Režisierius Elmaras Senkovas (latv. Elmārs Seņkovs) - vienas iš latvių naujosios teatro bangos atstovų. Ketvirtą dešimtį įpusėjęs režisierius yra pastatęs spektaklių skirtinguose Latvijos teatruose, taip pat dirbęs Rusijoje ir Lietuvoje, pelnęs ne vieną apdovanojimą. Tarp jų - ir geriausio metų Latvijos režisieriaus titulą (2014). 2015 m. jo „Antigonė“ pripažinta geriausiu metų mažos formos spektakliu. 2019 m. spektaklis pagal Janio Rainio pjesę „Pūsk, vėjeli!“ surinko daugiausia apdovanojimų Latvijos teatro apdovanojimuose „Spēlmaņu nakts“ („Lošėjų naktis“). 2020 m. šiuose apdovanojimuose jo „Šekspyras“ pelnė prizą kaip geriausias didelės formos spektaklis. Elmaras Senkovas įvertintas ir Lietuvoje. Prieš kelerius metus užsimezgęs bendradarbiavimas su Klaipėdos dramos teatru buvo išties vaisingas. Čia Senkovo režisuotas spektaklis „Mama Drąsa“ pagal Bertoldą Brechtą 2018 m. buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Praėjusių metų rudenį Senkovas vėl dirbo Klaipėdoje, kur pradėjo repetuoti spektaklį „Varovai“ pagal Davido Farro pjesę, rašytą remiantis žymiu Thomo Vinterbergo ir Tobias Lindholmo filmu.
Su režisieriumi kalbamės apie jo teatro viziją ir kūrybos mechanizmus.
Padėtis, į kurią jau kurį laiką esame patekę, verčia permąstyti teatrinės komunikacijos formas. Kaip manote, kas labiausiai lemia ryšio tarp publikos ir teatrinio įvykio „efektyvumą“?
Tai tikrai geras klausimas, į kurį bandome šiandien atsakyti. Visų pirma, svarbu suprasti, kas paprastai suveikia teatre, kokios tai savybės ir kaip „prisibelsti“ iki žiūrovų šiandien, kai žiūrovų nėra. Ir, žinoma, pirmiausia į galvą ateina itin banalios frazės, kad mes negalime gyventi be žiūrovo, teatras yra gyvas apsikeitimas energija...
Vis dėlto pritariu, be žiūrovo - neįmanoma, turime kam nors visa tai parodyti. O kaip „prisibelsti“ - man atrodo, kad pirmiausia svarbu sąžininga, tiksli vaidyba ir geras aktorius, kuris galėtų suvaidinti bet kokia forma: per „Zoom“ arba per vaizdo įrašą. Tai nekeičia aktoriaus profesinių savybių. Būtent tai šiandien reikalauja daugiau iš režisieriaus ir aktoriaus, apskritai iš menininko - būti sąžiningam ir nesislėpti nuo jokios formos. Sąžiningam temos, pačios vaidybos, santykių su pasauliu atžvilgiu. Šis laikas leidžia kalbėti dar sąžiningiau, būti savimi ir nemeluoti vieni kitiems. Nes jei imtume kad ir šį - ekrano - formatą, kurį dabar visur matome - visi jį išbando ir rodo - mes negalime meluoti, negalime kurti, švelniai tariant, formalių išsidirbinėjimų. Štai ką aš supratau. Ir tuomet tai bus įvykis.
Šis laikas, man regis, suteiks mums galimybę ne tik iš naujo įvertinti kai kuriuos dalykus, bet ir nebijoti būti nuoširdžiai „nuogiems“ savo mintimis. Taip aš šiandien jaučiuosi. Teatras visada buvo renginys, kurio metu aktoriai ir žiūrovai susitinka vienoje vietoje. Atvirai sakant, daugelis spektaklių vis tiek nebuvo įvykiai ir nebuvo veiksmingi, ir šiaip, rodos, kartais kurdavome kažkokią butaforiją. Atrodo, kad tie, kas sėdi salėje, atėjo į teatrą tik todėl, kad tai - teatras. Bet mes juk kurdavom melą ir kažkokį „greitąjį maistą“ jau ir prieš pandemiją. O dabar šis „greitasis maistas“, visų pirma, buvo išmestas į ekranus kaip ir daugybė produktų, kuriuos galime tik peržiūrėti. Ir mes pavargome. Žinoma, devyniasdešimt procentų to, ką matome ekranuose, nesuveikia.
