Audrius Musteikis
„Ką gyvenime išmoksti, visko prireikia scenoje", - sako aktorius S.Sipaitis. Iš garsios teatralų giminės kilęs Valstybinio jaunimo teatro aktorius Saulius Sipaitis prisipažįsta teatro pasaulį labai idealizavęs. Tikrovė neretai pasirodydavo šiek tiek kitokia - žiauresnė.
Kartais tekdavo nusivilti, bet niekada tiek, kad aktorius būtų suabejojęs savo pasirinkimu ar puolęs į nusiminimą. Nuo Jaunimo teatro įsikūrimo iki šių dienų jame vaidinantis S.Sipaitis sako, kad eiti į mėgstamą darbą - didžiausias džiaugsmas.
Jo tėvas - šakoto talento menininkas, aktorius, režisierius, baleto šokėjas Vladas Fedotas-Sipavičius (Sipaitis) (1904-1992). Mama - aktorė Jadvyga Ramanauskaitė (g.1920). Prieš 70 metų, birželį, pirmomis sovietų okupacijos dienomis, Kaune marširuojant Raudonajai armijai, ji ėjo į gimdymo namus. Gimė būsimasis aktorius, gavęs Sauliaus vardą. Jo senelė (tėvo mama) - iš bajorų kilusi operos dainininkė Liuda Sipavičiūtė (mecosopranas), dainavusi ir Niujorko Metropoliteno teatre. Pokalbis prasideda nuo jos.
„Močiutė dirbo ką tik įsikūrusioje Lietuvos atstovybėje Maskvoje, - pasakoja aktorius. - Ten mano tėvas ateidavo pavalgyti, nes mieste buvo badas. Čekistai jį suėmė, sako, šnipas - per 24 valandas išsiuntė į Lietuvą. Močiutė liko Maskvoje, o tėvas atvažiavo pas gimines į Telšius. Kadangi buvo mokęsis dailės, ėmė ją dėstyti Telšių gimnazijoje, nes trūko mokytojų. Močiutė grįžo šiek tiek vėliau, bet Kauno teatre jai neatsirado vietos. Išvyko į Ameriką, sudarė sutartį ir dainavo rusiškose operose, tikrai žinau, kad tarp jų buvo Modesto Musorgskio „Chovanščina". Taip pat važinėjo po lietuvių kolonijas.
Maskvoje dirigentas Gaidamavičius ją nukreipė į lietuvybę. Kai močiutė pradėjo vadovauti lietuvių chorui, dėdė lenkomanas, pas kurį ji gyveno, tyčiojosi, kam su mužikais prasidedanti... Pas ją ateidavo Antanas Vienuolis, Jurgis Baltrušaitis. Visi kalbėdavo apie Lietuvą ir verkdavo, svajodami apie nepriklausomybę. Yra graži nuotrauka - lietuvių gegužinė Pamaskvėje: stovi A.Vienuolis, sėdi močiutė, ant žemės prie jos kojų dvylikametis mano tėvukas. Tėvas prisimindavo, kaip eidavo į vaistinę, kurios savininkas kažkodėl į darbą priimdavo tik lietuvius. Ten dirbo ir A.Vienuolis, stovėjo milžiniškas akvariumas.
Iš tėvo prisiminimų žinau, kad Maskvoje močiutė dainavo Karmen. Maskvos generalgubernatorius Vasilčikovas buvo ją įsimylėjęs, po kiekvieno spektaklio apipildavo gėlėmis. Gruodžio mėnesį kambarys skęsdavo alyvų žieduose!
