Sophia Loren, filme „Mano namas pilnas veidrodžių" suvaidinusi savo motiną, pasakė: „Nėra nieko sunkiau, kaip pavaizduoti realiai egzistavusį žmogų, ypač jeigu tu jį gerai pažinojai ir mylėjai." Ši jos mintis būtų geriausias mano straipsnio apie Rūtą Staliliūnaitę motto.
Norėtųsi atskirti asmenį nuo jo profesijos, pažvelgti į to brangaus indo vidų, nuplovus vertinimų štampus. Kiekvienas kolega, kuriam teko laimė su Rūta vienoje scenoje vaidinti, papasakotų apie ją įdomių dalykų, pažertų šūsnį konkretybių. Ne mažiau apie ją galėtų papasakoti ir yra papasakoję režisieriai - Henrikas Vancevičius, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus... Aš bendravau su Rūta ir dalykinėje, ir asmeninėje plotmėse, jei tik įmanoma jas šiuo atveju atskirti. Daug metų susirašinėjome - vartau pluoštą proginių atvirukų, asmeninių laiškų, kuriuose ne kartą svarstyti ir profesiniai dalykai... Abi stengėmės, kad tie atvirukai būtų prasmingi, o Rūta siekė dar ir „grožio". Na, pavyzdžiui, ir vokas, ir kortelė jame - lyg sena nėriniuota močiutės staltiesė su iškiliu melsvai rausvu hortenzijos žiedu, bet žodžiai po pasveikinimo liūdni: „Pašėlusiai slegia žiemos pavargęs baltumas Aleksoto šlaituose!" Arba su vaizdu, atspindinčiu japonišką arbatos gėrimo ceremoniją rudenėjančiame sode (žinojo, kad esu neabejinga Rytų kultūrai, studentams dėstau Rytų teatrą). Ne kartą esu Rūtos prašiusi, kad padėtų man įminti kokią nors su konkrečiu spektakliu susijusią mįslę, iš savo patirties charakterizuotų tą ar kitą režisierių, atsiųstų nuotraukų. Man teko užduotis ir malonumas Teatro istorijai rašyti būtent Kauno dramos teatro skyrius. Dažnai remdavausi aktorių - Rūtos Staliliūnaitės, Jūratės Onaitytės, Algimanto Masiulio, Viktoro Šinkariuko ir kitų - liudijimais.
Reikšmingiausias Rūtos vaidmuo - ji pati. Šį vaidmenį ji kūrė ir puoselėjo visą gyvenimą, darydama trapios, jautrios, lengvai pažeidžiamos, kone padebesiais skraidančios būtybės įspūdį. Bet artimiau ją pažinojusieji patvirtins, kad ji buvo gana racionali ir labai tvirta. Niekada nedejavo, nesiguodė, nesižemino. Net ligai užklupus, išliko ori, laikėsi stojiškai. Po mamos mirties ji tvarkė Pašušvy giminės kapus, rūpinosi jais ir sirgdama, parinko ten vietą ir sau. Kas vasarą Rūta ne į kurortus traukė, o į Pašušvį aplankyti artimųjų, kol jie buvo gyvi, o paskui - tvarkyti jų amžinojo poilsio vietos. Ji nelepino savęs išskirtiniais ar prabangiais malonumais, sėmėsi jėgų kaime. Pamenu, atsiuntė tokią nuotrauką: guli ramunių lauke ir laiminga žvelgia pro žolynus... Jos netraukė bohema, net kavinė jai buvo greičiau dalykinių susitikimų, o ne atsipalaidavimo vieta. Be to, neturėjo ir tokios stiprios sveikatos, kad be saiko gurkšnotų kavą ar kitus nuodėmingus gėrimus.
Ji visada turėjo ką globoti ir šelpti. Pietus dažniausiai gamindavo namie, ypač kai į Kauną atsivežė mamą. Skundėsi skrandžio ir pilvo skausmais, bandė laikytis dietos, gerdavo visokių žolelių arbatas, antpilus, bet visada turėdavo skaniai pagamintos silkės, grybukų, kitų aštresnų delikatesų. Būdavo, kuo didesnį vaidmenį repetuoja, tuo prastesni jos sveikatos reikalai. Lygiai taip pat veikė asmeniniai rūpesčiai, nusivylimai. Gal čia ir buvo silpnoji vieta - tokia reakcija į visokias įtampas. O koks teatras be įtampos, be baimės, be nusivylimų? Rūta buvo labai ambicinga, todėl viską darydavo kruopščiai ir iki galo. Laimė, teatre ji turėjo nemažai puikių partnerių, vyresnių ir jaunesnių.
