Šiemet per Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremoniją Nacionalinio Kauno dramos teatro vyriausiasis administratorius, aktorius Rimantas Štaras buvo pagerbtas Padėkos premija už viso gyvenimo nuopelnus. Bene kiekvienas, bent kartą apsilankęs šio teatro spektaklyje, prisimena, kaip jį pasitiko elegantiškas, santūrus ir nuoširdžiai besišypsantis, gyvąja legenda vadinamas šio teatro senbuvis.
Radijo laidoje „Avanscena“ jos vedėjai Karinai Metrikytei Rimantas Štaras papasakojo ne tik apie tai, kaip anuomet baigęs tuometinę Vilniaus 21-ąją vidurinę mokyklą aukso medaliu tėvams sakėsi stosiąs studijuoti chemiją, bet ir apie sunkiausius bei didingiausius tarpsnius, patirtus per beveik penkiasdešimt metų trunkančią savo karjerą Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Cituojant Moljerą, koks velnias Jus patraukė į tą - teatro - galerą?
Tas velnias patraukė anksčiau (juokiasi - red.): mano mokykloje skaitovų konkursai buvo tradicija, kaip ir dešimtokams švęsti šimtadienius su kasmet naujai pastatytais spektakliais. Būdamas aštuntokas devintokas, dalyvavau tuose pastatymuose, o vienuoliktoje klasėje pats parašiau pjesę, režisavau, pats su savo bendramoksliais vaidinau. Beje, nuo pirmos klasės mokėmės kartu su Vladu Bagdonu, tad aš jį įtraukiau ir į savo vaidinimą. O vienuoliktoje klasėje nuėjau į Statybininkų kultūros rūmų liaudies teatrą, pasikviečiau ten ir Vladą Bagdoną. Tuomet vadovu buvo Vladislovas Blinstrubas, ir mes suvaidinome ten gana neblogą spektaklį.
Kaip tik buvo laikas galvoti, kur stoti. Mano mama buvo daininga, mokėjo gerai pamėgdžioti žmonių balsus. Daugiau tokių talentų šeimoje nebuvo, tad aš šiek tiek slėpdamasis aiškinau, kad stosiu studijuoti chemijos, nes juk baigiau mokyklą aukso medaliu, tad reikėtų laikyti tik vieną stojamąjį egzaminą. Bet vis dėl to nuėjau į konsultacijas tuometinėje Konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija - red.) ir liepos mėnesį mane priėmė.
Papasakokite apie savo studijas.
Mano kurse buvo Vaiva Mainelytė, Bronius Bušma... Mūsų vadovo, režisieriaus Juozo Rudzinsko paskaitos buvo labai įdomios - tiek jis pripasakodavo atsitikimų, anekdotų apie teatrą... Jeigu tuo metu kuris nors iš mūsų būtume rašęs, būtų išėjusi knyga, daug įdomesnė už Nijolės Narmontaitės dabar leidžiamas (juokiasi - red.). Nes su laiku visi tie dalykai pasimiršta. Rudzinskas ir į mus, ir į mūsų kuriamus etiudus žiūrėjo labai tėviškai, šiltai. Tačiau po dvejų metų įvyko konfliktas konservatorijos administracijoje, mūsų dėstytojas supyko ir išėjo, palikęs mus kitam pedagogui.
Likome lyg kokie našlaičiai, kol ketvirtame kurse sulaukėme Irenos Bučienės. Ji buvo neseniai grįžusi iš Maskvos, su labai šviežiomis idėjomis. Su ja mes pastatėme Jerome´o Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, šiame spektaklyje sužibėjo pagrindinį vaidmenį atlikęs Vladas Bagdonas, o aš buvau jo dubleris. Visgi, jei viename vaikiškame spektaklyje, kuriame taip pat dalinomės vaidmeniu, aš jį „nugalėjau“, tai šiame pastatyme mane „nugalėjo“ jis - Bagdoną netgi pakvietė į Jaunimo teatrą, o aš...
Tuo metu vyko tokie susitikimai su režisieriais, buvo atvažiavęs Jonas Jurašas, tuo metu dirbęs Kauno dramos teatre vyriausiuoju režisieriumi. Į jo klausimą „Jeigu jūs nepatektumėte į teatrą?“, atsakiau: „Na ką gi, gal eičiau dėstyti į Kultūros mokyklą“. Jurašui toks mano atsakymas nepatiko - kaip aš, aktorius, nenoriu kovoti dėl savo vietos žemėje? Bet ištaikęs vieną dieną, nuvažiavau į Kauną ir stojau prieš teatro meno tarybos komisiją laikyti vaidybos egzamino. Kolektyvas mane priėmė.