Močiutė buvo ištekėjusi už inžinieriaus Fedotovo. Bolševikai jį suėmė ir nuteisė sušaudyti, bet ji pasirūpino, kad vyrui būtų suteikta Lietuvos pilietybė. Tokie pat dokumentai išgelbėjo ir Levą Karsaviną. Jis atvyko į Lietuvą, dėstė Kaune, paskui Vilniuje. Tačiau bolševikai profesorių suėmė čia, ir mano tėvas kartu su juo sėdėjo vienoje kameroje. Ten L.Karsavinas jam skaitė paskaitas apie senovės Graikiją... Lageryje tėvas atsėdėjo aštuonerius metus. Pirmomis dienomis buvo išvarytas skaldyti granito. Suprato, kad ilgai netvers, susimuliavo ligą ir pakliuvo į ligoninę, kurioje dirbo daug lietuvių. Paskui pateko į tokį fabrikėlį, kur buvo „štampuojami" partijos veikėjų portretai."
- Ką veikė močiutė, grįžusi iš Amerikos?
- Ji grįžo apie 1928 metus. Paskui dėl to gailėjosi. Amerikoje atidirbo, kiek reikalavo sutartis. Dar laimėjo konkursą vaidinti miuzikle - buvo numatytos gastrolės po visą pasaulį, bet taip ilgėjosi Lietuvos, kad nusprendė grįžti į Telšius. Po karo dėstė dainavimą. Ji - itališkos bel canto mokyklos atstovė. Vieną vasarą ir man pasiūlė pasimokyti dainuoti. Porą natų buvo taip „pastačiusi", kad stebėdavausi - dainuoju ir nesuprantu, iš kur tas balsas sklinda. Tuo ir baigėsi - buvau per kvailas, kad susidomėčiau rimčiau.
- Bet dainavote - Jaunimo teatro Namų muzikavimo grupėje, taip pat Povilo Mataičio teatre.
- Taip, dainavau. Dalyvavau visur. Kai įsikūrė Jaunimo teatras, dar nebuvo didelio repertuaro, o energija ir norai trykšte tryško. Režisierė Aurelija Ragauskaitė buvo didelė entuziastė - rytą 9 valandą jau darydavome mankštą, po to - scenos judesio pamokos. Pasikvietę Modrį Tenisoną, teatre įkūrėme pantomimos trupę. Dalyvavau pirmame jos spektaklyje „Ecce homo". Man viskas buvo įdomu. Dar sugalvojom - regis, tai buvo Algirdo Grašio idėja - kad reikėtų sukurti ką nors lietuviško, etnografinį ansamblį ar ką. Pakvietėm Povilą Mataitį. Visus metus moterys repetavo sutartines. Aš jas išgirdau pirmą kartą gyvenime. Iki šiol negaliu pamiršti patirto įspūdžio. Panašiai buvo, kai pirmą sykį užbėgęs ant kalno pamačiau jūrą - užgriuvo tokia platybė ir galybė, kad kvapą užgniaužė. Kai koncertavome Maskvoje, sutartinių pasiklausęs prancūzų kompozitorius Georges´as Auricas pasakė: „Mes manome, kad kuriame modernią muziką, o ji egzistuoja jau kelis tūkstančius metų." Prisimenu, po pirmųjų dviejų koncertų Vilniuje, Filharmonijoje, ėjau tuometine M.Gorkio gatve ir svarsčiau: jei gyvenime daugiau nieko doro ir nenuveiksiu, jau vien šito užteks. Galima sakyti, mes davėme impulsų etnografinių ansamblių judėjimui, pakilimui. Buvo pradėti atkurti autentiški tautiniai kostiumai - čia ir mūsų nuopelnas. O žmonių reakcija salėse! Aš buvau laimingas.
Šį tą nuveikėme ir su Povilo Kebliko ansambliu, Namų muzikavimo grupe. 1974 metais pradėjome dainuoti Povilo aranžuotas lietuvių liaudies dainas. Kai Leonidas Brežnevas buvo sumanęs visur įvesti valstybinę rusų kalbą, pirmiausia tyliai gražiai iš radijo eterio išnyko autentiškos liaudies dainos, leista transliuoti tik aranžuotas. Mūsų dainos iškart išpopuliarėjo, labai gražios buvo. Repetuodavome keturiskart per savaitę. Dabar šis ansamblis vadinasi „Be grimo", jo nariai: Janina Matekonytė, Vytautas Taukinaitis, P.Keblikas, Giedrius Arbačiauskas ir aš.