Abu Rūtos butai, pirmasis ir paskutinis, buvo prie pat teatro Kęstučio gatvėje. Iš pirmojo pro virtuvės langą buvo matyti teatro kiemas. Du kambariai, kai gyveno kartu su mama (o ji ir anksčiau žiemodavo pas Rūtą), nebuvo didelis komfortas. Interjeras irgi kuklus. O jau daiktų daiktelių! Ant sienų kabėjo Rūtos portretai (vienas iš jų - nutapytas Vytauto Ciplijausko), fotografijos, plakatai. Atminimo dovanos dengte dengė baldelius. Ypač daug buvo įvairiausių pavidalų ir veislių medinių, kailinių, medžiaginių, stiklinių ir keraminių šuniukų, aptūpusių lentynas. Juos Rūta kolekcionavo, o jos gerbėjai įnirtingai stengėsi tą kolekciją papildyti. Taip susiklostė, kad tėvas mirė anksti, Rūta neturėjo nei sesers, nei brolio, nesusilaukė vaikų. Iš vienatvės, pasak psichologų, ir atsiranda vadinamieji „pakaitalai" - mamą ji vadino sesute, o šuniukams išspinduliuodavo meilę, neišeikvotą vaikams...
Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet Rūtos gyvenimas, ko gero, buvo pilkas ir blankus. Iš teatro ji pasitraukė anksti (nenorėjo būti blėstančio laužo stebėtoja), neišvaidinusi visų trokštamų vaidmenų, neišnaudojusi visos kūrybinės savo galios. Užsisklendė, susigūžė. Ji nebuvo atvira, bet iš vieno kito žodžio galėjai suprasti, kaip ją graužia nepasitenkinimas, kokia gili jos nuoskauda. Jautėsi izoliuota, išstumta. Vienas aktorius kartą leptelėjo, kad ji nebevaikščiotų pro aktorių įėjimą, jei jau paliko sceną, - nuo tada į savo teatrą Rūta ateidavo retai ir tik pro paradines duris. Stengėsi kabintis į kitus krantus - mėgo knygas, o su knyga niekada nebūsi vienišas, mylėjo savo miestą, mielai dalyvaudavo Viktoro Valašino vadovaujamų Meno rūmų programose. Ji kone vienintelė iš teatralų atvykdavo į Teatro istorijos ir kitų teatrologinių knygų pristatymus - jai rūpėjo viskas, kas susiję su teatru, nors jis buvo jau nebesusijęs su ja... Paskutinį kartą per Lietuvių teatro istorijos pristatymą Kaune matėmės 2010 m. gruodį.
Retos darėsi ir išvykos į kitus Lietuvos miestus su įvairiomis programomis. Užsienio kelionės taip pat daugiausia vyko sovietmečiu (grupinės, žinoma, su priežiūra). Ji tada buvo pačiame jėgų žydėjime, šlovės viršūnėje. Valdžiai Rūta, regis, niekada neužkliuvo, nes mokėjo būti santūri, taktiška, savaip diplomatiška. Valdžia už tai rodė jai įvairius dėkingumo ženklus. Savo pažiūras, pasaulėjautą ji gebėjo išsakyti kūryba - skaitovės repertuaru, poezijos ir savo vaidmenų interpretacijomis. Teatre jai labiausiai rūpėjo kūryba ir etika. Norėjo taikiai sugyventi su visais, vylėsi, kad teatras gali būti vienminčių bendrija. Šiuo atžvilgiu ji panaši į Bronių Babkauską, kuris taip pat troško, kad teatras būtų sklidinas darnos ir gerumo... Manau, tikėti taikiu sugyvenimu ir visus toleruoti anuomet, kai aplinkui, o ir pačiame teatre, malėsi partijai ir saugumui tarnaujantys asmenys, buvo naivu. Rūta gyveno ne toje epochoje, jai būtų labiau tikę romantizmo, o gal dar ankstesni laikai. Bet teko bręsti ir gyventi sovietmečiu, kartu su visais ištverti to meto kančias, asmenybę ardančias dvejones. Žinoma, būta ir laimės akimirkų. Pasiaukojusi profesijai, aktorystės misiją ji suvokė kaip sąmoningą lietuvybės stiprinimą, o didžiausią džiaugsmą jai teikė žiūrovų pritarimas, meilė, net garbinimas.
