Audrius Musteikis
Rytoj, kovo 21-ąją, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre - Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas" premjera. Režisierius - Latvijos nacionalinės operos (LNO) direktorius Andrejis Žagaras, kažkada daugelio įsidėmėtas kaip kino aktorius.
O jeigu dabar jam paskambintų lietuvių kino režisierius Gytis Lukšas ir pasiūlytų vaidmenį naujame filme? „O! Geri prisiminimai", - daug nesvarstydamas modeliuoja situaciją direktorius. Kai dar buvo aktorius, suvaidino latvį knygnešį Lietuvos kino studijos filme „Žolės šaknys". „Tik reikėtų aptarti, ar tai realu - pasitikrinti, ar nepraradau aktoriaus gabumų, neatpratau nuo kameros. Kinas - žavus sprintas, kuriame man sekėsi. Bandymuose dalyvauti neatsisakyčiau", - šypsosi A.Žagaras šypsena, kuri metams bėgant, regis, nesikeičia. „Kai reikia pozuoti, ji turbūt perspausta. Kai nuotaika puiki, tikrai viskas natūralu. Turbūt taip ir yra - nesikeičia."
Egzaminai direktoriui
Jaunas A.Žagaras išėjo į vadinamuosius sąjunginius ekranus tautiečio Ivaro Kalninio pėdomis. Turėjo charizmą ir (latviškąjį) sex appeal. „Sovietiniais metais lietuvių ir latvių aktoriai būdavo kviečiami vaidinti vokiečių ar „blogų" amerikiečių. Buvau jaunas, bet irgi pakliuvau į tuos sąrašus." Imperijai subyrėjus, jam siūlyta likti Rusijoje, filmuotis. „O ten tada tapo liūdna ir pilka. Pabėgau." Viliojamai viskas atrodė jaunoje, nepriklausomoje šalyje, užsibrėžusioje grįžti į europinį matmenį. Dabar į Rusiją (aišku, ne tik ten) A.Žagaras vyksta kaip kviestinis režisierius - statyti operų, taip pat ir rusiškų. Ir kaip europinio lygio teatro direktorius. Visai neseniai įvyko LNO gastrolės Maskvoje, Didžiajame teatre.
Šiomis dienomis jis Vilniuje. Pirmiausia kaip režisierius. Žmogus iš Rygos - R.Wagnerio miesto (čia kompozitorius gyveno ir dirbo). Vaikščiojo po Vilnių tiek, kiek negalėtų sau leisti klaidžioti po Rygą ir rado impulsų „Lohengrinui". Bet kas galėtų pamiršti, kad jis - konkuruojančio teatro direktorius, savajai įstaigai sukūręs nemenką tarptautinį prestižą?! „Nenorėčiau lyginti, bet tiesą sakant, tokios buvo mano ambicijos, tokie tikslai - sukurti teatrui statusą."
Lietuvoje dažnai nutinka, kad dramos aktoriai ima režisuoti. Bet ar kas pradeda nuo operos? Riziką mėgstantis A.Žagaras avantiūrizmu to nevadintų. „Taip susiklostė, kad pirmieji darbai buvo sėkmingi. Paskui sulaukiau kitų pasiūlymų. Manau, būtų neprotinga sakyti: „Žinote, nenoriu tos rusiškos operos, ta prancūziška man nepatinka." O kodėl ne? Pačiam niekada neateitų į galvą imtis, pavyzdžiui, „Kunigaikščio Igorio" ar „Verterio". Žinoma, kai pasirenki pats, interpretacijos būna ryškesnės. Visada šiame žanre stengiausi paisyti pagrindinių dramos teatro principų. Operoje daug „falšo", apsimetinėjimo, emocijos keičiamos gestais, prasta vaidyba, nes ilgą laiką į tai buvo mojama ranka. Šiuo metu Vokietijoje, Anglijoje reikalaujama didelio operos solistų aktorinio meistriškumo."
Pirmoji A.Žagaro opera (R.Wagnerio „Skrajojantis olandas") pastatyta 2003-iaisiais, po septynerių direktoriavimo metų. Kai jau nebebuvo baisu imtis? „Ne todėl. Nuo 1996-ųjų reikėjo spręsti neatidėliotinas finansines problemas. Sukurti teatro finansavimo modelį - juk tokio nebuvo. Pasiekiau, kad būtų parengtas ir priimtas Operos įstatymas. Nueitas ilgas kelias. Ir nuo 2000-ųjų iki 2009-ųjų finansuota labai stabiliai. Taigi 2003-ieji: užtikrintas finansavimas, tarptautinis pripažinimas, gastrolės įvairiose šalyse. O man kažko trūksta, aš kankinuosi. Ieškau talentų, suteikiu galimybę jiems tobulėti, o pats nedalyvauju jokiame kūrybos procese. Dvylika metų teatre ir kine, po to septyneri - tik administracinis darbas. Ir - pasiūlymas statyti operą. Tarsi jėgų patikrinimas. Šitą egzaminą išlaikiau."