Vadinasi, mūsų užduotis - galvoti ne tiek apie formą, bet ir apie tai, kaip šia labai efektyvia, teisinga komunikacija - pabrėžiu, labai sąžininga - „prisibelsti“ per mažytę „Zoom“, „Skype“ ar apskritai bet kokio ekrano akutę.
Man atrodo, galbūt gims naujų kompanijų, kurios gyvens kartu viename „burbule“ ir nebegalvos apie kažkokias socialines-politines temas, bet tiesiog kurs dvasinius dalykus. Gal tas ciklas, tie laikai, kai buvo statomi tokie mistiški ir dvasingi spektakliai kaip Grotowskio, galbūt tie laikai vėl ateis ir mes, nepaisydami formos, kursime tokius dalykus ir labiau suprasime žmogų ir save šiame pasaulyje...
Tas informatyvusis teatras - nematau, kad jis galėtų būti kažkuo aktualus ateičiai. Nes informatyvių dalykų galime nuolat ieškoti - ir jų yra daug - „YouTube“. Šiaip ar taip, dabar ši informacinė platforma tokia prisodrinta, kad joje tiesiog nebėra žmogaus. Mes tiesiog sugrįšime prie žmogaus. O tie aktoriai, režisieriai, kurie išdrįsta ir galėtų pasiekti pačias žmogaus esmės gelmes, manau, teatre išlošia. Bet tai - labai sunkus kelias.
Koks Jūsų santykis su Latvijos teatro tradicija? Kaip matote savo vietą tos tradicijos kontekste?
Apie tai galima kalbėti labai daug... Tikrai galėtume parašyti daug knygų apie latvių teatro tradiciją. Žinoma, pirmiausia mes - mūsų režisierių karta - užaugome su Alvio Hermanio spektakliais. Ir, žinoma, jis pirmasis pradėjo tiesiog pasakoti istorijas - dokumentines latvių istorijas. Tikriausiai tai visiems padarė šiokią tokią įtaką. Mes darėme tai šiek tiek kitaip, kitokia forma, tačiau vis tiek pasakojome istorijas. Ir kaip pasakoti tą istoriją, nepaisant to, kokią medžiagą paimtume - tai gali būti dokumentika ar klasikinis kūrinys. Bet šis principas - „dabar papasakosiu istoriją, kurią parašė štai šis autorius“ - arba „ką mačiau“, „ką jaučiau“, „ką girdėjau“ - tai jausmas pasakojant istorijas ir yra tokia mūsų tradicija, kuri, žinoma, dabar transformavosi į kitas formas.
Žinoma, vis tiek neįmanoma nepaminėti to, ką giria visi - kad mes taip pat turime ir gerą aktorystės mokyklą. Bet manau, kad tuo neišsiskiriame iš kitų Baltijos šalių. Vis tiek visi kartu užaugome su tam tikra rusų teatro mokykla. Tačiau svarbu tai, kad turime aktorių, kuris gali kažką suvaidinti - toks klasikinio pavidalo dramos teatras, be abejo, tebėra aktualus.
Trečia, be abejo, yra mūsų literatūra - mūsų klasika, kurią labai mėgstame, žiūrovas mėgsta ją matyti scenoje, o aktoriai - vaidinti. Taip pat daug dirbau su latvių autoriais ir scenoje jų kūrinius perteikiau taip, kaip juos galima perskaityti šiandien, dabartiniais laikais. Būtent tai man ir buvo įdomu. Nes šiuose klasikiniuose kūriniuose kalbama apie mūsų kultūrines vertybes, apie mūsų tautą, mūsų žmones. Klasikiniai autoriai Latvijoje labai populiarūs. Jie kiekvieną kartą suteikia savotiškos ramybės, supratimo, kur esame dabar, kokie mes, latviai, esame, kokie yra mūsų tikslai, kokios mūsų išvados. Visa tai vyksta ir aš dalyvauju šioje tradicijoje. Man atrodo, kad tai svarbu ir teatrui - kad parodytume, kokie esame šiame globaliame pasaulyje: maža šalis, kuri kalba apie štai tokius dalykus.
Kita vertus, šie kūriniai aktualūs tik mūsų aplinkoje, ir tai man nepadeda žvelgti globaliau. Aš visą laiką dirbau vietiniame kontekste, pats tai supratau ir man nelabai patiko.
