Iš pažįstamų teatralų nežinau nė vieno, labiau atsidavusio savajai scenos meno rūšiai nei lėlininkas Rimas Driežis. Jis ne tik ryškių skirtingas lėlių ir objektų teatro formas pristatančių spektaklių režisierius bei dailininkas, bet ir kruopštus lėlių teatro istorijos tyrėjas, kaupiantis, saugantis ir besidalijantis jos lobiais tiek tekstuose, tiek Gyvajame lėlių muziejuje Vilniaus teatre „Lėlė“. Jo interesai apima ne tik profesionalų šalies lėlių teatrą bei jo raidą, bet ir įvairiausius parateatrinius procesus. Štai praėjusiais metais parengtame paskaitų cikle, kurį galima rasti „Lėlės“ svetainėje, istorikas mėgėjas, kaip pats save įvardija Rimas, dalijasi atradimais apie mechaninį teatrą.
-----
Su šiuo nepaprastu pasakotoju pasikalbėti susitikome tarp tarptautinių Lėlininkų ir Teatro dienų. Paklaustas, kaip laikosi, atsakė: „Panašiai kaip dauguma.“ Bet pridūrė turįs savo metodą, kaip tvarkytis su dabartinės situacijos keliamu nerimu:
Kai prasidėjo karas, puoliau daryti tai, ką vis atidėliodavau, - tvarkyti savo kauptą lėlių teatro istorijos archyvą. Prioritetą, žinoma, skiriu profesionalaus lietuvių lėlių teatro pradininkui Stasiui Ušinskui. Taip pat aktualu apibendrinti pasakojimus apie ankstyvąjį sovietmetį, nes dabar dar vis rašoma, neva iki 1958-ųjų, kai atidarytas Kauno valstybinis lėlių teatras bei Vilniaus „Lėlė“, profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje nebuvo. Tik kažkokie S. Ušinsko, Mykolės Krinickaitės „bandymai“. Nors 1944-1949 m. šalyje veikė valstybinis lėlių teatras, kuris turėjo savo repertuarą.
Be to, svarbu atskleisti, kodėl sovietmečiu S. Ušinskas, nors ir labai norėdamas, - yra jo paties liudijimų - negalėjo lėlių teatro kurti tarybinėje Lietuvoje. Apskritai, ne tik šiuo atveju, anas laikas su sava retorika daug ką supainiojo. Todėl nusprendžiau, kad metas, bent jau kalbant apie lėlių teatrą, išsiaiškinti, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Ir ar tie, kurie nekūrė, taip pasirinko savo noru.
Kita svarbi mano dabartinių tyrimų kryptis - Vilniaus lėlių teatro istorija. Siekiu ją įtraukti į bendrą šalies teatro istorijos pasakojimą. Formaliai tai jau padaryta: 2001 m. pasirodžiusiame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus leidinyje „Lietuvos lėlių teatrų premjerinės programos (1936-2000)“ esama prie „Vaidilos“ teatro gyvavusios trupės, Vilniaus valstybinio lėlių teatro, veikusio 1944-1949 m., ar jo likučių, vėliau prijungtų prie Jaunojo žiūrovo teatro Kaune, premjerų. Tačiau laukia dar daug darbo. O pastarasis teatras, beje, retai minimas, nors buvo gana rimtas; lėlininkai dirbo turėdami ribotas pokario galimybes, kai pasaka buvo nuvertinta kaip komunizmui nenaudingas, nerealistinis žanras. Pavyzdžiui, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesė „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“, statyta tarpukariu, nebetiko: užkeikimai, stebuklingi pavertimai, mistika. Ieškokit kitų pasakų, tinkamų tarybiniam vaikui!
Kas tuomet belieka? Ezopo pasakėčios?
Ivano Krylovo pasakėčios tiko. Nors ir „Eglė žalčių karalienė“ buvo pastatyta. Bet kai Vilniaus valstybiniame lėlių teatre 1948 m. Balys Lukošius ją režisavo, - o tuo metu - pats trėmimų ir persekiojimų įkarštis, partizanai miškuose, - per spektaklio aptarimą jo paklausė: „Ką gi jūs, draugas Lukošiau, norite pasakyti? Juk spektaklyje rodoma, kad kai Eglė palieka saviškius - jai gerai, kai grįžta pas žmones - blogai, nes čia dalgiais kapojamasi?“ Visur buvo ieškoma politikos.