- Jaunimo teatre dirbate nuo jo įsikūrimo.
- Teatras man, matyt, ir darbas, ir pomėgis, nes einu į jį laimingas - ko daugiau reikia? Kad ir ką daryčiau - vaidinčiau, garsinčiau filmus, dainuočiau ansamblyje, viską darau su didžiuliu noru.
Teatre būdavau nuo mažens, su tėvu ir mama važinėdavau į gastroles, mačiau visus aktorius, kurie sukūrė pirmąjį lietuvių profesionalų teatrą - mano vaikystės laikais jie visi dar vaidino! Bet aš norėjau studijuoti istoriją ir būti archeologu. Stojau į Vilniaus universitetą, bet tais metais pirmenybė buvo atiduota dirbantiesiems. Papildomų balų gaudavo atitarnavę kariuomenėje vaikinai. Man jų pritrūko, neįstojau. Tuo metu tėvas dėstė Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje. Ateina jis pas mane į ligoninę (susirgau, nes smarkiai peršalau sklandydamas Alytuje) ir ragina stoti ten. Nebuvau dalyvavęs jokioje meno saviveikloje, pirmą kartą šokau per abiturientų išleistuves. Aš lankiau sportinę gimnastiką Kūno kultūros institute, keturiskart per savaitę po keturias valandas. Pareidavau namo vėlai vakare ir jau nieko nebenorėdavau. Taigi tėvas atnešė man Žemaitės apsakymą, J.Janonio eilėraštį, paaiškino, kas yra etiudas. Gal ir ne kažin kaip ten pasirodžiau, bet buvau priimtas, kadangi reikėjo vyrų. Pasimokiau metus. Pavasarį bendrakursis Antanas Šurna sugundė važiuoti bandyti laimę Konservatorijoje. Slapta atsiėmėm atestatus, sekretorei pasakę, kad dirbsime statybose, ten neva jų reikia. Ir abudu nuvažiavę įstojom. Bet nesigailiu, kad tapau aktoriumi, kad gyvenimas prabėgo teatre. Nors būta ir nesėkmių, ir visko, laimės valandų patyriau daugiau.
- Atradote savo režisierių?
- Į Jaunimo teatrą mane priėmė A.Ragauskaitė, jau sakiau, kad tikra entuziastė. Mano režisierė - Dalia Tamulevičiūtė. Pirmoji, kuri buvo man artima. Dar Vytautas Čibiras, jo „Pepė Ilgakojinė", gaila, neilgai terodyta, buvo didžiulė šventė. Nijolė Gelžinytė įspūdingai vaidino Pepę, skambėjo puiki Felikso Bajoro muzika, Violetos Palčinskaitės eilės. O mes su A.Šurna vaidinome klounus. Neužmirštamos ir V.Čibiro „Skapeno klastos". Buvo toks spektaklis pagal Viktoro Rozovo pjesę „Nuo šeštadienio iki sekmadienio" apie šeimos santykius. Vaidinau sūnų, A.Šurna - tėvą. Čia buvo mano tema. Taip įsijausdavau, kad ir užkulisyje sėdėdamas gyvenau tik tuo gyvenimu. Nuostabu, kaip buvo gera vaidinti. Dar labai gera buvo su N.Gelžinyte „Stikliniame žvėryne". Taip pat „Romeo ir Džuljetoje" - aš buvau Benvolijus. Spektaklis prasidėdavo nuo fechtuotės scenos. Špagos galas lūždavo ir švilpdavo į žiūrovų salę. Pagalvodavom, ar tik nepasigirs iš ten klyksmas.
