Audrius Musteikis
"Spektaklio dieną atsikeliu sveikas, o šiaip - sulūžęs, sukiužęs, - šypteli 83 metų aktorius Juozas Meškauskas. - Teatras - geriausi vaistai."
Kai su grupe kolegų jis buvo išmestas iš Akademinio dramos teatro, porą metų iš savo namų sostinės Šeškinėje kojos nekėlė į miesto centrą. Daugiau nei 60 metų scenos gyvenimą gyvenęs aktorius šiandien vaidina dviejuose Nacionalinio dramos teatro spektakliuose: „Žaldokynė" ir „Paskendusi vasara". 1948-aisiais į „Žaldokynę" vaidinti Tamošiaus jį atrinko pats Borisas Dauguvietis. Pastebimai aukštaičiuodamas aktorius pasakoja - apie teatrą, kurio bakterijomis kažkada užsikrėtė, ir gyvenimą, kuris yra gražus, kad ir kas būtų.
Būsiu gaspadorius.
Mano kraštietis Pranas Treinys, ilgametis Akademinio dramos teatro direktorius, sykį, kai jam iškilo tam tikrų problemų, kreipėsi: „Meški, o kaip atrodo tau, valstietišku mąstymu?" Priėmiau tą pasakymą kaip komplimentą. Sukūriau Jogailą „Milžino paunksmėj", karalių, - recenzentai sako: justi J.Meškausko valstietiškumas. Sukūriau Piterį Tizlą „Intrigų mokykloj", serą, - Egmontas Jansonas rašo: matyti aukštaitis nuo Utenos. Patiko man tos replikos. Taigi ir esu valstietis, aukštaitis. Bet visą gyvenimą nugyvenau teatre, nuo 1948-ųjų.
Šeimoje buvau trečias iš penkių sūnų. Būdavo, susirenka kaimiečiai, kaimynai, ir svarsto, kuo bus tas vaikas. Sėdėdavau ir galvodavau: šnekėkit ką norit, aš vis tiek būsiu gaspadorius. Mokausi antram kaimo mokyklos skyriuj, mokytojas organizuoja vaidinimą, aš prisistatau, kad noriu vaidinti. Ir šiandien stebiuosi: kaip, iš kur?! Gyvenu kaime, tik karvės uodegą matau, jokių kinų, teatrų, net radijo, ir staiga - vaidinti. Mokytojas žvilgteli ir drebia: pirma pieną nuo lūpų nusišluostyk, o jau paskui į artistus eik. Ir nusijuokia arklišku juoku - atseit sąmojį pasakė. Tris dienas verkiau! Ir užkimau - dingo balsas nuo to smūgio. Niekada vėliau taip nebuvo nutikę, užkimdavau nebent dėl nuovargio.
Labai gražioj vietoj, ant kalno, mano tėviškė. Bet vargo tai matėm. Viskas dėl banko. Keliantis į vienkiemius, reikėjo statydintis naujus namus. Tėvai paėmė iš banko kreditą, ir kai ėmė, karvė kainavo penkis šimtus litų, o kai reikėjo atiduoti, jau tik šimtą. Ir kai per metus reikia surinkti šešis šimtus vien bankui, tai ir mums, vaikams, katorga nuo saulės tekėjimo iki nakties. Dirbom visi fizinius darbus. Kai dabar skaitau, kiek paramos sulaukia žemės ūkis, kiek motinos gauna už vaikus ir dar skundžiasi, galvoju - kad mums taip tada.
Vadinasi, geras artistas
Vilniun atvažiavau 1945 metais. Baigiau suaugusiųjų vidurinę, Mykolas Sluckis mokėsi mūsų klasėj, Undinė Nasvytytė. Bebaigdamas nukritau nuo Trakų pilies, per ekskursiją. Vaikščiojant po griuvėsius paslydo koja, tvėriausi už akmens, bet jis atitrūko, ir kritau kokius septynis metrus į rūsį. Gulėjau ligoninėj, judinau tik rankas, pasveikau per kokį pusmetį, vaikščiojau su ramentais. Bijojau senatvės, kad atsilieps, nes pažeisti trys stuburo slanksteliai. Net stebiuosi, kad nieko. O tada mane ištraukė, paguldė ant pievos, tuoj apstojo smalsuoliai: oi, miršta; ne, dar gyvas; kažin, ar tikintis; pažiūrėkim, ar su kryželiu; dabar gi negalima kryželių ir t.t. Prisimenu tokią savo repliką: „Balsuokit: mirsiu, ar ne." Ir žmonės susigėdo. Teatralai juokauja, kad artistas turi būti trenktas. Tai aš jau, vadinasi, geras artistas.