Tačiau lėlininkai vis tiek stengėsi rasti kad ir sovietijos autorių pjesių, kuriose būtų bent šiek tiek stebuklo. Pavyzdžiui, lėlininkai, prijungti prie Jaunojo žiūrovo teatro Kaune, mėgino pastatyti vokiečių kilmės rusų dramaturgo Viktoro Šembergerio „Lokį ir mergaitę“. Šios pasakos yra daugybė versijų, net ir lietuviška „Meškos trobelė“, bet buvo pasirinkta būtent minėtoji, nes jos remarkose pilna vaizduotės: miškas gyvas - kai mažoji nemato, medžiai ją klaidindami susikeičia vietom, o į lokio trobelę ji ne pati įeina, bet medžiams prasiskyrus šioji heroję praryja. Deja, sumanymo įgyvendinti taip ir nepavyko. Kalbant apie minėtąją trupę bei ką ji yra nuveikusi, svarbus ir kontekstas: joje dirbo buvę S. Ušinsko marionečių teatro aktoriai Olga Mažeikytė, Jonas Kalvaitis, gal ir Vladas Sipaitis būtų čia režisavęs, jeigu ne areštas 1949 m. bei tremtis 1950-aisiais. Jie turėjo animacijos patirties, norėjo šio darbo, suprato jo specifiką. O ir pats S. Ušinskas gyveno Kaune, tačiau jis nebegalėjo prisidėti, nes 1948-aisiais buvo viešai sukritikuotas „dėl formalizmo“. Kita vertus, su visa tarybų valdžios nemeile žymiojo dailininko braižui, ne kas kitas, o būtent jis laimėjo Stalino jubiliejaus dovanos konkursą. Makabriškas laikotarpis, makabriški poelgiai, nes „apdovanojęs“ Staliną S. Ušinskas vyskupui Kazimierui Paltarokui sukūrė stiklo žibintą su šv. Kazimiero atvaizdu...
Galbūt šiame sovietiniame marazme jį gelbėjo įgimtas humoro jausmas, nes buvo ir kas atsidūrę panašiose aplinkybėse pasitraukė iš gyvenimo. O Ušinskas viešai „paatgailavo“ 1952 m. vykusiame LTSR tarybinių dailininkų sąjungos susirinkime ir vis tiek darė savo pagal principą: kas ciesoriaus - ciesoriui, kas Dievo - Dievui.
Vadinasi, dabar gyvenate lėlių teatro istorija?
Taip. Tai įdomiausia. Ir šiuo metu atrodo prasmingiausia. Tiesą sakant, norisi ir susidariusią situaciją atitaisyti. Lėlių teatro istorija Lietuvoje daugiausia formuojama atsiminimuose, autobiografijose. Visi turi teisę į atmintį, tačiau ne paslaptis, kokia ji selektyvi, kaip lengvai gali nupiešti viską kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Tad matant norą memuarus pasiūlyti kaip istorinį šaltinį - turiu galvoje jau dviejų leidimų (1996 ir 2019 m.) sulaukusią lėlininko Stasio Ratkevičiaus knygą „Visos mano dienos“ - svarbu patikrinti, kaip prisiminimai dera su faktais, ir juos patikslinti...