Lietuvos scena nėra itin turtinga žymių aktorių, pažvelgę atgal, matytume vos kelias grynakraujes primadonas - Oną Rymaitę, Moniką Mironaitę, Rūtą Staliliūnaitę... Greta jų galėtų atsistoti Eugenija Pleškytė, Doloresa Kazragytė, Gražina Balandytė, Aldona Janušauskaitė, Dalia Storyk, Regina Šaltenytė, Fausta Laurinaitytė, Jūratė Onaitytė, Rasa Samuolytė... Ta eilė keičiasi - vieni vardai nugrimzta į užmarštį, kiti keičia vietą, ateina naujų...
 |
| Blanša Tennessee Williamso „Geismų tramvajuje”. Rež. Dalia Tamulevičiūtė |
Kai pasiekė žinia, kad netekome Rūtos Staliliūnaitės, teatrologė Gražina Mareckaitė man pasakė: „Mirė liūdesio karalienė..." Tie žodžiai išreiškia garsiausių Rūtos vaidmenų ir jos pačios „saulės rezginį". Liūdesys, įvairios jo atmainos buvo Rūtos pasaulėjautos egzistencinė savastis, persmelkianti ir vaidmenis. Liūdesys tramdė net gražią baltadantę jos šypseną. Beje, ir judesių, kartais egzaltuotų, linija buvo keista, „dekadentiškai" laužyta... Svajodama apie tobulesnį, gražesnį, doresnį ir dosnesnį pasaulį, apie tauresnius žmonių santykius, Rūta stengėsi, kad tą svajonę liudytų jos kuriami personažai.
Sukūrė daug skirtingų, dažniausiai pagrindinių vaidmenų. Labai gerų ir vidutiniškų. Kokybė priklausė nuo aplinkybių - nuo dramaturgijos, nuo režisieriaus, nuo laikmečio, gal net nuo publikos. Nuo sutapimo su aktorės savastimi. Jau pirmieji vaidmenys Kauno dramos teatre - Kleopatra Williamo Shakespeare´o tragedijoje „Antonijus ir Kleopatra" (rež. Henrikas Vancevičius), Jurga Kazio Borutos „Baltaragio malūne" (rež. Stasys Motiejūnas) - rodė, kad bręsta didi artistė, kuri niekada nebus pasyvi režisieriaus nurodymų vykdytoja. Stebino įvairovė: teisingumą įkūnijantis liūdnas Januszo Korczako karalius Motiejukas, elegantiška ir išradinga linksmuolė Pamelos Travers Merė Popins spektakliuose vaikams, pažeidžiama, tragiško likimo, bet tvirtos dvasios Barbora Radvilaitė, tapusi meilės Lietuvai simboliu mūsų teatre, nuodėmingos meilės ir paniekintos motinystės pakąsta Marija Pikulienė „Grasos namuose", begėdiškai gašli ir godi Ūbienė („Karalius Ūbas"), į naktinę plaštakę panaši, gėlą slepianti Sara („Ivanovas"). Išliko paskutinės šio spektaklio mizanscenos nuotrauka: ji su Ivanovu, abu jau mirę, sėdi karietaitėje, kuri neša juos į gyviesiems dar nepažįstamas erdves - liūdnas statiškas Rūtos žvilgsnis stačiai genialiai perteikia akistatą su Nebūtimi. Neatsitiktinai jos partneris tame spektaklyje Petras Venslovas yra sakęs, kad Rūta - „gilus žmogus, ji neįsileido į save banalybės". Kas tuos vaidmenis sieja? Greičiausiai maksimalizmas, tobulumo siekis. Ir ta gelmė. Rūta, kaip ir Monika Mironaitė, scenoje gebėjo meistriškai keistis, puikiai valdė įvairius balso registrus, būtent jo atspalviais perteikdavo kančią, troškimus, graudų susitaikymą.