Mūsų ir Lietuvos istorija tam tikru atžvilgiu, ypač pastaruoju metu, labai panaši. Žinoma, jei kalbėtume apie lietuvių ir latvių tradicijų skirtumus, tai latvių teatro tradicija vis dar yra labai tyli ir melodramatiška gerąja prasme. Teatre mes labai mėgstame raudoti, užjausti - esame labai jautrūs. Bet čia, žinoma, kalbu labiau ironiškai.
Mūsų teatro mokykloje labiau buvo siekiama psichologinių, o ne formos dalykų. Retai kada dominavo forma. Be abejo, buvo ir tokių režisierių, kurie rinkosi labai ryškias formas: pavyzdžiui, Adolfas Šapiro arba Peteris Petersonas, taip pat didis formos meistras Eduardas Smilgis, latvių teatro pradininkas - tas žmogus, kurį matome Rygos Dailės teatre ant sienos kabančioje nuotraukoje. Bet vėliau buvo daugybė psichologinių dramų, tai latvių teatras mėgsta. Ryškios formos ne visada suveikė: jos buvo laikomos avangardinėmis ar eksperimentinėmis. Net ir dabar, man atrodo, kalbant apie ryškią formą - žiūrovui sunku paaiškinti, kad tai taip pat yra spektaklis.
Kartą pastačiau spektaklį pagal Rūdolfo Blaumanio kūrybą - tokią liaudišką komediją apie kaimą ir jo intrigas, šiek tiek vulgaroką... Pastačiau ją labai ryškia forma - pagal europietišką commedia dell ´ arte, ryškiomis spalvomis. Nemažai kas nepriėmė šio spektaklio - užsikimšdavo ausis ir išeidavo, trinktelėję durimis. Jie sakė: „Na, čia juk ne klasika, čia ne Blaumanis, jo negalima taip rodyti!“ Tačiau mes pasirinkome tokį kelią - panašiai kaip Herbertas Fritschas Vokietijoje dirba - maždaug tokia kryptimi.
Negaliu tiksliai paaiškinti, nes nesu istorikas, bet jaučiu, kad dabar esame ties pokyčių riba. Naujoji mūsų režisierių karta - Valteris Silis, aš, Vladislavas Nastavševas, Laura Groza-Ķibere, kuri, beje, taip pat yra pastačiusi spektaklį Klaipėdoje, - esame tam tikra naujoji banga. Nors mes esame labai skirtingi, visi ieškome savo teatro kalbos. Tikimės, kad rasime ką nors naujo.
Kokią prasmę matote šiandien kurti teatrą?
Mane visada domino pats teatras kaip reiškinys, pati teatro esmė. Aš daug žaidžiu su įvairiomis formomis ir mano spektakliai labai skirtingi. Manau, kad jie neturi vieno konkretaus stiliaus ar krypties: nuolat ieškau ir stengiuosi kiekvieną kartą išbandyti save įvairiomis formomis - labai ryškiomis arba labai tyromis.
Kokią vietą Jūsų kūryboje užima eksperimentas?
Mėgstu eksperimentuoti: pavyzdžiui, imu gerai žinomą medžiagą - tokią, kaip, sakykim, „Motušė Kuraž“. Ir stengiuosi atskleisti jos aktualumą - tokį, kaip aš jį suprantu, per formą. Žaidžiu skirtingomis teatro formomis. „Mama Drąsa“ parodo, kaip aš iš tikrųjų myliu teatrą. Labai džiaugiuosi, kad tai buvo įvertinta Lietuvoje, nes Latvijoje tokia ryški forma greičiausiai nebūtų suveikusi ir į mane būtų pažiūrėję kaip į nelabai rimtą režisierių. Ta pačia forma pastačiau Shakespeare ´ ą Liepojoje - tokiu ryškiu pavidalu, begėdiška, chuliganiška forma. Labai džiaugiuosi, kad publika vis dėlto tai priėmė. Medžiaga vėl buvo labai atpažįstama ir aš su ja žaidžiau. Man teatras yra žaidimas. Tarsi vaikui, kuriam duodama „Lego“ - žaisdamas jis stato namus, tokius, kokius jis mato. Turiu labai daug komponentų, žaidžiu su jais lyg būčiau chemijos laboratorijoje: bandau sudėti kartu tam tikras medžiagas, galbūt ne naujas, o kaip tik sumaišau kelis atpažįstamus dalykus ir sujungiu nesuderinamą. Tai man įdomiausia: kaip suderinti nesuderinamą. Tai mano eksperimentas ir patirtis teatre.