Liaukis tu maivytis
Stojau į universitetą, į ekonomiką ir prekybą. Valstietiškas apdairumas: prekyba - neblogai. Paskelbė papildomą priėmimą į Vilniaus dramos teatro studiją - neiškenčiau. Kai baigėm, iš penkiolikos auklėtinių į teatrą priėmė tik tris. Tada Vilniaus dramos teatras buvo formuojamas iš rinktinių, iš gabiausiųjų, nusižiūrėtų visuose Lietuvos teatruose. Todėl buvo tvirtas, o kai paskui ėmė formuoti kursais (Henrikas Vancevičius, vėliau Rimas Tuminas atsivedė savus), pradėjo menkti. Antrame kurse mane nužiūrėjo B.Dauguvietis, išrinko vaidinti Tamošių „Žaldokynėje". Taip ir prasidėjo.
Baigiau universitetą, o pasirinkimas, kur įsidarbinti - didžiulis. Laisvos vietos: Vilniaus miesto Dzeržinskio rajono prekybos skyriaus vedėjo, Vilniaus miesto pramprekybos direktoriaus pavaduotojo, Klaipėdos srities prekybos skyriaus viršininko... Paprastai absolventui pasirinkta darbovietė atsiųsdavo avansu atlyginimą už rugpjūtį - aš gavau triskart didesnę sumą nei mokėdavo teatre. Bet jau buvau apsikrėtęs teatro dulkėmis, taigi nepaėmiau to atlyginimo ir taip niekam kitam neįsipareigojau.
Vėliau ne kartą buvę bendramoksliai iš universiteto ragino: liaukis tu maivytis, eik darbo dirbti. Jau buvau susitaręs išeiti iš teatro, į Ministrų Tarybą. O ten mane nutveria Galina Jackevičiūtė: „Beproti, taigi einant pro mus tau širdį ės, juk kiekvieną rytą pro mūsų teatrą į darbą vaikščiosi!" Ir nebenuėjau. O kodėl norėjau? Priežasčių daug, bet paskutinis lašas: nuo grimo prasidėjo visokios gangrenos, užtino veidas. O per mėnesį - 20-25 spektakliai. Suorganizavo gydymą spec. poliklinikoje, pas mokslų kandidatą. Nueinu vieną kartą, kitą - tik blogiau, trečiąkart atrodau iš viso siaubingai. Daktaras: „J...tvajumat, ką man su tavim daryti?" Apsisukau ir išėjau. Pagelbėjo kitas daktaras, žydas, dirbęs Bokšto gatvės dispanseryje, pažadėjo viską sutvarkyti per dešimt dienų. Jis buvo gydęs panašų pacientą, aktorių iš Baltarusijos. Pasirodo, ir dietos reikėjo, ir visko.
 |
| „Juozapas Šveikas prieš Pranciškų Juozapą” (1981) |
H.Kurausko dubleris
"Žaldokynę" repetavom, atsimenu, be pusryčių - neturėjom. Pietų valgykloj gaudavom kažkokių makaronų, o ant jų keli gabaliukai tešmenio - toks maistas, pagal korteles. Susirgau: iš kaimo atvežė lašinių, suvalgiau daug iš karto ir - geltligė. Apibadėjęs organizmas neatlaikė. Prieš repeticiją, kad pakiltų nuotaika, visi artistai paeiliui privalėjo pasakoti anekdotus ar kokius nors linksmus atsitikimus.
Pirmieji 20 metų teatre man buvo sunkūs. Visais požiūriais: ir buitiniu, ir kūrybiniu. Paskui jau lengviau. Mūsų mokytojas Juozas Rudzinskas, vienas didžiausių Lietuvos aktorių, nebuvo pedagogas iš pašaukimo, neįdiegė mums metodikos, kaip kurti vaidmenį. Būdavo, pats rodo, kaip vaidinti. Vėliau teatre mane kaltindavo, kad imituoju J.Rudzinską...
Aš dažnai būdavau Henriko Kurausko dubleris. Jis juk vis tiek už mane gabesnis aktorius - talentas. Dublerio padėtis nedėkinga: ir repeticijų, ir žiūrovų atžvilgiu. Vaidmenų turėjau, bet ne tiek ir ne tokių, kaip antroje kūrybinio gyvenimo pusėje, kai jau karalius pradėjau vaidinti. Su H.Kurausku buvom panašaus sudėjimo. Ir draugavom, kartu eidavom į futbolą, bičiuliavomės šeimomis. Jokio pavydo nejutau, jokio pykčio neturėjau, nekilo nė vieno konflikto. Pasisekė kuriam artistui - tarsi man pasisekė. Čia tikriausiai aukštaičio bruožas. Būtent rytų aukštaičio - naivumas ir nuoširdumas.