Trečiakursė D.Tamulevičiūtė atvažiavo atlikti praktikos ir statė pjesę apie jaunimą „Mergaitė ir pavasaris". Man teko pagrindinis vaidmuo. Ji taikė tokį labai gerą metodą: perskaitome epizodą, išnagrinėjame mintį ir dar nemokėdami teksto improvizuojame, atliekame etiudą. Per tuos etiudus pajunti tokią laisvę, tokią organiką, atrandi tokių dalykų, kad paskui ir nebereikia sukti galvos, viskas tarsi savaime susidėlioja į vietas. Kitas puikus D.Tamulevičiūtės spektaklis - „Škac, mirtie, visados škac", irgi improvizacija, irgi šventė. Vaidinau Antaną Šatą, paskui tą patį vaidmenį filme „Riešutų duona" man pasiūlė Arūnas Žebriūnas. Filme jau kaip reikiant galėjau smuikuoti. Kadangi griežti mokėsi sūnus, tai ir aš pradėjau - mokytojas pasiūlė. Spektakliui „Pepė Ilgakojinė" buvau sumanęs tokią klouno su smuiku intermediją. Ką išmoksti, visko prireikia scenoje. Nebuvo taip, kad ko nors nebūtų prireikę, ką esu išmokęs.
- Ko išmokote iš tėvų?
- Iš tėvo ir mamos daug girdėjau apie teatrinę etiką. Kad scena - šventovė. Man ir šiandien kelia siaubą, jei aktorius užkulisyje nusispjauna ar per sceną pereina su paltu. Turbūt pernelyg viską idealizavau. Gyvenimas šiek tiek žiauresnis, ir kartais tekdavo nusivilti.
Jeigu statyti spektaklio susiburia trupė, kurioje visiems gera dirbti, tada pasidarai talentingas, o jei yra trinties, pykčių, netenki noro kurti, jautiesi lyg medinis, negabus, atrodo, nieko nemoki.
- Ar tėvai, pažiūrėję jūsų spektaklius, pasakydavo pastabų?
- Tėvukas kurį laiką gyveno Kaune, paskui, pardavęs namą, persikraustė į Vilniaus rajoną. Taip, sekė mano kelią, sakydavo pastabų. Mama ir šiandien ateina į spektaklius, grįžusi namo tuoj skambina man.
- Jūsų tėvas - daugiabriaunis talentas.
- Taip, labai. Dailininkas, baleto šokėjas, aktorius, režisierius. Visą laiką entuziastas. Ir didelis lietuvninkas. Mūsų šeimoje beveik visi tokie. Mano tėvas vaikystėje dar bendravo su 1863 metų sukilimo dalyve, žemaičių sukilėlių vade, kuri pasislėpė mūsų dvare Jaučyšiuose netoli Varnių, kai caro žandarai ją vijosi. Turiu tėvo pasakojimo garso įrašą. Gaila, kad močiutė, kai gyveno pas mus Kaune, papasakojo tik porą epizodų. O galėjau atsisėsti ir išklausyti visą gyvenimą. Daug ko nesužinojau...
Dar tėvukas pasakojo, kad jis, šešiametis, su mama lankėsi Oginskių dvare Plungėje. Oginskis juos priėmė. Stačiai kaip lietuviškame filme: stogas kiauras, jis sėdi ant lovos su skėčiu. Tarnas atnešė pyragaičių. Močiutė kažkodėl vadino Oginskį seneliu.
1940 metais Stalinas kažkodėl leido dvarininkams išvykti, emigruoti. Tėvas dalyvavo per paskutinius jų pietus Rietave.
- Aktorė Gražina Kernagienė, buvusi V.Fedoto-Sipavičiaus dramos studijos lankytoja, tvirtina, kad visos merginos buvo įsimylėjusios vadovą - fatališką vyrą.
- Ir Monika Mironaitė jo mokinė.
- V.Fedotu-Sipavičiumi susidomėjęs aktorius Remigijus Vilkaitis. Spaudoje paskelbė dalį jo dienoraščių.