Kuo ypatingas Jūsų darbas su aktoriais?
Aktorius man labai svarbus. Visada dirbu su aktoriumi taip, kad neignoruočiau jo kaip asmenybės. Labai svarbu, kad galėčiau kuo daugiau gauti iš jo kaip iš žmogaus, iš jo vaidmens. Ir ne tam, kad „užmaučiau“ jam savo vaizduotę, o tik tam, kad paimčiau iš jo tai, ką jis siūlo, ir net daugiau, nei jis gali duoti - kad imčiau maksimumą. Štai kodėl man patinka dirbti su Dariumi Meškausku Lietuvoje: jis iš tikrųjų yra tiesiog „totalus“ aktorius. „Motušės Kuraž“ vaizdinį kūriau pritaikydamas jam. Jei ne jis, tikriausiai net nebūčiau ėmęs tos pjesės ir nebūčiau jos statęs. Bet kai pamačiau, kad yra toks aktorius, supratau, kad jam reikia vaidinti „Mamą Drąsą“ - taip pat, kaip supratau, kad Ričardą III turi vaidinti moteris - Inese Kučinska. Mėgstu mesti aktoriui iššūkį: „Ar tu gali tai padaryti, ar ne?“ Aktoriui visada patinka, kai tu, kaip režisierius, pašauki jį į sceną: „Nagi, suvaidink Brechto „Motušę“. Ir Darius, ir kiti „absoliutūs“ aktoriai visada tuo pasinaudos. Visada galvoju apie užduoties sunkumą sau ir aktoriui. Tada man įdomu.
Konkretaus darbo metodo neturiu. Gal jis ir yra, bet jo neužsirašau. Mano metodas - tiesiog dirbti tik su aktoriumi, nes aktorius yra mano medija, kuri kalba. Vis dėlto spektaklyje jis - svarbiausias. Forma pati savaime yra negyva. O žmogus - gyvas. Jei galvočiau apie metodą, darome kaip visi - skaitome pjesę ar kitą medžiagą ir visi kartu samprotaujame. Esu atviras aktorių idėjoms, dirbu labai demokratiškai. Nebijau, kad aktoriaus idėja bus geresnė už mano - aš ją priimu.
Mano metodas - dirbti su aktoriais kaip su vaikais. Septynerius metus dirbau mokykloje ir moku dirbti su vaikais. Spektaklio aktoriai - lyg klasė. Du mėnesius dirbsime visi kartu. Ten yra lyderis, yra aktorius, kuriam kažkas nepatinka, kyla simpatijų, antipatijų ir visa kita. Nors aktoriai yra protingi ir gudrūs, tu turi būti protingesnis už juos, tada tau pasiseks. Jeigu jie protingesni už tave - irgi gerai, suteik jiems galimybę būti protingesniems ir pamatysi, iki kur jie nueina. Žodžiu, visą laiką vyksta tam tikras žaidimas.
Turiu ir kitą metodą: kurti spektaklį - tas pats, kaip kurti santykius, kaip mylėtis. Pirmiausia jūs susitikinėjate, nežinote, kaip susiklostys, kaip pasieksite rezultatą... Nes seksas yra rezultatas. Jei prieinate iki sekso, tada procesas yra stulbinamai malonus. Jei neprieinate, jei jaučiamos antipatijos medžiagai, režisieriui ar aktoriams, tada sekso nebus ir tai bus labai formalus spektaklis, niekam jo nereikės. Kaip režisierius, turiu padaryti viską, kad susiklostytų tokios aplinkybės, jog tas seksas įvyktų.
Kaip vyksta Jūsų spektaklių kūrimo procesas?
Niekada negaliu iš anksto pasakyti, koks bus spektaklis ar kaip jis vyks. Pirmiausia visada matau formą, stilių, kaip tai išgauti. Tada analizė. Tik sukūrę spektaklį, mes patys jį analizuojame ir iš tiesų suprantame, apie ką jis. Aš dirbu veikiau intuityviai, o ne sąmoningai, procesą stebiu tarsi iš šalies: kaip gyvuoja medžiaga, aktoriai, pats stilius, kaip jis vystosi. Jei jis nesivysto, tada kažkas yra negerai, reikia kažką pakeisti: įdėti, įpilti kitos medžiagos, kad ji sušniokštų ir imtų kunkuliuoti. Teatrą aš matau kaip chemijos laboratoriją. Nematau prasmės kažkokius dalykus sudėti kartu, jei jau žinau, koks bus rezultatas. Tai - neįdomu. O laboratorijoje chemikai eksperimentuoja: jie sudeda kartu tam tikrus dalykus ir tada žiūri, kas nutiks. Štai taip aš suprantu teatrą.