Ar mes abu tragikai? H.Kurauskas tai tragikas, tragiška asmenybė. Koks jis buvo Hamletas, Dieve tu mano! Jis degė: kaip aktorius ir kaip žmogus, juk ir mirė nuo to degimo. Ir įskaudintas mūsų teatro išdraskymo. Aš gal ramesnis, ne tokio temperamento, labiau savyje viską išnešioju, kartėlį ir širdgėlas nuryju, o jam - išsiverždavo. Ne tik H.Kurauską dubliavau: Joną Kavaliauską, Balį Bratkauską, kitus.
Ar nepadėjo P.Treinys, kraštietis, teatro direktorius? Ne. Aš nepartinis, ne to rato žmogus, iš opozicijos. Kai atėjo nauji režisieriai - Algirdas Lapėnas, Irena Bučienė, tada man vaidmenų padaugėjo, aš jau jų artistas buvau. Bet ir tai. Kai A.Lapėnas ėmėsi „Šveiko", skyrė man nedidelį vaidmenį. Ir kartą mums besėdint prie taurelės jis su ašaromis dėsto: „Juozeli, atleisk, kad nedaviau tau Šveiko. Suprask, H.Vancevičius, meno vadovas, žadėjo leisti statyti su sąlyga, kad J.Meškauskas nevaidins Šveiko." Žodžiu, dovanok, kad „pardaviau". Parepetavo jis mėnesį kitą su Audriu Chadaravičiumi ir nebesusišneka. P.Treinys prie manęs: gelbėk, užmirškim, kas buvo. Tada pradėjau repetuoti, o jie jau įpusėję. Tai va kaip gavau vaidmenį.
Kur griuvėsiai?!
Negalime išvengti iš Akademinio teatro išmestų artistų temos, nes tai neeilinis įvykis. Taip barbariškai pasielgti! Spjauti 33 aktoriams į „dūšią"! Apie Jonuką Vaitkų nekalbėsiu: ką jis padarė, visi žino. Man ne mažiau įstrigo kiti dalykai. Juk tada mes taip lengvai nepasidavėm, buvom ir pas Vytautą Landsbergį, ir pas Gediminą Vagnorių, ir pas tuometinį kultūros ministrą Darių Kuolį. Visur lyg ir žadėjo padėti. Tačiau ta valdžia skelbė šūkį: mes perėmėm kultūros griuvėsius. Man širdį smilktelėjo: Viešpatie, palaukit, kokius griuvėsius?! Keli simfoniniai orkestrai, keli kvartetai, kiek teatrų, nauji operos rūmai, mūsų teatras naujas, veikia kūrybinės organizacijos, rajonuose visur kultūros namai - kur griuvėsiai? Teatras nori nenori per savaitę turi parodyti 7 spektaklius, per metus - 6-7 premjeras. Frazę apie griuvėsius pakartojo pats ministras, iš jo lūpų girdėjau. O jau dabar atseit - ateina naujas, su nauja artistų karta. Mano supratimu, rimtas teatras su paaugliais neištemps. Taip, aš žinau, kokia ką tik baigusio mokslus aktoriaus mąstysena: va dabar tai prasidės tikrasis teatras - mes padarysim. Na ir ką - sužlugo. Dabar jau galim kalbėti, kuo baigėsi ta reforma - visišku „pravalu". O teatras - išdraskytas. Atsimenu, kokią kalbą pasakė H.Kurauskas ministerijoje, Viešpatie, kokią širdgėlą jis išliejo. O D.Kuolys postringavo apie kažkokius kraujo ryšius su J.Vaitkumi, kraujo grupę. Aš pirmiausia buvau pervestas iš aukščiausios kategorijos į žemiausią. Ar tai ne spjūvis? Atleistas pagal etatų mažinimą, tebeturiu išrašą iš to įsakymo. Be atsisveikinimo vakarienės, be rožytės... Po to porą metų nebuvau iš savo Šeškinės išvažiavęs į centrą. Kai jau žlugo naujo teatro kūrimo epopėja, net pats „susisarmatijau", kad eidamas pro savo teatrą lyg vogčiom į jį dirsčioju: kaip atrodo, kaip ten kas... Mus vėl ėmė kviesti, grąžino „Žaldokynę", J.Vaitkaus nerodytą kaip neatitinkančią jo teatrinės koncepcijos. Pajutau nepaprastą, jaudinantį dėmesį: iš techninio, iš aptarnaujančio personalo, iš jaunesnių aktorių. Pamaniau, gal kartais jie kokią kaltę jaučia.