Rūta kūrė vaidmenis su įvairiais režisieriais. Įvaldžiusi realistinį psichologinį vaidybos stilių (ta linkme kreipė ir jos išeita mokykla), ji puikiai jautė ir sąlyginę formą, grotesko stilių. Su daugeliu režisierių Rūta sutardavo ir mokėjo jiems paklusti spektaklio dėlei. O jie (Henrikas Vancevičius, Stasys Motiejūnas, Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius) įžvelgė joje tai, ką matė ir ji pati, ir daugelis žiūrovų - lyrišką, dramatinę neramios sielos, savito braižo aktorę. Tvirčiausi dvasiniai ir kūrybiniai ryšiai siejo ją su Jonu Jurašu, tą rodo ir jos vaidmenys - Nazi Maro Baidžijevo „Dvikovoje" (1968), Krupskaja Michailo Šatrovo „Bolševikuose" (1970), Marija Pikulienė Juozo Glinskio „Grasos namuose" (1970), Tolgonaj Čingizo Aitmatovo „Motinos lauke" (1971), Barbora Radvilaitė Juozo Grušo to paties pavadinimo dramoje (1972), Ulijona Aušros Marijos Sluckaitės „Smėlio klavyruose" (1990), Motina Haroldo Pinterio „Kalnų kalboje" (1991).
Gal klystu, bet man atrodo, kad visai kitokiu žvilgsniu į ją žvelgė Jonas Vaitkus. Jis nemėgsta pernelyg didelio jausmingumo, jį tikriausiai erzina trapūs, sentimentalūs jautriaodžiai, iš tokių jam maga pasišaipyti, net pasityčioti, o gal norisi apsaugoti juos nuo išpuikimo, vaidybos štampų. Ar ne todėl Rūtai, jau išgarsėjusiai Barboros vaidmeniu, tapusiai kultine artiste, jis davė vaidinti Ūbienę Alfredo Jarry farse „Karalius Ūbas", maža to - revoliucionieriaus motiną Maksimo Gorkio „Paskutiniuosiuose", Klarą Cetkin Michailo Šatrovo „Mėlynuosiuose žirguose"? Ir ką manote? Visus tuos vaidmenis ji suvaidino puikiai, nors Rūtą, esu tikra, tie personažai pykino... Minėti epizodiniai vaidmenys - lyg sportininkui trumpa distancija, reikalaujanti įtempti visas jėgas. Ir Rūta tą „distanciją" įveikė! O atokvėpiui Vaitkus davė jai suvaidinti fru Alisą Solnes Henriko Ibseno dramoje „Statytojas Solnesas" - liūdną, vaikus praradusią, vyro nebemylimą moterį. Kone vieninteliu monologu Rūta taip jautriai, taip santūriai atskleidė tos kenčiančios sielos gelmes, kad fru Solnes galima lyginti su Barboros Radvilaitės vaidmeniu. Beje, Thorntono Wilderio „Mūsų miestelio" (rež. Gytis Padegimas) garsiojoje kapinių scenoje, išreiškiančioje praradimo skausmą, begalinį ilgesį ir amžinąją viltį, man regis, būtent Rūta atskleidžia mirusiųjų pasaulio paslaptingumą ir rimtį.
Juozas Budraitis, kuriam ne kartą teko su Rūta vaidinti teatre ir kine, sako, kad racionalumą ji derino su emocionalumu. „Ji buvo puiki partnerė, mokėjusi klausyti ir įsiklausyti. Fru Solnes vaidmeny prasiverždavo tokios gilumos!.. Man imponavo jos žavėjimasis kaimu, mokėjimas gyventi jo natūralų gyvenimą... Bet ilgai nevaidindama, užsidariusi, ilgainiui ji tapo šiek tiek provinciali. O turėjo romantinių polėkių! Ko gero, jai reikėjo kitos erdvės..."