O kaip iš aktoriaus tapote teatro administratoriumi?
Teko vaidinti tiktai „Barboroje Radvilaitėje“ ir „Antigonėje“. Tačiau kaip tik tuo metu Jonas Jurašas supyko dėl „Barboros Radvilaitės“ ir paliko teatrą. Aš ir vėl likau kuriam laikui našlaitis. Man buvo pasiūlytos administratoriaus pareigos.
Vienus metus teatrui vadovavo Dalia Tamulevičiūtė, paskui - Vytautas Čibiras, kol į teatrą atėjo Jonas Vaitkus. Tada jis buvo jaunas, užsidegęs, apvertė viską aukštyn kojom. Jo „Karalius Ūbas“, „Paskutinieji“, „Raudona ir ruda“, „Lopšinė“, „Mediniai balandžiai“, „Golgota“, „Kingas“... Pastarasis spektaklis buvo baisiai skandalingas, jį mums leisdavo rodyti tik vieną kartą per mėnesį, bet mes įsigudrindavome slapta parodyti keletą papildomų spektaklių. Tuo metu dar ir Eimuntas Nekrošius pastatė „Duokiškio balades“, „Ivanovą“, Gytis Padegimas - „Mūsų miestelį“ ir „Kreditorius“.
Prasidėjo labai įdomus periodas. Su spektakliais važiavome gastrolių į Maskvą, tuometinį Leningradą... Ir aš pats šias gastroles organizavau! Tekdavo net gintis nuo žiūrovų - jų eilės stovėdavo ir naktimis, kad tik gautų bilietus į spektaklius, taip pat prasidėjo vadinamasis „bilietų kvietimų“ nešimas už kažkokias prekes, tų laikų biznis. O gastrolės Vilniuje tęsdavosi po mėnesį, kartą užtruko net pusantro.
Girdėjau pasakojant, kad vienų gastrolių metu tuometiniame Akademiniame dramos teatre Jums teko gintis nuo žiūrovų, lipančių per langus.
Taip. Tai nutiko su spektakliu „Literatūros pamokos“. Petro Griškevičiaus (tuometinės sovietų Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius - Red.) žmona paleido tokį gandą, kad tai labai nekorektiškas spektaklis mokytojų atžvilgiu, ir mums buvo leista parodyti jį tik tris kartus. O žiūrovų atsiginti buvo neįmanoma, stebėjaisi, iš kur jie atsiranda: vienas tualetą atidarė, kiti sulindo per langus... Gražina Balandytė pabandė ant popieriaus, per stiklą, kopijuoti mano parašą, ir taip praleisdavo žmones. Iki tokių dalykų būdavo (juokiasi - red.)! O juk ir studentus reikėdavo suleisti. Dar ir dabar kai kurie prisimena, koks griežtas buvo tais laikais Štaras, bet tiesiog nebuvo įmanoma sutalpinti visų norinčių.
Viena aktorė yra minėjusi, kad vienintelis Jūs sugebėdavote toje masėje laukiančių žiūrovų pamatyti kur nors kamputyje laukiančią pačią beviltiškiausią sielą ir būtent ją praleisti į spektaklį. Kaip jūs atsirinkdavote žmones?
Nuojauta. Žmogus, kuris aktyviai šaukia, rėkia, gali, ko jam reikia, išsikovoti ir pats. O yra tokių, į kuriuos pažvelgęs matai, kad tai tikras teatralas. Būdavo nuolat ateinantys žmonės, kurie nusipirktų bilietus, bet šių paprasčiausiai nebūdavo. Tad tekdavo juos suleisti.
Kalbant apie sovietmetį, kaip Jums pavykdavo išlaviruoti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika?
Eidavau į ministeriją, į kiekvieną skyrių, klausdavau, kiek reikia bilietų, kvietimų. Taip pat eidavom į Ministrų tarybą, pas pirmuosius ir antruosius sekretorius, ir nešdavom po dešimt kvietimų. Juk tuomet nebuvo nei elektroninių paštų, nieko, tad reikėdavo po Vilnių vaikščioti pėsčiomis ir nešti pakvietimus „naudingiems“ žmonėms. Gal ir negalima tokių dalykų sakyti, bet taip buvo. Kai kurių ministerijų atstovai ateidavo pasiimti patys, o kitiems paprasčiausiai reikėdavo „nusilenkti“ - už tai, kad „padeda teatrui“ - remontuoja, gerai skaičiuoja pajamas. Daug kas tuo metu buvo deficitas.