Kodėl maga pabandyti
A.Žagarui tenka konkuruoti su Latvijos dramos teatrų vadovais, kuris pagriebs, prisivilios „ant bangos" esantį saviškį dramos teatro režisierių. Viesturas Kairišas LNO pastatė „Oneginą", „Užburtąją fleitą", tris R.Wagnerio „Nybelungų žiedo" operas ("Valkirija", „Zigfrydas", „Dievų žūtis"). Jaunas režisierius Aikas Karapetjanas - „Sevilijos kirpėją". „Taip, čia buvo rizika, bet direktorius turi turėti tokią teisę - rizikuoti pats ir leisti rizikuoti kitiems. Dabar kalbamės su jaunu, labai įdomiu režisieriumi Vladislavu Nastavševu." Pripažinti Europos meistrai pramaišiui su saviškiais, jaunais ir talentingais - tokia LNO operos repertuaro politika. Tačiau didžiausia A.Žagaro svajonė, kad operą jo teatre pastatytų Alvis Hermanis. 1995 metais LNO, esant kitam direktoriui, Europoje itin vertinamas režisierius pastatė Janio Medinio operą „Ugnis ir naktis" (pagal Janį Rainį), o po to niekaip nepavyko jo prisivilioti. „Ateina į mūsų spektaklius, ir į manuosius ("Tavo „Pikų damą" reiktų kaip nors „prasukti", - taip jis sakė), domisi, ką darom. Pažadėjo pranešti pats, kai bus pribrendęs." Pernai Zalcburgo festivalyje A.Hermanio pastatyta Berndo Aloiso Zimmermanno opera „Die Soldaten" tapo sensacija. „Nepaliksiu jo ramybėje. Netrukus Briuselyje A.Hermanis statys Leošo Janačeko „Jenufą", gal mums pavyks koprodukcija."
Net 6 iš 18 šiuo metu LNO repertuare esančių operų pastatymų - A.Žagaro darbai. „Per 10 metų", - patikslina jis. Bet pridėkim darbus užsienyje ir sąrašas bus įspūdingas. „Gyvenimas trumpas, reikia išnaudoti progas. Kartais kamuojiesi abejodamas, ar sutikti, bet visada atsiranda priežasčių, kodėl maga pabandyti: naujas kūrinys, nauji solistai. Kai įsigilini, iš pradžių neviliojusi medžiaga tampa artima. Ateis laikas, kai nebus tiek galimybių dirbti. Kol surandi raktą operai - koncepciją - tikrai kankiniesi. O tada jau fantazija rutuliojasi labai greitai. Lengva buvo su „Pikų dama". Jos „raktu" tapo pastatas - rūmai Peterburge, kuriuose gyveno A.Puškino apysakos Grafienės prototipas. Iškart pradėjo vyniotis sumanymas. Grafienė, iš Rusijos emigravusi būdama maža mergaitė, senatvėje pageidauja grįžti čia numirti... Statydamas „Don Žuaną" sukau galvą, kur įkurdinti veikėjus, kad žiūrovas nesuabejotų, kodėl gi jie visą laiką, tris valandas tarsi skruzdėlyne malasi toje pačioje erdvėje. Kas verčia juos ten būti? Uždara erdvė - kruizinis laivas! Ir iškilo vaizdinys - skirtingi laivo lygmenys tarsi visuomenės modelis, nuo aukštuomenės iki aptarnaujančių asmenų (Mazetas, Cerlina). Laužiau galvą, kur apgyvendinti „Karmen" herojus. Šiuolaikinė Ispanija? Dabartiniai čigonai? Ir apie kokią laisvę kalbėti? Seksualinę? Moterų emancipacijos? Ir šovė idėja - Kuba! Su ispaniškosios kultūros elementais."