Rūta nebuvo tik aktorė, primadona, ji buvo artistė tikrąja šio žodžio prasme, gilinosi į literatūrą, dailę, muziką, dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Buvo puiki skaitovė, ypač mėgo moterų poeziją. Čia derėtų prisiminti vienintelį tarp mūsų plykstelėjusį konfliktą. Prieš keletą metų Rūta paskambino man ir pranešė atvykstanti su kvietimais į Knygų mugę, pasiūlė tą dieną praleisti drauge. Puiku! Kai jau gerokai po mugę pasivaikščiojome, staiga pasakė, kad jai reikia pristatyti įrašus, kur ji skaito Salomėjos Nėries poeziją, - truputį padeklamuos, pabendraus su Vilniaus publika. Primygtinai prašė, kad aš ten nesirodyčiau. Po valandos susitikome sutartoje vietoje, ji man padovanojo tuos įrašus, mačiau, kaip keletas moterų lankstosi jai, sako saldžius komplimentus, kone rankas bučiuoja... Nebuvo malonu tuos „atnašavimus" matyti, nes jie primena, kad esame apsėsti „kultinio mąstymo", todėl lengvai prarandame orumą ir saiko jausmą... Paskui Rūta, pasakiusi, kad neseniai gavo kažkokią piniginę premiją, pakvietė pietų, kur sočiai pasišnekėjome „apie visą gyvenimą". Išsiskyrėme jau sutemus. Tą patį vakarą išklausiau Rūtos įrašų. Prisipažinsiu, buvau priblokšta, kad tokia talentinga ir išmintinga aktorė šįkart taip nusižengė skoniui: Salomėjos poeziją ardyte ardė Rūtos dūsavimai, pauzės, sentimentalios intonacijos. Tuoj pat parašiau laišką, kurio pabaigoje pasvarsčiau, ar ji turėtų visur kur jaustis esanti Barbora. Ir pridūriau: „Nes nesi Barbora". Atsakymas netruko ateiti. Ilgame laiške buvo papunkčiui išdėstyti visi gynybos argumentai, nervingas braižas rodė, kad rašyta vienu atsikvėpimu, o pabaigoje lyg žaibas trenkė frazė: „Argi aš ne Barbora?!" Po to jau nieko nebuvo galima nei rašyti, nei aiškintis, - pajutau, kaip skaudžiai ją sužeidžiau. Liko tik paskambinti telefonu ir nuolankiai atsiprašyti...
Buvome vienmetės, nors labai skirtingos, ir man tebėra brangūs tie ilgi „derinimosi" dešimtmečiai. Pirmą kartą mudviejų dermę pajutau, kai teko laimė su bundančios Lietuvos delegacija vykti į Norvegiją, - buvome pakviesti į Nacionalinio teatro šimtmečio minėjimą. Būtent mudvi (kiekviena atskirai) iš anksto pasirengėme su vilnietiškomis verbomis ir žvakėmis per Vėlines eiti į Oslo kapines, kad pagerbtume Ibseną ir Bjørnsoną. Mūsų globėjai norvegai labai nustebo, kai paklausėme, kur yra senosios kapinės, nes ir mirusiųjų dieną jie švenčia kitu metu, ir kapus lankyti jiems nėra taip svarbu. O mes, pagonės, mistikės, drauge su Gediminu Karka ir Vytautu Paukšte savo pareigą atlikome, įsmeigėme verbas prie dramos genijų. Netikėtai aptikome ir kuklų Edwardo Muncho kapą, ant kurio degė viena žvakelė. Kas buvo jį aplankęs? Gal irgi koks nors „pablūdęs" lietuvis?
Rūta buvo puiki kalbėtoja, patraukianti savo žavesiu, intelektu, gebėjimu palaikyti dialogą ir greitai reaguoti. Ir nuoširdumu, kuris patvirtindavo pasakytus žodžius. Man teko vesti puikų Rūtai, regis, jos penkiasdešimtmečio proga skirtą vakarą Vilniuje, Menininkų rūmuose (dabar čia Prezidentūra). Pirmojoje dalyje mudvi kalbėjomės, Rūta atsakinėjo į publikos klausimus, o antrojoje klausėmės Rūtos „melodeklamacijų", prie fortepijono improvizuojant Juliui Andrejevui. Tai buvo įspūdinga ir netikėta. Atsimenu ir kuriozą - likus pusvalandžiui iki vakaro pradžios, suplyšo Juliaus koncertinis batas ir teko lėkti taksi namo atsivežti kitų... Koncertą „pratęsėme" mano namuose - skęsdami Rūtos gėlėse, cigarečių dūmuose, įkvėptai kalbėjomės ir tik paryčiui nuėjome miegoti.
Rūtai rūpėjo Lietuvos, Kauno reikalai. Ji grūmėsi su valdininkais formalistais, gindama teisybę, natūralius žmogiškus dalykus. Publika tai žinojo ir gerbė jos ryžtą. Drauge su kitais šviesuoliais Rūta rūpinosi, kad būtų išsaugota Šv. Gertrūdos bažnyčia - simboliška, jog būtent ten Artistė buvo pašarvota prieš kremaciją...