Jei žinai, koks bus rezultatas - vadinasi, turi jau paruoštą rezultatą. Toks teatras jau miręs, jis neįdomus. Tai banalus pasakymas, bet tai tiesa: spektaklis negali būti paruoštas. Ir kai matau, kad spektaklis tampa labai taisyklingas, noriu elgtis priešingai ir padaryti taip, kad jis nebūtų taisyklingas. Čia toks mano vidinis postūmis: kurkime šitą sceną atvirkščiai. Ir kitą kartą išeina stebuklas. O kartais - nėra stebuklo, nieko nėra.
Kokios kūrybinės problemos Jus labiausiai domina?
Mane domina viskas, kas trukdo žmogui normaliai ir laimingai nugyventi gyvenimą. Pasakiau labai apibendrindamas, bet manau, centre yra žmogus. Ir visada bus. Man labai patinka visos pjesės, kuriose matau, kaip jis sprendžia, kaip išgyventi, patinka matyti, kaip jis kovoja su neteisybe ir nesąžiningumu. Patinka visa medžiaga, kurioje žmonės bando atrasti save šiame pasaulyje.
Mėgstu mąstyti apie teatrą. Kadangi mano gyvenimas yra teatras, galiu nuoširdžiai pripažinti: aš neturiu paralelinio gyvenimo. Aš tiesiog gyvenu teatru nuo ryto iki vakaro. Ir todėl mano spektakliuose - daug teatrinių užuominų, klišių, kurias pats ir ironizuoju. Tai pasakytina ir apie „Mamą Drąsą“, ir apie naująjį spektaklį.
Man svarbu parodyti: žiūrovai, nepamirškite, kad esame teatre! Teatras kaip reiškinys yra didelis melu paremtas namas. Kuriame savo pasaulį, apsimesdami, kad jis yra tikras, ir siūlome tuo patikėti žiūrovams, tačiau tuo pat metu primename, kad esame teatre. Ir nereikia jų apgaudinėti - pakanka, kad apgaudinėjame vienas kitą. Kituose spektakliuose matau, kaip režisierius pamiršta, kad tai teatras, ir visaip stengiasi man įrodyti, kad visa tai yra tikra. Štai toks teatras manęs nedomina.
Papasakokite apie savo darbo patirtį Klaipėdos dramos teatre.
Mano darbo patirtis čia kuo geriausia. Tiesiog nuostabi. Visų pirma, ten dirba šaunus direktorius. Jis tikrai labai myli teatrą. Tomas Juočys jėgiškai vadovauja teatrui. Jis siekia progresyvaus teatro, nori, kad šiame teatre vyktų dideli, įdomūs renginiai. Todėl organizuoja festivalius ir kviečiasi įvairius režisierius. Be to, Klaipėdos dramos teatras technine prasme labai naujas, todėl čia itin patogu dirbti.
Antra, aktorių ansamblis labai atviras ir geraširdiškas. Aktoriai pasirengę priimti viską: pasiūlymus, užduotis, jie tiesiog eina ir daro. Man buvo labai lengva su jais dirbti kuriant spektaklį „Mama Drąsa“, o vėliau - prie spektaklio „Ugnies medžioklė su varovais“. Mes ne šiaip dirbame - jie tikrai tiki, kad galime sukurti gerą spektaklį, ir šis tikėjimas labai svarbus ansambliui. „Mama Drąsa“ man buvo lyg koks sprogimas - laisvas, meniškas, išraiškingas, gal šiek tiek begėdiškas. Klaipėdos dramos teatro trupė mane įkvėpė labai kūrybingam procesui, dėl to labai džiaugiuosi šiuo darbu.
Nežinau, gal lietuvių teatrui jau atsibodusi tokia formali, meniška, net dirbtinė vaidyba, bet man, kaip latvių režisieriui, tai labai ekstravagantiška. Čia galiu padaryti labai drąsių dalykų, kurie Latvijos aktoriams būtų sunkiau įveikiami, nes jie tiesiog nėra įpratę vaidinti grotesko, hiperbolės. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet Latvijoje aktorius pirmiausia pagalvoja, o paskui padaro, Lietuvoje - priešingai. Pirmiausia padaro, o paskui pagalvoja. Ar gerai pirma padaryti, o paskui pagalvoti? Kaip režisierius sakau „taip“. Nes kai nepagalvojęs „šoki į šaltą vandenį“, iškart supranti, ar tai suveikia, ar ne. O kol galvoji - šokti į jį ar nešokti, - tuomet vis labiau supranti, kad geriau būtų nešokti, ir išmąstai visokių priežasčių, kad nešoktum.
