūrovus, kuriuos pažįstu ir kuriuos pakviečiu į savo spektaklį. Bet tų, kurie į spektaklį perka bilietus, neįsivaizduoju. Čia jau nuo manęs nepriklauso. Kartais man atrodo, kad tai, ką darau, yra nesąmonė. Jeigu į mano spektaklį suplūstų daugybė žmonių, pagalvočiau, kad kažką darau ne taip. Kol jų nėra daug, tol viskas gerai.
Remiasi hepeningu
B.Šarka šiuo metu yra turbūt vienintelis Lietuvoje aiškiai išreikšto alternatyviojo teatro atstovas. 1988 m. Klaipėdoje įkūręs Gliukų teatrą jis dar kurį laiką dalijosi kitokio teatro vėliava su V.Vaičiūnaitės gatvės reginių teatru „Miraklis", A.Mažono pantomimos teatru „A", bet vėliau liko bene vienintelis, nuosekliai atstovaujantis šiai teatro sričiai Lietuvoje.
Jo teatras remiasi hepeningo, akcijos principais, bet drauge tai gerai apgalvota improvizacija, tiksli drama, kurioje žiūrovai kviečiami pasitelkti savo asociacijas ir įeiti į B.Šarkos fantazijų lauką.
Stulbina B.Šarkos aplankytų festivalių skaičius - jau 64. Jis atstovavo Lietuvai įvairiuose alternatyvių ar postdraminių krypčių festivaliuose Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Kroatijoje, kitose šalyse.
 |
| „Vabi Sabi Vasabi”. Menų faktūros archyvo nuotrauka |
Pažinimas yra regimybė. Užrašai iš pokalbio su Benu Šarka
Sigita Ivaškaitė
Sakoma, kad svita suvaidina karalių. Tuomet Lietuvos teatras galėtų būti „apkaltintas", kad suvaidina Beną Šarką. Savo kūryba išsiskiriantis menininkas dažnai mistifikuojamas, aplink jį kuriama kažkokia paslapties aura, beje, dažniausiai labai paprastais būdais, pavyzdžiui, tylint. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti apie jo kūrybą pasirodžiusias publikacijas. Tad ir pokalbį pradėjau (o vėliau supratau, kad geriau bus likti tik klausytoja) nuo klausimo, ar negaila, kad (tikriausiai) niekas neparašys ir apie naujausią kūrinį „Vabi Sabi Vasabi"?
Benas Šarka: Vadinasi, taip ir turi būti. Tikėtis, norėti, laukti, - tai atima mintis. Yra tylūs dalykai, yra žmonių, kurie daro dirbinius iš medžio, bet tyli, niekam nerodo. Vadinti tai galima kaip nori: jo laime, nelaime, liga, depresija... Jis kažkur pasislėpęs sėdi, skaptuoja, kitas ateis, pasakys, kad gražu, kad reiktų parodyti, o jam - nesvarbu, nereikia. (S. I: Vadinasi, svarbiausia - kūrybos procesas?) Aš net nežinau, kas...
[...] Žmonės šiais laikais labai mėgsta viską sudėti į muziejus, viską, kas, jų nuomone, nyksta. Čiabuviai (kad ir Amerikos indėnai) gali ateiti į muziejų, rasti jame savo pavogtą kaukę ir čia pat prie jos pradėti melstis. O aplinka visa dirbtinė, stiklai... Ir visur vyksta tas pats, pavyzdžiui, Sibire. Nors daugelyje kultūrų tai yra tabu - išnešti iš savos aplinkos daiktą, kad ir kokį būgnelį, nes jis tarp tų stiklų atrodys jau visai kitaip, praras savo gyvybę, - bet niekam tai nerūpi, niekas net neklausia.
Žmogaus pažinimas yra regimybė. Kad ir interviu... Visa tai skirta tam, kad informaciją pateiktumėte regima forma.... Toks pažinimas yra destruktyvus.
[...] Daiktas ir mintis iš esmės nesiskiria. Aišku, kad mintis yra nepagaunama, greičiausia. Savaime atrandi, nežinodamas, nes yra kitoks, neišprotautas žinojimas... Visa tai turi būti panešama. Juk nepagausi laukinio arklio plikomis rankomis, yra tam skirta virvė - lasas. Taip ir čia, visus daiktus pirmiausia turiu susidėti, turiu atrasti kažką kita. Nėra taisyklės, jog padarysi ir bus. Gali būti, kad tuo pat metu ir sukursi nepriklausomai nuo nieko. O tie daiktai... Aš nerepetuoju. Žinai, kad to paties nepakartosi, nes gali tik kartoti. Ims, dings kažkoks jautrumas, ir viskas sugrius.
[...] Apie patį pajautimą. Mes dabar esame daugiau stebėtojai, tie mūsų ritualai - Užgavėnės, Trys Karaliai ar panašiai - jie lygiai taip pat nesvarbūs, nuvertėję, likę tik dėl tos pačios regimybės, nors dar ir nepakišti muziejuje po stiklu. Žmogaus atmintis labai trumpa, beprotiškai trumpa... Kad ir visos Testamente aprašytos istorijos apie Dovydą, Saliamoną, atrodo, viskas turi būti aišku, bet staiga - neatitinka datos, pasirodo, kad kai kurie miestai buvo pastatyti vėliau, nei minima įvykiuose... Pamiršta. Gal dėl to ir rašyta, kad nebūtų pamiršta. O juk tai buvo ne taip seniai, jau ir ledynmetis praėjęs, ir jokio didžiojo kraustymosi nebuvo... Tada tai žmonės eidavo, viską palikdavo, nesvarbu buvo, o čia sugebėjo pamiršti, kada gimsta tėvynės samprata.