- Remigijus pats juo susidomėjo, įgudo tėvo raštą perskaityti geriau už mane, iššifravo. Dienoraščiai pradėti rašyti dar Maskvoje, rusiškai, paskui pereita prie lietuvių kalbos. Pirmosios profesionalaus lietuvių teatro trupės dauguma aktorių atvyko iš Rusijos, per repeticijas kalbėdavo rusiškai. Lietuviška tartis - siaubinga, šitą prisimenu. Ir aš toks buvau - kaunietis, taisyklingai lietuviškai kalbėti mokausi iki šiol.
- Gal ką nors apie tėvus ir giminę ketina rašyti jūsų sesuo Marija Aušrinė Pavilionienė?
- Nors ji labai užimta, sudarė Sipavičių genealoginį medį - nuo XVIII amžiaus. Yra žinių, kad XVII amžiuje mūsų giminė gyveno Vilniuje, tada jie buvo Sipai.
- Profesorė M.A.Pavilionienė gana artistiška. Scenai tinkamas balsas ir plastika...
- Ji stojo į aktorinį, bet Juozas Rudzinskas aiškiai pasakė, kad teatralų vaikai nebus priimami. Tąkart nepriėmė nei jos, nei Stepo Juknos dukros Dagnos. Manau, kad šiandien sesuo dėkinga likimui, ji - profesorė, habilituota daktarė. Daug pasiekė, jai ta veikla patinka, vadinasi, viskas gerai. Teatro verpetas seserį pagavo dar vaikystėje, kai ji su mama gyveno Akademinio dramos teatro kieme. Mama, J.Rudzinsko pakviesta, atvyko į sostinę iš Kauno jaunojo žiūrovo teatro.
- Ar jums nenusibodo teatras?
- Išgirdęs tokį klausimą sakau: aš dar jo skonio nepajutau kaip reikiant, dar tik pradėjau. Dabar mūsų teatre puiki atmosfera ir puikus jaunimas. Aš juos myliu - visus. Tarybiniais laikais buvo kitaip. Viena didžiausių tragedijų, ypač moterims - vaidmenų paskirstymas. Tarkim, pjesėje 10 veikėjų: 7 vyrai ir 3 moterys. Pakliūva į dubleres - iškart pavydas, intrigos, kažkokie „ta-ta-ta". Negalėjau pakęsti. O dabar šito nėra. Gal todėl, kad aktoriai mobilesni, kviečiami ir kitur, į visokius projektus, o anksčiau - tik ta vienintelė trupė.
- Filmą apie Jaunimo teatrą kuria Rimgaudas Karvelis, knygą rašo Ferdinandas Jakšys.
- Aš nerašiau dienoraščio - paprasčiausiai daug ko neprisimenu.
- Daugybė televizijos žiūrovių įsidėmėję jūsų balsą - daugiau nei dešimtmetį įgarsinate serialus. Balsas nuvargsta?
- Kartais. Serialų tokia specifika, reikia intonuoti panašiai kaip aktoriai, o ne skaityti neutraliu diktoriaus balsu.
- Jūsų kolegos iš Jaunimo teatro tvirtina, kad visada mankštinatės, rūpinatės fizine forma.
- Nuo mokyklos man daryti mankštą - kaip valytis dantis. Kūno higiena. Juk kūnas - aktoriaus instrumentas, privalu juo rūpintis.
- Jūsų sukakties išvakarės. Kaip švęsite?
- Nešvęsiu, nenoriu. Kam? Laimingas esu, kad dirbu, ir gana. Laimingas, kad turiu tokią puikią žmoną, vaikus, nuostabius anūkus. Norėčiau gyventi ir gyventi.
Teatro ir kino aktorius Saulius Sipaitis gimė 1940 metų birželio 18 (dokumentuose įrašyta 17 diena) dieną Kaune. 1962 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (LVK). Dirbo Kapsuko (dabar Marijampolė) dramos teatre, Televizijos ir radijo komitete, dėstė LVK. 1965-1974 metais ir nuo 1975 metų - Jaunimo teatro aktorius. 1974-1975 metais - Lietuvos folkloro teatro aktorius. Rašo eilėraščius.