Todėl manau, kad šitas darbas reikalingas. Juo labiau kad net ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus sudarytame premjerinių lėlių teatrų programų leidinyje - kuris, bent jau kalbant apie datas bei faktus, turėtų būti patikimas - yra netikslumų. Bet jo sudarytojai kalti be kaltės, nes viską sudėliojo pagal savo turimą medžiagą. O buvo, pavyzdžiui, ir tokių atvejų, kai spaudoje publikuotas kvietimas į premjerą, tačiau teatro kasdienę veiklą fiksavusiame dienyne, saugomame Lietuvos literatūros ir meno archyve, jos nėra. Nes, pasirodo, peršalo artistė, tad spektaklis neįvyko. Trupė išvažiavo gastrolių, pasveikusi aktorė ją pasivijo ir premjera įvyko kitur. O štai kitą spektaklį tik planuota statyti, bet iki premjeros taip ir neprieita. Kad ir jau minėtas S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“. Tekstą ji buvo B. Lukošiaus užsakymu specialiai lėlių teatrui perrašiusi eiliuotai. Ši kompaktiškesnė versija, laimei, jau publikuota septintajame kūrėjos raštų tome. Pastatymas buvo įtrauktas į valstybinio teatro planus ir net keletą sezonų juose išsilaikė, kol galiausiai sumanymo atsisakyta. O štai programų rinkinyje spektaklis pristatomas kaip įvykęs faktas. Tad tikrai yra ką veikti.
Tiek jūs, tiek kiti Lietuvos lėlių teatro istorijos tyrėjai dažniausiai aptariate Vilniuje ir Kaune vykusius procesus. O kokia situacija buvo kitur, pavyzdžiui, Klaipėdoje?
Klaipėdos krašto kultūros istorijos studijas suluošino nuostata neminėti nieko, kas susiję su hitlerine Vokietija. Žinoma, galima to meto kultūrinę veiklą vertinti įvairiais aspektais, tačiau ignoruoti faktą, kad Klaipėdos vokiečių teatras buvo ir Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis, manau, neteisinga.
Pats apie lėlių teatrą šiame regione duomenų turiu mažai, bet po truputį lesioju. Ir neapleidžia nuojauta, kad Žemaitijoje įsitvirtinęs Užgavėnių karnavalas, animuojamų lėlių naudojimas bažnytinėse šventėse daug tvirtesni nei kituose Lietuvos regionuose būtent dėl šalia gyvenusių vokiečių amatininkų. Jie įdomiai reiškėsi teatralizuotose Klaipėdos mugėse: ten būdavo ir kaukių, ir atrakcionų, ir lėlių vaidinimų. Tačiau tam dar reikia ieškoti patvirtinimų. Nors ir esu įsitikinęs, kad Klaipėda Lietuvos lėlių teatro istorijoje dalyvavo apčiuopiamai.
Matyt, apie šį kraštą ir informacijos rasti - sudėtingiau?
Taip. Kaip apie Vilniaus kraštą daug ką užfiksavę ir išsaugoję yra Lenkijos istorikai, taip, galbūt, Vokietijoje turėtų būti mums naudingos literatūros apie Klaipėdą. Nors šio to aptinkama ir tarpukario spaudoje. Pavyzdžiui, apie Klaipėdos vokiečių teatro gastroles Kaune.
Tačiau ir tarpukario spauda, ypač tekstai apie teatrą, nėra visiškai patikima.
Žinoma, juose labai daug asmeniškumo. Bet štai Stalino laikais galėjai užsimerkęs žinoti, ką parašys apie, pavyzdžiui, „Kalvio Ignoto teisybę“ 1950-aisiais, nesvarbu, kas iš tikrųjų teatre vyko. O tarpukario spauda vis tiek objektyvesnė: visų pirma, buvo daugiau ar mažiau objektyviai fiksuojamas pats faktas. Vieniems sekėsi aprašyti tiksliau, kitiems - prasčiau.
Pasakojate apie teatro istoriją, bet juk pats esate ir lėlių teatro kūrėjas...
Buvau.
Buvote? Kodėl?
Dabar, besibaigiant gyvenimui, man aktualiau atrodo tai, kuo užsiimu šiuo metu. Be to, spektaklių kūryba yra mano asmeninė saviraiška, o tai, ką veikiu lėlių teatro istorijos srityje - misija bendruomenei. Jeigu kas nors šia užduotimi užsiimtų tiek pat rimtai, kiek stengiuosi aš, - tikrai pasitraukčiau. Esu tik istorikas mėgėjas. Gal net labiau archyvaras - savo darbu laikau faktų rinkimą.
Ar tikrai Lietuvos lėlių teatro situacija tokia gera, kad nebereikia jūsų spektaklių?