Sūnėne Dariau
Kai Darius Meškauskas baigė aktorinį, visų giminių akivaizdoje pareiškiau: tu už mane geresnis artistas. Mačiau, ką gali per baigiamuosius egzaminus, koks muzikalus, plastiškas ir visa kita. O kai suvaidino Hamletą, pasakiau: dabar, sūnėne, galiu ir mirti. Darius yra fanatikas, tokio atsidavimo teatrui dar nesu matęs. Mes, vyresnieji, kalbėdamiesi su jaunimu, mėgstam pamokyti, pamoralizuoti, bet niekada dėl šito iš Dariaus nesu pajutęs jokio šaltuko, sutariam puikiai. Pažiūrėjęs jubiliejinę „Žaldokynę", jis mane pagyrė: viskas tvarkoj - organiška, gyva, temperamentinga. Bet per kukliai jautiesi, leidi jiems dominuoti, tu juk čia šeimininkas. Daugiau vietos užimk! Ir tikrai: pasižiūrėjau įrašą - šito ir trūksta. Susimąsčiau. O paskui kai vaidinau, pradėjau krykštauti per visą salę. Ir žaisti labiau. Štai ką reiškia pastaba! Ir aš jam pasakiau apie Hamletą, paskutinį jo monologą: žymiai ramiau reikėtų, žiūrovai jau tiek primaitinti, kad tu nieko nebedaryk, tik labai aiškiai išsakyk mintį: „Būti ar nebūti?" ir netrukdyk jiems suvokti, kas įvyko.
 |
| „Žaldokynė” (2000). LNDT nuotraukos |
Kaip jaunuolis
Mano darbas su saviveiklininkais prasidėjo nuo universiteto teatro. Kai ankstesnis vadovas Arnas Rosenas nebegalėjo, nužiūrėjo mane ir atsivedė. Ten jau buvo Regimantas Adomaitis, aš priėmiau Juozą Budraitį, tačiau jis netrukus išėjo filmuotis ir nebegrįžo. Gavome teatro studijos vardą. Kai įsitvirtinom, atsirado žmonių, norinčių perimti kolektyvą, taip sakant, ateiti „ant gatavo". Aš su dalimi savo artistų išėjau į Profsąjungų rūmus ant Tauro kalno. Mūsų orientyras - nacionalinė dramaturgija. Pastatėm Juozo Grušo „Meilę, džiazą ir velnią", „Pijus nebuvo protingas", Balio Sruogos „Dobilėlį penkialapį" ir - pirmieji Lietuvoje - „Milžino paunksmę".
Kodėl ten buvau? Įdomu su jaunais žmonėmis, malonu. Ir aš iš jų gaudavau, ir jie iš manęs. Jaučiau, kad turiu režisūrinių gebėjimų. Ir potraukį. Ir prisidurdavau prie vargšo artistėlio algos, „chaltūrų" tada nebuvo. Bet sunkus darbas, oi sunkus, reikia būti ir darbininku, ir dekoratoriumi, ir apšvietėju, ir visko reikia. O žmonės turi savo darbus ir šeimas, reikia derinti, žiūrėk, jau pykstasi, vyras negrįžo, žmona negrįžo. Kitąkart nueina „į šoną" ir pasiaiškina: buvau pas J.Meškauską repetuoti. Paskui jau pasižiūrėdavau į Tauro kalną ir silpna pasidarydavo. Išėjau, nes širdis sušlubavo, gydytojai perspėjo mažinti krūvį. Teatro draugija, Akademinis teatras, liaudies teatras - planuodavau valandomis, kur kada apie ką galvoti. Mano artistai priekaištavo, kam juos palikau. Bet į jubiliejų visi atėjo. Ir žmoną paėmiau iš tos kompanijos.
Buvo jaunystė, buvo energijos. Kad ir dabar yra - kaip jaunuolis vaidinu. Jeigu žinau, kad vakare spektaklis, iš ryto pabundu sveikas. O jei ne, - sulūžęs, sukiužęs. Pats organizmas susitelkia. Jeigu aktorius negaluoja, geriausias vaistas - spektaklis. Suvaidina sirgdamas ir paskui dažniausiai pasveiksta.