Papasakokite, kaip Jūs gelbėdavote spektaklius, kai aktoriai pamiršdavo išeiti į sceną, pamiršdavo tekstą ar būdavo „pavargę“?
Oi, būdavo!.. Pavyzdžiui, kartą prasidėjo spektaklis „Raudonieji žirgai raudonoje pievoje“, o dviejų aktorių nėra - Barčo ir Paulausko. Gerai, kad „Vilniaus“ viešbutis buvo visai netoli teatro, tai aš, „įjungęs“ nežinau kelintą pavarą - į viešbutį, prikeliu juos... Tame spektaklyje jie vaidino kalbėtojus iš žiūrovų salės, tai viskas baigėsi gerai - suspėjo laiku. Bet buvo ir tokių atvejų, kad reikėjo „nuimti“ spektaklius. Kaune dėl Viktoro Šinkariuko taip nutiko su „Nusikaltimu ir bausme“, nes tiesiog nežinojome, kur yra žmogus.
O ar yra tekę Jums pačiam vietoj užkulisiuose ar grimo kambaryje užtrukusio aktoriaus pasakyti jo frazę ar galbūt net prabėgti scenoje?
Spektaklyje „Amerika pirtyje“ buvo daug masinių scenų, tad jame teko už kokį aktorių ir padainuoti, ir dar ką padaryti, bet tai tokie nepastebimi dalykai. O vienose gastrolėse buvome sugalvoję tokį „triuką“ su tuometiniu spektakliu, kuriame vaidino aštuoni aktoriai - jeigu vienas kuris jų pavėluoja į sceną, po spektaklio visus turi vaišinti vyno buteliu. Bet paskui ėmėme tuo piktnaudžiauti - nekviesti aktorių į sceną (juokiasi - red.).
Kokia buvo situacija, kai kartą nuo scenos nuskambėjo kita frazė vietoj „Pulkim pilį!“ (nuskambėjo „Pilkim pulį!“ - red.)?
Tai buvo „Barbora Radvilaitė“, šiame spektaklyje dar pats vaidinau. Man atrodo, žiūrovai net nesureagavo. Bet mes, stovintieji nugara į juos scenoje, kratėmės net nežinau kokiu tempu (juokiasi - red.). Visgi, nors buvo labai sunku, šiaip ne taip susivaldėm ir „susakėm“ tolimesnes frazes.
Vienu metu buvote išėjęs iš Kauno dramos teatro.
Vienerius metus, prikalbintas Jono Jurašo, buvau teatro direktoriumi. Pats jis pabėgo, o norėjo padaryti revoliuciją, tad galiausiai ketino mano rankomis „išmėžti“ dvidešimt keturis aktorius, bet teismas visus juos sugrąžino. O po to atėjo Gytis Padegimas, ir jis tokio direktoriaus kaip aš nenorėjo.
O tuos metus, apie kuriuos kalbate, teatre neįtikęs Padegimui, praleidau savo saviveikloje, kultūros centre „Tautos namai“. Dar ir dabar turiu ten kolektyvą, kuriam vadovauju.
Esate teatro administratoriaus etalonas, Kauno dramos teatro legenda. Kaip jūs ruošiatės į darbą, į teatrą?
Toks aktorinis dalykas - rūbas irgi kuria vaidmenį: apsivelki rūbą ir tampi kitu. Mano rūbas neleidžia smarkiai pasišakoti. Tai toks nusiteikimas ir stengimasis iš vidaus - kad nebūtum „sugriuvęs“, apsileidęs.
Teatralus visuomet pasitinkate žvalus, gerai nusiteikęs. O koks būnate užvėręs teatro duris?
Tada jau būnu paprastas (juokiasi - red.) - ir skalbiu, ir verdu, ir tvarkausi. Stengiuosi šiek tiek pakeisti veiklos sritį, nes jeigu būna daug renginių, susikaupimas vargina. Beveik visą laisvą laiką skiriu savo saviveiklai - vadinamajam teatrui, kur režisuoju. O kartais labai gerai pailsėjimui pasižiūrėti kito teatro pastatymą - arba nueiti į „Girstutį“, kai vyksta festivalis, arba nuvažiuoti į Vilnių pamatyti įdomesnes operas.
Visą Karinos Metrikytės pokalbį su Nacionalinio Kauno dramos teatro vyriausiuoju administratoriumi Rimantu Štaru galite išgirsti ČIA