Niekada nebuvau ir nebūsiu šio teatro išganytojas. Juo labiau kad mano paties spektakliai nebuvo skirti pasiekti konkretų meninį rezultatą. Juos kurdamas norėdavau perprasti įvairius lėlių teatro reiškinius, išbandyti skirtingas technikas. Puikiai dirbančių yra ir be manęs. Pavyzdžiui, Klaipėdos lėlių teatras dabartiniame Lietuvos kontekste, manyčiau, vertingiausias savo srityje. O man pačiam kur kas įdomiau ir prasmingiau atrodo studijuoti istoriją bei pristatyti ją visuomenei. Ypač dėl to, kad ten tikrai daug iškraipymų: kas norėdamas pasirodyti didesnis kitus menkina, kas tarybines klišes kartoja.
Iš tikrųjų Lietuvos teatro istorijoje apstu spragų. Vis tik labai džiaugiuosi, kad pamažu keičiasi požiūris į jos pasakojimą. Pavyzdžiui, Remigijaus Vilkaičio sudaryta knyga apie Vladą Sipaitį [„Vladas Sipaitis. Dienoraščiai, prisiminimai, laiškai“, 2021 - red. past.] jo gyvenimo kontekstą atskleidžia naujais rakursais. Aušros Martišiūtės-Linartienės monografijoje [„Juozas Vaičkus - lietuviško teatro ir kino spiritus movens“, 2021 - red. past.] pagaliau dėmesio sulaukė ir ilgą laiką visišku nuliu laikytas Juozas Vaičkus. Aš taip pat bandau šiame procese sudalyvauti, prisidėti prie istorinio teisingumo atstatymo. Pavyzdžiui, S. Ušinsko kūrybos bei biografijos studijavimu.
Jo figūra reikšminga Lietuvos kultūros istorijai ir mums nepaprastai pasisekė, kad profesionalaus lietuvių lėlių teatro ištakos sietinos būtent su šiuo kūrėju. Reta tauta gali pasigirti tokia solidžia profesionalios šios teatro rūšies pradžia. Žinoma, kitos šalys turi tautines tradicijas, kurių Lietuvoje stinga. Kita vertus, lėlių teatro procesai čia vyko tokie patys kaip ir aplinkui. Tačiau kiek juos galima vadinti tautiniais? Juk visi miestai, miesteliai nebuvo lietuviški, be to, klajojantys lėlininkai vaidino lenkų ir kitomis kalbomis, gal net patys buvo ne lietuviai. Bet štai, visa vokiška Gdansko lėlių teatro istorija yra įtraukta į bendrą Lenkijos lėlių teatro istorijos pasakojimą. Mes, matyt, skrupulingesni ir atsirinkome daugiausia tai, kas buvo kuriama lietuviškai.
Paminėjote klajojančias lėlininkų trupes, apie kurias yra tekę girdėti, tačiau labai mažai. Dažniau - apie po dvarus gastroliuodavusius dramos teatrą ir operą arba commedia dell´arte. Ar buvo ir daugiau įvairių lėlių teatro reiškinių, apie kuriuos Lietuvos teatrologijoje nekalbama arba kalbama nedaug?
Buvo! Pavyzdžiui, Radvilų Nesvyžiaus dvaras šalia kitų trupių turėjo ir marionečių. Jam priklausiusios lėlės buvo ne tik puikiai padarytos - jas puošė tikrai ne stikliukai, o brangakmeniai, vadinasi, šiosios buvo vertingos, - o lėlininkus didikai samdydavosi. Dvarų teatruose sužydėjo ir marionečių operos mada.