Ištraukos iš Rūtos Staliliūnaitės laiškų Audronei Girdzijauskaitei:
[Kaunas] 2004 m. rugsėjo 14 d.
„O „susigiedojome" mudu [su režisieriumi Jonu Vaitkumi - A. G.] tik „Karaliuje Ūbe". Kibau į visas pastabas ir pasiūlymus tiesiog keturiom. Jau buvau gerokai išsekusi nuo serijos emocionaliai sunkių vaidmenų. Priedo - po balso stygų gydymo liko gan žemas ir pakankamai grubių tonų diapazonas. Ūbienei tai labai derėjo ir nereikėjo man varžytis. Svarbu buvo įkūnyti mintį ir [įvaldyti] kūną. O intonacinė vaidmens partitūra atvėrė šansą būti neatpažįstamai. To niekados nebuvau bandžiusi. Tik žinojau, kad Grotovskio teatrinėje laboratorijoje šis būdas analizuojamas ir įteisinamas. Ir čia jau J. Vaitkus - pirmasis pagalbininkas. Gal mes buvome ir per šykštūs suvaidinti prancūzišką farsą, bet profesijai bandymas buvo neįkainojamas. Mane tai tiesiog išgelbėjo, emocijų laukas galėjo ilsėtis... Atsimenu, kaip kvatojo Monika Mironaitė, užėjusi pasveikinti į grimo kambarį. [...]
„Tolino" J. Vaitkus mane nuo manęs pačios ir fru Solnes repetuojant. Kadangi spektaklis buvo statomas lyg Solneso akimis žiūrint - viskas įtartina, viskas padidinta, viskas iškreipta - ir Alisa Solnes turėjo „gimti" keistoko elgesio. Kai tai apčiuopdavau, atsirasdavo improvizacijos laisvė - buvo smagu vaidinti. Ir darsyk bandyti intonuoti hiperboliškai...
Neatleido man J. V. ir „Senelių namuose" vaidinant Maką. Vos tik pajusdavo kokią emocionalesnę ar melodramatišką mano intonaciją, tuoj šaukdavo: „Rūta, nepavarkite!" Buvo tikslu. Ir mandagu. Vedė šis režisierius nepažįstamais takais. Buvo puikus periodas scenoje pagyventi KITAIP. Nors garsaus miltiniško fantomo, kurį mėgo ir J. V., turbūt taip ir nenulipdžiau. [...] Lyginant J. V. ir E. N... Mūsų teatre buvo Nekrošiaus pradžia. „Duokiškio baladės" man labai patiko. [...] O aš vaidinau pas E. N. vieną vienintelį vaidmenį - Aną Petrovną (Sarą) „Ivanove". Beje, J. Vaitkus mus per peržiūrą baisiai sukritikavo. Tiesiog „sužeidė", vos „sugrojau premjerą".
Išvadą darau tokią iš tolimesnės patirties: jie abu - puikūs fantazuotojai! Metaforinio teatro meistrai! Absoliučiai įvaldę profesijos technines galimybes ir paslaptis. Abu - tolę nuo žodžio ir labiau vertinę vyksmą, veiksmą ir „vaizdą", pagaliau - ėmę bodėtis „profesionaliu mokėjimu" aktorystėje. Ir ėmė kviestis vaidinti ne aktorius. O skyrėsi jie man esme savąja. J. Vaitkus - žmogiškosios destrukcijos preparuotojas. Ir čia jis nepralenkiamas. Velniško prisitaikymo metaforos jo spektakliuose tiesiog žydi. Blogis triumfuoja. Šviesa ir tiesa - vos plazda. E. Nekrošiaus fenomenas, regis, teigia, kad gyvenimas - visoks. Ir Meilės ir Nemeilės jame daug, ir visa tai likimiškai, nepakeičiamai persipynę. Todėl atsiranda vietos KATARSIUI žiūrinčiojo sieloje! Antai „Trijose seseryse" [padarė] tiesiog „šedevralinę" sceną, kai Kulyginas sodina į karutį dėl meilės Veršininui paklaikusią Mašą ir, nutraukęs nuo stalo staltiesę, apsupa virpančią žmoną - čia man šmėstelėjo Vrubelio „Karalienė Gulbė", ir aš apsižliumbiau dėl situacijos tragizmo, taip išspręsto... O „Donelaityje" scena su akordeonu ir dygstančiais mergaitiškais „obuoliukais" tiesiog virtuoziška! Arba grindų barbenimas „Pavasario linksmybių" fragmente. Ir man visai užteko žodžių tame atbudimo šėlsme, puikiai jaunųjų suvaidintame! [...]