Komplimentai Sandrai
Bet dabar - „Lohengrino" išvakarės. Režisierius teigė, kad dar yra duobelių vaidybą siejant su dainavimu. Choras labiau telkiasi į garso apimtį, o ne į tai, ką dainuoja. Dar šis, dar anas. „Pasakysiu, dėl ko be galo džiaugiuosi ir esu labai nustebintas. Patyriau tikrą malonumą. Man regis, pavyko daug duoti Sandrai Janušaitei. Esu dirbęs su labai skirtingomis solistėmis: temperamentingomis ir nelabai, intelektualiomis ir nelabai, turinčiomis įgimtą seksualumą ir neturinčiomis. Vienos pernelyg atsipalaidavusios, kitos susikausčiusios. Kai kurioms rūpi tik dainavimo dalykai. Režisierius turi rasti būdą kiekvienu atveju padėti, pateikti savo sumanymą, kad solistas juo įtikėtų. Pirmą savaitę mačiau, kad yra kažkoks blokas, bet kaip padėti Sandrai jo atsikratyti, nesupratau. Ji stropiai klausėsi, bet, regis, niekaip nereflektavo. Po savaitės - sprogimas! Staiga ji pradeda daryti viską, ką esu sakęs. Vadinasi, viską fiksavo, įrašinėjo tarsi į diktofoną - tokie ypatingi jos koncentracijos gebėjimai. Nežinau, ar iš viso esu dirbęs su tokia soliste. Per pirmą spektaklio peržiūrą ji mane sukrėtė! Ir lietuviai sako: „Sandra neatpažįstama". Man didžiausia šventė - ji pasiėmė maksimumą, ką aš per šešias savaites galėjau duoti iš savo patirties. Vaidmuo sukurtas jautriai, gyvas, savitas. Emocijos dera su vokalo technika. Labai didelės jos balso galimybės, nėra jokių techninių problemų. Ir ji tikra kūrėja: tekstas ir muzika jai - atspirtis išreikšti savo emocinę būseną."
Pasaulinės latvių žvaigždės
Kas stovi už LNO direktoriaus, kad jam taip ilgai, nuo 1996-ųjų, pavyksta išlikti poste? „Iki 2010 metų nebuvo jokių problemų su Kultūros ministerija. Kai kurie ministrai labai palaikė mano repertuaro politiką. Priekaištus, kad išleidžiame per daug pinigų dideliems projektams atremdavome argumentais: žiūrovų dėmesys, turistus traukiantis Rygos operos festivalis, sėkmingos tarptautinės gastrolės. Ir mūsų išugdytos jaunos žvaigždės, Rygos ir Latvijos vardą garsinančios pasaulyje. Tai pateisina didžiules menines ambicijas. 2009 metais dėl krizės teko mažinti atlyginimus, atleisti dalį žmonių. 2010 metais pradėjau kovoti, kad būtų atkurtas prieškrizinis finansavimas, nes artėja R.Wagnerio jubiliejus, Giuseppe´s Verdi jubiliejus, mūsų teatro pastato sukaktis - 150 metų. Dabartinė ministrė norėjo mane pašalinti, nors buvau laimėjęs konkursą. Tarptautinis auditas, palyginęs mūsų teatro finansavimą ir rezultatus su kitais septyniolika Europos Sąjungos valstybių teatrų pateikė išvadas: finansavimą reikia didinti, kad vykdytume misiją, kaip mus įpareigoja Operos įstatymas. Grūmiausi kaip žvėris, ir ministrų kabinetas palaikė teatro plėtros viziją. Dėl kritikos žiniasklaidoje nesikremtu. Jautriau reaguoju į savo pastatymų kritiką - jeigu nesuprato, nepastebėjo, neperskaitė poteksčių. Būna, mūsiškiai sudirba, o gerai įvertina prestižiniai tarptautiniai operos leidiniai. Arba „New York Times, „Financial Times" skiria 5 žvaigždutes. Po kelių mėnesių staiga ir mūsų kritikai pradeda girti anksčiau supeiktą spektaklį."
A.Žagaras sako pataręs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovui aktyviau imtis jaunimui skirtų programų. „Mūsų jaunųjų dainininkų studija dabar peraugusi į Operos akademiją prie LNO. Pastaruosius 15 metų jaunąją kartą ugdėme tik už rėmėjų lėšas. Kai kam padėjom, kai ką parėmėm, kai ką „sukūrėm". Pažiūrėkite, kiek iš jų išėjo pasaulyje pripažintų žvaigždžių, kurios dainuoja Metropolitan Opera, Covent Garden, La Scaloje, Wiener Staatsopera, Paryžiuje, Berlyne. Elyna Garanča - vienas iškiliausių pasaulinio lygio mecosopranų. Aleksandras Antonenka - vienas ryškiausių jaunosios kartos tenorų. Marina Rebeka debiutavo Metropolitan Opera, La Scaloje, Kristynė Opolais - Metropolitan Opera, dabar grįžta į Covent Garden. Puikiai vertinamas sopranas Inga Kalna. K.Opolais mokėsi tik pas mus (ne Muzikos akademijoje), o dainuoja visuose garsiausiuose pasaulio operos teatruose, jos kontraktai jau sudaryti ketveriems metams."