Kita vertus, dvarų istorija ir kultūra Lietuvoje dar ganėtinai mažai pažįstama ir tyrinėta. Net ir pats faktas, kad Radvilos turėjo lėlių teatrą, tarpukariu paviešintas ganėtinai abejotinomis aplinkybėmis. Tuo metu norint užsitikrinti valstybės finansavimą buvo svarbu rasti tautinį kiekvieno reiškinio pagrindą. Lygiai taip pat ir S. Ušinskui reikėjo nacionalinio motyvo, kai su buvusiais Jaunųjų teatro aktoriais sumanė kurti lėlių teatrą. Ir kaip tik tada pasirodė Stasio Pilkos straipsnis, kuriame be kitų istorinių faktų užsimenama, jog Radvilos tokį turėjo. Suprask: tai mūsų istorijos dalis, reikia šią tradiciją plėtoti ir palaikyti. Dabar visų S. Ušinsko tyrinėtojų darbuose kartojama, kad jis, Aleksandros Eskter paskatintas, tyrinėjo Rytų lėlių teatrą ir, radęs medžiagos apie Radvilų marionečių teatrą, nutarė pats tokį įsteigti Lietuvoje. Iš tų teiginių anksčiau dariau išvadą, jog, matyt, Paryžiaus bibliotekoj tą medžiagą aptiko jis, tačiau dabar esu įsitikinęs, kad S. Ušinsko šaltinis buvo S. Pilkos straipsnis. Ir gali būti, kad pirmiau gimė ne tekstas, o idėja kurti teatrą, kuriai tiesiog reikėjo pagrindimo bei palaikymo.
Ir po karo ieškota lėlių teatro tradicijos Lietuvoje pagrindo. Toks 1951 m. atsirado Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus romane „Broliai“. Jame yra fragmentas apie „proletarišką“ lėlių teatro vaidinimą Lukiškių aikštėje. Dar tik kedenu šią istoriją, bet, kaip suprantu, šį fragmentą parašė ne pats A. Gudaitis-Guzevičius (mokyklos nebaigęs sovietinio saugumo atsargos majoras), o kur kas geriau lėlių teatrą išmanęs ir sėkmingiau žodį valdęs B. Lukošius. Jų bendravimas užsimezgė, kai norėdamas įsteigti teatrą pastarasis sutiko padėti KGB majorui tapti literatu. Galėjo kai ką už jį ir parašyti, įskaitant minėtąjį fragmentą.
Nors palietėte senesnius laikus, kai profesionalus lietuviškas lėlių teatras dar neegzistavo, daugiausia vis dėlto kalbėjomės apie pastarąjį laikotarpį. Jo tyrimams tikrai galima rasti šaltinių. O ar turime šaltinių, tiesiogiai arba ne, pasakojančių apie senesnius procesus?
O taip! Bet norint rasti ką nors naujo bei vertingo reikia į Lietuvos literatūros ir meno archyvą eiti kaip į ekspediciją ir apgraibom ieškoti - panašiai kaip Liudas Mažylis ieškojo Nepriklausomybės akto. Aš ir pats netyčia padariau atradimą. Tiesa, apie tarpukarį. Radau nuotraukų iš S. Ušinsko spektaklio „Silvestras Dūdelė“. Manyta, kad atvaizdų neišliko, kad yra tik vėliau sukurto filmo „Storulio sapnas“ kadrų. Pasirodo, fotografijos buvo žurnalisto, redaktoriaus, rašiusio ir apie kiną, Petro Kežinaičio fonde. Iš kur? Jis rinko medžiagą apie filmus, apsilankė pas S. Ušinską, pasiskolino tas nuotraukas ir, matyt, nebeatidavė. Kas gi sugalvotų jų ieškoti P. Kežinaičio archyve?
Archyvų skaitmeninimas tyrimus turėtų labai palengvinti. Tik kad ir ten nepriveltų visokių velnių! Nes, pavyzdžiui, „E-kino“ kolekcijoje M. Krinickaitės pavardė parašyta su klaida, ir ieškodamas jau gali pasiklysti. Bet apskritai nauda didelė, kadangi suskaitmeninus paaiškėja, jog turime, pavyzdžiui, keturias sekundes karo meto „Vaidilos“ teatro lėlių įrašo, išlikęs ir pirmojo Valstybinio lėlių teatro fragmentas, užfiksuotas vienoje Tarybų Lietuvos kronikoje. Net neįtartum, kad ten gali aptikti lėlių. O ieškodamas savarankiškai - pražiltum. Tikiu, jog mūsų dar laukia daug įdomių atradimų.