Jau minėjau, bet dar kartą pasakysiu: Darius Meškauskas yra žmogus, kuris suteikė man pasitikėjimo ir įrodė, kaip svarbu mylėti teatrą ir kad teatras gali būti labai energingas ir atviras. Jis patvirtino, kaip svarbu daug dirbti ir galvoti apie partnerius, apie bendrą kompoziciją, taip pat apie vidinę etiką. Latvijoje rasti tokį aktorių būtų labai sunku. Ar jis ten apskritai egzistuoja? Be to, Darius yra labai geras mokytojas ir aš norėčiau, kad, pavyzdžiui, mano studentai dirbtų su juo.
Kaip manote, kokia ateitis laukia teatro ir konkrečiai - režisūrinio teatro?
Iš tiesų čia du skirtingi klausimai: kokią norėčiau matyti teatro ateitį ar kokia ji bus iš tikrųjų. Apskritai negaliu prognozuoti, kas bus, todėl suformuluosiu, kokio teatro pats norėčiau. Norėčiau, kad jis būtų tiesiog kokybiškas. Šis laikas taip ir padarys: bus atmesta viskas, kas nereikalinga. Kai kas sako, kad žmonės nepasikeis ir gyvens, kaip gyvenę, ir kad net dar labiau pablogės, ir mes nesiliausime daužę pasaulio ir gamtos tuo savo plastiku. Vis dėlto šiek tiek tikiu, kad užaugs nauja karta, kurios mąstymo būdas bus kitoks, ir tiems žmonėms nereikės tiek daug, tada šis pasibaisėtinas kapitalizmas kažkaip pasibaigs.
Tas pats atsispindės teatre, tačiau jis nebus kažkoks išskirtinis ar gražus. Jis bus tik apie reikalo esmę, tik apie tai, kas svarbiausia, ir scenoje bus tik tai, ko tikrai reikia. Joje nebebus kvailų ir dirbtinų, dekoratyvinių dalykų. Nebebus įsitraukiama į politinę konjunktūrą kaip dabar - nei į liberalią, nei į komunistinę, į jokią. Centre bus pats žmogus, jo prigimtis. Teatre nebus statomi šou, jis labiau bus dvasinio pasaulio vadovas.
Apskritai režisierius turėtų būti laisvas nuo bet kokios sistemos. Jis turi statyti spektaklį ne todėl, kad kokie nors fondai skiria tam pinigų. Taip pat jis neturėtų spręsti pasaulinių problemų, nes tai taip pat yra konjunktūra. Ir jokios propagandos. Teatre teks tiesiog kalbėti apie žmogiškąjį pasaulį. Bet tuo pačiu į viską žvelgsime tarsi nusišalinę, gerąja prasme, kad pamatytume, kokiame gi pasaulyje žmogus gyvena. Turiu galvoje, režisierius neturi gyventi atsiskyrėliškai ar kurti spektaklį atsisiejus nuo pasaulio, bet turi išlaikyti šiokį tokį atstumą, kad parodytų mūsų aplinkos atspindį scenoje.
Svarbu neprarasti humoro ir ironijos, nes teatre tai yra svarbiausia: juokdarys, kuris rėžia tiesą į akis, arba graikų choras, kuris žino, kuo viskas baigsis, nes mato visas tas istorijas iš šalies. Tai yra visa teatro esmė: būti tokiu juokdariu - rimtu juokdariu, protingu juokdariu, kuris diagnozuoja problemą. Žinoma, mes negalime visiškai ignoruoti politinės ar socialinės aplinkos, kurioje gyvena žmogus, nes ji yra svarbi, - tačiau reikėtų kalbėti ne apie sistemą, bet apie žmogų šioje sistemoje. O į sistemą reikėtų žvelgti kaip į tuščiavidurę struktūrą, kurią patys žmonės sugalvojo. Ir kodėl jie tai sugalvojo? Reikia atsakyti į šį klausimą, mąstant apie žmogų.
„Teatro žurnalas“