[...] Dažnai stebiu, kaip kiti nori būti pastebėti, išgirsti, juk taip? Kiekvienas rašo tam, kad būtų perskaitytas. Kad ir kiekvienas pokalbis, nors einama tik į vieną žmogų. Bet reikia išmokti atsikratyti šitų savo norų. Norai yra baisu... Kažką turi, - norisi dar daugiau. Man užtenka (žinoma, norisi daugiau nei vieno) kokių dešimties žiūrovų... Ir aš einu į tą patį dialogą, į teatrą kaip dialogą. Kai tai pasiseka - džiaugiesi, kai ne - mažiau ar... Dažnokai išeini iki galo nepažiūrėjęs spektaklio, vadinasi, tavęs ten niekas ne(su)laikė.
[...] Dabar silpniausia grandis teatre yra pirkimo-pardavimo elementas. Tas pats kaip su krepšiniu - staiga viskas pasikeičia, ta pati komanda jau tampa kita, nes jei turi pinigų, kiekvieną, bet kurį nusipirksi. Taip ir su aktoriais: paimsiu, nusipirksiu dar tris gerus, ir jie man padės. Tas bendrumo jausmas teatre... kai matai, kad kažkas gimsta natūraliai. Bet tokie nuostabūs periodai nebūna ilgi. Staiga kažkas išsibalansuoja. Yra daug istorijų apie tuos spektaklio gimimus, legendų, o paskui keičiasi vienas, kitas, trečias aktorius, spektaklis kinta, ir nebelieka kažko. Gal ir gerai, kad neberodomi kai kurie, pavyzdžiui, Jaunimo teatro spektakliai. Galbūt tai ir reiškia, kad reikia laiku pabaigti, netempti.
Mano atveju niekas nieko nepasakys. Bet aš visuomet taikausi prie aplinkos. Daug ko nepadarau, norėčiau to ar ano, norėčiau, kad čia būtų vienaip ar kitaip... Bet ateini į aplinką ir joje turi susitvarkyti. Žinoma, visada galėčiau turėti atsarginį variantą - laukinę aplinką, joje galėčiau daryti viską, ką sumanęs, o kam įdomu, tas susirastų, ateitų, žiūrėtų. Aš daug būnu lauke, gamtoje, nes tai yra tokia pati aplinka, - ne teatras, ne civilizacija. Dekoracijų nereikia, pati žemė skleidžia bangas, anksčiau žmonės galėdavo kalbėtis ne tik vieni su kitais, bet ir su aplinka.
[...] Žiūrovai nesiskiria, tik va, jei atsidurtum aplinkoje, kuri yra visiškai svetima, tiek kalba, tiek kultūra, tada jau viskas priklausytų nuo tavo vidinės jėgos, kad ir kaip ją įvardytum. Tada gali būti ir trys valandos veiksmo, kuriame vienintelė tavo kalba būtų kūnas ir pajautimas. Taip mes vėl grįžtume į tuos laikus, į primityvią kalbą, prie to, kas visiems suvokiama.
[...] Šokyje viskas yra papasakojama be žodžių, visa istorija. O istorijos, mitai visose kultūrose yra panašūs. Visos istorijos papasakotos. Iš esmės visos pasakos yra degradavę mitai. Kai aš veikiu, aš esu čia ir dabar, taikausi prie aplinkos, ar tai būtų scena, ar smėlynas. Viskas konkretu tik tiek, koks yra sąlytis. Yra pjesės, jų autoriai, bet išeini po spektaklio ir supranti, kad žodžių konkretumo nebėra, yra tik migla, nuotrupos, tačiau prisimeni materiją, susilietimą su ja. Scenoje pats žmogus yra ženklas.
[...] Viskas, kas vyksta, yra svarbu. Ypač jei tiki. Pavyzdžiui, sėdi du tibetiečiai ir skleidžia vibracijas, kad apramintų kalno dvasią... Viskas labai paprasta. Žmogaus kūne yra trilijonai tarpusavyje susijusių ląstelių, todėl mes ir esame gyvi, lygiai taip pat ir pasaulis, kuriame kiekvienas iš mūsų esame ląstelė, ir kiekvienas savo veiksmu darome įtaką pasauliui. Ar tai būtų dabartiniai įvykiai Egipte, ar tai, kas istorijoje buvo anksčiau, - viskas persiduoda, nelieka be atgarsio, datos sutampa. Žemė yra vienas kūnas, taip pat kaip ir mes, kurie esame jos proto dalis. Žmogus kartais vis bando savo žmogišku protu suvokti Dievą... Neįmanoma. Reikia atsikratyti žmogiško proto, o kaip - nežinai. Dabartiniai rėmai, tabu, vadinamoji kultūra, ji susiskaldžiusi, ir, atrodo, neša daugiau destrukcijos.
[...] Aš galiu kalbėti tik apie labai materialius dalykus. Apskritai, tai, ką aš kalbu, yra niekai. Mūsų pasaulyje labai daug žodžių, iš kur ir atsiranda nereikšmingumas.
Parengė Sigita Ivaškaitė
Spektaklis "Vabi Sabi Vasabi" bus vaidinamas Menų spaustuvėje kovo 8 d. 19 val.