Dar apie Sarą. E. Nekrošius lyg ir saugojo mane tokią, kokia buvau. Bet pradedant „Ivanovo" repeticiją, iškart tarstelėjo gan piktai: „Rankos! Čia jums ne Barbora Radvilaitė!" Niekaip nesupratau, kodėl jam tos rankos užkliuvo!
Pastaba įskaudino, ir mano Saros rankos „užlūžo" ant nugaros. Pagalvojau žaibiškai: džiovininkė, įdubusia krūtine, lenkia kuprotis, o norisi būti mylimai - reikia tiestis! Patiko.
Scenoje pas Lebedevus, kai nuvažiavusi Sara pamato vyrą su konkurente, pasiūlė pasiimti pistoletą ir afekto būsenoj šauti... Čia jau man nieko neišėjo, o paskui to epizodo buvo visai atsisakyta. Garsioji scena su grafu Šabelskiu, [kai sėdim] ant kėdžių atlošų - ilgesys tolumų ir aukštybių. Svajonių! O Saros šuoliai per karietos ienas ir suktukas su Nikolajum, kai jis paleidžia ranką, ir Sara verčiasi keliais kūliais vos neužsimušdama... Tiesiog įsimylėjau režisierių už tas puikias mizanscenas - nematytas, negirdėtas, neskaitytas. [...]
Vienoje iš „Ivanovo" televizijos įrašo repeticijų taikėmės prie dekoracijų, bandėme „apšilti", staiga girdžiu įkandin: „Rūta, ne taip einate." O mato tik mano siluetą iš nugaros! Taip, aš tik taikiausi. O reikėjo jau BŪTI ten, pačiame dugne bręstančios tragedijos. [...]
Taigi reiklumas abiejų - maksimalistinis, o repetavimo būdo nupasakoti aš niekad negalėjau. Tai, ką jie pasiūlydavo, nelyg grūdas krisdavo į BUVIMĄ scenoje ir transformuodavosi į gyvybę - jau manąją. Priimtiną jiems arba ne. Detalizuoti metodo aš nemoku. Išnyra tik kai kas. Gal tai mano bėda. Gal aš taip ir nebuvau įvaldžiusi amato?! Dažniausiai man būdavo svarbu KAS ir DĖL KO. KAIP - režisieriaus, dailininko talento teisė. Žinoma, nenuneigiant manęs... Ir nežeminant. Aš netikiu, kad mes galim egzistuoti vienas be kito!"
Ant atskiro dailaus lapelio su blue-eyed grass:
„Ak, Audrone! Perskaičiau tai, ką užrašiau tarsi kalbėdamasi su Tavimi, ir nusiminiau - man nepatiko, lyg ir kalbu apie save. O kaip gi kitaip, jei Tu klausi būtent to - kaip man atrodo?! Jei Tau tiks nors kelios frazės - naudok. Jei ne - tegul liksim nekalbėjusios, gerai?
Dieve, koks grožis rugsėjo dienos už lango!
Būk sveika!"
[Kaunas] 2001.12.20.
„Jau metas, Audrone, Tave aplankyti ir pasveikinti. Linkiu geriausios kloties ir vilčių, nepaisant visų neišsipildymo ženklų. Tebūnie šviesiau!
Uždelsiau dėl J. Grušo 100-ųjų minėjimo. Buvau įsukta į beveik visas valandas mieste ir toliau. Gal matei, gal girdėjai?! Įdomus absoliučiai idiotiškas noras nužeminti Jį ir padėti į vietą... Po šimts, kam Jį mažinti ar didinti !? Juk Jis yra ir tiek!
Taip, gyvenu ne taip linksmai, kaip norėčiau. Nuo rugpjūčio išgąsdino bjaurūs simptomai ir dabar jau aišku, kad sausio mėnesį tirs kraujagysles ir tada spręs operuoti ar - ne. Sudėtinga - kaip ir su kuo palikti Mamą ir kaip nuteikti ją, nes paliko iš jos debesėlis..."