Meškuti, gelbėk
Vėliau „Milžino paunksmę" Akademiniame teatre pastatė Kazimiera Kymantaitė. Bet mūsiškė labiau suskambėjo. Buvo tikras įvykis, anšlagai, po spektaklių pas mus traukdavo su gėlėm ir šampanu. Paskui šio veikalo ėmėsi Klaipėda, ir kritikė Irena Aleksaitė juodu ant balto parašė, kad mūsų spektaklis buvo ne prastesnis. K.Kymantaitė man neskyrė Jogailos, repetavo H.Kurauskas. Nežinau kodėl, bet praėjo kiek laiko ir ji kreipėsi į mane. Šį sykį suvaidinau už H.Kurauską geriau, visi pripažino. I.Bučienę irgi esu gelbėjęs. „Makropulo recepte" Advokatą repetavęs H.Kurauskas pradėjo nesutarti su režisiere. Ji apsikabinusi prašo: „Meškuti Meškuti, gelbėk, visą gyvenimą būsiu dėkinga." Na ir gelbėjau. Manau, kad pavyko tas vaidmuo.
Kai dėl režisūros didžiojoje scenoje, - buvo vienas momentas, buvo. Teatro vadovybė nutarė atnaujinti J.Rudzinsko statytą Maksimo Gorkio „Dugne". Pasisiūliau P.Treiniui: leiskit tą padaryti man, aš - J.Rudzinsko mokinys, ano spektaklio dalyvis. Sutiko, tačiau paskui dėl kažkokių priežasčių šis darbas buvo paskirtas Stefai Nosevičiūtei. Vėliau man siūlė perimti A.Lapėno pradėtą repetuoti pjesę „Žaidžiame kates", dėl kažko jie ten susipyko. Monika Mironaitė kreipėsi: ateik parežisuoti, paskui prašė P.Treinys. Ne. Jeigu jau, sakau, su A.Lapėnu nesusitariat, tai ir aš neisiu. Aš - A.Lapėno žmogus. „Nepardaviau". O gal neišdrįsau, nors turbūt galėjau... Ypač kai pasižiūriu į dabartinę režisūrą. Kita vertus, niekada Lietuvoje nebuvo tiek puikių režisierių kaip dabar. Gigantai! R.Tuminas, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas.
Mes jo neapvylėm
Aš labiau komikas. Šveiką vaidinau su didžiausiu malonumu. Taip, Jogaila buvo tragiškas. Kreontas „Antigonėj", va čia tragiškas. Oi, sunkus vaidmuo, 45 minutes ištisai monologai. Tarp kitko, buvau atradęs tokį metodą: prieš spektaklį man naudinga fiziškai pavargti. Jei esu išsiilsėjęs, vidus dirba ne taip, kaip reikėtų. Prieš „Antigonės" peržiūrą pabėgiojau, pavargau, atėjau į teatrą, žengiu į sceną ir nežinau, ar ištempsiu. Net pačiam įdomu pasidarė, pabaigsiu ar nukrisiu.
"Makropulo recepto" Advokatas tragiškas, Vinco Krėvės „Žento" Kalvaitis tragiškas. O aš pats optimistas. Mano brolis juokaudavo, kai kas nors blogo atsitikdavo: įdomu, ką dabar tu rasi, kad gerai. Aš optimistas, ir mirties todėl nebijau. Na, mirsiu, na ir kas. Sėdėti ir svarstyti, kaip čia bus, kas - ne mano būdui.
Prisimenu, prieš mirtį paskambino J.Kavaliauskas, nori susitikti. Buvęs Kauno miesto 100 metrų bėgimo čempionas beveik nevaikščiojo. Sakau, aš atvažiuosiu. Išsišnekėjom, „išsispaviedojom", daug ką prisiminėm - tokia paskutinė vakarienė. O išvadą padarėm, kad gyvenimas yra gražus ir kad mes jo neapvylėm.
J.Meškauskas gimė 1926 metais Kaliekių kaime (Utenos r.). 1946-1951 metais studijavo Lietuvos valstybinio universiteto Ekonomikos mokslų fakultete. 1946-1949 metais lankė J.Rudzinsko vadovaujamą Vilniaus dramos teatro studiją. Nuo 1947 metų - Lietuvos valstybinio akademinio (dabar - Nacionalinio) dramos teatro aktorius. Sukūrė per 100 vaidmenų teatre, kine, TV spektakliuose. 1960-1970 - Lietuvos teatro draugijos pirmininko pavaduotojas, 1958-1965 - Universiteto teatro režisierius, 1965-1975 - Profsąjungų kultūros rūmų liaudies teatro vadovas.
